Laidotuvių kolona kelyje yra ne tik transporto priemonių judėjimas, bet ir jautrus ritualas, reikalaujantis pagarbos ir supratingumo. Nors Lietuvos Kelių eismo taisyklės (KET) laidotuvių procesijoms, išskyrus lydimas policijos, nesuteikia specialių pirmenybių, eismo dalyvių pareigos, grindžiamos savitarpio pagarba ir atsargumu, yra itin svarbios.
KET nuostatos ir specialistų rekomendacijos
KET pažymi, kad pirmenybė eisme privalo būti suteikta policijos lydimoms laidotuvių procesijoms, kai laidojami žymūs žmonės ar visuomenės veikėjai. Tokiu atveju taikytinas KET 12 punktas, nurodantis, kad eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais, specialiaisiais garso signalais ir jų lydimoms transporto priemonėms.
Tačiau įprastų laidotuvių procesijų atveju, kai kolonos nelydi policija, KET konkretaus punkto, suteikiančio pirmenybę, nėra. Eismo specialistai teigia, kad šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į kitą KET punktą (4 punktą), jog eismo dalyvių pareigos grindžiamos savitarpio pagarba ir atsargumu. Lenkti koloną ir įsiterpti į jos vidurį nėra draudžiama KET, tačiau čia vėlgi reikėtų vadovautis savitarpio pagarbos principu.
Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Žilinskė pabrėžia, kad procesijos dalyviai, kaip ir visi eismo dalyviai, privalo vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Ji komentavo: „Kiti eisme dalyvaujantieji turi būti supratingi, mandagūs ir, laikydamiesi būtinų atsargumo priemonių, nekeldami pavojaus kitų saugumui ir aplinkai, galėtų praleisti tokią procesiją.“ Susisiekimo ministerija taip pat primena apie bendrąsias eismo dalyvių pareigas, pabrėždama, kad laidotuvių procesijos praleidimas yra graži ir prasminga tradicija, nors KET nėra reglamentuota. Iki šiol ministerija nėra gavusi pasiūlymų dėl tokios taisyklės įteisinimo, laikydamasi nuomonės, kad dideliuose miestuose tokie pakeitimai sukeltų eismo spūstis.
Dvilypis stresas laidotuvių kolonoje
Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos vadovė ir Vilniaus laidojimo rūmų direktorė Jolanta Sprainaitienė pastebi, kad laidotuvių kolonoje važiuojančių automobilių vairuotojus lydi dvigubas stresas: vienas - dėl netekties, o kitas - dėl bandymo išsilaikyti organizuotoje kolonoje ir neatsilikti nuo kitų. Daugelis žmonių į laidotuves atvyksta iš kitų miestų, todėl nežino kelio, bijo pasimesti, atsilikti ir laiku nespėti į kapines. J. Sprainaitienė pabrėžia, kad didžiosiose kapinėse, pavyzdžiui, sostinės Karveliškių, į kurias įvažiuojama automobiliais, nuo kolonos atsilikę žmonės tikrai pasiklystų. Todėl važiavimas laidotuvių kolonoje neretai virsta ir eismo saugumo problema.
Asociacijos vadovė prisimena atvejus, kai dėl skubėjimo procesijos dalyviai apgadino vienas kito automobilius dėl staigaus stabdymo ar dėmesio stokos. Anot J. Sprainaitienės, kolonos pabaigoje važiuojantys automobiliai visada turi važiuoti greičiau nei pirmieji, kad neatsiliktų. Jei jiems sutrukdo kiti eismo dalyviai ir kolona ilga, gali kilti sudėtingų situacijų. Ji pamini atvejį, kai šalia Liepynės kapinių techninį eismo įvykį patyrė ir moderniausias Lietuvoje katafalkas - Vilniaus laidojimo rūmų „Mercedes Benz E350“.
