Vaikų piešiniai: langas į jų vidinį pasaulį ir raidos etapai

Piešti patinka visiems vaikams, o piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli ir apie ką svajoja. Pasak psichologų, kiekvienas vaiko piešinys yra projektyvus, t.y. atspindintis vaiko vidinį pasaulį, jo išgyvenimus ir emocijas. Dažnai tėvai, užuot bandę suprasti vertingą informaciją, kurią gali suteikti mažylio piešinys, jį kritikuoja. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikas dar nepajėgus sudėtingų emocijų nusakyti žodžiais. Duodami jam popieriaus lapą ir paragindami ką nors nupiešti, galite gauti patikimiausius atsakymus apie tai, ką jaučia jūsų atžala.

Vaikų piešinių interpretavimas: ką sako piešinio turinys?

Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Atkreipkite dėmesį, ką nupiešė jūsų vaikas - tai gali atskleisti daug apie jo vidinį pasaulį.

Piešinių siužetai ir jų reikšmės

• Mėgstami knygų ar filmų herojai: tai rodo vaiko susidomėjimą ir prisirišimą. Tokie vaikai imlūs naujai informacijai, juos nesunku sudominti mokslu.
• Gyvūnai: veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji neretai save tapatina su gyvūnais. Nuotaika, kurią jie „padovanoja“ gyvūnams piešinyje, atspindi jų pačių savijautą.
• Mūšiai: paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu, nes manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna susikaupusią vyrišką agresiją.
• Prievartos, žudynių, katastrofų scenos: jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, todėl vertėtų pasikonsultuoti su psichologu. Tačiau, jei tokie piešiniai tik epizodiški, pavyzdžiui, pažiūrėjus kovinį filmą, nieko baisaus - taip mažylis išreiškia savo įspūdžius ir po filmo kilusį vidinį nerimą.

Spalvų reikšmės piešiniuose

Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų gamą, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Vis dėlto, jei pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visuose jo piešiniuose, vertėtų atkreipti dėmesį:

• Raudona: vaikas labai aktyvus, galbūt netgi agresyvus.
• Mėlyna: mažylis liūdi, galbūt ilgisi ko nors iš savo draugų ar artimųjų.
• Juoda: liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių. Jei tai regite ne viename piešinyje, apsilankykite su vaiku pas vaikų psichologą.

Piešimas kaip raidos ir komunikacijos priemonė

Piešimas yra labai svarbi vaiko gyvenimo detalė, ugdanti vaiką kur kas labiau, nei įsivaizduojame. Todėl nuo pirmųjų metų reikia sudominti vaiką piešimu, nes tai taip pat puikus būdas stebėti jų raidą. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas yra viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos.

Piešimo įgūdžių raida

Vaiko piešimo raida pereina kelias fazes:

1. Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai.
2. Nekontroliuojama keverzonė: plečiama kinestetinė patirtis, vaikas tyrinėja save.
3. Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos tampa reikšmingos. Šioje stadijoje vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Būdingas bruožas - keverzonių įvardijimas, piešimą lydi žodžiai.
4. Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą, įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi, dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Tokio amžiaus vaikai nemoka sugalvoti ir nupiešti - jie piešia ir į ką labiausiai piešinys panašus, taip ir pavadina. Pirmieji piešiniai dažnai yra saulė, medis. Vaikai mėgsta vaizduoti žmogeliukus su didelėmis galvomis ir mažais kūnais, suteikdami daugiau dėmesio galvai. Psichologai tai aiškina tuo, kad vaikas piešia suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo didesnė ir įspūdingesnė, o kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi.
5. Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Ties 5 metais atsiranda rankos, kojos, drabužiai, piešiniuose imama vaizduoti šeima.
6. Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų. Dingsta dangaus linija, dangus virsta oru.
7. Pseudonatūralistinis piešinys: susikoncentruojama į natūralią aplinką.

Pasak daugelio psichologų, vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Žano Pježe (Jean Piaget) pastebėjimu, piešdami vaikai žaidžia, tad šių dalykų negalima griežtai atskirti.

Piešimo nauda ir tėvų vaidmuo

Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą.

