Troleibuso vairuotojo profesija reikalauja didelio atidumo, kantrybės ir atsakingumo. Šiame straipsnyje apžvelgsime troleibuso vairuotojų kasdienybę, iššūkius, kuriuos jie patiria darbe, bei viešojo transporto plėtros tendencijas Lietuvoje, remdamiesi patyrusių vairuotojų Ingos, Dalios Puikienės ir Simonos Januš pasakojimais.
Troleibuso Vairuotojo Darbo Specifika
Profesijos pasirinkimas ir pradžia
Daugelį troleibuso vairuotojų, kaip ir Ingą, nuo mažens traukė didelės transporto priemonės. Inga atskleidė, kad jos darbas prasidėjo 2014 metų gruodį, kai ji išsilaikė troleibuso vairuotojos teises, o jau 2015 metų pradžioje sėdo už troleibuso vairo ir jo nepaleidžia iki šiol - darbas jai patinka. Šią svajonę palaikė šeima, ypač vyras ir anyta, kuri dirbo Vilniaus viešojo transporto administracijoje ir pranešė apie troleibusų vairuotojų kursus. Ingai tai buvo didelis iššūkis, nes ji neseniai buvo pagimdžiusi sūnų.
Panašiai ir Simona Januš, kuriai vos 25-eri, vairuotojos kelią pradėjo prieš ketverius metus. Ji pasakoja, kad nuo vaikystės tėtis visada vairuodavo autobusą, o ji, sėdėdama šalia, sukiodavo nematomą vairą. „Šią profesiją pasirinkau ne kaip kokį atsarginį variantą, aš to norėjau ir tai yra patinkantis darbas,“ - teigia Simona. Darbo pradžia nebuvo lengva. Po trijų mėnesių mokymų, pirmasis savarankiškas reisas sukėlė didelį stresą: „Pirmas kartas, turbūt kaip ir visiems, buvo košmariškas, buvo tokia emocija, kad galvojau, jog aš tos pusės dienos neišgyvensiu, aš jos neatidirbsiu.“ Tačiau, pasak jos, antra diena buvo daug lengvesnė.
Dalia Puikienė troleibusą vairuoti pradėjo prieš 23 metus, 1995-aisiais. Jos tėvelis troleibusų parke dirbo net 50 metų, iš jų 10 metų buvo troleibuso vairuotojas, o vėliau ėjo kitas pareigas. Dalia prisimena, kaip būdama vos šešerių sėsdavosi tėčiui ant kelių ir bandydavo vairuoti troleibusą. „Galima sakyti, tapti troleibuso vairuotoja buvo mano vaikystės svajonė,“ - teigia ji. Dalia yra baigusi Vilniaus prekybos mokyklą ir politechnikumą, taip pat aštuonerius metus dirbo vaikų darželyje auklėtoja, bet mintis apie troleibuso vairavimą visada sukosi galvoje. Ji baigė specialius 3 mėnesių vairavimo kursus, po kurių sekė praktika su instruktoriumi, o vėliau pradėjo vairuoti savarankiškai.
Darbo grafikas ir kasdienybė
Troleibuso vairuotojų darbo diena skiriasi nuo ofiso darbuotojų. Inga mato privalumų, nes besikeičiantis grafikas leidžia turėti laisvas popietes ir vakarus. „Dirbu tik rytais, dėl to keltis tenka anksti, dažniausiai tarp 3-5 valandos ryto. Išskirtiniais atvejais tenka atsikelti 6 valandą ryte, bet tokių atvejų mažai,“ - pasakoja Inga. Darbą ji baigia apie pietus, todėl vakaras lieka asmeniniams reikalams. Darbo pabaigos laikas neretai priklauso nuo to, kada ji pradeda dirbti. Inga nurodė, kad visai neseniai išriedėjus 5 val. ryte darbą ji baigė 14.30 val. Vis tik yra ir kitas grafikas, kurio metu darbą pradėjus 6.30 val., Inga jį baigia 13.30 val. „Pas mus nėra vieno grafiko, visi skirtingi,“ - apie besikeičiančią tvarką pasakoja pašnekovė.
