Krikščioniškos vertybės ir tikėjimas: kelias į dvasinį tobulėjimą

Rašydamas šią knygelę, autorius pasirinko laisvą literatūrinę interpretaciją, siekdamas aprašyti pamąstymus apie gyvenimą ir tikėjimą, nes, kaip teigia, kiekvieno mūsų gyvenimas - tai knyga, kurią Viešpats skaito. Todėl norėta, kad minčių išdėstymas būtų paprastas ir pasiektų kiekvieno širdį, nes žodis, einantis iš širdies, pasiekia kito širdį. Autorius tiki, kad tikyba gali žmogų išmokyti būti geresniu, sąžiningesniu, doresniu ir jautresniu.

Tikėjimo esmė ir Dievo meilė

Religija - tai tikėjimas, kurio negali pajausti pats, bet gali pajausti per santykį su Dievu, per Jo meilę, kuri mus keičia. Dievas išbando tuos, kurie prie Jo artinasi, ir pažinę Jį, mes be Jo negalėsime gyventi. Suvokdami Dievą, esame kaip piligrimai šioje žemėje, o priimdami Kristaus žaizdas, atveriame protą ir širdį. Autorius meldžia išminties šlovinti Dievą per Šventąją Dvasią, nes Jis atleidžia gailėdamasis per savo begalinę meilę.

Tarnavimas Dievui ir Jo žodžio skelbimas žmonėms yra esminis tikslas, kad kiekvienas priimtų Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Jėzus skelbė per savo socialinę revoliuciją, kad nėra kilmingo ir nėra nekilmingo žmogaus, o odos spalva neskiria žmonių. Kiekvienas žmogus yra gerbiamas, ir visa žmonija yra Kristaus, kuris myli visus, tik už netikinčius kenčia.

Nuodėmė ir atpirkimas

Iki Kristaus atėjimo pragaras kūrė visokias pinkles, kad žmonės gyventų su priklausomybėmis. Jėzus atėjo mūsų atpirkti ir išganyti. Jis mus ne išteisino, o nuteisino, ir pasikrikštiję mes tapome Jėzaus šeimos nariais. Jis gydė tuos, už kuriuos prašė, ir tuos, kurie patys ateidavo prašyti. Popiežius Pranciškus 2018 m. rugsėjo 22 d. kalbėdamas jaunimui, pabrėžė tikėjimo svarbą.

Melsdamiesi, su visu atsidavimu turime pasitikėti Jo malonės galybe. Dėkokime Dievui už tą laimę, kad galime dabar netrukdomai puoselėti savo tikėjimą ir pasiryžti keistis. Neškime kiekvienas savo kryželį per gyvenimą su iškelta galva. Pasitikėkime Dievu ir Jo veikimu net kasdieniniuose dalykuose, nes Dievas yra mus mylintis Tėvas, tik reikia visa tai atpažinti. Mūsų maldose turi vyrauti ne prašymai, bet tik besąlyginė meilė ir padėka už viską.

Dvasinis gyvenimas ir vertybės

Permąstykime savo gyvenimą ir raskime Viešpaties žingsnius bei Dievo sostą savo širdyse. Bijokime to nepastebėti. Jeigu mes nesuprantame, tai mums gal neduota. Be Dievo dovanų, viskas širdyje skurdu. Tad saugokimės vidinės senatvės. Naudokime slėpinius, o ne paslaptis, turtėkime išmintimi, gyvenkime tikėjimu. Dievo gailestingumas - tai Dievo tiesa, kurios dėka galime būti ir papurtyti už akių geismą, kūno geismą bei mūsų puikybę. Visada galvokime apie dorovines vertybes.

Žmogiškieji santykiai ir pagalba artimui

Prašykime Viešpaties, kad Jis saugotų ir laimintų. Kai užplūsta dvasinis liūdesys, tai gali būti ir liga, o skųstis gyvenimu - kai kurių gyvenimo būdas. Tad negyvenkime liūdnai vien tik skųsdamiesi. Kai netenkame brangių žmonių, prisimename, kad nepaklausinėjome apie jų patirtį, apie senelius, prosenelius, apie pažįstamus žmones, kurie jau išėję Amžinybėn. Tad verčiau dabar pasiklauskime, kad netektų krimstis, kodėl to ar kitko nepadarėme. Ašaros nepadeda grąžinti žmogaus, bet geri prisiminimai atgaivina. Visada prašykite patarimo tų, kurie myli Dievą.

