Papilė garsi ir tuo, kad čia paskutinius trejetą gyvenimo metų praleido ir amžinojo poilsio atgulė žymus XIX a. istorikas Simonas Daukantas. Virš mažo Papilės miestelio dangaus fone visu ūgiu iškyla elegantiška Simono Daukanto figūra. Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Atidengimo iškilmės įvyko 1930 m. rugsėjo 31 d. Paminklas, tapęs ne vien miestelio, bet ir V. Grybo kūrybos simboliu, skleidžia tiek išorinio, tiek vidinio dvasinio pasaulio harmoniją. Tai vienas iškiliausių V. Grybo darbų, pareikalavęs iš kūrėjo milžiniškų dvasinių ir fizinių pastangų. Tuo metu tai buvo ne tik Papilės, bet ir visos Lietuvos simbolis, įprasminęs išmintį, laisvę ir valią.
Paminklo atsiradimo istorija
Iniciatyva ir komitetas
1927 m. Lietuvoje buvo suformuotas Komitetas, turėjęs pasirūpinti Lietuvos istoriko Simono Daukanto įamžinimu. Lėšas paminklui rinko komitetas, vadovaujamas Viekšniuose gimusio kultūros ir literatūros istoriko, Vasario 16-osios Akto signataro M. Biržiškos. Kol komiteto nariai svarstė paminklo vietos parinkimą, medžiagą ir kita, V. Grybas ėmėsi pirmųjų projektavimo darbų.
Vinco Grybo įkvėpimas ir pasiruošimas
V. Grybą įkvėpdavo valingo charakterio asmenybės, jų prasmingi siekiai, mąstymas, branda. Skulptorius giliai suvokė, koks ryškus S. Daukanto paliktas pėdsakas Lietuvos žemėje, tautos sąmonėje. Todėl jis daug laiko praleido gilindamasis į S. Daukanto kūrybinį palikimą, asmenybės bei fizinio portreto pažinimą. Prieš pradėdamas lipdyti portretinį S. Daukanto atvaizdą, skulptorius nuvažiavo į Papilę susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukanto veido bruožus, aprangą, šukuoseną, laikyseną ir kt. Nelengvas toks būdas dailininkui atkurti žmogaus fizinį atvaizdą, o kur dar psichologinė, dvasinė tos asmenybės būsena.
Paminklo liedinimas ir gabenimas
V. Grybui reikėjo pasirūpinti nulipdytos S. Daukanto skulptūros liedinimu. Gavęs reikiamą informaciją iš Vokietijos apie skulptūros liedinimą, V. Grybas išvyko į Berlyną, kur jam pačiam prižiūrint buvo nukopijuota S. Daukanto statulos forma ir išlieta bronzos statula. Traukiniu per Tilžę, Pagėgius ji buvo pargabenta į Papilę ir pastatyta klebonijos kluone, kur prabuvo iki pat jos užkėlimo ant pjedestalo.
Statybos darbai Papilėje
Paminklo statybos karštymetis Papilėje prasidėjo 1930 m. Prie paminklo statybos plušo Papilės miestelio žmonės, vietiniai meistrai. Statant bei formuojant postamentą, iškilo daugybė keblumų dėl paminklo medžiagų, nes akmenys, žvyras ir cementas nebuvo patys tinkamiausi dalykai. Tačiau tuometinė ekonominė krašto padėtis geresnės išeities negalėjo pasiūlyti. Rugpjūčio pabaigoje ant 7 metrų pjedestalo buvo užkelta bronzinė S. Daukanto statula.