Dalia Puikienė pasakoja, kad yra dvi pamainos. Pirmoji vairuotojų pamaina dirba nuo maždaug 5 val. ryto iki 14-15 val. Antroji pamaina dirba nuo popietės iki vėlyvos nakties, kol troleibusai baigia darbą. Kai Dalia dirba pirmoje pamainoje, atsikelia apie 3 val. ryte, o 4.30 val. jau reikia būti darbe. Kadangi anksti ryte dar nevažiuoja viešasis transportas, į darbą galima atvažiuoti vairuotojus pavėžėjančiu autobusu. Atvykusi į darbą, Dalia gauna tos dienos kelialapį ir dalyvauja medicininėje patikroje, kurios metu patikrinamas ir vairuotojų blaivumas. Nuo rugsėjo mėnesio Vilniaus troleibusų parkas pasipildė naujais troleibusais, visuose yra alkotesteriai. Priklausomai nuo maršruto, Dalios darbo diena trunka nuo 8 iki 9 su puse valandos. Dalia dirba 4 dienas, tada turi 2 laisvas dienas, po to vėl darbuojasi 4 dienas.
Simona Januš į darbą keliasi 4 valandą ryto, o paskutinį reisą baigia apie pusę septynių vakare. Nors žiemą ankstyvas kėlimasis šaltu ir tamsiu paros metu yra sudėtingas, vasarą situacija pagerėja. Darbe Simona turi 4 valandų pertrauką, kurią skiria studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur siekia transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos bakalauro laipsnio. „Mokytis ir dirbti iš tikrųjų yra sunku. Bet darbe pailsiu nuo mokslų, o mokydamasi pailsiu nuo darbo, taigi tai yra suderinama, man yra lengviau, nes neatsibosta tas pats darbas, neatsibosta ir mokslai,“ - pasakoja Simona.
Maršrutų skirtumai: Vilnius ir Kaunas
Inga yra ragavusi troleibusų vairuotojos duonos tiek Vilniuje, tiek Kaune. Pasak jos, dviejų miestų sistemos skiriasi. Vilniuje už troleibuso vairo ji praleido keturis metus, o Kaune skaičiuoja jau trečiuosius. „Kaune mes važiuojame vis skirtingais maršrutais. Troleibusas vienas, o maršrutai skirtingi. Vilniuje yra kitaip, ten atsisėdi į vieną maršrutą ir taip iki pensijos važinėji,“ - skirtumu pasidalijo Inga. Sostinėje ji veždavo keleivius 3, o vėliau 16 troleibuso maršrutu, tačiau kartais pasitaikydavo išimtinių atvejų, kai tekdavo vairuoti troleibusą ir kitais maršrutais. Ingai mielesnė Kauno sistema, nes darbas yra dinamiškesnis ir nėra rutinos. „Man pačiai labiau patinka, kai maršrutai keičiasi, nes nėra tos rutinos. Kai važinėji tuo pačiu maršrutu, tu jau žinai keleivius iš veido, kartais žinai vardus, o kai su skirtingais - ne taip nuobodu, nėra rutinos,“ - teigia Inga.
Dalia Puikienė jau 10 metų vairuoja troleibusą, kuris važiuoja 9 maršrutu. Prieš tai trylika metų ji dirbo rezerve, tai reiškia, kad vairuodavo troleibusą vis kitu maršrutu.
Simona Januš, siekdama išvengti monotonijos, kartais prašosi dirbti papildomai skirtingais maršrutais. „Prasiblaškymui išeinu kokią dieną padirbėti papildomai, tai į vieną maršrutą, tai į kitą, kad nebūtų monotonijos, kad nebūtų kiekvieną dieną ta pati rutina,“ - su entuziazmu pasakoja Simona.
Iššūkiai ir Kuriozinės Situacijos
Klaidos ir pamokos
Inga prisimena kuriozinę situaciją Vilniuje, kai ji, susimaišiusi dėl sankryžos pertvarkymo, nuvažiavo tiesiai, nors troleibusas turėjo pasukti. „Tada teko sustoti, nes nebebuvo kontaktinio tinklo, ištiko komiškiausi dalykai... Jeigu būčiau bent dešimčia metrų ne taip toli nuvažiavusi, būčiau dar buvusi prie tinklų, o tada taip ir likau būti,“ - šyptelėjo Inga. Jai teko kviesti avarinę pagalbą, o atvykę gelbėtojai nebuvo patenkinti. „Dėl tokių dalykų pykdavo tie, kurie tampo troleibusus tų, kurie užsižioplino. Nebuvo jiems labai linksma trukdytis dėl tokių menkniekių,“ - prisiminė pašnekovė. Ši situacija tapo gera pamoka visada sekti pokyčius.
