Žaslių Geležinkelio Katastrofa: Įvykio Eiga ir Pirminės Akimirkos
Keleiviniam traukiniui Nr. 513 pravažiavus nedidelį plytinį namuką - tą patį, kuris vėliau baudžiamosios bylos dokumentuose bus įvardintas kaip postas Nr. 2, - priešais mašinisto Vytauto ir jo padėjėjo Vasilijaus akis stojo vaizdelis: ties iešmu į pagrindinį kelią išsikišusi šoniniame kelyje stovinčio traukinio cisterna. Ne visi traukinio Nr. 513 keleiviai pajuto staigų stabdymą.
Remiantis traukinio greičio matuoklio įrašu, pro Žaslių stoties įvažiavimo semaforą Nr. 513 pravažiavo 70 km/val. greičiu - traukinys Žasliuose neturėjo stoti. Pamačius kliūtį, pradėtas avarinis stabdymas. Nepaisant to, traukinys susidūrimo metu teberiedėjo 58 km/val. greičiu. Susidūrimo laikas - 17 val.
Mašinisto Veiksmai ir Keleivių Liudijimai
Pamatęs kliūtį, mašinistas Vytautas įjungė avarinį stabdymą, išjungė variklį ir išgelbėjo dešimtis, o gal šimtus gyvybių: įjungė O valdiklį - mechanizmą, kuris šiaip leistų keleiviams be didelių pastangų atidaryti vagonų duris, o susidūrimo metu vagonų durys turėjo atsidaryti pačios. Priešingai nei katastrofos kaltininku tapęs iešmo Nr. 11 elektrinis daviklis, traukinio Nr. 513 O valdiklis suveikė, ir išsyk susidūrus vagonų durys pačios atsidarė ar bent prasivėrė. Paskui mašinistas Vytautas išgelbėjo sutrikusį padėjėją Vasilijų - stvėrė už rankos ir nutempė į mašinų skyrių.
Traukinio keleivių liudininkų parodymuose susidūrimo momentas fiksuojamas daugmaž panašiai. Kai kurie liudininkai minėjo pajutę stiprų smūgį, kuris juos bloškė ant žemės (stovinčius tambūruose - į sienas), kiti teigė jutę du smūgius. Pavyzdžiui, viename tambūrų važiavęs V. teigė pajutęs smūgį ir pamanęs, kad „mašinistas tikriausiai labai staigiai stabdo traukinį, bet tuoj pat sekė antras smūgis“.
Pirmajame vagone (sujungtame su šilumvežiu) važiavęs J. liudijo: „Jutau, jog buvo du smūgiai. Po to vagonas, kuriame aš važiavau, apvirto ant kairiojo šono.“ Ant kairiojo šono nuvirtusiame pirmajame vagone „tarp keleivių kilo panika“, tačiau jau minėtas liudytojas J. gan lakoniškai paaiškino, kad iš vagono išlipo pro langą, ir daugiau panikos vaizdelių nepateikė.
Šilumvežyje važiavęs mašinisto padėjėjas Vasilijus iškart po katastrofos papasakojo, kad nuvirtus ant šono sugebėjo išlįsti lauk ir pamatė bendrą vaizdą: pirmas motorinis vagonas (šilumvežis ir pirmasis vagonas) guli ant šono, o kiti vagonai dega. „Žmonės šokinėjo iš vagonų.“ Dalis keleivių važiuodami snūduriavo. Smūgio išbudintas liudytojas M. (antrasis vagonas) atsitrenkė kojomis į priekyje esantį suolą, paskui pamatė liepsną, bandė atidaryti langą. Tada pamatė, kad atidarytas kitas langas, „pro kurį lipo žmonės verždamiesi iš vagono, nes kilo sąmyšis“.
Tame pačiame vagone važiavęs V. liudijo, kad po smūgio keleiviai „pradėjo griuvinėti iš savo vietų“, o vagonui sustojus išbyrėjo langų stiklai ir vagono viduryje įsiplieskė ugnis. Trečiajame vagone važiavusi M. liudijo, kad susidūrimo metu ant jos užgriuvo kažkoks vyras, o paskui ji neteko sąmonės ir atsigavo tik lauke - kas ją išnešė, nežino.