Eksperimentas Vilniaus gatvėse: praktiniai iššūkiai
15min žurnalistai, norėdami išbandyti realias sąlygas, atliko eksperimentą Vilniaus gatvėmis, pasiskolinę didžiulį katafalką ir suformavę mirksinčią koloną. Eksperimentas buvo atliekamas ne spūsčių metu, siekiant įvertinti eismo dalyvių elgesį.
Pirmasis maršrutas: į Saltoniškių ir Sudervės kapines
Pirmame bandyme, iš laidojimo rūmų Olandų g. sukant į dešinę link Olandų žiedo, kolona iškart susidūrė su problema - eismas buvo intensyvus, šviesoforo nebuvo, ir niekas nenorėjo praleisti avariniais žibintais mirksinčios „laidotuvių procesijos“. Galiausiai krovininis mikroautobusas stabtelėjo ir sustabdė eismą, leisdamas kolonai išriedėti. Iki Olandų žiedo važiavimas buvo sklandus, niekas nebandė įsisprausti į vidurį. Tačiau artėjant antrojo, vadinamojo „Minsko žiedo“ link, į kolonos vidurį įsispraudė pašalinis eismo dalyvis (tamsi „Audi“), kuriam nebebuvo kur dėtis, kol kolonos dalys persirikiavo. Kitas „Mercedes“ sustojo žiedo viduryje ir praleido visą koloną.
Konstitucijos prospekte, prieš Edukologijos universiteto žiedą, kolonai teko rikiuotis į antrą juostą. Iškart už katafalko įsispraudė sidabrinė „Audi“, tačiau jos vairuotojas netrukus suprato klaidą ir grįžo į pirmą juostą, lenkdamas katafalką. Didelių trukdžių nebuvo ir važiuojant žiedu prie Lietuvos Edukologijos universiteto ar Teodoro Narbuto gatve link Sudervės ir Saltoniškių kapinių, tik keli trumpam į koloną įlindę automobiliai, kurie netrukus pasitraukė. Vis dėlto, maršrutinio autobuso vairuotojas Laisvės pr. pasielgė „kaip egoistas“.
Bene didžiausių sunkumų patirta bandant įsukti į Sudervės kapines. Čia eismas intensyvus, ir niekas nenorėjo praleisti procesijos, sukančios į kairę. Nustebino tai, kad sustojo ir koloną praleido BMW vairuotojas.
Antrasis maršrutas: link Liepynės kapinių
Antruoju bandymu, iš laidojimo rūmų sukant į kairę, posūkis buvo sklandus, tačiau niekas nesustojo praleisti kolonos, tad teko kantriai laukti, kol pravažiuos automobiliai abiem kryptimis. Mintyse kilo idėja, kad išmanusis šviesoforas čia praverstų. Pasukus į Olandų g., kolona riedėjo maždaug 40 km/val. greičiu iki pat Tūkstantmečio gatvės, kur prasidėjo sudėtingiausia dalis.
Važiuojant nuo Minsko pusės link Gerosios Vilties žiedo, norint patekti į Liepynės kapines, kolonai reikėjo persirikiuoti į kairiausią eismo juostą ir apsisukti, kertant priešingos krypties eismo juostą. Šioje vietoje savitarpio pagarbai vietos nebuvo, nes priešais atlekiantys automobiliai turi teisę važiuoti 80 km/val. greičiu, o kai kurie viršijo šį greitį. Todėl apsisukti sunku net vienam automobiliui, ką jau kalbėti apie visą koloną. Greitai skriejantis srautas nestojo dėl laidotuvių procesijos, nors ties posūkiu stovi ženklas, ribojantis greitį iki 60 km/val. Tik vienas „Ford“ sumažino greitį, o kiti prašvilpė pro šalį, išardydami koloną. Katafalkas su „Subaru“ dar praspruko, bet kitiems teko palūkėti. Eksperimento metu paaiškėjo, kad esant didesnei nei 10 automobilių kolonai, šioje zonoje greitį reikėtų riboti gerokai anksčiau.
