Vandens transporto istorija Lietuvoje

Dar priešistoriniais laikais vandens kelių infrastruktūros elementai baltams buvo esminis gyvenimo būdo veiksnys. Tai liudija senųjų gyvenviečių sklaida ir radiniai nuo Neries, Kernavės ir jos apylinkių iki Nemuno slėnio platumų. Lietuviškoje Panemunėje žmonių gyventa mezolito pradžioje (apie 9000 m. iki Kr.), o neolite jau visoje Panemunėje gyventa sėslių žmonių (4000-2000 m. iki Kr.). Tiesiogiai apie baltų etnogenezės pradus galima kalbėti nuo trečiojo tūkstantmečio iki Kr. sandūros. Baltai gerai žinojo upes nuo versmių iki žiočių ir aktyviai bendravo tarpusavyje, naudodami vandens transportą.

Nemuno (Chrono) vardą I a. mini Plinijus Vyresnysis, o po 100 metų K. Ptolomėjas pavaizdavo šią didžiąją upę Vidurio Europos žemėlapyje (Sarmatia Europea). Tai patvirtina ankstyvą vandens kelių svarbą regione.

Ankstyvasis vandens transportas ir laivyba

Vandens transportas yra seniausia transporto rūšis, atsiradusi gerokai prieš mūsų erą ir daugybę metų buvusi pagrindine transporto priemone, lėmusi Europos ir pasaulio technologinę bei ekonominę raidą. Senovės egiptiečiai padarė svarbų indėlį į vandens transporto istoriją, pradėdami nuo paprastų nendrinių plaustų, lentinių valčių iš akacijų ir šilkmedžių, ir baigdami iš Finikijos importuotų kedrų pastatytomis gaublijomis. Jie taip pat sukūrė laivo vairą, nes iki tol laivai buvo vairuojami irklais ir kartimis. Pirmuosius jūrinius laivus sukūrė finikiečiai, patobulinę egiptiečių gaublijas, pridėję števenius ir falšbortus bei patobulinę laivo statybos technologiją - jie pirmiausia sumontuodavo laivo „šonkaulius“ ir tik po to apkaldavo bortus lentomis. Graikai taip pat prisidėjo prie pasaulinės laivybos istorijos, gamindami talpius laivus, statydami aukštaborčius laivus su nuolaidžiais achteršteveniais (laivagaliais).

Nemunu, Nerimi, Šventąja, Minija jau senovėje plaukiojo pirklių valtys, buvo plukdomi sieliai. XV a. antroji pusė - XVI a. buvo Nemuno vandens kelio klestėjimo laikotarpis. Tuo metu Seimo teisės aktuose buvo akcentuojamas kelių saugumo ir laivybinių upių uostų sutvarkymo poreikis, taip pat Nemuno žemupio tvarkybos dalykai. Kaune 1441-1532 m. jau veikė Hanzos kontora, o Kauno pirkliai XV a. antrojoje pusėje jau buvo laivų savininkai. Dėl geografinių ir geopolitinių ypatumų iš Kauno prekes buvo galima išplukdyti ir išvežioti visomis kryptimis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis

Keletas vidaus vandenų infrastruktūros raidos bruožų išryškėja jau nuo Mindaugo Lietuvos ir Vytauto laikų LDK iki XIX a. Pirmiausia tenka paminėti Vytauto laikų Lietuvos sostinę Trakus dėl ypatingos šio miesto struktūros ir gynybinių kompleksų įrangos, buvusios salyne. Vandens lygis Galvėje pagal poreikį buvo dirbtinai reguliuojamas. Manoma, kad Galvės vanduo taikos metu per protaką buvo nuleidžiamas į greta esantį gerokai žemesnio vandens paviršiaus Akmenos ežerą, o esant pavojui - pakeliamas. Apie tai mini K. Kilkus mokslinių konferencijų apie Trakų pilį medžiagoje. Trakų ežeryno (Galvės, Akmenos ir kitų ežerų) vidaus vandenų infrastruktūra buvo suformuota dar giliais viduramžiais, tačiau ji plėtota ir vėlesniais laikais.