Evakuacija ir Gelbėjimo Darbai
Tikslinga atskirai aptarti įvairiuose liudijimuose atsispindintį epizodą - evakuaciją iš degančio traukinio Nr. 513. Jau minėtas mašinisto Vytauto veiksmas - vadinamojo O valdiklio įjungimas - sudarė sąlygas, kad susidūrusio traukinio Nr. 513 vagonų durys atsidarytų pačios arba be didelių pastangų. O valdiklis suveikė ir vagonų durys iš tiesų atsidarė - apie tai liudija ir antrajame sąstate važiavęs mašinisto padėjėjas Ruslanas („Durys vagonuose buvo atidarytos, pro jas šokinėjo žmonės“), ir susidūrimo metu tambūre tarp trečiojo ir ketvirtojo vagonų buvęs J. („Vagonų durys kartu su smūgiu iš karto atsidarė iš abiejų pusių“), ir „antrojo vagono tambūre“ važiavęs V. („Tambūro viršuje virš galvų pasirodė ugnies kamuoliai. Tuo metu pamačiau atidarytas vagono duris.“).
Atviros vagonų durys nebuvo vien sovietinės prokuratūros tardytojų fantazija: pro duris pasakojo išlipęs antrajame vagone važiavęs Kęstutis („Iš karto nieko, aš išlipau kaip sveikas, biški durys prasidarė, patys pradarėm duris tas“).
Nepaisant atdarų durų, didelė dalis traukinio keleivių evakavosi pro vagonų langus - tai paaiškintina siekiu evakuotis iš degančių vagonų trumpiausiu keliu, nesibraunant per liepsnas, dūmus ir panikos apimtus bendrakeleivius. Iš antrojo vagono pro langą kartu su vyru pasišalino A. (vėliau mirusi ligoninėje), langą atvėrė šalia sėdėjęs keleivis. Iš ketvirtojo vagono pro langą evakavosi kita A. (irgi vėliau mirusi ligoninėje).
Šuolis pro langą gelbėjo, bet buvo skausmingas: „Šokdamas iš vagono aš susižeidžiau dešinę koją, kurią skauda ir dabar. Be to, susimušiau kairę ranką, kurios ilgą laiką negalėjau pakelti. Be to, susitrenkiau galvą, kurią skauda ir dabar. Kūne buvo daug mėlynių, nubrozdinimų“, - praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po katastrofos liudijo trečiajame vagone važiavęs V. „Keleiviai gelbėjosi, kaip kas galėjo, vieni lipo pro langus, kiti pro duris“, - tardytojams pasakojo kitas V.
Dalies išgelbėjimo aplinkybių nustatyti, ko gero, neįmanoma. Pavyzdžiui, po kelių dienų Kauno klinikose mirusi studentė T. motinai spėjo papasakoti tik tiek, kad kelionės metu miegojo - o kas ir kaip ją ištraukė iš degančio traukinio, neaišku. Trečiajame vagone važiavusi Kaišiadorių gyventoja M. susidūrimo metu neteko sąmonės („Ant manęs užgriuvo koks tai vyriškis. Po to netekau sąmonės.“) ir buvo išgelbėta nežinia kieno („Atsibudau jau lauke.“).