Laidotuvių procesijos dalyvių lūkesčiai ir realybė
Jonavietė, kreipdamasi į portalą jonavoszinios.lt, piktinosi, kad daugelis pėsčiųjų ir dalis vairuotojų nepraleido laidotuvių procesijos kolonos, kai į paskutinę kelionę buvo lydimas jai artimas žmogus. Moters teigimu, toks elgesys - didelė nepagarba ir velioniui, ir jo artimiesiems. Ji stebėjosi, kodėl pėstiesiems sunku palaukti kelias minutes ir praleisti koloną, taip parodydami pagarbą mirusiajam ir puoselėdami tradicijas.
LRT RADIJO klausytoja Violeta iš Alytaus domėjosi KET pakeitimo galimybėmis, siekdama, kad būtų įrašytas punktas, susijęs su laidojimo procedūromis. Ji pabrėžė, kad iš laidojimo namų važiuoja ištisi kortežai, ir išvažiuoti į pagrindinį kelią visiems kartu neįmanoma dėl kasdienio eismo, o automobiliai nepraleidžia laidotuvių procesijos. Ji siūlė į KET įrašyti punktą, leidžiantį praleisti laidotuvių procesiją „ekstremalioje situacijoje“, išskyrus valstybines ar žymių žmonių laidotuves, kai koloną lydi policijos automobiliai su įjungtais švyturėliais. G. Aliksandravičius ragina kitus vairuotojus būti mandagius, nes tai - ir pagarba velioniui, ir užuojautos gedintiems išraiška.
Katafalko vairuotojo profesija ir jos ypatumai
Dainius, dirbantis katafalko vairuotoju jau daugelį metų, pasakoja, kad ši profesija į jo gyvenimą atėjo netikėtai. Iš pradžių dirbęs arkivyskupijoje, vėliau perėjo į laidojimo paslaugų sritį. Anot jo, norint dirbti šį darbą, svarbiausia priimti aplinką, vaizdus ir darbo pobūdį. Tai specifinė profesija, kurią arba priimi, arba ne, antraip „save nuolat deginsi“. Įgūdžių, kaip vairuotojui, nereikia, tačiau būtina būti pareigingu darbuotoju. Kiekviena darbo diena gali pateikti naujų iššūkių, nes visi žmonės skirtingi ir mirtį priima skirtingai. Nors po daugelio metų darbo atsiranda rutina, kiekvienas atvejis vis tiek yra unikalus, ir tenka nuolat bendrauti su artimaisiais.
Darbo dienos specifika
Dainius pasakoja, kad jo darbo diena dažniausiai prasideda nuo kūno paėmimo iš morgų ar ligoninių. Vėliau vyksta karstų įvežimai ir pastatymas į šarvojimo salę, išvežimai, palydos ir pačios laidotuvės. Katafalko vairuotojai yra atsakingi už visą paslaugos eigą, išskyrus sanitaro darbus: paima kūną, pristato jį į įmonę paruošti, veža karstą į šarvojimo salę ir galiausiai į kapines.
Laidojimo paslaugų centro direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja pabrėžia, kad vairuotojai yra daugiau nei tik vairuotojai - juos dažnai vadina „vadybininkais“. Jų pareigos apima maršruto derinimą su vadovu ir užsakovais, kartais išpildant netikėtus prašymus, pavyzdžiui, pravažiuoti pro velionio gyvenamą vietą. Vairuotojai bendrauja su artimaisiais, pataria, kaip tinkamai nešti karstą ar stovėti ceremonijos metu, suteikdami reikalingą pagalbą gedintiesiems.