Keleivių elgesys ir saugumas
Inga pasidalijo neseniai nutikusiu įvykiu, kai bobutė su lazdele nukrito troleibuse, užsidedama kuprinę ant pečių ir nesilaikydama, dėl ko jai lūžo klubas. „Keleiviams patarčiau jau įlipant laikytis, visur visada laikytis, nes dauguma keleivių, ypač vyresnio amžiaus, po troleibuso saloną vaikšto kaip po parkelį. Tada būna liūdnų pasekmių,“ - pataria Inga. Ji pabrėžia, kad šis patarimas gali padėti išvengti nemalonių situacijų ir užtikrinti efektyvų vairuotojų darbą.
Simona Januš pasakoja, kad kai kurie keleiviai ignoruoja užrašą salone „Nekalbinti vairuotojo“ ir vis tiek bando užduoti klausimus. „Pagal kultūringumo taisykles, mes turime atsakyti į klausimus, bet, iš tiesų, pagal pareiginius nuostatus ir Kelių eismo taisykles (KET) mes neturime blaškytis, turime žiūrėti į kelią ir važiuoti, negalime atsakinėti į klausimus. Tas labai blaško,“ - pasakoja Simona. Ji atkreipia dėmesį, kad salone yra kitų keleivių, kurie gali padėti žmonėms. Situacija tampa sudėtingesnė, kai vienu metu tenka susidurti su keliais keleivių poreikiais: vienas perka bilietą, kitas klausia, kur išlipti, trečias piktinasi dėl bilieto pasižymėjimo problemų, o vairuotojas stebi, ar niekas nespėja į troleibusą. „Būna, atbėga iš kažkur, bando įlipti į troleibusą, įkišti rankas, ar galvą, ar koją, jie šoka taip staiga, kad yra prispaudžiami su durimis,“ - aiškina Simona. Ji prašo keleivių ateiti į stotelę keliomis minutėmis anksčiau ir atsistoti prie durų, kada reikia išlipti.
Dalia Puikienė pasakoja, kad su keleiviais bendrauja maloniai, bet pasitaiko ir nemalonių situacijų. Neseniai dėl jos darbo buvo parašytas skundas, kad mamai su vežimėliu nenuleido specialaus tiltelio, nors mama net neprašė pagalbos. Tačiau, pasak Dalios, viską atperka geros emocijos, pavyzdžiui, kai pajūryje su ja pasisveikino nuolatinė keleivė, arba kai ji palaukia atbėgančio keleivio.
Eismo spūstys ir kitų eismo dalyvių kultūra
Troleibuso vairuotojo darbas reikalauja ypatingo atidumo ir kantrybės, ypač atsižvelgiant į kitų eismo dalyvių elgesį. Kaip pasakoja Simona Januš, viena didžiausių problemų kelyje - transporto priemonių spūstys ir vairuotojų skubėjimas. „Sunkiausia, kai būna transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai visur skuba, jie pastoviai užlenda. Atrodo, kad čia nieko, jog maža mašina įlis į nedidelį tarpą, bet mums stabdymo kelias yra ilgesnis, mes negalime stabdyti taip staigiai, kaip, pavyzdžiui, gali automobilis, nes mes vežiojame žmones, kažkas nukris, susižeis ir tai yra mūsų atsakomybė. Tokių atvejų būna labai daug,“ - apie savo kasdienybę pasakoja Simona.
Simona prisimena vizitą Rygoje, kur ją sužavėjo vietinių vairuotojų kultūra. „Rygoje labai viešąjį transportą praleidžia, kultūringi vairuotojai. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas parodo posūkį ir dauguma vairuotojų vos ne iš karto praleidžia. Pirmenybė kelyje yra viešajam transportui,“ - stebėjosi mergina. Ji pastebi, kad Vakarų Europos šalių vairuotojų kultūra yra dar aukštesnio lygio. Lietuvoje, anot Simonos, mandagių ir nemandagių vairuotojų pasitaiko vienodai. „Yra ir mandagūs vairuotojai, ir nemandagūs. Gal viskas pagal nuotaiką, kokia tavo nuotaika, tokius vairuotojus ir matai. Nėra skirtumo ir kokia automobilio markė, viskas priklauso nuo vairuotojo,“ - sako Simona.