Vienas iš ryškiausių gelbėjimo epizodų, įsirėžęs ne vienam katastrofos liudininkui į atmintį - po nuvirtusiu pirmuoju vagonu prispausta moteris - buvo įstrigusi ranka. Apie moterį, prispaustą vagono, pasakojo tuometis Kaišiadorių rajono priešgaisrinės priežiūros inspektorius: „Pirmas vaizdas tai įstrigo, kad buvo po garvežiu, pirmu tuo vagonu moteriškė ir buvo prispausta ranka ir bandė visi ištraukti tą moterį, bet negalėjo jos ištraukti, kadangi nebuvo jokių parankinių priemonių. Tada kažkas iš vietinių, pavardė, atsimenu, buvo Pupalaigis, pasakė, kad netoliese gyvena ir turi kažkokį galingą domkratą, pakelti tą moteriškę ir išlaisvinti. Tai sėdo jis pas mane į motociklą, į priekabą ir mes nulėkėm tą domkratą atvežėm ir aš dabar neatsimenu, ar tas domkratas padėjo, ar žmonės.“
Žiauriausios lėktuvų katastrofos pasaulyje
Labai reikšmingas, bet mažiau pastebėtas gelbėjimo veiksmas - antrojo sąstato atkabinimas ir atitraukimas į saugią vietą: dėl šio veiksmo ugnis neapėmė antrojo sąstato ir jame nežuvo žmonės. Tiesa, liudijimai, kas atkabino antrąjį sąstatą, kiek prieštaringi: mašinisto padėjėjas Ruslanas (važiavęs antrajame sąstate) iškart po katastrofos parodė, kad jis padėjo „antros mašinos [mašinisto] padėjėjui“ atkabinti antrąjį sąstatą, o paskui jie abu nubėgo paimti gesintuvų ir gesinti liepsnų. O žmogus, kurį vienintelį tiko įvardinti kaip „antros mašinos padėjėją“, - mašinisto padėjėjas Vasilijus - antrojo sąstato atkabinimo momentą liudijo kiek kitaip: kad „antrąjį padėjėją“ sutiko prie degančio traukinio ir šis pasakė, jog antrasis sąstatas jau atkabintas ir patrauktas į saugią vietą, tada jie abu nubėgo paimti gesintuvų.
Suvokiant, kad traukinyje Nr. 513 buvo du mašinisto padėjėjai - Vasilijus (važiavęs pirmajame sąstate, nuvirtusiame šilumvežyje) ir Ruslanas (važiavęs antrajame sąstate, galiniame šilumvežyje), - galima matyti paradoksą: abu jie vienas kitą įvardina ne vardais, bet įvardžiu „antrasis padėjėjas“, t. y. kiekvienas save suvokia kaip pirmąjį padėjėją. Pirmuosiuose mašinisto Vytauto paaiškinimuose (kitą dieną po katastrofos - balandžio 5 d.) jis mini, kad pats dalyvavo atkabinant antrąjį sąstatą, tačiau po kelių dienų - balandžio 8 d. - apklausiamas tardytojo jau tik konstatavo faktą, kad tuo metu, kai jis pats buvo ištrauktas iš kabinos, „antrasis sąstatas jau buvo atkabintas“. Tokie nesutapimai, nors ir paradoksalūs, yra neesminiai - didelį stresą patyrę mašinistai galėjo tiksliai ir neatsiminti, kas ką darė iškart traukiniams susidūrus.
Sužeistieji ir Žuvusieji Žaslių Katastrofoje
Kalbant apie kitus gelbėjimo vaizdinius, tiek baudžiamosios bylos dokumentuose, tiek gyvųjų liudininkų parodymuose jų esama, tiesa, neįmanoma patikrinti, kiek ta informacija yra objektyvi. Kita katastrofos liudininkė Bronė žodžiais nupiešė labai vaizdų paveikslą: „Mačiau kada įšoko Garnys, nes aš jį nuo vaikystės labai gerai pažinojau, ir su draugu, ir moteriškė su vaiku stovėjo traukiny ir jinai šaukė „Gelbėkit“.
Iš sužeistų gyvųjų liudininkų - tik Kęstutis, kuris pasakojo nudegęs rankas ir veidą. Kiti sužeistųjų liudijimai - iš baudžiamosios bylos, pavyzdžiui, susidūrimo metu tambūre tarp trečiojo ir ketvirtojo vagono buvusio J. liudijimas: „Gulėdamas ant grindų aš pradėjau degti, nes iš tambūro kampo ant manęs pasipylė kažkoks skystis, kuris iškart degė. Užsidegęs aš iššokau iš tambūro ir kritau ant žemės.“ Apdegusiam J. pirmoji pagalba buvo suteikta Žasliuose, paskui jis nuvežtas į Kaišiadorių ligoninę, vėliau - į Kauno klinikas. „Viršutinių ir apatinių galūnių nudegimas, III laipsnio, 30% kūno“, - taip J. sužalojimas apibūdinamas hospitalizuotų asmenų sąraše. Po kelių savaičių J. mirė Kauno klinikų Nudegimų skyriuje.