Unikalu ir išskirtina viduramžių Europos kontekste, kad LDK sostinė Trakai buvo suformuoti ir pastatyti Trakų ežeryno salose, sujungtose tiltais.

LDK 1613 m. žemėlapio aprašyme nurodoma, kad „LDK labai plati ir garsi šalis, ją drėkina žuvingi tvenkiniai, ežerai, didelės ir vandeningos upės, iš kurių žymiausios yra tos, kurios tinka laivybai: Chrononas, dabar vadinamas Nemunu, Raibonas, dabar pavadintas Dauguva, Boristenas, paprastai vadinamas Dniepru, Bugas, Pripetė, Vilija, Berezina, Ščiara, Šventoji, Nevėžis, Svisločė, Slučė, Lanė ir kitos. Joje gausu puikių girių, kuriose galima medžioti, prisirinkti medaus ir kurios taip pat teikia medžiagos namų ir laivų statybai bei pelenų gavimui.“ Dėl to „lietuviams buvo būdinga plati prekyba su kitomis tautomis“, eksportuojant įvairias prekes laivais į užjūrio šalis per Karaliaučiaus ir Rygos uostus.

Laivybos sąlygos tarp Nemuno žemupio ir Karaliaučiaus pagerėjo, kai 1613-1616 m. buvo kanalizuota Gilija (šis kanalas sujungė Nemuną su Priegliumi). 1689 m. Mažuoju, 1697 m. - Didžiuoju Frydricho kanalais per Giliją Nemunas sujungtas su Deimena. Didelę reikšmę turėjo 1765-1783 m. iškastas 54 kilometrų ilgio Oginskio kanalas, sujungęs (per Nemuno, Ščiaros, Jaseldos, Pripetės, Dniepro upes) Baltijos ir Juodąją jūras. 1824-1839 m. Augustavo kanalu Nemunas sujungtas su Vysla. Susidarė Nemuno vandens kelių sistema, jungianti Priegliaus, Vyslos ir Dniepro baseinus.

Stambieji Nemuno dešiniojo kranto intakai taip pat buvo reikšmingi laivybai. Todėl 1581 m. Seimas išleido dekretą apie laisvą laivybą Nevėžio upe, panaikinant užtvankas, o Kėdainiai paskelbti laisvu uostu. XVII a. pirmojoje pusėje Kaune jau galima kalbėti apie laivavedžių cecho susiformavimą. 1647 m. Vladislovo Vazos aktu buvo patvirtintas jungtinio - laivavedžių ir sielininkų - cecho įkūrimas. Tyrėjų nuomone, tai buvo vienintelis toks cechas Lietuvoje. XVIII a. Seimo nutarimuose taip pat rūpintasi laivybinių upių valymo darbais.

Garlaivių ir kanalų era

Pirmieji plaukiojančius medinius dokus sukūrė olandai. Jų vidinė dalis atitiko laivo korpuso formą, o išorė stačiakampę formą. 1870 metais prancūzas Martenas pagamino pirmąjį plieninio korpuso laivą. 1883 m. anglas Č. Parsonsas sukonstravo daugiapakopę turbiną, kurią rusai panaudojo šilumlaiviams. 1903 m. Rusijoje buvo pastatytas pirmasis upinis šilumlaivis, o kiek vėliau 1908 m. buvo pagamintas pirmasis jūrinis šilumlaivis.

XIX a. viduryje Nemunu pradėjo plaukioti garlaiviai. 1854 m. Nemunu, o 1856 m. Nerimi plaukė pirmasis garlaivis „Neris“, priklausęs grafui Reinoldui Tyzenhauzui. Vėliau bandomąjį reisą jis atliko Nevėžiu iki Stabaunyčiaus, kuriame jau buvo pastatyta prieplauka. Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose, tuometinėje Prūsijoje, garlaiviai pasirodė dar anksčiau. Apie 1840 m. minimas čia plaukiojęs „ugninis laivas“.