Dalia Puikienė pastebi, kad vairavimo kultūra Vilniuje gerėja, bet būna įvairių avarinių situacijų, pavyzdžiui, kai vairuotojai užlenda, daro staigius posūkius iš antros eismo juostos prieš troleibusą.
Netinkamas stovėjimas ir pėsčiųjų bei dviratininkų elgesys
Viena didžiausių problemų, trukdančių eismui Lietuvoje, anot Simonos, yra vairuotojų įprotis stovėti ten, kur negalima, įjungus avarinę signalizaciją. „Dauguma automobilių sustoja stotelėse, kur negalima, prie ženklų, kur sustoti ir stovėti draudžiama, taip, sustoja su avariniais. Bet paklauskime savęs, ar mes tikrai sugedome? Dauguma tikrai ne. Dažniausiai sustoja pastovėti, paplepėti, išleisti žmogų, nors už 5 metrų yra aikštelė, prašom, sustok ten, bet jis sustoja ten, kur mums trukdo, kur nesaugu,“ - aiškina Simona. Ji pabrėžia, kad tokie veiksmai sukelia spūstis ir trukdo viešojo transporto eismui, ir pasigenda policijos dėmesio šiai problemai. Taip pat kyla problemų ir su tėvais, kurie sustoja išleisti savo vaikus į mokyklą, užimdami stoteles ir sukeldami vėlavimus.
Simona pastebi, kad kartais tenka stipriai spausti stabdžius dėl netikėtai į kelią išbėgusio pėsčiojo, staiga išnirusio dviratininko ar užlindusio automobilio. Dviratininkų elgesys kelyje jai kelia daugiau neigiamų emocijų. „Jie labai trukdo bet kokiam transportui, net gi automobiliui. Taip, suprantu, kad ne visur yra dviračių takai, bet ten kur jų nėra, būna platus šaligatvis. Prašom, važiuok per tą šaligatvį, bet jie važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau, greičiau. Dažniausiai jie maišo, bet to net nesupranta ir tu negali nieko padaryti. Juk jie važiuoja pagal taisykles. Kai su dviračiu važinėju pati, man baisu važiuoti keliu, kur nėra dviračių tako, aš iškart važiuoju šaligatviu. Nesuprantu, kaip jiems nėra baisu,“ - stebisi pašnekovė.
Techniniai Aspektai ir Vairuotojo Kompetencija
Troleibusų modeliai ir remontas
Simona Januš pripažįsta, kad jai mieliau vairuoti senesnius troleibusus, kurių amžius siekia apie 20 metų. „Jie praktiškesni. Ne tokie dideli gabaritai. Viskas daug paprasčiau nei naujuose troleibusuose. Senuose, jei sugendi, arba labai sugendi, arba dar galima pataisyti. Vienas iš dviejų,“ - sako Simona, pridurdama, kad sugedus naujam troleibusui, paskutinės stotelės savarankiškai pasiekti gali būti sudėtinga. Jos techninės žinios stebina. Ji sugeba atlikti smulkius remonto darbus, pavyzdžiui, atjungti blokiruotę dingus eigai ar sutvarkyti srovės imtuvų angliukus, kad būtų galima tęsti kelionę.
Dalia Puikienė vairuoja 13 metų senumo troleibusą „Solaris“, kuris yra greitesnis ir gana komfortiškas, su prie nugaros prisitaikančia sėdyne. Tačiau dauguma troleibusų yra senesnio modelio „Škodos“, kurioms apie 30 metų. Dalia atkreipia dėmesį, kad kartais tenka atlikti ir sudėtingus darbus, pavyzdžiui, patikrinti, ar tinkamai prisukti ratai po techninių patikrinimų. Metro ilgio raktu prisukti ratus, kuriuose yra po 10 varžtų, nėra lengvas darbas.
Pasiruošimas reisui
Kiekvieną rytą prieš išvykstant į reisą, Simona pati apžiūri troleibusą: tikrina ratus, žibintus, posūkius, garso signalą, įveda grafiką į borto kompiuterį ir patikrina komposterius. Šiam pasiruošimui skiriamos 23 minutės.