Kiti baudžiamosios bylos dokumentai, bylojantys apie sužeistuosius, apima į ligoninę paguldytų asmenų sąrašą. Jame - 41 asmuo, nurodoma hospitalizacijos vieta ir trumpas patirtų sužalojimų aprašymas. Iš šio sąrašo sužinome, kad daugiausia - 17 - nukentėjusiųjų pristatyta į Respublikinės klinikinės ligoninės Nudegimų skyrių. Dar trys nukentėjusieji pateko į kitus šios ligoninės skyrius. 11 nukentėjusiųjų paguldyta į Kauno 1-ąją klinikinę ligoninę, penki - į Kaišiadorių ligoninę, keturi - į Vilniaus 1-ąją ligoninę, vienas - į Kauno geležinkelininkų ligoninę. Patys sunkiausi sužalojimai yra tų, kuriuos guldė į Nudegimų skyrių: kai kuriais atvejais fiksuoti 20-30 proc. kūno nudegimai, siekiantys III laipsnį. Šiame skyriuje mirė trys sužeistieji - praėjus daugiau kaip savaitei po katastrofos (tardytojai dar spėjo juos apklausti). Jauniausia katastrofos auka - 17-metė studentė T. iš Šakių - pateko į 2-ąjį chirurgijos skyrių („įvairūs kaulų lūžiai, pjautinės galvos ir šlaunų žaizdos“) ir mirė balandžio 6 d. - jos apklausti nespėta.
Paminėtina, kad ne visi Žasliuose sužeistieji į ligonines pateko iškart. Pavyzdžiui, Kaišiadorių gyventoją M. (trečiasis vagonas) iškart po katastrofos namo parvežė nepažįstamas vyras, nors jai buvo stipriai sutrenkta galva ir sumuštas kairys šonas. Į medikus moteris kreipėsi tik balandžio 10 d. ir iki balandžio 21 d. buvo paguldyta į Kaišiadorių ligoninę. Kai kurie gydėsi ambulatoriškai, pavyzdžiui, V. („antrojo vagono tambūras“) apdegė abi rankas ir gavo dviem savaitėms nedarbingumą. Pirmajame vagone važiavusiam J. katastrofos metu buvo apibraižytas veidas - tik vakare jis kreipėsi į Vilniaus 1-ąją tarybinę ligoninę, joje buvo suteikta pagalba, ir jis paleistas į namus.
Buvo ir drastiškų atvejų: kitas V., važiavęs antrajame vagone ir apdegęs nosį, vakare kreipėsi į ligoninę „pasikonsultuoti, kuo gydyti nudegimą“, jam išdavė trims dienoms nedarbingumą, bet „aš jo darbovietėje nepristačiau, nes pirmadienį balandžio 6 d.“.
Gyvų katastrofos liudininkų pasakojimai apie sužeistuosius - gerokai detalesni. Įdomus yra tuometinės Kaišiadorių ligoninės darbuotojos, greitosios pagalbos felčerės Genovaitės pasakojimas. Greitajai pagalbai vykstant iš Kaišiadorių į Žaslių stotį, dar pakeliui medikus sustabdė priešais važiuojantis sunkvežimis, kurio kėbule buvo apie dešimtį sužeistų žmonių: „Tai buvo baisus baisus vaizdas.“
Čia užfiksuotas svarbus momentas: Kaišiadorių ligoninė buvo ne galutinis sužeistųjų kelionės tikslas, o tarpinė stotelė prieš nukreipiant daugumą jų į Kauną ar Vilnių. Šį faktą kartais iškreipia žurnalistai, norintys pademonstruoti pritrenkiantį Žaslių tragedijos aukų mastą: pavyzdžiui, „vien į Kaišiadorių ligoninę per pirmąją valandą buvo atvežta apie 80 sunkiai sužeistų, stipriai apdegusių žmonių.“ Tačiau suprantant, kad dauguma sužeistųjų buvo pirmiausia vežami į Kaišiadorių ligoninę, o tik po to kitur, įspūdis jau visai kitas.
Kitų liudininkų parodymai apie sužeistuosius padrikesni, daugiausia tai pavienių sunkiau sužalotų žmonių vaizdai. Pasakojimą apie einančius žmones sunkiai galima užčiuopti baudžiamosios bylos dokumentuose - atrodo, tardytojams tai buvo neįdomu. Tardymo protokoluose pastebėtinos tik jėgos, varančios užsidegusio traukinio keleivius šalin: baimė ir karštis. „Po to mes nubėgome nuo traukinio tolyn, nes prie traukinio buvo labai karšta, kadangi degė visi vagonai“ (V. iš „antrojo vagono“).