1863-1873 m. įrengtu 24 kilometrų ilgio Karaliaus Vilhelmo kanalu (dabar Klaipėdos kanalas) laivai ir sieliai plaukė iš Nemuno Minijos žemupiu į Klaipėdą, apeidami audringas Kuršių marias.

Apie 1860 m. ties Raudondvariu ir Babtais jau veikė nuolatiniai keltai, priklausę grafams Tiškevičiams. 1860 m. pradėjo veikti keltas per Nevėžį. 1889 m. vienas laivas kasdien plaukiojo tarp Kauno ir Babtų, perveždamas 3420 keleivių ir 898 pūdus krovinių. Stabaunyčiaus prieplauka, minima istorinėje literatūroje, senovėje čia yra buvęs ir uostas. Babtuose veikė prieplauka keleiviams išlaipinti. 1931 m. prie Nevėžio buvo palikta 2,58 ha žemės prieplaukos aikštei, kad žmonės laisvai galėtų privažiuoti arkliais prie kelto, kadangi tilto per Nevėžį nebuvo. Ant kelto tilpdavo du vežimai - porinis ir vienkinkis, taip pat apie 20 žmonių. Keltas buvo pritvirtintas prie lyno, kurį, atplaukiant garlaiviui ar baidokui, nuleisdavo į vandenį, o paskui lyną vėl susukdavo ant volo. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje keltininku dirbo Jonas Baginskas, vėliau - jo sūnus Ignas Baginskas. Pastačius tiltą per Nevėžį, Babtų keltas tapo beveik nereikalingas, o pėsčiuosius ties Babtais pradėta kelti valtimi. Vienas bemotoris, ypač ekologiškas tradicinis lyno keltas per Nerį, jungiantis Širvintų ir Kaišiadorių rajonus prie Čiobiškio ir Padalių gyvenviečių, veikia ir dabar, o kelto šioje vietoje būta dar XIX a.

Vidaus vandenų transportas moderniojoje Lietuvoje

SSRS okupacijos laikotarpiu 1959 m. pastačius ties Kaunu akliną Kauno hidroelektrinės užtvanką, laivyba Nemuno aukštupyje prarado ankstesnę svarbą. Pagrindiniais vidaus vandens keliais tapo Nemunas nuo Kauno iki Kuršių marių, Neries, Nevėžio, Minijos upių ruožai, Kuršių, o nuo 1960 m. ir Kauno marios. Daugumą vidaus vandenų transporto krovinių sudarė iš Jurbarko žvyro karjero baržomis vežamas žvyras statyboms Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse, kitos nerūdinės statybinės medžiagos. 1962 m. keleivius Nemunu ir Kuršių mariomis pradėjo reguliariai vežioti „Raketos“ tipo laivai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę didesnę reikšmę turi keleivinis vidaus vandenų transportas, krovininis išplėtotas menkai. Vidaus vandenų transporto veiklą reglamentuoja Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996 m.).

Vidaus vandenų kelių sistema (2018 m.)

2018 m. šalyje buvo 885,3 km vidaus vandens kelių, iš jų 822 km - valstybinės reikšmės. Pagrindiniai vidaus vandenų keliai yra Nemunas nuo Kauno krovininės prieplaukos iki Atmatos žiočių (214,3 km) ir Kuršių mariomis (65,3 km), čia navigacija trunka iki 199 parų per metus (nuo balandžio 16 iki spalio 31 dienos).

Valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai ir jų infrastruktūra priklauso valstybei (juos navigacijos laikotarpiu tvarko ir prižiūri Vidaus vandens kelių direkcija), vietinės reikšmės - savivaldybėms. Paženklintas farvateris ir garantiniai matmenys palaikomi 400 km ruože. Šviečiančiais navigacijos ženklais paženklinti vandens kelio ruožai Nemune nuo Kauno iki Kulautuvos (20,5 km) ir nuo Smalininkų iki Atmatos žiočių (113 km), Kuršių mariose nuo Atmatos žiočių iki Klaipėdos (65,3 km), taip pat Kauno mariose nuo Kauno hidroelektrinės iki Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (24 km), 0,5 km ruože nuo Neries žiočių iki Kauno pilies, 4 km ruože nuo Nidos uosto iki valstybės sienos su Rusija.