Atlyginimas ir Karjeros Galimybės
Troleibuso vairuotojo grynasis atlyginimas svyruoja nuo 919 EUR iki 3 545 EUR per mėnesį. Darbuotojo atlyginimui įtakos turi keli veiksniai, pirmiausia regionas, kuriame dirbama, darbo stažas, įmonės dydis ir kt. Atlyginimo duomenys yra iš atlyginimų apklausos, kur kiekvienas gali anonimiškai palyginti savo atlyginimą su kitais darbuotojais, dirbančiais toje pačioje pozicijoje.
Dalia Puikienė pasakoja, kad pradedančio troleibuso vairuotojo atlyginimas yra tik apie 500 eurų, todėl dažnai jaunuoliai, susidūrę su pirmais išbandymais darbe, atsisako šio darbo. Dėl nedidelių pensijų Lietuvoje, yra dirbančių garbaus amžiaus vairuotojų. Dalia teigia, kad jaunų darbuotojų kolektyve mažai. Nuo rugsėjo visi vairuotojai gavo darbines uniformas, kas, pasak Dalios, rodo, kad vadovybė jais rūpinasi.
Viešojo Transporto Plėtra ir Inovacijos
UAB „Kauno autobusai“ yra viena didžiausių ir moderniausių viešojo transporto bendrovių Lietuvoje, nuosekliai investuojanti į transporto parko atnaujinimą ir technologinę plėtrą. Bendrovė siekia mažinti aplinkos taršą ir iki 2029 metų visos transporto priemonės turi būti varomos alternatyviais degalais. Svarstomos galimybės įsigyti elektrinius autobusus ir atnaujinti troleibusų parką. 2024 metais Kauno viešasis transportas nuvažiavo 22,3 mln. kilometrų ir pervežė 45,9 mln. keleivių. Jei visi keleiviai persėstų į lengvuosius automobilius, CO₂ kiekis mieste padidėtų 31,8 tūkst. tonų, o tai prilygtų papildomai pasodintiems 1 768 000 medžių.
Didelis dėmesys skiriamas skaitmenizacijai. Mobilioji programėlė „Žiogas“ populiarėja, ja naudojasi trečdalis keleivių. Su „Žiogu“ atliktas rekordinis daugiau nei 140 mln. kelionių skaičius. Taip pat plėtojamos keleivių aptarnavimo paslaugos, diegiamos inovacijos, tokios kaip bekontaktis atsiskaitymas banko kortelėmis.
„Kauno autobusai“ taip pat prisidėjo prie pagalbos Ukrainai, perdavė 20 autobusų Charkivui. Ukrainiečiams, dėl karo pabėgusiems iš šalies, taikoma 99% lengvata viešojo transporto bilietams. Bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Grigelis dėkoja darbuotojams, partneriams ir keleiviams už sėkmingą veiklą, pabrėždamas, kad „Kauno autobusai“ neatsilieka nuo pažangos ir siekia, kad Kaunas išliktų pavyzdžiu kitiems miestams.
Kelio Darbų Kokybės Kontrolė ir Informavimas
Straipsnyje taip pat paliesta aktuali tema apie kelio darbų kokybę ir informavimą. Neseniai rekonstruotas ruožas tarp Molėtų ir Utenos jau reikalauja remonto. Vairuotojai stebisi, kas galėjo nutikti su nauju keliu, o „Via Lietuva“ informuoja, kad šalinami atsiradę defektai. Pasak „Via Lietuva“ atstovų, po atliktų tyrimų nustatyti kokybės neatitikimai, todėl rangovui nurodyta juos pašalinti.
Vairuotojams nepatinka ir tai, kad apie planuojamus darbus nebuvo tinkamai informuota. Nors „Via Lietuva“ teigia, kad informacija apie kelių remonto darbus buvo išplatinta, vairuotojai mano, kad informavimas galėtų būti geresnis. Argumentuojama, kad kokybės kontrolė ir technologijos pasikeitė, ir tai, kas buvo priimtina anksčiau, dabar vertinama kaip didelis trūkumas. Magistralėje Vilnius-Utena likę beveik 43 km kelio planuojama baigti tvarkyti 2026 m. Bus atnaujinta danga, sustiprinta konstrukcija ir sankasa, įrengtos vandens pralaidos bei nuovažos.
tags: #troleibuso #vairuotojas #metalu #darbe