Pastarosios Traukinių Avarijos Lietuvoje: Jiesia ir Gudžiūnai
Per mažiau nei pusmetį Lietuvoje įvyko jau trys traukinio avarijos. Penktadienio rytą Kėdainių rajone esančioje Gudžiūnų stotyje nuo geležinkelio bėgių nuriedėjo trys skaldą gabenę vagonai. Jie gulėjo ant šonų, skalda iš jų buvo išbyrėjusi. Nukentėjusių žmonių per šį incidentą nebuvo. Sąstatas, kurį sudarė apie 20-30 vagonų, vyko iš Radviliškio į Kauno pusę, Palemoną. Ši avarija buvo likviduota šeštadienį.
Kauno rajone esančioje Jiesioje šeštadienio vakarą, apie 23 valandą, nuo 1435 mm vėžės nuriedėjo iš Vokietijos, Diuisburgo, važiavęs lokomotyvas ir keturi krovininiai vagonai. Avarija įvyko Rokų seniūnijoje, Vingytės kaime, Upės gatvėje, kelio Jiesia-Rokai 44 kilometre. Pirminiais duomenimis, dėl nelaimės nepravažiuojami ir greta esantys du 1520 mm keliai, todėl šiuo metu eismas link Kybartų ir Marijampolės taip pat sutrikdytas.
Eismo Sutrikdymai ir Atkūrimas
Dėl avarijos buvo paveikti keleivinių traukinių maršrutai Kaunas-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas, Vilnius-Mockava-Vilnius - iš viso 22 traukiniai. Tranzitinis keleivinių traukinių eismas kuriam laikui buvo stabdomas visiškai, įskaitant du tranzitinius traukinius iš Kaliningrado į Baltarusiją. Šiuo maršrutu sekmadienį vyko 500 keleivių. Šventinę dieną planai sugadinti beveik 1000 keleivių. Juos autobusais buvo bandoma išvežti iš Kauno. Traukiniai Vilnius-Kaunas ir Kaunas-Vilnius kursavo įprastai.
LTG grupės laikinasis generalinis direktorius Arūnas Rumskas teigė, kad net ir įvykus tokiems beprecedentėms įvykiams, komandai pavyko susitelkti ir per maksimaliai trumpiausią terminą atkurti eismą, nors iškelti ant visų geležinkelio kelių apvirtusį lokomotyvą ir pakrautus vagonus, užtikrinant pralaidumą geležinkelio linija, buvo tikrai didžiulis iššūkis. Svarbiausia, kad abiejų įvykių metu žmonės nenukentėjo. Keleivinių traukinių eismas maršrutais Kaunas-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas ir Vilnius-Mockava-Vilnius vyko įprastu grafiku, taip pat be trikdžių važiavo ir krovininiai sąstatai bei tranzitiniai traukiniai. Gudžiūnuose (Kėdainių raj.) eismas taip pat atkurtas, tačiau dėl atstatomųjų signalizacijos sistemos darbų, traukiniai šiuo ruožu važiavo sumažintu greičiu.
Žiauriausios lėktuvų katastrofos pasaulyje
Tyrimas ir Galimos Avarijų Priežastys
LTG suformavo komisiją, kuri tiria avarijų Gudžiūnuose (Kėdainių raj.) ir Jiesioje (Kauno raj.) priežastis. Susisiekimo ministras Juras Taminskas sako, kad tiksli priežastis, kodėl taip nutiko, bus nustatyta atlikus tyrimus. Tikimasi atsakymą turėti per mėnesį ar du. Tiriamos visos versijos, visos yra vertinamos ir analizuojamos, nė viena nėra atmetama. J. Taminskas teigė, kad gali kilti įvairių minčių, kuomet per kelias paras įvyksta du įvykiai, tačiau šiai dienai sakyti, kad tai nesusiję su infrastruktūra ar kitomis aplinkybėmis, sudėtinga - reikia sulaukti tyrimo. Bus tiriama ir tai, ar avarijų negalėjo lemti kibernetinės atakos, nesant tokių sutapimų, šios versijos būtų atidėtos arba vertinamos kaip mažiausiai tikėtinos.