Paminklo meninė koncepcija ir stilistika
Vincas Grybas atsisakė papildomų išorinių efektų bei literatūrinių detalių, sukurdamas paprastumo ir vidinės jėgos kupiną stilistiką. Viename geriausių, kaip pats V. Grybas įvardijo, iš keturių savo darbų (Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, V. Kudirkos) jis pavaizdavo nuo 7 metrų aukščio postamento žvelgiantį grakštų, kilnų, munduru vilkintį inteligentą, vienoje rankoje laikantį knygą, kita rodantį į Tėvynės žemę. Paminklas rinkoje (turgaus aikštėje), apsuptoje vienaaukščiais nameliais, turėjo turėti aukštą postamentą, kuris su figūra kaip kolona dominuotų aikštėje. Pasak Tado Adomonio, kompoziciniu kapiteliu užsibaigianti stulpo dalis primena liaudies koplytėles - stogastulpius. Nuo pagrindinio kelio nusisukęs Daukantas su „Lietuvos istorija“ rankoje žvelgia į vingiuojančią Ventą, piliakalnį, tolumas, apjungdamas ir papildydamas mažo miestelio erdvę. Pasak Nijolės Tumėnienės, „Daukanto paminklas Papilėje vis tiek išliks geriausias XX a. pirmosios pusės paminklas Lietuvoje.“
Paminklo atidengimo iškilmės
1930 m. rugpjūtį Berlyne nulieta bronzinė Daukanto statula traukiniu per Tilžę, Pagėgius pasiekė Papilės geležinkelio stotį. Ją iš stoties arkliais parvežė ūkininkas V. Mačius. Statula buvo pastatyta klebonijos kluone ant languota staltiese apdengto staliuko, šalia kurio suneštos kėdės ir įrengta lauko fotoateljė. Fotografavosi poetas kunigas Stasys Būdavas, Daukanto paminklo statymo Papilės komiteto nariai, pats V. Grybas. Rugsėjo 21-osios rytą prasidėjo šventė, kurios Papilės miestelis iki tol nebuvo matęs. Deja, joje skulptorius nedalyvavo, mat buvo nepatenkintas aplinkos neišbaigtumu. Iškilmėse dalyvavo įžymūs dvasininkai, visuomenės, kultūros, savivaldybių, įvairių organizacijų veikėjai, šimtai vietos gyventojų. Susirinkusiems kalbėjo kun. Pranciškus Bučys, Šiaulių apskrities valdybos atstovas J. Švambaris, Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis, prof. Mykolas Biržiška. Papilės savivaldybės ir vietos organizacijų vardu kalbėjo J. Šiuša, mokytojų - P. Šliauteris. Buvo surašytas iškilmingas paminklo atidarymo aktas. Be įžymių to įvykio dalyvių, jį pasirašė ir vietos gyventojų atstovai - vaistininkas Jonas Jodelis, girininkas E. Bučikas, mokytojai J. Skerstonas ir P. Šliauteris, viršaitis A. Jankauskas. Mokytojai, eidami į Papilės piliakalnio kapines, kur prie Daukanto kapo ir prasidėjo iškilmės, ir vėliau, prie vaišių stalo, turėjo galimybę pabendrauti su dailininkais Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi, prof. Vaclovu ir Mykolu Biržiškomis, Augustinu Janulaičiu ir kitais. Baltomis skarelėmis apsigaubusios moterys akių neatitraukė nuo atvykusių Kauno ponų su švietimo ministru Konstantinu Šakeniu priešakyje.
Ko gero, nė vieno XX a. pirmosios pusės paminklo atidengimo iškilmės neturi tokios gausios fotodokumentacijos. Papilei pasisekė - čia gyveno talentingas fotografas, kuris turėjo miestelyje modernią fotoateljė ir fiksavo ne tik apylinkių gamtą, bet ir visus to meto įvykus, šventes ir kasdienį gyvenimą. Šio paminklo nuotraukos paplito visoje Lietuvoje. Kaip atvirukai jos buvo dovanojamos, siunčiamos giminėms ir pažįstamiems. Daukantas mažą miestelį iškėlė į aukštumas, įprasmino jo gyventojus. Tai liudija įrašai nuotraukų antrosiose pusėse. Vienas jų: „Amincei 1930 V. D. m. Papilei Simono Daukanto pamenklas. Atidengimo iškilmes. Isivaizdink kokį pastati Papilei pamenkla. Ta diena labai negražus oras, neaiškei nuimtas Lietuvos Ministeris pirmininkas saka prakalba, karo orkiestras grieži Lietuvos himna, daugibies žmoniu minia stovi be kiepuriu, o saulių komanda stovi arti pominkla. Įsivaizdink kad ir tavo Juozas stovi saulių komand. Oš ant savo galvos įdeisu krislelį kad zinotumei kurio vietoi stovu ir kotras asu.“ Parašas ir data - 1930 m.
Vinco Grybo gyvenimas ir kūryba
Vincas Grybas gimė 1890 m. spalio 3 d. Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Pelenių kaime. Jis buvo vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės skulptorių, paminklų kūrėjas. Šešerių metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą. Vaikystėje nepaprastai mėgo lipdyti iš molio ir drožinėti skulptūrėles. Drožinėtas skulptūras įvertino grafas Tomas Potockis (mirė 1913 m.). Vincas 1904 m. atsidūręs Varšuvoje dešimt metų mokėsi Varšuvos meno mokykloje. Prasidėjus I pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas į caro armiją. Nuo 1918 m. iki 1922 m. V. Grybas aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje. Lukšių valsčiuje buvo išrinktas į apskrities tarybą, vėliau, 1920 m. Šakių apskrities valdybos pirmininku. Tačiau 1921 m. apsisprendė daugiau nebedalyvauti politikoje, pradėjo galvoti apie kūrybą. 1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą.