Kiekvienas žmogus net pats sau yra mįslė. Viena - ką apie jį žino kiti, ir antra - ką jis pats tiktai žino, jaučia ir daro. Kai žmogus darbe ar buityje yra kaip raktas atitinkančiame užrakte, jam tuomet kyla vidinis džiaugsmas ir pasitenkinimas. Save rasti reikia ten, kur tu gali būti reikalingiausias. Supraskime, kad žemėje mes esame laikina būtybė.

Gyvenimo prasmė ir tikslai

Gyvenime reikalingi ir optimistai, kurie išrado lėktuvus, ir pesimistai, kurie išrado parašiutus. Darbą reikia rasti tokį, kad jis būtų ir mielas užsiėmimas. Didelį dėmesį skirkime Bažnyčios kultui, ypač liturgijos metu.

Mirtis skirtingai atėjo net pranašams. Jeigu Dievą myli, neturi mirties bijoti, nes gyvybė kaip garas - čia yra, čia jau nėra. Ne mirčiai reikia būti visada pasiruošusiam, o Amžinajam gyvenimui. Jeigu maldoje yra meilė, viltis ir tikėjimas, pragaro ten nebėra. Bet tiems šiame gyvenime, kuriems Dievo nėra, slypi pavojus.

Šeimoje turi vyrauti meilė, nes „...jeigu šeimoje nėra meilės, čia jau yra pragaras.“ Darbų subordinacija tarp žmonos ir vyro turėtų būti, o tyli žmona yra Dievo dovana. Siracido knygoje rašoma, kad Viešpats liepė vaikams godoti savo tėvą ir motinos nuomonę reikiamai gerbti. Kas tėvą godoja - sau nuodėmes dildo. Kas motiną gerbia, tas lobį sau krauna. Kas tėvą godoja - vaikais savo džiaugsis, kada besimelstų, jis bus išklausytas. Kas tėvą godoja - gyvens ilgą amžių. „Sūnau, savo tėvo garbės nepažemink! Kol gyvas jis - niekad tu jo nenuliūdink! Nors kartais jam protas silpnėti pradėtų, tu jo nepalik, nepaniekink, kol gyvas!“

Puikybė ir vartotojiškumas

Mūsų klystkeliuose pastoviai egzistuoja puikybė, kuri yra sena žmonijos nuodėmė. Gyvenimo tėkmėje reiktų kariauti su savo blogomis mintimis apie gobšumą, pavydą, egoizmą, nes jos yra nematomos, bet iš tiesų yra materialios ir realios. Daugindami savo turtus, mes kitąkart mažiname dvasines vertybes. Kiekvieną užgaidą tenkindamas, žmogus naikina pats save. Vyksta vartotojiški santykiai, laisvas seksas, daugpatystė. Krikščionybė moko ieškoti meilės tarpusavyje.

Šiuolaikinis jaunas žmogus kasdieną nubunda jau pavargęs, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį. Šių dienų modernių šeimų siekis yra ne kukli, daugiavaikė šeima, o šeima reklamuojanti save, savo turtus, gyvenimo būdą, turinti jachtą ir daranti darbo karjerą. Jiems vakar buvo anksti, rytoj - per vėlu, o šiandien - nėra laiko. Šiandien daugelis moterų nenori susilaukti vaikų ir saugo save chemija arba kitais būdais. Tai tikras Dievo įžeidimas.

Biblijoje aprašyta moterų, kurios dėl Dievo įsikišimo tapo vaisingomis: Sara, Rebeka, Rachelė, Elžbieta ir kitos. Visos šios nelaimingos moterys buvo Dievo palaimintos ir pagimdė sūnus. Tuo metu nevaisingumas buvo kaip prakeiksmas, o dabar pačios veržiasi į nuodėmę.

Išminties ir patirties paieškos

Sulaukę brandaus amžiaus, susimąstome apie praėjusius metus, ką per juos nuveikėme savo artimui, ką padarėme aplinkiniams, kiek išdalinome atjautos ar gerumo, kiek ištarėme šiltų žodžių, kažkam pakėlusių dvasią. Jeigu gyvename dvasioje, tai ir atpažįstame tą, kuris dvasioje gyvena. Liudykime teisingumą, padėkime silpniesiems konkrečiais darbais. Prisiminkime, kas gera, gražu, kas atveria širdį. Lai mūsų sielos prisipildo romaus džiugesio bei drąsos mylėti žmones, pasaulį ir realizuoti save. Pagalvoji, kad senti yra liūdna, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi, tačiau bėda ta, kad pagyvenusių žmonių problema yra vienišumas ir kai kurių piniginės yra kaip svogūnas - kai ją atveria pradeda kauptis ašaros.

