Vytauto Mačernio kūryba - tai didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. V. Mačernis paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje savo vizionieriška poezija.
V. Mačernio gyvenimas ir asmenybė
Jauniausiam lietuvių literatūros klasikui Vytautui Mačerniui būtų suėję 100 metų. Jo gyvenimas truko vos 24 metus, tačiau jis pripažintas lietuvių literatūros klasiku ir tarp jų yra bene jauniausias. V. Mačernio vardą lydi daugybė apibūdinimų: jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vidujinio gyvenimo, vidujybės poetas. Istorikė S. Stankevičiūtė pokalbio metu V. Mačernį apibūdino kaip ne tik vieną jauniausių tarp poetų žemininkų, bet ir apskritai tarp Lietuvos poetų, per tokį neilgą savo gyvenimą sukūrusių išskirtinių kūrinių.
Vaikystės ir jaunystės metai
V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, netoli ypatingos Žemaitijos vietos - Žemaičių Kalvarijos. Jis savo šeimoje dažnai likdavo nesuprastas, mat buvo kitoks. Gyveno knygų pasaulyje, buvo pakerėtas žodžio ir minties galios, susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs. Visą laiką manė, kad mama labiau myli kitus vaikus. Vytauto motina Elzbieta pagimdė trylika vaikų, užaugo septyni. Po Vytauto, gimusio 1921 metais, iki sesers Valerijos, gimusios 1930 metais, gimė ir mirė penki vaikiukai. Literatūros tyrinėtoja A. Ruseckaitė mano, kad V. Mačernio mama galbūt sąmoningai perdavė berniuką senolei. Jo šviesiausias ir gražiausias prisiminimas - senolė iš motinos pusės, kuri jį augino, sekė pasakas. Poeto „Vizijose“ iškyla senolės paveikslas kaip prarasto vaikystės rojaus ryškiausias ženklas. Berniukui buvo skausmingas laikas, 12 metų, kai ji mirė.
V. Mačernis pasikeitė iš juodo į balta, kai išmoko skaityti. Tėvas pasamdė vyresniems berniukams namų mokytoją. Tada jis suvokė pasaulį tarsi nuo pat pirmųjų knygelių. Mokydamasis Telšių gimnazijoje V. Mačernis parašė pirmuosius eilėraščius. Jie buvo publikuoti ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis”, į šios organizacijos veiklą kūrybos pradžioje aktyviai buvo įsijungęs ir pats V. Mačernis. Vėliau poetas rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius, nemažai vertė iš užsienio kalbų.
Studijos ir kūrybinės paieškos
1939 m. V. Mačernis baigė Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, bet ne humanitarinio, o tiksliųjų mokslų profilio. Nebuvo mokęsis lotynų kalbos ir dėl to turėjo keblumų, kai Kauno universitete pasirinko studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Iš Vytauto Didžiojo universiteto persikėlęs į Vilniaus universitetą (iš pradžių studijavo anglistiką, vėliau pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją) V. Mačernis susipažino su čia studijavusia Brone Vildžiūnaite, su kuria planavo sukurti šeimą, tačiau to padaryti nebuvo lemta. Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai.
MOTERIS IR MENAS | Dokumentinis filmas
Poeto asmenybės bruožai
Iš V. Mačernio laiškų galima spręsti, kokia įdomi ir ryški buvo poeto asmenybė. Čia atsiskleidžia jo estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, ateities planai, kūrybiniai sumanymai, svajonės, dvasinė būsena. Rašytoja A. Ruseckaitė sutinka, jog V. Mačernis buvo labai sudėtinga asmenybė, nors ir labai jaunas. Jis turėjo prigimtinių bajoriškų bruožų iš savo gentainių, ypač iš motinos Elzbietos pusės. Šią giminę jis vertino, mylėjo, didžiavosi, minėjo „Vizijose“: „Nuo tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą, / Vėl prakalbo išdidžia tėvų tarme, / Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas, / Šypsojos vėl slaptinga šypsena“.