Studijos ir kelionės
1925 m. V. Grybas Ministrų kabineto nutarimu buvo išsiųstas vieneriems metams į Prancūziją studijuoti skulptūrą. Vienas garsiausių Prancūzijos skulptorių tuo metu buvo Emilis Antuanas Burdelis (Émile Antoine Bourdelle). V. Grybas nedvejodamas pasirinko Didžiosios Lūšnos akademiją (Academie de la Grande Chaumiere), kuri buvo įkurta XX a. pradžioje skulptoriaus Burdelio. Tai buvo privati akademija, kurioje mokėsi menininkai iš viso pasaulio - amerikiečiai, anglai, vokiečiai, rumunai, korėjiečiai, rusai, latviai ir kt. Iš lietuvių ją pirmasis atrado Vincas Grybas. Po trejų metų studijų, gavęs aukščiausią E. A. Bourdelle'io apdovanojimą už figūros kompoziciją, V. Grybas nusprendė dar pakeliauti po Šveicariją ir Italiją, apžiūrėti ten esančias skulptūras. Iš užsienio namiškiams jis rašė: „Koks gražus tas pasaulis… Grįžęs Lietuvą padarysiu tokią pat gražią, kad ir mūsų žmonės gyventų tarp meno…“
Grįžimas į Lietuvą ir kūrybinis kelias
V. Grybas 1928 metų vėlų rudenį atvyko į Jurbarką ir laikinai išsinuomojo Jurbarko „Saulės“ gimnazijos apleistus ir nenaudojamus buvusio dvaro pastatus. Čia jis įsikūrė dirbtuvę ir užsibuvo iki tragiškos gyvenimo pabaigos. Gyvendamas Jurbarke V. Grybas sukūrė svarbiausius savo paminklus, iki šiol stovinčius įvairiuose Lietuvos miestuose. Pirmasis paminklas 1928 m. buvo suprojektuotas Simonui Daukantui, o pastatytas 1930 m. Papilėje (Akmenės rajonas). Tuo pat metu V. Grybas projektavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sarkofagą Vilniaus katedrai. 1930 metais V. Grybas gavo pasiūlymą sukurti Vytauto paminklą Jurbarke. Tais pačiais metais Vytauto Didžiojo karininkų kursai paskelbė konkursą Vytauto paminklo statybai Kaune, Panemunėje. 1932 m. buvo pastatytas V. Grybo sukurtas Vytauto paminklas Kaune. Tai buvo pirmasis Lietuvoje iš bronzos nulietas paminklas. Iki tol lietuvių skulptoriai skulptūrų lieti vykdavo į Varšuvą, Berlyną ar net Paryžių. Lietuvoje V. Grybas nuliejo pirmąją skulptūrą iš bronzos Kaune, geležinkelio bėgių liejykloje. 1934 m. Raseiniuose buvo pastatytas „Žemaičio“ paminklas, tais pačiais metais iškilmingai atidengtas Vinco Kudirkos paminklas Šakių Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis). 1936 m. V. Grybas buvo pakviestas sukurti Sintautų bažnyčios didįjį altorių. Per savo gyvenimą V. Grybas yra gavęs labai daug pasiūlymų kurti paminklus, tačiau ne į visus jis atsiliepdavo.
Tragiška mirtis
Vinco Grybo žūtis - viena didžiausių XX a. lietuvių kultūros gyvenimo mįslių. Žymiausius patriotinius paminklus sukūręs menininkas buvo nužudytas Jurbarke per parodomąją egzekuciją 1941 m. liepos 3 d. kartu su kitomis genocido aukomis pačiame kūrybinių jėgų žydėjime be teismo ir patikimų įkalčių. Net vokiečiai suglumo, sužinoję, ką jie nužudė pagal lietuvių vietininkų pateiktus sąrašus. Lietuvoje Grybas į politiką nesikišo ir nesitikėjo, kad jo laukia tragiškas likimas. Nuo 1947 m. jo name buvo Kraštotyros muziejus, o 1960 m. atidarytas V. Grybo memorialinis muziejus Jurbarke.
