Pavydas yra vienas iš sudėtingiausių ir bjauriausių jausmų, kuris, anot psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, yra absoliučiai universalus ir būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Šis jausmas nėra paveldimas; jis pasirodo tik tam tikrais atvejais ir gali sugriauti žmogaus gyvenimą, todėl svarbu kuo greičiau jo atsikratyti arba išmokti jį valdyti. Kaip ir visi kiti jausmai, pavydas atlieka dvi funkcijas: gali skatinti teigiamą konkurenciją, bet taip pat gali būti nemalonus, kankinantis jausmas dėl kito žmogaus pranašumo, pasisekimo ar gerovės. Kartu su pavydu žmogus dažnai jaučia ir priešiškumą tam, kuriam pavydi.
Kodėl atsiranda pavydas?
Dideli lūkesčiai ir perfekcionizmas
Dažnai pavydas kyla dėl didelių lūkesčių. Perfekcionistai neretai tampa šio destruktyvaus jausmo įkaitais, nes jie nori tapti geresni ir sėkmingesni už kitus. Matydami kitų sėkmę, jie supranta, kad jiems dar toli iki idealo. Taip pat pavydas atsiranda, kai žmogus nori visko iš karto. Jis stengiasi ką nors pasiekti - laimę, meilę ar finansinę sėkmę - bet kažkas tai pasiekia greičiau. Tai sukelia nusivylimą ir pavydą. Kaip sako psichologė Rasa Andrikienė, dažniausiai pavydime, nes bijome. Bijome ką nors prarasti arba kad ko nors neturime ir neturėsime. Pavydas eina koja kojon su baime, o baimė, kaip ir kaltė bei gėda, labai dažnai ateina iš vaikystės patirčių.
Pasipiktinimas ir sėkmės suvokimas
Pasipiktinimas yra dar vienas jausmas, dažnai sukeltas pavydo. Kai kuriuos žmones žeidžia likimas, nes sėkmė nusišypso ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Jie jaučiasi nuskriausti Visatos, kuri, jų nuomone, išbando jų jėgas.
Informacijos trūkumas
Pavyduoliai dažnai galvoja, kad visi aplinkiniai viską gauna lengvai. Nors kartais taip nutinka, dažniausiai žmonės sunkiai dirba dėl savo laimės. Informacijos trūkumas apie tikrąją kitų sėkmės kainą gali sustiprinti pavydą.
Trauminės patirtys vaikystėje
R. Andrikienė pabrėžia, kad didžiulis pavydo jausmas gali kilti iš patirčių, ypač trauminės patirties vaikystėje. Pavyzdžiui, jei vienas vaikas gaudavo daugiau meilės ir dėmesio, o kitam teko kovoti dėl tėvų palankumo, tai gali suformuoti neadekvatų pavydą suaugus. Jei žmogus jaučia neadekvačią baimę, vadinasi, jis neturi ir pasitikėjimo savimi.
Nepasitikėjimas savimi
Pavydas glaudžiai susijęs su nepasitikėjimu savimi. Anot aktorės Nijolės Oželytės, pavydą kelia nepasitikėjimas savimi. Jei žmogus jaučia savo vertę, jam nekils mintis, kad jį gali kas nors palikti ar iškeisti. Ji mano, kad pavydesni yra tie, kurie turi daugiau kompleksų, ir dažnai - vyrai, kurie priversti vaidinti bejausmius, slepiasi savo kompleksus. Ji pavydą vadina ne jausmu, o nevisavertiškumo kompleksu.
Pavydo apraiškos ir pasekmės
Pavydime įvairių dalykų: jaunystės, grožio, humoro jausmo, garbės, didelio namo, partnerio, santykių. Pavydime net kolegoms, kurie uždirba tiek pat, bet yra labiau mėgstami, dažniau užkalbinami. Be to, kaip pastebi I. Treigienė, pavydime ir kitokiam, nebūtinai geresniam. Tai gali apkartinti profesinius kontaktus ir privesti prie savigraužos.
Juodasis ir baltasis pavydas
Egzistuoja du pavydo tipai: juodasis ir baltasis. Psichoterapeutė R. Andrikienė išskiria sveiką, arba baltąjį pavydą, kuris gali būti naudingas. Santykiuose sveika nebūti abejingiems, ir net pyktis yra sveika emocija. Baltasis pavydas gali tapti įkvėpimu siekti tikslų. Pavyzdžiui, matant, kaip antroji pusė stiebiasi ir gražėja, kitas partneris irgi užsinori atrodyti ir jaustis geriau, pradeda sportuoti ir sveikiau maitintis. Tokiu atveju pavydas virsta motyvacija tobulėti. Tačiau jei pavydas yra nevaldomas, jis tampa labai griaunančia emocija, kuri priveda iki nerimo ir panikos priepuolių. Tai ypač pasireiškia santykiuose, kur kyla didžiulis nesaugumo jausmas ir nuolatinė įtampa.
Sunkumai atpažįstant pavydą
Pavydas yra pavojingas tuo, kad mums jį atpažinti labai sunku, nes tai nepatogi, visuotinai nepriimtina emocija. Pasakius atvirai, kad kažkam pavydime, mūsų greičiausiai nesupras, nes juk „pavydėti negražu“. Todėl jis dažnai maskuojamas baime, pykčiu, nepasitenkinimu, noru rasti kompromituojančios medžiagos, apkalbėti, nuvertinti pasiekimus, net šmeižti. Pavydas yra paremtas hierarchiniu instinktu. Pripažinus, kad pavydžiu, kartu reikštų pripažinimą, jog tas žmogus kažkuo yra pranašesnis už mane. Dainininkas Egidijus Sipavičius teigia, kad jei žmogus sako, jog visiškai nepavydi, tikrai meluoja. Jis pavydą laiko puikia varomąja jėga, kuri leidžia pasitempti, tik reikia mokėti ją valdyti, kad ji neužvaldytų ir neskatintų neapykantos.