Geležinkelininkų profesinė sąjunga „Solidarumas“ turi savo versiją, kas lemia vieną avariją po kitos. Pirmininkas Stanislavas Fedaravičius teigė, kad „galima sakyti, tiesiog sugriautas geležinkelis dabar visiškai, toliau bus dar blogiau“. Jis pabrėžė, kad rimtos investicijos turėjo būti anksčiau - per savaitę nieko nepadarysi, metų metais reikia tvarkyti bėgius ir kelius. Pasak jo, įtakos gali turėti ir darbuotojų trūkumas, kai žmonės dirba po 24 valandas, kur turėtų dirbti po 12 valandų, kiti po 16 valandų. Arūnas Rumskas paaiškino, kad Jiesioje susikerta europinė vėžė ir buvusi 1520 mm vėžė, yra daug iešmų, intensyvus eismas, todėl tai yra gana sudėtinga vieta.
Traukinio, kurio keli vagonai penktadienį nuriedėjo nuo bėgių Kauno rajone, Jiesioje, mašinistas Vidmantas Simonavičius atskleidė, jog dėl neveikusios riedmenų automatinės kontrolės sistemos (RAKS) jis nepastebėjo ir negalėjo pastebėti vieno iš vagonų gedimo. Susisiekimo ministerija teigė stebinti situaciją bei raginanti, jog „dialogas įmonės viduje būtų konstruktyvus, o visi klausimai būtų sprendžiami skaidriai užtikrinant darbuotojų teises“.
Jiesioje pažeistos dvi vėžės - tiek paprastoji, tiek europinė „Rail Baltica“. Daugiau nei 20-ies vagonų sąstatas gabeno įvairių krovinių. Sudužusiuose vagonuose buvo mediena. Nuo kelio su lokomotyvu nuriedėjo keturi vagonai, pritaikyti vežti ratiniam transportui, jais buvo gabenamos vilkikų priekabos. Laimei, cisterna su metanoliu nenukentėjo, todėl pavojingos medžiagos į aplinką neišsiliejo. Sudužus lokomotyvui, mašinistas atsidūrė medikų rankose, tačiau atvažiavo greitoji pagalba, patikrino, nusivežė į ligoninę, bet paleido namo - sveikas ir gyvas, viskas tvarkoje.
Komunikacija ir Spekuliacijos
Laikinasis LTG vadovas Arūnas Rumskas teigė, kad laišku norėta darbuotojus įspėti apie galimas rizikas, jei būtų paskleista ikiteisminiams tyrimams galinti pakenkti informacija. „Situacija yra labai rimta. Vienas dalykas yra komunikavimas ir reputacija įmonės, kas yra labai svarbu, tačiau yra pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Čia jau atsiranda teisinė atsakomybė, gali būti patraktuota kaip trukdymas ar kažkokių duomenų nutekinimas. Tai yra jau labai rimti dalykai ir turėjome darbuotojus įspėti“, - žurnalistams sakė A. Rumskas. LTG komunikacijos komandos įmonės darbuotojams išsiųstame laiške, kurį matė BNS, nurodoma, kad visa su incidentais susijusi informacija yra Kauno prokurorų pradėtų ikiteisminių tyrimų medžiaga. Be to, minima, kad už jos atskleidimą gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad nekoordinuoti vieši pareiškimai sukurtų rizikų bei pakenktų LTG reputacijai, todėl baigus tirti incidentus LTG siektų šios žalos atlyginimo. Taip pat nurodoma, kad įvykius viešai komentuoti gali tik A. Rumskas, korporatyvinių reikalų direktorius Aleksandras Zubriakovas bei Verslo atsparumo direktorius Gediminas Šečkus.
Keliautojai, kurių planai buvo sugadinti, svarstė: „Skaitome, kad čia kažkas specialiai daroma, taip negali būti“, „Taip negali būti, kad be niekur nieko traukinys nuo bėgių nuvažiuos“, „Atrodo įtartinai, kad kažkas gali pasistengti, yra daug kas galėtų norėti tokio dalyko.“