Simonas Daukantas ir Papilė: istoriniai kontekstai
Daukanto gyvenimas Papilėje
Simonas Daukantas (1793-1864) ir Vincas Grybas (1890-1941) nebuvo susitikę. Juos skyrė šimtmetis, per kurį pasikeitė visuomeninis ir politinis krašto gyvenimas. Daukantas Papilėje gyveno nuo 1861 m. spalio 14 d. iki mirties, prieš tai pabuvojęs pas Motiejų Valančių Varniuose, Petrą Smuglevičių Svirlaukyje (dabar Jaunsvirlauka, Latvija), pas savo seserį Anastaziją Kivyliuose ir kitur. Jį mačiusių dar buvo, tačiau iš jų skulptorius sužinojo nedaug. Buvęs vienišas ir atsiskyręs, ateidavęs net pietauti su alupka (pieštuku) už vienos ausies, už kitos - papirosu. „Buvo visada mįslingas. Mįslijo ir mįslijo. Net bažnyčioje, išsitraukęs popiergalį kažką užrašydavo“, - porino Juozapas Šliauteris. Vis klaidžiodavęs Ventos pakrantėmis, net gerų drabužių neturėjęs. Mokėjęs stalioriauti, ir tas staliaus amatas, ko gero, buvo labiausiai vertinamas to meto papilėniškių. Istorija tuomet mažai kam rūpėjo, juolab tolimame Žemaitijos užkampyje. Išsilavinęs pasaulietis inteligentas su savo geriausiu apdaru - apsitrynusiu surdutu (beje, jam nešioti reikėjo leidimo, kurį Daukantas, kaip Senato tarnautojas, turėjo) buvo nesuprantamas. O kas būtų pasikeitę, jei jie būtų sužinoję, jog jų keistasis kaimynas pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), pirmosios kultūros istorijos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1846), daugybės vadovėlių ir skaitinių knygelių mokykloms, ūkio patarimų leidinėlių valstiečiams autorius, pirmasis lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkimo organizatorius. Ne ką būtų buvę aiškiau, jei jis būtų prisistatęs kaip vienos didžiausių Rusijos imperijos įstaigų - Senato tarnautojas, mundurą gi turėjo, tačiau valdžios pareigūnai šlovę ir pagarbą užsitarnaudavo palydomis ir matomu turtu. Vargšas istorikas, save vadinęs vargo pele, visus savo atlyginimus išleidęs knygų leidybai, nieko neturėjo. Daukantą ten, Papilėje, tuomet suprato ir palaikė jo vienintelis pažįstamas iš senesnių laikų - Papilės parapijos administratorius kunigas Ignotas Vaišvila, kurio pastatydintuose prie bažnyčios šventoriaus namuose istorikas ir mirė. Papilėniškiams reikėjo gerą pusamžį palaukti, ūgtelti ir, Lietuvai atradus Daukantą, turėjo ir patys jį atrasti.
Ankstyvieji Daukanto įamžinimai
Simonui Daukantui pirmieji du antkapiniai paminklai - paprastos akmeninės plokštės su įrašais - buvo pagaminti ir pastatyti kun. Ignoto Vaišvilos rūpesčiu. Pirmasis S. Daukanto paminklas esą buvęs paties I. Vaišvilos nukaltas. Jis ilgą laiką išgulėjo šalia kitos, 1884 m. Rygoje pagamintos didelės antkapio plokštės, esančios iki šiol ant S. Daukanto kapo. Laikui bėgant, Simono Daukanto kapas buvo apleistas. 1923 m. gruodį Papilės Simono Daukanto knygyno - skaityklos valdybos nariai „Lietuvoje" paskelbė kreipimąsi į visuomenę, kuriame teigė, jog „lietuvių tauta privalo pastatyti Simonui Daukantui monumentalų paminklą, kuris būtų simboliu tautos vienybės..." Pažymėdami, jog retai kas lanko S. Daukanto apleistą kapą, valdybos nariai pranešė, kad Šiaulių apskrities valdyba pirmoji supratusi ir dar 1924 metų biudžeto sąmaton įtraukusi 7 tūkst. litų S. Daukanto kapui atnaujinti, akmeniui restauruoti bei paminklui pastatyti".