V. Mačernis buvo elegantiškas, estetas ir, kaip draugai prisipažino, jo akivaizdoje niekas nenorėjo pasakoti nešvankių anekdotų, nenorėjo keiktis, kalbėti kokių niekų, nesąmonių. Jo buvimas aplinkai suteikdavo tokią aurą, kai norėjosi kalbėti rimtesnius dalykus ir pajuokauti galbūt šmaikščiai, bet ne negražiai. Istorikė S. Stankevičiūtė pastebi, kad romane atskleidžiama daug V. Mačernio asmenybės spalvų. Skaitydami V. Mačernio laiškus, matome, kad jis merginą labai myli, o jos racionalus protas ir rūpestis, atrodo, kad tą karštą širdį atvėsina, regima netgi tokia tarsi pastanga žemiškai pasižiūrėti į tam tikrus dalykus, nes V. Mačernis kartais atrodo lyg skrajojantis savo svajose.
Kūrybinis palikimas
„Po ūkanotu nežinios dangum“ - tai pilnas V. Mačernio kūrybos rinkinys. Pateikiami visi poeto eiliuoti tekstai, taip pat eilėraščiai neskelbti atskiruose rinkiniuose, visi jo prozos, kritikos kūriniai, poetiniai vertimai, dienoraščio įrašai, taip pat visi žinomi laiškai.
Svarbiausi ciklai
Reikšmingiausias V. Mačernio kūrinys yra ciklas „Vizijos“, parašytas 1939-1942 m. Poetas ilgai šį kūrinį brandino, nemažai taisė. Šis poetinis ciklas yra vienintelis, kurį autorius laikė visiškai išbaigtu kūriniu. „Vizijos“ yra namų, prigimtos vietos filosofijos kūrinys, susidedantis iš „Įžangos“, septynių skirtingo išplėtojimo tekstų ir „Pabaigos“. Įtakos šiam kūriniui galėjo turėti O. Milašius, R. M. Rilke, stiprinę jauno poeto pasitikėjimą ekstatiniu, vizijiniu matymu - mąstymu. Dvi perspektyvos: ten ir čia. Aš figūra - mediacinė linija. Per mane, pro mane, manimi, - toks yra pasaulio suvokimo principas. „Vizijose“ atpažįstama gimtoji sodyba, baltas kelias („Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon / Tartum svajonė pakerėta traukė“), purėta obelis, po ja sėdinti senolė. Bendriausia prasme - tai išėjimo iš namų kūrinys, išėjimo, kuris neatskiriamas nuo sugrįžimo.
Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V. Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Ciklą sudaro metų laikų sonetai: „Rudens sonetai“, „Žiemos sonetai“, „Pavasario sonetai“ ir du „Vasaros sonetai“. Stiprioji dalis - ką numatė ir pats poetas - „Rudens sonetai“. Juose išryškėja svarbi poeto pastanga - matyti, mąstyti, rašyti Europos kultūros kontekste, jaučiant, kad Lietuva yra perimta, persmelkta tų pačių dvasinių aspiracijų - nuo antikos iki krikščionybės, nuo jos iki XX amžiaus vidurio. V. Mačerniui natūralus, savaiminis vaizdas: „Mylimosios aukštumos lapuočių miškas / Antikinio vakaro fone“.
V. Mačernio ciklas „Songs of myself“ (Dainos apie save) giminingas su „Vizijomis“. Kiti cikliški kūriniai yra „Trioletai“, „Canto“ ir „Žmogiškoji komedija“, nors pabira ir fragmentiška.