Tėvams ir pedagogams piešimas patinka dėl daugelio priežasčių:

• Piešdamas ikimokyklinukas lavina smulkiąją motoriką, miklina ranką, kas praverčia mokantis rašyti.
• Piešiant skatinamas vaiko kūrybiškumas, stiprinami savikontrolės įgūdžiai, piešiniuose jis gali išreikšti jausmus.
• Piešdamas vaikas yra užsiėmęs, jaučia malonumą, pasitenkinimą.
• Vaikų piešiniai yra žaviai „naivūs“ ir gražūs, teikia džiaugsmo vaikams, tėvams ir pedagogams, teigiamai veikia jų savivertę.
• Piešiantys vaikai nebūtinai leidžia laiką vieni - jei piešiama grupėje, lavėja socialiniai įgūdžiai.
• Vaiko piešiniai leidžia geriau pažinti vaiką, jei suaugusieji jais domisi ir smalsauja.

Svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai ne tik apsaugo sienas, bet ir padeda vaikui tobulėti, ypač technologijų amžiuje, kai vis mažiau progų lavinti sudėtingesnius pirštų judesius. Pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi.

Dailės terapija ir jos taikymas

Dailės terapija (DT) - tai meno terapijos metodas, kuris vis dažniau pasitelkiamas dirbant su vaikais ir įvairiomis visuomenės grupėmis. Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, pažadinti jo emocijas, jas išreikšti, įvardyti verbalizuoti.

Dailės terapijos principai ir nauda

Dailinėje veikloje dėmesys nukreipiamas į vaiko būseną, aptariamas jo darbas, kas padeda vaikui suvokti savo išgyvenimus ir akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Dailė yra puikus būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Kai vaikui sunku mokytis, bendrauti, žaisti, suprasti ir išreikšti savo mintis, dailė tampa priemone, leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi.

DT metodai taikytini daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes. Ankstyvojo amžiaus vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, lavinti kalbinę raišką.

Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Piešiantysis gali atkurti gąsdinančius sapnus. Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai.

Dailės terapijos etapai ir reakcijos

Psichologas, dirbdamas su vaikais, gali pasinaudoti dailės terapija, nes vaikui ji yra patraukli ir jie noriai ateina piešti. Pirmas etapas - tamsūs piešiniai. Šis etapas vaikams yra sunkiausias ir ilgiausias, bet geriausiai atspindi vaikų vidinę būseną: sumaištį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą. Šis etapas svarbus tuo, kad vaikai turi galimybę „išsipiešti“, t.y. sublimuoti visus negatyvius jausmus ir taip išsivaduoti iš slegiančios vidinės įtampos. Per pirmuosius 3 užsiėmimus vaikai gali nupiešti daugiausia 5 - 9 piešinius. Po tokio „kūrybinio proceso“ vaikai būna tarsi išsidūkę. Šviesesni vaikų piešiniai patvirtina tai, kas vyko pirmame etape. Šio etapo piešinius vaikai jau priima: rodo vadovui, draugams. Taip prasideda verbalinis bendravimas.

Kaip bendrauti su piešiančiu vaiku?

Vaikų piešiniai ir žaidimas yra universali kalba, kuria vaikas pasakoja unikalią istoriją apie save ir savo pasaulį. Piešinyje viskas galima, jame vaikas nenaudoja socialinės kontrolės. Suaugusiesiems svarbu gerbti vaiko išsakytus jausmus, potyrius, vertinimus ir netrukdyti jam atsiskleisti piešiniu. Štai keletas rekomendacijų, kaip bendrauti su piešiančiu vaiku:

• Domėkitės nuoširdžiai: net jei matote akivaizdžią keverzonę, atraskite jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja?
• Klauskite, neinterpretuokite: kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus, sukurti apie juos istorijas. Būkite patenkinti tuo, ką vaikas papasakoja.
• Venkite kritikos: niekada nekritikuokite vaiko piešinių, neleiskite sau suplėšyti ar išmesti vaiko darbelio. Jame - vaiko mintys, jausmai, išgyvenimai, jo asmenybė, ir dažnai - dovana jums.
• Neslopinkite raiškos: nerekomenduojama slopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais, nevertinti vaiko darbų pagal suaugusiųjų meno standartus ar siūlyti piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis.
• Suteikite priemones ir stebėkite: suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis.
• Pieškite kartu: prisiminkite, kad vaikams yra nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai stiprina tarpusavio ryšį.
• Piešimas kaip būdas išreikšti jausmus: jei vaikas liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti. Piešiant ir žaidžiant vaikams būna lengviau pasikalbėti apie išgyvenamus sunkumus.

Kai vaikas pradeda piešti „taip, kaip reikia“, „pagal taisykles“, langas į jo pažinimą per piešinį gerokai prisiveria. Leiskite savo vaikui jus savaip nustebinti, palikite plačią erdvę „kūrybingumo langui“ vertis, pripažinkite vaiko piešinių vertę.