Savo gyvenime bandykime ieškoti tiesos bei išminties (teologinės, filosofinės ir mistinės), kuri padeda geriau suprasti pasaulį.

Tikėjimo išbandymai ir stebuklai

Buvo šventųjų, kurie rašto skaityti nemokėjo, bet žmonių širdis skaitė ir buvo laimingi. Koks šventasis bebūtų, jis gyvena šioje žemėje labai trapiame savo kūne, kuris iš prigimties linkęs saugotis kančių ir mirties. Kartais pagalvoju, gal mūsų ligos, skausmai, kančios yra vertybės, už kurias amžinajame gyvenime galėsime nusipirkti gėrybių? Tad visada dosniai dalinkime viltį, laiką ir pagalbą vargstantiesiems bei ligoniams. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tarsi akimirka amžinybės tėkmėje. Todėl šią akimirką reikia branginti, kaip didžiausią Dievo dovaną ir apmąstyti, ką gero galiu nuveikti per šį trumpą laiko tarpsnį. Reiktų atsiminti ir tuos, su kuriais bendravome, sėmėmės iš jų geros gyvenimo patirties. Jie buvo lyg švyturiai, skleidžiantys ne tik gerumą, bet ir širdies šilumą. Gyvenime daugeliui žmonių nesiseka, nes jie neigiamai galvoja apie kitus.

Būdami tikri katalikai, visada neškime Evangelinę tikėjimo ir meilės žinią.

Vienas pasakojimas apie žmogaus norą prieš mirtį atskleidžia gilesnę prasmę. Jis paprašė, kad jam atvestų gydytoją ir advokatą, norėdamas mirti kaip Jėzus, kai vienas plėšikas buvo iš vienos pusės, o kitas - iš kitos. Kartais prisiminkime Marko Tveno pajuokavimą: „Atraskime vienas kitą, jei neliks tavęs, aš tapsiu tavimi, o jei išnyksiu aš, pražyski manimi.“ Atsiminkime - vieni mes nebūname. Jėzus ir aš - absoliuti dauguma, kaip sakydavo šv. Augustinas.

Bendrystės ir pagalbos svarba

Yra dvi kategorijos žmonių - vieni savo nesėkmes stengiasi pasilikti sau, o kiti pasidalinti su kitais. Lengviau bus, kai pasidalinama, kai kitas gali užjausti bei paguosti. Ne veltui sakoma, kai džiaugsmu pasidalinsi, tai džiaugsmas padvigubės, o kai skausmu pasidalinsi, tai skausmas dvigubai sumažės. Užuojauta yra didelė jėga, kuri gali išgydyti ne vien kūną, bet ir sielą. Visada pasistenkime pasidalinti su artimais žmonėmis sėkmėmis ir nesėkmėmis. Visiems iš to bus lengviau. Ir neslapukaukime, išsipasakokime, kas yra sunkaus ant širdies arba skausmingo. Draugams privalu dalintis savo gyvenimo patirtimi, daugiau pasitikėkime vienas kitu. Kiekvienas krikščionis privalėtų turėti dvasios tėvą, kuris gali būti tiek dvasininkas, tiek pasaulietis.

Kol nesame Meilėje, tol kapstomės savo ego rūpestėliuose. Pamilus - Meilė ištraukia mus iš savęs, pamatome kitą, imame domėtis bei rūpintis juo, kartais prarandama ir gyvybė už draugus. Kitataučio kalbos nemokėdami, skaitykime jo širdies balsą, kaip mus moko Šventoji Dvasia.

Dievo valia ir išbandymai

Kiekvienas žmogus yra dulkelė Dievo karalystėje, tad stenkimės džiaugtis tiek laimėje, tiek nesėkmėje, tiek skurde ir varge, tiek svajonėse ir tikėkime, kad viskas išsispręs. Nesėkmė nereiškia, kad Dievas mus paliko, tai reiškia, kad Dievas turi geresnį kelią. Bet atsiminkime, kur yra nuodėmė, ten nėra didelio džiaugsmo arba jis tik laikinas. Kartais pagalvoji, kad Dovydas buvo Dievo žmogus ir turėjo būti išmintingiausias, bet kažkodėl net jis turėjo regėtoją Godą ir pranašą Nataną. Matyt Dievas vykdo sandorą su visais, o kartais ir per kitus. Žmogus turi atsiliepti į savo tikėjimą, prisimindamas Jo pažadą.