Šiuo metu veikia 5 vidaus vandenų uostai: Kauno žiemos uostas, Uostadvario uostas, Nidos keleivinis uostas, Pilies ir Smiltynės jachtų uostai Klaipėdoje. Didžiąją dalį vidaus vandenų transportu vežamų keleivių sudaro bendrovei „Smiltynės perkėla“ priklausančiais šešiais keltais iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal dviem perkėlomis - Senąja (pradėjo veikti 1945 m.) ir Naująja (atidaryta 1986 m.) visus metus keliami Kuršių neriją lankantys poilsiautojai, Klaipėdos ir Neringos gyventojai (ir su lengvaisiais automobiliais, dviračiais, motociklais). 2017 m. per Kuršių marias keltais perkelta daugiau kaip 1,9 mln. keleivių.

Uostai ir infrastruktūra

Kaune aptiktos XIV-XV a. senojo uosto liekanos: polių, grindinio, medinių pastatų fragmentai. Senamiestyje, Muziejaus ir Santakos gatvėse, išlikęs įspūdingas senojo Kauno upių ir jūrų uosto reliktas - senasis, valstybės saugomas Dviejų sandėlių kompleksas (UK-822), dar vadintas Hanzos sandėliais. Toks pavadinimas, matyt, buvo pagrįstas, nes mažesnio sandėlio dalies sienų mūras išlikęs iš XV a. pirmosios pusės. Dabar vienas pastatas priklauso Lietuvos sporto muziejui. Būta uostų ir įplaukoje prie Karmelitų bažnyčios (nurodoma data - 1917 m.). 1938 m. Kauno uostas iš esmės rekonstruotas, įrengta 2,1 km ilgio krantinė, pakrovimo aikštelės, pakeliamieji kranai, geležinkelio atšaka.

Gaila, tačiau senasis vidaus vandenų paveldas dažnai pamirštamas ir nuvertinamas. Kaunas, kadaise turbūt reikšmingiausias laivybos ir upeivystės centras, turėjęs itin išplėtotą senąją, net LDK epochą bylojančią, vidaus vandenų infrastruktūrą, yra pavyzdys, kaip ignoruojama istorinė upeivystė planuojant miesto plėtrą. Kėdainių senamiestis yra maloni išimtis, kur senojo uosto vietą žymi akmenų grindinio atkarpa ir skulptūrinis akcentas - akmuo su inkaru. Į valstybės saugomo Kėdainių senamiesčio (UK-16074) teritoriją įtraukta ir Nevėžio upės vaga, nustatytos su ja siejamos vertingosios savybės.

Nidos, Pervalkos, Ventės, Uostadvario švyturiai gali būti priskirti ne tik Lietuvos vidaus vandenų infrastruktūrai, bet ir jūriniam paveldui apskritai. Senieji Dangės uostai ir Klaipėdos miesto-tvirtovės fosa bei Dangės senvagė buvo tiek jūrinės, tiek ir vidaus vandenų infrastruktūros reikšminga dalis, o išlikę šios infrastruktūros fragmentai ir dabar byloja apie šio paveldo dvilypumą. Tačiau senosios vidaus vandenų infrastruktūros (prieplaukų, uostų, krantinių, uostelių, laivybos sandėlių, elingų, jachtklubų pastatų, švyturių ir kito paveldo) išaiškinimas bei apskaita nėra gerai tvarkoma. Nenustatytos arba nepažymėtos senųjų uostų (pvz., Nidos, Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Juodkrantės, Šilutės, Rusnės ir daugelio kitų), prieplaukų, laivų statyklų ir kitos vietos. Dauguma senųjų uostų, prieplaukų, senųjų laivų statyklų sunaikinta arba savaime sunyko. Tose vietose nėra rodyklių, stendų ir kitos informacijos apie reikšmingus istorinius uostus, uostelius, prieplaukas. Šiuo metu Kultūros vertybių registre (KVR) galima rasti tik vieną, pagal pirminę paskirtį naudojamą, vidaus vandenų infrastruktūros senąjį elementą - Pervalkos švyturį, 2008 m. paskelbtą kultūros paminklu (UK-21974).

