Tėvo Stanislovo gyvenimas, pamokslai ir dvasinė stiprybė

Algirdas Mykolas Dobrovolskis, geriau žinomas kaip Tėvas Stanislovas, kunigystei atidavė 60 savo gyvenimo metų, palikdamas gilų įspaudą tūkstančių žmonių širdyse. Jo gyvenimas buvo kupinas išbandymų, nuolatinės tarnystės Dievui ir žmonėms, pasižymėjęs išskirtine dvasine stiprybe net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Ankstyvasis gyvenimas ir kunigystės kelias

Būsimasis Tėvas Stanislovas gimė 1918 metais rugsėjo 29-ąją Radviliškyje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. Anksti apsisprendęs tapti dvasininku, jis įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną, vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1944 metais Kaune jis buvo įšventintas į kunigus.

Dvasininko tarnystė ir sovietų persekiojimas

Nuo karo pabaigos iki pat suėmimo 1948 metais, Tėvas Stanislovas su savo drąsiais pamokslais apvažiavo beveik 100 parapijų, tvarstydamas to meto žaizdas Evangelijos temomis, supindamas jas su kasdienybe. Jis pradėjo savo didžiąją kelionę po Lietuvos bažnyčias nuo Kauno Prisikėlimo bažnyčios, kur jo pamokslai sulaukė didžiulio atgarsio. Netrukus ir į Vytauto bažnyčią, kur jauno kunigo vienuolio rudu kapucino abitu apaštalavimas užtruko 8 dienas, jo pasiklausyti suplaukė minios žmonių. Visur, kur jis kalbėdavo, laukdavo ir "stukačiais" vadinami skundikai.

Trėmimai ir lagerio patirtis

Tėvas Stanislovas savo pamoksluose kalbėjo ir apie 1948 metų trėmimus, į kuriuos pats pateko. Jo eilė atėjo 1948 metų rugpjūčio 11-ąją - drąsaus kunigo suimti atėjo į Petrašiūnų vienuolyno celę. Apkaltintas nuolatine ir ilgalaike antisovietine propaganda, jis buvo nuteistas 10 metų pataisos darbų lageriuose ir išvežtas į tolimosios Šiaurės lagerius. Pirmą kartą nuteistas 10 metų lagerio, dirbo Intos anglių kasyklose, o antrą kartą suimtas atsidūrė Vorkutoje.

Grįžęs į Lietuvą, jis labai dažnai prisimindavo gyvenimą lageryje, šypsodamasis garsiai užtraukdavo ten prievarta išmoktas dainas apie Staliną, Vorošilovą, „šviesų rytojų“. Jo pasakojimuose apie gyvenimą lageriuose niekas negirdėjo neapykantos gaidelės. Atvirkščiai - kibirkščiavo humoras, žavėjimasis ten sutiktais žmonėmis.

Gyvenimas lageryje ir dvasinė stiprybė

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas prisiminė Tėvą Stanislovą kaip patį šviesiausią lietuvį lageryje. Jis visada pirmas leisdavosi į šachtą (dažniausiai - į pavojingiausią ir giliausią) ir paskutinis iš ten pakildavo. Gavęs siuntinį iš Lietuvos, dalydavosi jo turiniu su kitais, ypač su paliegusiais kaliniais. Tėvo Stanislovo meilė vargstantiems buvo stipresnė už jo paties alkį - tai tvirtina K. Vasiliauskas A. Juozaičio knygoje „Tėvas Stanislovas“.

Paberžėje veikiančio 1863 metų sukilimo muziejaus vedėja Regina Galvanauskienė sako, kad senojoje klebonijoje saugomas senutėlis katiliukas su rankena buvo tikras lobis lageryje, padėjęs sušilti rankas grįžus iš kasyklos. Tėvas Stanislovas, paklaustas, kaip jam pavyko išsaugoti sveikatą stalininiuose lageriuose, sakydavo, kad dėl to „kalti“ žuvų kaulai, kuriuos dauguma kalinių nevalgydavo, o jis vertindavo ir suvalgydavo, gaudamas daug mikroelementų.

Kaliniai lageryje alkdavo ir dvasiškai. Tėvas Stanislovas yra pasakojęs apie sprogimus anglių kasyklose, sukeltus pačių kalinių, kurie neištverdavo visą pamainą po žeme nerūkę. Išvargęs po sunkios darbo dienos anglies kasyklose, Tėvas Stanislovas medituodavo, nes tik naktį viskas nurimdavo, atgaivindamas seną vienuolių tradiciją melstis naktį. Naktį maldoje jis semdavosi dvasios stiprybės, mokėsi kalbų.