Žmogus pagal visus savo fizinius parametrus nusileidžia žvėrims, paukščiams, bet šie jo klauso. Kartais mums atrodo, neįsigilinus į Biblinius aiškinimus, naivu ir paslaptinga, bet tikra. Pavyzdžiui, Samsonas nusikirpo plaukus ir tapo nestipriu. Arba vandeniu apliejamas žmogus tampa pakrikštytu ir kt. Prisiminiau pasakojimą, kai Lozorius buvo prikeltas Kristaus iš kapo, buvo labai rimtas ir niekada nesijuokdavo, bet vieną kartą džiaugsmingai juokėsi. Malda tada yra gera, kai jaučiame jos alkį. Jei tarnaudami kitiems jaučiame laimę, tuomet gyvenimas įgyja kitokią prasmę. Žiūrėdami į pieną, mes matome baltą skystį, bet įdėjus triūso - gauname varškę, sviestą ar sūrį. Taip ir su Dievu - įdėkime meilės ir pamatysime Dievo pėdsakus. Juk didžiausias lobis - pažinti Dievą. Tad ir eikime arčiau prie Jo. Dievas nori tokių garbintojų, kurie ateina pas jį atvira širdimi, su meile, su gerumu.

Jaunimo auklėjimas ir tapatybė

Teisingai auklėkime jaunimą, kuris yra mūsų dabartis ir ateitis. Mokytojai, įskiepykite jiems meilę, kad neprarastų ryšio su tautos šaknimis, nes jūs privalote būti valstybės pagrindas. Popiežius Pranciškus jaunimui Vilniuje, Katedros aikštėje, sakė: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai (…) Mes nesame žmonės be šaknų! Semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių.“

Tikėjimas ir Dievo dovanos

Kristus atėjo išgelbėti mūsų. Kartais užmirštame, kad tikėjimas yra duota Dievo dovana. Tad ir naudokimės su meile šia Dievo dovana. Jeigu mes nemylėsime vieni kitų, tai mes ir Dievo nemylėsime. Gerai pamąstykime apie tai, kaip Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų tuo, kuo tiki Jis, bet tikėtų taip, kaip tiki Jis. Šiuolaikiniam žmogui reikia pakeisti požiūrį vieniems į kitus ir net į aplinką.

Dažnai mes linkime vienas kitam sveikatos, laimės. Tačiau veršelio pavyzdys, kai pats sveikiausias veršelis buvo paskerstas, o ligotas paliktas, rodo, kad gyvenime visada reikia pasitikėti Dievu. Gal mūsų noras ne iš karto išsipildys, o gal jis išvis neišsipildys. Paprastas pavyzdys - įsidėk į kišenę tris lapelius su tau reikalingais sprendimais ir melskis. Po maldos išsitrauk vieną iš jų ir tikėk. Po Judo mirties, likusieji apaštalai irgi traukė burtus ir gavo atsakymą, nors apaštalai turėjo galią žinoti, kaip elgtis. Graikai traukdavo burtus - vykti į mūšį ar ne. Godas irgi tris klausimus pasirinkimui pateikė Dovydui. Suprasti Dievo valią mums yra labai sunku. Kiekvienas žmogus, net pats blogiausias, gali aplenkti mus savo dvasingumu, kad ir paskutinę gyvenimo minutę. Tad šlovinkime Dievą ir Jis pats mus susiras. Žmogui duota pasirinkimo laisvė. Melsdamasis žmogus nori iškart gauti pasveikimą, pagerėjimą, bet Dievo valia gali būti visai kita. Jis rūpinasi kiekvienu žmogumi. Tad būkime supratingi - daugiau darykime gerų darbų ir saugokimės klaidų. Nuodėmes vadinkime savo vardais, nes mes pastoviai vagiame Viešpaties teises.

Istorija apie nuskendusį laivą ir išsigelbėjusį keleivį, kurio sudegusi lūšnelė tapo dūmų signalu, iliustruoja, kad kartais ir gaisras būna ženklas išsigelbėjimui. Padeda ne tik žmogus žmogui, bet ir Dievo angelai.

tags: #vairuotoju #sergetojas #pagal #biblija