Kūrybos temos ir filosofija
Poeto „Vizijose“ iškyla senolės paveikslas kaip prarasto vaikystės rojaus ryškiausias ženklas. Savo prozos kūriniuose V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Pasak V. Daujotytės, poeziją V. Mačernis matė ir suprato kaip universalią prasmių programą. Jo poezijoje - jokių konkrečių istorinių įvykių, socialinių laiko atgarsių - okupacijų, karo. „Viskas yra tik žmogaus dvasioje, galutinėje ir vienintelėje dvasinėje tikrovėje: šiurpe, nerime, vienatvėje, džiaugsme“. Vytauto Mačernio poezija gali būti interpretuojama kaip vieno gyvenimo istorija, jos įsirašymas sąmonėje tarsi ekrane. Ne biografijos, o likimo principu.
V. Mačernio kūrybos laikas sutapo su egzistencializmo srovės klestėjimu. Literatūroje ši filosofijos kryptis suprantama kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Poetas skaitė Europos filosofus: Frydrichą Nyčę (Friedrich Nietzsche), Sioreną Kirkegorą (Søren Kierkegaard), Karlą Jaspersą (Karl Jaspers), Martiną Haidegerį (Martin Jaspers). Šie filosofai jam darė didelę įtaką. Egzistencijos filosofija atitiko prigimtinį Vytauto mąslumą, sąmonės reflektyvumą. Vosyliaus Sezemano, svarbiausio Vytauto mokytojo, paskaitų konspektas „Egzistencializmo filosofija“, išlikęs Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, pradedamas nuo gyvenimo filosofijos, nuo tezės, kad filosofuoti, įsigyti pasaulėžiūrą gali tiktai žmogus kaip atskiras ir konkretus individas. Pagrindinė filosofijos problema yra žmogus ir jo gyvenimas.
Istorijos sutemos (apie jas V. Mačernis buvo mąstęs pagal Osvaldo Spenglerio veikalą „Europos saulėlydis“) nebūtinai turi reikšti atskiros žmogiškosios prasmės saulėlydį. Bet kuriomis aplinkybėmis reikia neišleisti iš akių atskirosios žmogaus prasmės, susiklostančios iš daugybės paralelių ir susikertančių linijų. Tai paaiškina, kodėl V. Mačernio poezijoje nėra konkrečių istorinių, socialinių laiko atgarsių - okupacijų, karo. Gyvenimo formos trapios, dūžtančios, bet žmogus turi išgyventi ir dūžtančiose formose, neprarasti prasmės, grožio jausmo. Asketinė egzistencinio pasiryžimo dvasia veikė jauną poetą (ciklas „Šokėja ir asketas“), stiprino, intensyvino didelius poetinius užmojus: viename laiške B. Vildžiūnaitei sakė norįs „eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, eilėraščiais išsakyti mokslų ir filosofijos teorijas“.
Dėl jautrios, nerimastingos, bet ir ugnies nestokojančios lyrikos, tenka girdėti, kad V. Mačernis melancholiškas, kartais gal net kiek šaltokas žmogus. O S. Stankevičiūtei yra tekę skaityti tokių tekstų, kur jis netgi pavadinamas liūdesio poetu. Jo lyrika, kaip kadaise rašė literatūrologas Vytautas Kubilius, pagauna stipriu autentiškumo akcentu, jaudinančiu sielos atvirumu ir trapumu, žemu emociniu tembru. Romano „Dūžtančios formos“ autorė A. Ruseckaitė jo nevadintų liūdesio poetu, nors liūdesio tikrai yra daug. Bet liūdesys yra pakankamai jaunatviškas ir jis gi sako: „Neatimki, Dieve, iš manęs skleidimo teisės“ ir tuose eilėraščiuose gal daugiau yra prasmės ieškojimo negu liūdesio. Jos nuomone, V. Mačernis yra ne pesimizmo, o vis gi vilties poetas. Jis kunigų ir filosofų klausia, kodėl visa tai. Tai yra labai gilus, mąstantis, be abejo, ne humoristas, ne linksmuolis… Matyt, pati gamta buvo taip jį suformavusi.