Tik po Stalino mirties lagerio režimas sušvelnėjo - buvo galima barako kampe švęsti religines šventes, pasiekdavo net lietuviškos knygos. Jauni kaliniai laukdavo naktį grįžtančių Tėvo Stanislovo ir Kazimiero Vasiliausko, kad pasiklausytų jų kalbų. Kaliniai ne tik dalydavosi gautomis knygomis, bet ir patys jas leisdavo, rašydami ranka ir iliustruodami.

1955 m. iš Vorkutos lagerio Tėvas Stanislovas savo likimo draugui, jau grįžusiam į Lietuvą, rašė, kad jį, kaip nepataisomą, išvežė į režiminį lagerių punktą, aptvertą didžiule tvora. Čia 40 laipsnių šaltyje jis dirbo statybose, viešai laikė pamaldas, savarankiškai gilino teologijos žinias. 1956 m. lageriai pradeda tuštėti. Rugpjūčio 10 d., aštuonerius metus kentęs fizinę nelaisvę, jis gauna leidimą palikti zoną. Išeinantį Tėvą Stanislovą pakvietė lagerio administracijos atstovas ir pasidomėjo, ar per tiek metų kunigas nepakeitė savo įsitikinimų. Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, jie gilėja“.

Sugrįžimas į Paberžę ir paskutiniai metai

Neįprastos tylos pasiilgęs vienuolis Paberžėje, Kėdainių rajone, praleido paskutinius trejus savo gyvenimo metus, jau sunkiai sirgdamas. Ši vietovė jam buvo įaugusi į kraują. Jis mėgdavo sėdėti senosios klebonijos verandoje, gerti arbatą. Dažnai sakydavo: „Kad man Dievas duotų pagyventi Paberžėje nors tris dienas prieš mirtį, koks būčiau laimingas.“

Kai Dotnuvoje paaukodavo mišias, kurios prasidėdavo 12 valandą, jau 15 valandą atvykdavo aukoti mišių į Paberžę. Ir taip kiekvieną savaitę. Po mišių dvi valandas jis pietaudavo verandoje niekur neskubėdamas. Tai, kad Paberžėje yra įkurta labai plataus diapazono nuolatinių seisminių stebėjimų stotis, kur registruojami žemės virpesiai, rodo, jog čia yra susiformavusi ypatinga tyla. „Gyventi garsiai, o mirti tyliai“, - tokia vieno iškiliausių XX amžiaus vokiečių poetų Rainerio Marios Rilke eilutė giliai įstrigo dvasininkui į atmintį.

Kankinanti liga ir požiūris į kančią

Apie Tėvo Stanislovo laikyseną mirties akivaizdoje neseniai išleistoje knygoje „Sielos gydytojas“ daug rašo ir Regina Galvanauskienė (71 m.), kuri persikėlė iš Šiaulių į Paberžę 1990-aisiais. Kai Tėvas Stanislovas buvo iškeltas į Dotnuvą, moteris prižiūrėjo ir jo įkurtą bažnytinio meno ir senovinių daiktų muziejų.

R. Galvanauskienę sukrėtė ir kunigo liga, suteikusi jam daug skausmo ir nusivylimo. Prostatos vėžys išplito po visą kūną, perėjo į kaulus. Tačiau jis nebuvo linkęs verkšlenti. „Kai buvo labai silpnas, kritiniais momentais matydamas slaugančiųjų sutrikimą jis mus visus guodė, prašė nesijaudinti, tikino, kad pasiruošęs sutikti mirtį, tik prašė turėti šventintą žvakę“, - prisiminė knygos autorė. Iš Paberžės perkeltas į Kėdainių ligoninę, o vėliau - į Kauno klinikas, vienuolis grįžo namo jau karste.

Net ir smarkiai ligos iškamuotas, Tėvas Stanislovas neleido apie ją kalbėti, domėjosi lankytojų šeimomis, džiaugėsi senojoje klebonijoje vykstančiais rekonstrukcijos darbais. Nė žodžio jis neprasitardavo apie savo sveikatos būklę, bet turėdamas gerą atmintį nepamiršdavo pasiteirauti kito žmogaus: „Kaip tavo širdelė po infarkto?“ Kunigo požiūrį į kančią atspindėjo ir pamokslai. Viename jų Tėvas Stanislovas užsiminė - jei kančia būtų nugalima, ji nebebūtų kančia, o laimė. „Tai ir yra kančios esmė, kai ji atsistoja prieš mane visu savo klaikumu ir beprasmybe. Bet nieko bendra su laimėjimu neturi tai, kad mes kančios akivaizdoje pradedame spirtis, nes įsileidžiame į savo širdį susikrimtimą“, - įspėjo garsus pamokslininkas.