Ateities perspektyvos ir inovacijos

Vandens kelių direkcijai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje priklausė 6 uostai: Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Smalininkų, Rusnės ir Uostadvario. Bendruosiuose planuose siūloma Kauną plėtoti kaip Lietuvos vidaus vandens transporto centrą net su keturiais valstybiniais vidaus vandenų keliais - Nemunu, Kauno mariomis, Neries ir Nevėžio upėmis.

Klaipėdos uostas imasi iniciatyvos spręsti aplinkosaugos problemas, investuodamas į inovatyvias technologijas. „Mes supratome, kad jis [uostas] nebus niekada žalias, jeigu nebus einama pačiomis inovatyviausiomis kryptimis. Tada sugalvojome, kad mums reikia pradėti gaminti vandenilį“, - sako uosto atstovas. Klaipėdos uostas jau po poros metų ne tik gamins žaliąjį vandenilį, bet ir turės juo varomą laivą. Šis laivas, nepalikdamas pėdsako aplinkoje, švarins ir kitus į uostą įplaukiančius laivus, priims iš jų atliekas. Pagal galiojančias taisykles, atplaukę ir prieš išplaukdami iš Klaipėdos uosto, laivai privalo atiduoti juose susidariusias atliekas. Šis 42 metrų ilgio ir 10 metrų pločio tanklaivis galės surinkti 400 kubinių metrų skystų atliekų. Jame bus įdiegti du elektriniai varikliai, kuriuos elektros energija aprūpins 2000 kwh talpos akumuliatoriai ir laive sumontuota vandenilio kuro celių sistema. Tikimasi, kad Klaipėdos uosto vandenyse laivas plaukios jau kitų metų pabaigoje.

Penktadienį įvyko simbolinė kilio padėjimo ceremonija, kuri pažymėjo modernaus atliekų surinkimui skirto tanklaivio oficialų statybos darbų startą. Šis tanklaivis statomas Vakarų Baltijos laivų statykloje Klaipėdoje, bendradarbiaujant su Estijos kompanija „Baltic Workboats“. Tai pirmasis toks laivas Baltijos jūroje, varomas vandeniliu, o kaip tanklaivis - turbūt ir pirmas pasaulyje. Šis projektas atvers vartus į naujas rinkas ir naujų tipų laivus.

Laivų apibrėžimai ir klasifikacija

Pagal Lietuvos teisės aktus, vidaus vandenų transporto priemonės apibrėžiamos taip:

• Vidaus vandenų laivas - savaeigė ar nesavaeigė laivybai vidaus vandenyse naudojama vidaus vandenų transporto priemonė, kuri nėra skirta laisvalaikiui ir sportui.
• Žvejybos laivas - vidaus vandenų laivas, kuriame yra verslinės žvejybos įranga, arba laivas, kurio laivų klasifikavimo bendrovės išduotuose dokumentuose yra įrašas „Žvejybos laivas“.
• Sportinis laivas - bet kokiu būdu varoma tik sporto tikslams specialiai sukonstruota ir gamintojo tam tikru būdu pažymėta vidaus vandenų transporto priemonė.
• Tradacinis laivas - kultūros ministro ir susisiekimo ministro nustatyta tvarka pripažintas istorinis laivas ar tiksli tokio laivo kopija, įskaitant ir laivus, sukurtus tradiciniams upeivystės įgūdžiams skatinti ir supažindinti su kultūros paveldu. Toks laivas eksploatuojamas tradiciniais (įprastiniais) upeivystės principais ir būdais.
• Plūduriuojantysis įrenginys - mechaninę įrangą turinti plaukiojanti vidaus vandenų transporto priemonė, skirta darbui vidaus vandenų keliuose ir uostuose (žemkasė, žemsiurbė, dokas, plaukiojantis kranas ir kiti).

tags: #seniausia #vandens #transporto #priemone #lietuvoje