Biografija ir kūrybos ištakos
Tomas Mainas Ridas (angl. Thomas Mayne Reid, 1818 m. balandžio 4 d. - 1883 m. spalio 22 d.) - populiarus XIX a. airių-amerikiečių rašytojas, nuotykinės literatūros meistras, gimęs Airijos šiaurėje, Ballyroney. Jis buvo šventiko sūnus, tačiau turėjo klajūno sielą, o jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną.
1839 metais rašytojas išplaukė į Naująjį Orleaną, Luizianą, ir jo gyvenimo kelias buvo kupinas įvairiausių patirčių. Ridas apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Jis dalyvavo baudžiamosiose ekspedicijose prieš indėnus, o Jungtinių Amerikos Valstijų-Meksikos kare (1846-1848 m.) buvo sužeistas. Taip pat dirbo pirkliu, aktoriumi, žurnalistu ir redaktoriumi.
1843 m. Tomas Mainas Ridas susipažino su Edgaru Allanu Po ir buvo veikiamas Džeimso Fenimoro Kuperio romanų. Jo kūryba turėjo didelės įtakos nuotykių ir sensacinės literatūros raidai, o pagal jo knygas vėliau buvo sukurta filmų.
Nors Ridas save dažnai vadindavo kapitonu, jo pseudonimas neturi jokio oficialaus karinio pagrindo. Jis buvo Lordo Bairono gerbėjas.
Tematika ir stilius
Tomas Mainas Ridas geriausiai žinomas kaip knygų apie indėnų ir Šiaurės Amerikos kolonizatorių gyvenimą autorius. Jo romanų veiksmas dažnai vyksta Amerikos Vakarų, Meksikos, Pietų Afrikos, Himalajų ir Jamaikos regionuose. Kūrybai būdingi įdomūs, spalvingi, drąsūs nuotykiai, pagal vieną šabloną sukurti siužetai ir vienodi charakteriai.
Visuose romanuose vaizduojamos aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Nors Reido romanai turi tam tikrų schematiškumo bruožų, jie pasižymi dinamiškumu, įtraukiančiais siužetais ir ryškiais veikėjų paveikslais.
Žymiausi kūriniai
Tarp daugybės Reido nuotykių romanų ir apysakų išskiriami šie:
- „Laisvieji šauliai“ (The Rifle Rangers, 1850)
- „Skalpų medžiotojai“ (The Scalp Hunters, 1851)
- „Kvarteronė“ (The Quadroon, 1856)
- „Oceola, seminolų vadas“ (Oceola, The Seminole, 1858)
- „Pabėgęs į jūrą“ (Ran Away to Sea, 1859) - nuotykių autobiografija berniukams
- „Baltaveidis vadas“ (The White Chief, 1859)
- „Baltoji pirštinė“ (The White Gauntlet, 1864)
- „Raitelis be galvos“ (The Headless Horseman, 1866)
„Raitelis be galvos“
„Raitelis be galvos“ tapo klasikiniu avantiūristiniu romanu. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis - paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos.
„Baltoji pirštinė“
„Baltoji pirštinė“ (knyga išleista 1968 metais) - istorinis romanas, vaizduojantis vieną nuošalų Anglijos kampelį prieš „audrą“, kai artėjanti revoliucija jau buvo išjudinusi visos Anglijos visuomenės gyvenimą. Romano veiksmas vyksta 1640-1641 metais, kai Anglijos feodalinė monarchija XVII amžiaus viduryje gyvena paskutines dienas.
Prieš karalių buvo nusistačiusi gausi Anglijos buržuazija, kuriai toliau plėtotis trukdė senoji santvarka. Pagrindine revoliucijos jėga turėjo tapti liaudies masės ir visų pirma valstiečiai, visokiais būdais engiami, negailestingai vejami nuo žemės, skurdo ir rinkliavų prislėgti.
Romano įvykiai perteikiami per romantišką gražuolės Merijenos ir Holtspero, dėl pomėgio dėvėti tamsius drabužius ir jodinėti juodu kaip derva žirgu vadinamo Juoduoju Raiteliu, meilę. Tačiau romano eigoje paaiškėja, kad Holtsperas nėra vienintelis Merijenos gerbėjas. Skertis, karaliaus kirasirų vadas, taip pat visokiausiais būdais norėjo iškovoti Merijanos palankumą.
Ketvirtam XVII amžiaus dešimtmečiui baigiantis, revoliucijos artėjimas darėsi vis akivaizdesnis. Rašytojas ypač smulkiai aprašo niokojančius ir įžeidžiančius kariuomenės postovius, kurie pagelbėjo Karoliui I išsaugoti armiją, reikalingą liaudies masėms malšinti, nes parlamentas nedavė pinigų kareiviams išlaikyti. Savo kareiviais karalius gąsdindavo tuos, kurie jam atrodė neištikimi, pavyzdžiui, vienas iš knygos herojų senasis seras Vedas ir jo kaimynai. Main Ridas aprašo ir karaliaus kirasirus, kurie tarsi okupantai šeimininkavo sero Marmadiuko Vedo dvare.
Karaliaus valdžios priešininkai romane - tai sero Vedo šeima, jų kaimynas seras Holtsperas, dar žinomas kaip Juodasis Raitelis, provincijos bajorai, uoliai ginantys savo nepriklausomybę, ir jų rėmėjai valstiečiai. „Baltojoje Pirštinėje“ ryškiai atvaizduotas Anglijos kaimas revoliucijos išvakarėse - seni dvarai, jų savininkai dar nesibaidę linksmintis kartu su valstiečiais.
Įtaka ir palikimas
Knygos, tokios kaip „Jaunieji keliautojai“ (Young Voyagers), buvo labai populiarios, ypač tarp berniukų. Jo pasakojimai apie Amerikos Vakarus taip pat buvo mėgstami vaikų visoje Europoje ir Rusijoje. Pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas prisiminė „Raitelį be galvos“ kaip mėgstamą savo jaunystės nuotykių romaną - „kuris suteikė jam regėjimą apie prerijas, plačias atviras erdves ir dangų virš galvos“.
Netgi JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas savo autobiografijoje pripažino Ridą kaip vieną iš pagrindinių savo ankstyvųjų įkvėpimo šaltinių. Šis drovus, astma sergantis berniukas užaugo ir tapo gamtininku bei nuotykių keliautoju.
Nuotykinė literatūra XIX amžiuje
Nuotykinė literatūra susiformavo XIX amžiuje, ir jos įvaizdį formavo tokie autoriai kaip Tomas Mainas Ridas. Kitas reikšmingas to meto nuotykių rašytojas buvo Robertas Luisas Stivensonas (1850-1894 m.) - škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, itin domėjęsis Valterio Skoto kūryba.
R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla - kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams.
Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų - maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas - tai 12-13 metų berniukas. Romano centre - saloje paslėptas lobis, o herojus - 12 metų Džimas Hokinsas - sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą - bendradarbiavimą su piratais. Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris - Džimo mama.