Paskutinis pamokslas ir atsisveikinimas

2005-ųjų birželio 5-ąją Paberžėje jis aukojo mišias paskutinį kartą. Tai buvo jaudinanti diena. Jis prašė atnešti kėdę į vidurį bažnyčios, kuo arčiau tikinčiųjų, ir prabilo: „Nieko daugiau nebegaliu dirbti, guliu lovoje ir žiūriu į lubas, dieną ir naktį, bet visą laiką galvoju, ką jums pasakysiu paskutinį kartą.“

Tėvas Stanislovas atvirai kalbėjo apie prostatos vėžį, kuris išplito po kūną, perėjo į kaulus. Jis dalijosi su kitais nuojauta, kad gali daugiau nepasimatyti. Jo linkėjimus nesusitapatinti su kančia prisiminė ir R. Galvanauskienė. „Nesusilituokite, vyrai žino, kas yra lituoklis, o moterys - ne. Tai aš paaiškinsiu. Kai jūsų kūnas bus paliegęs, nusilpęs, kad negalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad jūsų siela išliktų šviesi, kokia buvo ir visą gyvenimą. Kad nesusilituotų jūsų paliegęs kūnas su šviesia siela, to nuoširdžiausiai aš jums linkiu, o dabar eikite“, - ragino savo parapijiečius sunkiai sergantis kunigas.

Bet žmonės nėjo lauk iš bažnyčios, klaupėsi prie jo, bučiavo jam rankas, vedė vaikus, kad jis palaimintų. Pagaliau jis paprašė visų išeiti ir nunešti jo kėdę prie altoriaus. Tada jis gerą valandą praleido vienas bažnyčioje. Tą birželio dieną su ašaromis akyse jis atsisveikino su bažnyčia, kurioje tarnavo beveik 40 metų. 2005-ųjų birželio 23-iąją Tėvas Stanislovas mirė, praleidęs ligoninėje 10 dienų. Prie jo karsto bažnyčioje nebuvo nė vieno gėlės žiedo. To prašė Tėvas Stanislovas. Degė tik žvakės. Į amžinojo poilsio vietą jį lydėjo minios žmonių, laikydami rankose žibintus.

Tėvo Stanislovo palikimas ir atminimo puoselėjimas

Iki šiol Paberžė traukia žmones iš visos Lietuvos. Rekonstruotoje senojoje klebonijoje išsaugota celė, kurioje gyveno Tėvas Stanislovas. Čia yra svečių kambarys, nuo kurio sienos jis neleido nukabinti Stalino portreto, kad jaunuoliai nepamirštų didžiausio žmonijos nusikaltėlio. Už savo pažiūras kunigas buvo ištremtas į lagerį ir jį vadino Stalino sanatorija.

Celėje - nedidelė krosnis, nes dvasininkas gyveno asketiškai, nebuvo sau reiklus, nemėgo prabangos, mokėjo pasitenkinti tuo, ką turi. Jo aistrą kolekcionuoti liudija sukaupti seni nereikalingi daiktai. Viena klebonijos siena nukabinta surūdijusiais raktais, kita - variniais puodais, drožinių fragmentais, dar daug surinkta skulptūrėlių. Senų žvakidžių kolekciją Tėvas Stanislovas laikė ir bažnyčioje. Čia jis priglaudė ir šimtus senų maldaknygių.

Tėvo Stanislovo mintys ir poveikis žmonėms

„Tėvelis turėjo unikalią savybę perprasti žmones, jis buvo meistras šio reikalo. Tėvelis turėjo tai, kas būdinga krikščionims. Tai - meilė žmonėms. Kai myli žmones ir bandai su jais dalytis savo jausmais, nėra svarbu, ar bendrauji su išsilavinusiu ar mažiau patyrusiu asmeniu“, - aiškino Mindaugas Puidokas, sukūręs Tėvui Stanislovui skirtą socialinio tinklo paskyrą, kurią kartais per parą aplanko apie 32 tūkstančiai žmonių.