Šeimos piešiniai ir jų analizė

Šeimos piešiniai yra labai informatyvūs. Psichologė Inga Būdvytytė pabrėžia, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį vaikas piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais. Taip pat svarbu, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas.

Piešimo testas: „Nupieškite šeimą“

Šis piešinio testas yra smagus žaidimas, į kurio rezultatus kviečiama nežiūrėti pernelyg rimtai. Jeigu neramina vaiko elgesys, visada pasikonsultuokite su specialistu. Paprašykite vaiko nupiešti šeimą. Kol vaikas piešia, netrukdykite jam, nesikiškite į piešimo procesą ir leiskite vaikui išreikšti popieriuje visus savo jausmus ir emocijas. Kai piešinys bus nupieštas, paklauskite, kuris yra kuris, kuo vardu visi šeimos nariai.

1. Eiliškumas: tai, kokį šeimos narį vaikas nupiešė pirmiausia, o kokį - patį paskutinį, rodo jo santykį su tuo šeimos nariu. Paprastai pirmąjį vaikai piešia arba patį mylimiausią, arba svarbiausią šeimos narį. Jeigu vaikas pamiršta nupiešti kažkurį šeimos narį, vadinasi, jo santykiai su juo įtempti. Paprastai save vaikas nupiešia lapo centre, o tėvus - iš abiejų pusių. Toks vaizdavimas leidžia daryti prielaidą, kad vaikas yra įsitikinęs, jog tėvai jį myli. Jeigu vaikas nenupiešė savęs tarp šeimos narių, vadinasi, jis jaučiasi vienišas ir nemato savęs šeimoje.
2. Šeimos sudėtis: jeigu piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, paklauskite, kodėl jo nenupiešė. Nepilna šeima piešinyje - proga susimąstyti, kodėl vaikas taip pasielgė.
3. Dydis: kuo didesnis piešinyje nupieštas asmuo, tuo didesnį autoritetą jis turi vaiko akyse. Vaikai, kurie jaučiasi neįvertinti, nelaimingi, piešia save itin mažais, palyginti su kitais šeimos nariais.
4. Išsidėstymas: kai šeimoje vyrauja darna ir supratimas, visi šeimos nariai popieriuje nupiešti būna tarsi išrikiuoti vienas šalia kito - ranka rankon, koja kojon. Tas asmuo, šalia kurio vaikas nupiešia save, jam yra itin artimas. Tarp šeimos narių nupiešti kokie nors daiktai simbolizuoja bendravimo barjerus, kuriuos jaučia taip piešiantis vaikas.
5. Spalvos: šiltos spalvos - meilės ir prieraišumo įrodymas. Ypatingą artumą ir prisirišimą prie kurio nors asmens jaučiantis vaikas jį nupieš sodria, ryškia spalva. Mėlynai nuspalvinti artimųjų rūbai reiškia, kad šalia šių žmonių vaikui komfortiška būti. Žalia spalva - pagarbos ženklas, geltona - impulsyvumas ir polinkis vadovauti, raudona - stiprūs jausmai, kartais reiškia agresiją, o juoda spalva nuspalvinti šeimos nariai rodo, kad vaikas juos vertina atsargiai.
6. Kūno dalys: kruopščiai nupiešti veido bruožai leidžia manyti, kad šis žmogus vaikui labai svarbus. Jeigu iš visų šeimos narių kruopščiausiai, su visais bruožais, vaikas nupiešė pats save, tai reiškia aukštą savęs vertinimą. Itin dideliu nupieštas kažkuris šeimos narys gali reikšti, kad vaikas iš jo dažnai girdi pastabų. Jeigu nenupiešta burna - šis asmuo linkęs slėpti jausmus. Išryškinti dantys simbolizuoja agresiją. Didelės akys - baimė, itin mažos reiškia kažkokią paslaptį, kurią norima nutylėti. Ilgos rankos arba jų nebuvimas - šis žmogus yra valdingas, vaikas jaučia iš jo pusės psichologinį spaudimą. Trumpos rankos atspindi vidinę silpnybę.

Vaikų piešinių saugojimas ir kūrybinės veiklos idėjos

Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių, bet svarbu rasti būdą, kaip juos įvertinti. Viena iš idėjų - išsaugoti didelę dėžę ir pasiūlyti vaikui įsitaisyti joje ir piešti. Buvimas nedidelėje erdvėje daugumai vaikų suteikia saugumo jausmą, o jeigu joje dar ir ant „sienų“ piešti galima...