Katafalko vairuotojo darbas nėra vien tik atvežti ar nuvežti. Vairuotojai turi organizuoti visą procesą: sudėlioti koloną, nustatyti, kas eis pėsčiomis, kaip važiuos automobiliai ir suplanuoti judėjimą kapinėse. Jie taip pat atsakingi už karsto nešimą ir jo sustabdymą reikiamose vietose, ypač sudėtingose kapinėse. Jie turi paaiškinti žmonėms, kaip eiti ir kur atsistoti prie kapo, nes procesija dažnai juda skirtingu tempu. Karsto nešėjai patiria didelį fizinį krūvį, nes turi paeiti, sustoti ir laikyti karstą, tam reikia didelės fizinės jėgos.
Nematoma darbo dalis ir emocijų valdymas
Dainius pasakoja, kad katafalkas ir jo vairuotojai yra kiekvienos laidojimo paslaugų įmonės veidas. Jie reprezentuoja įmonę laidotuvėse, nors pirmąją darbo dalį - kūno paėmimą - mato tik nedidelis žmonių ratas. Pirmoji darbo dalis apima kūno paėmimą, o antroji - laidotuves. Tai yra pirmasis įspūdis, kurį sukuria automobilis, išvežantis kūną ir lydintis jį paskutinėje kelionėje.
Vairuotojai dirba mažiausiai dviese dėl svorio, o jei kūnas didelis, važiuoja ir šešiese ar aštuoniese. Karstą neša mažiausiai keturiese, o automobilį vairuoja vienas žmogus, kiti dalyvauja palydoje ir laidotuvėse. Važiavimas kolonoje taip pat yra labai svarbus. Nors važiuoti kolonoje yra išmokstama, reikia nuolat stebėti aplinką, nes važiuojama pirmiems ir reikia kontroliuoti visą koloną. Dažniausiai prašoma žmonių įjungti avarinius žibintus, kad kiti matytų ir neišsibarstytų mieste.
S. Guja pabrėžia, kad važiuojant laidotuvių kolona svarbiausia užtikrinti, jog visi automobiliai, sekdami paskui pirmąjį, atvyktų į galutinę vietą kiek įmanoma vienodu laiku. Vairuotojai planuoja patogiausią maršrutą - renkasi plačiausias gatves, vengia pavojingų posūkių ir šviesoforų, skaičiuoja važiavimo greitį. Jie elgiasi priešingai nei paprasti vairuotojai: matydami, kad ilgai dega žalia šviesa ir tuoj užsidegs geltona, jie sulėtina, kad visa kolona sustotų kartu, o jei užsidega žalia, tuomet paspartina, kad visi spėtų pravažiuoti.
Dainius pabrėžia, kad katafalko vairuotojo darbas svarbus tuo, jog jie pirmieji bendrauja su klientais - jų žodis turi nuraminti, suteikti pirminę informaciją, kad žmogus nejaustų tokio didelio streso. Nors jiems mirtis atrodo paprastas, kasdien vykstantis dalykas, daugeliui artimojo mirtis įvyksta pirmą kartą ir sukelia didžiulį stresą.
Emocijoms darbe padeda susidoroti ilgametė patirtis. Bėgant metams susiformavo „apsauginis mechanizmas“, leidžiantis atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo. Dainius stengiasi „išjungti visą tą informaciją ir ją palikti, nes kitaip sunku“. Jis pripažįsta, kad pačioje pradžioje buvo sunku, bet dabar viskas „nugrimzta kažkur“. Jis sako, kad reikia turėti „kiautą“, nes kitaip „sudegsi“. Nors katafalko vairuotoju dirba daugelį metų, artimųjų netektis jį itin sukrėtė, ir kai mirė jo tėvai, jis jautėsi „lyg kosmose“. Suaugusiųjų laidotuves priimti lengviau, nes jas stengiasi suvokti kaip natūralią gyvenimo eigą, tačiau labiausiai jį sukrečia jaunų žmonių ir vaikų laidotuvės. Dainius jaučia pilnatvę, kai žmonės dėkoja už atliktą darbą.
tags: #vaziavimas #laidotuviu #kolonoje