V. Mačernio santykis su Dievu
Mačernis buvo tikintis žmogus, gal greičiau tikintis berniukas. Kai mokėsi Sedos progimnazijoje, į Šv. Nepomuko bažnytėlę nubėgdavo kasdien per ilgąją pertrauką. Žiūrėdavo į Kryžių ir akyse tvenkdavosi ašaros. Jo pirmieji eilėraščiai ir buvo skirti Nukryžiuotajam. Štai Vytautui šešiolika metų ir eilėraštis „Laiškas Kristui“: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / Nes su Tavim gyvent lengviau. / Aukoju Tau save, jaunystę, / Gražias dienas aukoju Tau…“ Jau studentas, gyvendamas tėviškėje, kiekvieną sekmadienį eidavo į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, bet bičiuliai pastebėjo, kad, sėdėdamas vienuolių suole, per šv. Mišias jis skaito ne maldaknygę, bet kokį nors filosofijos veikalą. Jauno poeto sąmonėje vyko pokyčiai tikėjimo klausimu, kadangi jis buvo įsigilinęs į Frydricho Nyčės filosofiją, kuris teigė, jog Dievo nėra, Dievas mirė. Mačernio universiteto diplominis darbas vadinosi „Kristus ir Nyčė“. 1943 metais jis parašo jau kitokį eilėraštį nei paauglystėje. „Apie Dievą“: „Kūrėju niekas Dievo pavadint negali: / Per daug tai būtų žmogiška, racionalu, / Jis nesuprantamas visai…“ Didelę įtaką padarė egzistencialistų filosofija, gilinimasis į Fiodoro Dostojevskio kūrybą, į jo „Didįjį inkvizitorių“. Mačernis išliko tikintis, bet Dievo samprata keitėsi - Aukščiausiasis virto didžiu paslaptingu absoliutu, valdančiu pasaulį.
V. Mačernio kūrybos pripažinimas ir reikšmė
Kai 1970-aisiais pasirodė jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, visi atrado Mačernį ir suprato, koks jis talentingas, išskirtinis, įdomus, koks lietuvių literatūroje esąs svarbus ir reikalingas. Beje, išeivijoje Vytauto Mačernio kūryba pasirodė daug anksčiau - 1947 metais Romoje išleistos „Vizijos“, o 1961 metais JAV - „Poezija“.
V. Mačernis klasikų viršūnėje atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. V. Mačernis netiko tarybų valdžiai, nes jo eilėraščiuose atsispindėjo egzistencialistinės mintys, neatitinkančios „tarybinio žmogaus“ idealo. Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.
Dabar bet kokio amžiaus žmogus, t. y. ir tie, kurie ateina vyriausieji su V. Mačernio kūryba, ir dabartiniai moksleiviai, jaunimas, kuriam galbūt yra apie 16 metų - visi V. Mačernio kūryboje randa tuos pačius klausimus, kurie svarbūs tiek žmogui, kuriam yra daug metų, ir tam, kuris jaunas. Literatūros tyrinėtoja A. Ruseckaitė pastebi, jog skaitytojus V. Mačernis žavi ne tik savo kūryba, bet ir tam tikromis legendomis apipintu gyvenimu.
Biografiniai romanai apie V. Mačernį
Skaitytojų pageidavimu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pakartotinai išleidžia net dvi knygas, kurios leis artimiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Tai - Vytauto Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir rašytojos Aldonos Ruseckaitės „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“.
A. Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, susidomėjo V. Mačerniu pirmiausia savo, kaip poeto vizionieriaus, pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač - jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Romaną apie Vytautą Mačernį rašytoja parašė 2017 metais. Knygos pavadinimas yra labai taiklus. Dar 1944-aisiais sukurtame eilėraštyje „Pavargimas“ poetas rašė: „Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,/Pasauli, man prasmingas ir gražus.“ O 1942-ųjų laiške Bronei Vildžiūnaitei jis rašė: „<…> mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest.“