Antano Raudonio paminklas
Diskutuojant dėl paminklo projektų, 1925 m. liepos 14 d. šiaulietis Antanas Raudonis pasiūlė Šiaulių savivaldybei savo sukurtą paminklą pastatyti ant S. Daukanto kapo. Jis buvo iškaltas iš akmens, simbolizavo tuo metu paplitusį nulaužto ąžuolo kamieną. A. Raudonis paminklą dovanojo (aukojo), tačiau norėjo, jog jis apskrities valdybos lėšomis būtų nugabentas į Papilę, sutvarkytas kapas, padaryti akmens stulpai, grandinės. Šiaulių savivaldybei sutikus A. Raudonio paminklas buvo nuvežtas į Papilę ir ant S. Daukanto kapo pastatytas dar 1925 m. Darbus prižiūrėjo Šiaulių miesto inžinierius architektas Karolis Reisonas. Statant paminklą, pirmoji (1864 m.) akmens plokštė buvo nugabenta į Kauno karo muziejų ir padėta prie S. Daukanto atminimo vietos. 1926 m. vasarą S. Daukanto kapas buvo sutvarkytas. Prie jo buvo padėti dar du nedideli akmenys: vienas su ąžuolo lapų vainiku, o kitas, mažesnis, su palmių vainiku, kurių autorius taip pat A. Raudonis. Paminklo ant S. Daukanto kapo atidengimas įvyko 1926 m. spalio 31 d. A. Raudonio sukurtame paminkle, ąžuolo kamiene, yra įrašas: „Simanui Daukantui. Iki visuomenė pastatys paminklą, atitinkamą nuveiktiems Tavimi darbams, Tavo atminčiai skiriu šį savo rankų darbo paminklą A. Raudonis."
Daukanto paminklo ir aplinkos sutvarkymas 2013-2014 m.
Įgyvendinant Akmenės rajono savivaldybės parengtą projektą „Simono Daukanto paminklo ir jo aplinkos sutvarkymas Papilės miestelyje“, projektui įgyvendinti skirta 373 tūkst. Lt iš ES struktūrinių fondų, 78 tūkst. Lt LR valstybės biudžeto ir 359 tūkst. Lt Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Iš viso - 810 tūkst. litų. Simono Daukanto paminklo ir jo aplinkos sutvarkymo darbus Papilės miestelyje vykdė UAB „Plungės lagūna“. 2013 m. gruodžio 13 d. pasirašytas Statybos užbaigimo aktas. Projekto įgyvendinimo metu pagerinta Papilės miestelio reprezentacinė išvaizda ir sutvarkyta aplinka, restauruotas kultūrinę bei istorinę reikšmę turintis Simono Daukanto paminklas. 2014 m. Papilė ir jos apylinkės yra vienas iš gražiausių Akmenės krašto kampelių, šis miestelis pritraukia itin daug turistų, geologijos, kultūros bei istorijos paveldo mėgėjų.
Simono Daukanto aikštė ir ateities vizija
Svarstant Simono Daukanto aikštės tvarkymo projektus, 2013 metams einant į rudenį, kraštietis A. Gauronskis išsakė mintį, kad minint Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, Papilėje turėtų atsirasti memorialas, kuris įamžintų šią istorinę datą. Savo mintį A. Gauronskis išplėtojo 2014 m. Vasario 16-osios minėjime, skirtame Lietuvos valstybės dienai, Papilės kultūros namuose skaitydamas pranešimą „Tautos išlieka tik atsimindamos“. Minčiai prieštaraujančių nebuvo. Dar reikėjo idėjų, parinkti vietą, ir žinoma, sukaupti lėšų idėjai įgyvendinti. Šventės metu įsteigtas komitetas Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui pasitikti ir jo įamžinimui Papilėje organizuoti. Po šventės pirmajam pasitarimui seniūnas Antanas Vaičius pakvietė naujojo komiteto narius. Nedelsiant, 2014 metų vasario 19 dieną banke atidaryta sąskaita lėšoms kaupti šimtmečio idėjos įgyvendinimui. Sustiprinta ir profesionalų komanda. 2014 metų birželio 3 dieną komiteto nariai buvo susirinkę Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje. Dalyvaujant Lietuvos muziejų sąjungos pirmininkui, „Aušros“ muziejaus direktoriui Raimundui Balzai, tartasi, diskutuota, išklausyta specialisto nuomonės, kaip meninės išraiškos priemonėmis šią iškilią datą būtų galima įprasminti Papilėje. 