Lietuvių pavyduoliškumas ir jo kultūriniai aspektai
E. Sipavičius taip pat pastebi, kad įprasta manyti, jog lietuviai - pavyduolių tauta. Jis pasakoja anekdotą apie danus, kurie kitaip reaguoja į kaimyno sėkmę. Skirtumas, anot jo, tas, kad vakariečiai labiau išauklėti ir mandagūs, o viduje pavydas kunkuliuoja. Daug kas priklauso nuo auklėjimo, išsilavinimo ir vidinės kultūros. Jis tiki, kad ir mes išmoksime elgtis kitaip.
Pavydas vaikų santykiuose
Vaikų pavydas taip pat yra normalus reiškinys. Jei tėvai pastebi, kad vaikas pavydi draugui naujų batelių, lėlės ar planšetės, svarbu su juo kalbėtis ir pateikti palyginimų. Pavyzdžiui, paklausti, ar jis norėtų turėti planšetę vietoj brolio ar sesers. R. Andrikienė pataria lyginti visą paveikslą, o ne vieną aspektą, nes labai dažnai žmonės kitų „sceną“ lygina su savo „užkulisiais“. Vaikams, kuriems sunku susidoroti su pavydu, gali padėti knyga „Ką daryti, kai pavydi?“, kurioje pateikiama patarimų, kaip išmokti valdyti šį jausmą.
Kaip susidoroti su pavydu?
Savivertės auginimas ir savęs pažinimas
Norėdami įveikti pavydą, turime nugalėti nepasitikėjimą savimi. Būtent tai žmonėms atneša daugiausia problemų. Svarbu nustoti pykti, jei kas nors nutinka ne taip. Reikia dėkoti likimui už pergales ir suprasti, kad kiekvienas esame unikalus. Aktorius Ramūnas Rudokas, kuris anksčiau buvo labai pavydus, suvokė, kad pavydas yra griaunamoji, pragaištinga galia, neturinti užimti vietos jo gyvenime. Jis pabrėžia, kad reikia džiaugtis tuo, ką turime, mylėti, o ne pavydėti. Psichologė R. Andrikienė pabrėžia, kad svarbu išmokti priimti savo gyvenimą ir prisiimti už jį atsakomybę. Jei žmogus suvokia, kad pavydi, jam reikėtų pradėti plėsti savo sąmonę, apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą. Tai padės suprasti, kodėl kyla pavydas, ir rasti būdų, kaip jį suvaldyti. Kai mes nejaučiame savo vertės, mes siekiame gauti tai, ką turi kiti, kaip orientyrą naudojame svetimus gyvenimus ir dėl to mūsų pačių gyvenimas pradeda atrodyti vis menkesnis ir mažiau vertas.
Santykių su kitais permąstymas
Dažnai pavydas rodo priklausomybę kitam žmogui, o tai jau - kalėjimas, kaip teigia TV laidos vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jis mano, kad pavydas yra tam tikras žmonių nesusikalbėjimas. Rašytoja Ugnė Barauskaitė mano, kad pavydas būna didelis, kai žmonių santykiai netvirti. Iš to išaugama, kai pradedi manyti, kad kiekvienas žmogus yra laisvas būti savimi, ir visiškai nesvarbu, ką jis daro - juk kiek jis norės būti su tavimi, tiek ir bus. Kuo dvasingesnis esi, tuo mažiau sudaiktini žmogų, tuo mažiau pavydo scenų. Normalu sakyti „aš tau pavydžiu“ taikiai, tai lygu „džiaugiuosi, kad tau sekasi“.
Pavydo kaip resurso panaudojimas
Nors pavydas gali būti skausmingas, jis gali tapti ir galingu resursu. „Kartais pavydas gali būti nepaprastai geras ambicijos palydovas. Juk skatinami ambicijų žengiame į priekį, pasiekiame tai, kam be šio jausmo niekad nebūtume ryžęsi“, - įsitikinusi I. Treigienė. Pamatę, ko pasiekė mūsų kolega, draugas ar priešas, pagalvojame: o kodėl gi aš to negaliu? „Baltas“ pavydas - tai didelis energijos užtaisas, tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Varžydamiesi žmonės tobulėja, kūrybiškai auga, o nekonkuruodami - aptingsta. Išsilaisvinti iš pavydo pančių padės ne kova su juo, o savo vertės ir meilės sau auginimas. Kai mes žinome, kad esame vertingi ir verti, nebelieka poreikio lyginti savo gyvenimo su svetimu - „idealiu“.
Sąmoningumo plėtimas ir pagalbos ieškojimas
Nors visiškai atsikratyti pavydo jausmo neįmanoma, jį galima sumažinti tiek, kad jis negadintų gyvenimo ir santykių. Visiems pravartu pasižiūrėti į save ir į savo gyvenimą, kiek prisiimame atsakomybės už jį. Ką darome, kad turėtume tai, ko norime? Jei kamuoja nesveikas pavydas, nebijokite ieškoti pagalbos pas specialistus. Svarbu suvokti, kad negalime uždaryti kito žmogaus į narvelį, atimti iš jo daiktų ar gyvenimo. Kiekvienas esame unikalus, ir mūsų gyvenimo kelias mums netiktų, todėl nėra ko pavydėti. Pavydas yra mūsų resursas, kurio nereikia bijoti ir „vynioti į vatą“. Jį galima pradėti naudoti, kad pažintume ir tobulintume save.
tags: #pavydziu #geriau #vairuojantiems