Dvasininkas sugebėjo pakerėti širdį tūkstančiams žmonių. Savo dienoraštyje jis yra rašęs, kad per vienus metus pakrikštijo 1100 vaikų. Vienuolį susirasdavo ne tik naujagimio susilaukę tėvai ar būsimi jaunavedžiai. Kunigo pašaukimas jam buvo šventas dalykas, todėl laidodavo netgi nusikaltėlius ir žudikus. Kai niekas nedrįsdavo laidoti Panevėžyje siautusių Tulpinių gaujai priklausiusių asmenų, Tėvas Stanislovas niekada neatsisakydavo. Tik grįžęs namo iš tokių laidotuvių dažnai jausdavosi be jėgų.

Aplankyti vienuolio atvykdavo daug žmonių ir iš tuometės Sovietų Sąjungos. Ne vienam asmeniui, kamuojamam priklausomybės, jis padėjo pakilti siūlydamas ir maldą, ir darbo terapiją. Tokiems palūžusiems kunigas sugalvodavo įvairiausių užduočių: šveisti ir dažyti metalines tvoreles, suvežtas iš suniokotų kapinių, atnaujinti aprūkusius vario puodus, kol jie imdavo žvilgėti. Tėvas Stanislovas tikino, kad ilgai pasėdėjus prie tų puodų tikrai nebeskaudės galvos, nes varis turi gydomųjų savybių.

Grigališkasis choralas ir Paberžės festivaliai

Tėvas Stanislovas daug prisidėjo prie grigališkojo choralo sugrįžimo į Lietuvą. M. Puidoko susidomėjimą grigališkuoju choralu taip pat lėmė bendravimas su Tėveliu. Toks giedojimas dabar puoselėjamas Vilniaus universiteto grigališkojo choralo mokykloje „Schola Cantorum Vilnensis“, taip pat Vilniaus Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčioje.

„Didelis džiaugsmas tie renginiai, muzikos festivaliai Paberžėje. Lietuva turėjo ir tebeturi nuostabią asmenybę, kuri ir toliau daro įtaką daugeliui tikinčiųjų. Tai geri ženklai“, - savo žodžiu įkvepia brolis Vincentas.

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ pristatomas kaip vienas ryškiausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje. Choro vadovas R. Adomaitis teigia: „Giedosime šv. Mišių metu, todėl atliksime tik sakralinę muziką. Paprastai mūsų repertuare sakralinės muzikos visada būna daugiau negu pusė.“ Chorui vadovaujantis R. Adomaitis, paklaustas, ar sunku scenoje suvaldyti tokį gausų chorą, atsakė: „Kadangi su dainininkais daug bendraujame, tai kitą kartą nė nereikia žodžių - suprantame vieni kitus iš žvilgsnių.“

Atminimo puoselėjimas ir beatifikacijos procesas

Pasitinkant 106-ąsias kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, geriau žinomo kaip Tėvo Stanislovo, gimimo metines, nuplauta dėmė nuo šio iškilaus dvasininko vardo. Tėvas Stanislovas kurį laiką nepagrįstai buvo įtarinėjamas bendradarbiavimu su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - KGB. Tiesos siekė vienuolių kapucinų bendruomenė, kurios dalimi buvo ir Tėvas Stanislovas. Šiame kelyje kapucinų vienuolių bendruomenei padėjo profesorė Vilija Targamadzė. Galiausiai oficialiai pripažinta, kad „komisija informacija apie tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis nedisponuoja“.

Labai stiprūs signalai, ženklai buvo siunčiami iš Lietuvos: vyko parašų rinkimai dėl Tėvo Stanislovo beatifikacijos pradėjimo, žmonių liudijimai apie gautas malones ir stebuklus, didžiulis susidomėjimas jo asmenybe ir pamokslais, veikla, festivaliai, koncertai, renginiai, parodos, skirtos jam Tėvo Stanislovo užtarimu. Tai geri ženklai, kad einama geru keliu, bet priešakyje dar laukia dauguma sunkumų ir išbandymų.

Kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį iš Kretingos į Paberžę atvyksta psichoterapeutė Rūta Mizerienė. Ji dirbo šį darbą, kai dar buvo gyvas Tėvas Stanislovas. Mirdamas jis prašė neapleisti vargšų žmonių. R. Galvanauskienė taip pat jaučia didelę atsakomybę, kad būtų tęsiami Tėvo Stanislovo pradėti darbai. Prieš mirtį jis prašė pedagogės pasistengti, kad čia nebūtų vien sausas muziejus su nereikalingais daiktais, kad čia atvyktų žmonės. Jam labai rūpėjo, kad visa tai, ką jis sukūrė per kelis dešimtmečius, neprapultų ir nenunyktų.

tags: #tevas #stanislovas #pamoksle #avarija #svarbai