2015 m. vasario 16-osios šventė vyko ką tik renovuotuose, dar dažais kvepiančiuose kultūros namuose. Pranešimą „Nepriklausomybės įamžinimas Lietuvoje ir Papilėje“ perskaitė architektas Šarūnas Sabaliauskas. Pranešėjas skaidrėse parodė variantus, kaip galėtų atrodyti Lietuvos 100-mečio įamžinimo akcentas aikštėje prie bažnyčios ir šios aikštės sutvarkymo vizija. Mintimis apie Lietuvai svarbios datos įamžinimą pasidalino „Vienybės“ laikraščio redaktorius Leopoldas Rozga. Tų pačių metų gegužės 6 d., Lietuvos 100-mečio paminėjimo Papilėje komiteto narius gydytoją Algirdą Gauronskį, architektą Šarūną Sabaliauską, Papilės Šv. Juozapo bažnyčios kleboną kun. Joną Jucį ir seniūną Antaną Vaičių priėmė JE Telšių vyskupas Jonas Boruta. Komiteto nariai pasidalino mintimis apie Lietuvos 100-mečio įamžinimą Papilėje, J. Basanavičiaus gatvės ir aikštės prie bažnyčios sutvarkymą. JE vyskupas J. Boruta pritarė, kad vieta aikštėje prie bažnyčios tinkama sakraliam paminklui šimtmečio proga. 2015 m. gegužės 15 d. 100-mečio komiteto posėdyje pakviesti dalyvauti rajono savivaldybės architektė Vita Lukošiūtė, vyriausiasis specialistas paveldosaugai Antanas Gabalis, Statybos skyriaus specialistas Justas Norbutas. Posėdyje svečiai informavo apie planuojamą įgyvendinti ES fondų bei savivaldybės lėšomis, kompleksišką bendruomenės ir viešosios infrastruktūros atnaujinimo projektą. Jo metu numatomas J. Basanavičiaus g. atkarpos (nuo bažnyčios iki S. Daukanto g.) ir aikštės atnaujinimas. 2015 m. rugsėjo 22 d. į 100-mečio komiteto posėdį pakviestas bendruomenės aktyvas. Susirinkusieji svarstė galimybę aikštėje prie bažnyčios pastatyti paminklą (galbūt obeliską), kuriame būtų įamžinti nepriklausomybės kovų partizanai, savanoriai, Lietuvos nepriklausomybei svarbios datos. Didžioji dauguma susirinkusių atmetė A. Gauronskio siūlymą statyti paminklą asmenybei.
Dokumentinis filmas „Kuršiai, kas jie?" (2024)
Ginčai dėl šimtmečio paminklo
2016 m. vasario 16-osios šventės metu jos dalyviams buvo pristatyti Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui paminėti skirto paminklo ir aikštės prie Šv. Juozapo bažnyčios sutvarkymo projektiniai pasiūlymai. Bendrą dizainerio Dariaus Linkevičiaus, skulptoriaus Martyno Gaubo sukurą maketą papilėniškiams pristatė bendraautorius architektas Šarūnas Sabaliauskas. M. Gaubas svarstė vieną iš galimų variantų aikštėje pastatyti Šv. Jurgio ant žirgo skulptūrą ir slibiną, simbolizuojančius gėrio pergalę prieš blogį, kaip asociaciją į nuolatinę lietuvių kovą už nepriklausomybę per pastarąjį šimtmetį. Naivu manyti, kad 100-mečio įamžinimo ženklo parinkimas ir statymas vyko sklandžiai. Papilėniškių aistras dėl 100-mečio akcentu menininkų pasiūlytos Šv. Jurgio skulptūros pakurstė regioninio laikraščio „Šiaulių kraštas“ išspausdintas straipsnis (2016-05-12) antrašte „Drakonas - į kaimynus Simonui Daukantui“. Po jo sekė kitas - kaltinantis seniūną neįsiklausant į „platesnio akiračio žmonių pasiūlymus“, kad dėl 100-mečio akcento „sprendimai priimami nedideliame ratelyje, susirinkus seniūnijos kviestiniams asmenims“, baimintasi, kad dėl „ didžiulio slibino“ bus iškeltas aikštėje stovintis kryžius, o ir „nesvarbu, ar tinkamai bus išleidžiami pinigai“. Po svarstymų ir aštrių komentarų regioniniame laikraštyje, 2016 m. birželio 28 d. pavakarę Papilės miestelio bendruomenės ir klubo „Atgaiva“ iniciatyva, miestelio gyventojai buvo sukviesti į pasitarimą dėl kryžiaus, esančio prie Šv. Juozapo bažnyčios išsaugojimo ir Lietuvos šimtmečio įamžinimo Papilėje.