Idėjos kūrybinėms veikloms

• Piešimas pirštais: stimuliuoja vaikų pirštų pagalvėles, suaktyvina už kalbą atsakingų smegenų centrų darbą, gerina kalbinius įgūdžius.
• Piešimas ant akmenų: smagus ne tik dėl paties proceso, bet ir dėl pasiruošimo.
• Linijų ir figūrų piešimas: 2-3 metų vaikas jau turėtų mokėti nupiešti tiesią liniją. Vyresni vaikai pradeda mokytis apvedžioti ir savarankiškai brėžti įvairias linijas ir kitokias geometrines figūras.
• Skaičių sujungimo piešimas: tinka vyresniems, jau skaičius pažįstantiems vaikams. Padeda lavinti smulkiąją motoriką ir įgyti pirmąsias matematikos žinias.
• Antspaudai iš bulvių: lengva padaryti naudojant sausainių formeles. Bulvės antspaudą pamirkykite guaše ir prispauskite prie popieriaus lapo.
• Piešimas ant sienos mokyklinių lentų dažais: pasirinktą sieną ar jos dalį nudažius mokyklinių lentų dažais, tai gali būti alternatyva „sienų tapybai“.
• Skutinėjimai (graffiti): spalvingą lapą padengti juodu ar tamsiai mėlynu tušu, o po to per lapą braukti mediniu iešmeliu ar kitu tvirtesniu įrankiu, atskleidžiant spalvas.
• Piešimas ant veido: nusipiešus kaukę ar jį tiesiog spalvingai išmarginus, galima virsti superherojumi, gyvūnu ar net gąsdinančiu baubu!

Profesionalų požiūris į vaikų piešinius ir tėvų atsakomybė

Vaikų piešimas daugelio psichologų yra vertinamas kaip veikla, per kurią vaikas pažįsta, perdirba ir kuria pasaulį. Piešimo negalima griežtai atskirti nuo žaidimo, šios veiklos persidengia, sutampa. Piešinyje viskas galima, jame vaikas nenaudoja socialinės kontrolės. Vaikas negali nupiešti pasaulio kitokio, nei jį mato.

Interpretacijos subtilybės

Nors vaikų psichoterapijos istorijoje yra reikšmingų bandymų suklasifikuoti tam tikrus vaikų piešinių bruožus, kurie leistų identifikuoti sunkumų turinčius vaikus, svarbu pabrėžti, kad piešinio ypatybė gali reikšti visiškai skirtingus dalykus, kai kalbame apie du skirtingus vaikus, turinčius savitą gyvenimo istoriją, patirtį, aplinką ar žiūrinčius skirtingus animacinius filmukus. Psichologui pasakyti kažką labai konkretaus ir tikro apie vaiką, kurio jis niekada nematė, o turi tik jo piešinį, yra vargiai įmanoma.

Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių. Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas. Populiariojoje spaudoje pasirodančios spekuliacijos apie tai, ką reiškia viena ar kita vaiko piešinio detalė, gali suklaidinti tėvus, sukelti jiems nepagrįsto nerimo, vesti prie neteisingų išvadų.

Jeigu jums kelia didelį nerimą jūsų vaiko piešiniai, susitikite pasikalbėti apie juos su vaikų psichologu, nesiimkite diagnozuoti patys. Svarbu išlikti kritiškiems, turėti, vertinti ir branginti savo nuomonę ir tėvišką intuiciją, kuri yra ne mažiau vertinga nei „knyginė“ medžiaga.

Apskritai apie vaikų piešinių vertinimą

Kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindintis vaiko vidinį pasaulį, jo išgyvenimus. Piešiniai kalba ne tik profesionalams. Būtent vaiko pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje, gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs. Išmokęs piešti pagal taisykles, vaikas ima „simuliuoti“ tai, ką mato suaugusieji, o ne tai, ką vaikas pats supranta ir jaučia. Kai vaiką mokome piešti taip, kaip „reikia“, prarandame piešimą kaip vaiko žaidimo priemonę, pasaulio kūrimo ir patirties perdirbimo įrankį.

Linkime skaitytojams žavėtis ir džiaugtis vaikų piešiniais, leisti jiems piešti ir būti smalsiais šios veiklos stebėtojais ir tyrinėtojais, naudotis vaikų piešiniais kaip „durimis“ į vaikų pažinimą, o ne priemone sunkumams diagnozuoti. Juk vaikams labiausiai reikia, kad jų tėvai būtų tėvai, o ne terapeutai.

tags: #zibintai #piesia #vaikai