Straipsnyje nagrinėjama moterų padėties ir jų teisių evoliucija Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant teisės balsuoti ir būti išrinktomis į politines institucijas įgijimui, taip pat platesniam visuomeniniam ir šeimos vaidmeniui.
Istorinės sąlygos ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios požiūriai
XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo metu, lietuviškai kalbančios moterys į visuomeninį ir politinį darbą įsijungė gerokai vėliau nei lietuvių vyrai. Tuometiniai kultūros ir atgimimo veikėjai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir Stasys Matulaitis, teigė, kad beraštės ir neišsilavinusios lietuvės netinka lietuvių inteligentams nei vedyboms, nei bendradarbiavimui. Spaudos draudimo metais ir vėliau, tradicinės lietuvių šeimos dukterų mokymas dažniausiai apsiribodavo namais, o motinos žinių mergaitėms neretai pakakdavo tik perskaityti maldaknygę. Net ir pažangiai mąstantis Tėvas, 1910-aisiais metais, mažąją Teofiliją Vaičiūnienę nuvedė į rusišką pradinę mokyklą Dzūkijoje, kur ji buvo vienintelė mergaitė tarp penkiasdešimties berniukų.
Tuo metu inteligentų lietuvių vyrų požiūris į santuoką buvo dvejopas: viena vertus, jie manė, kad reikia tuoktis su paprastomis kaimo merginomis, kad būtų sukurta pilnavertė lietuviška inteligentų visuomenė. Poetas Jonas Mačys-Kėkštas siūlė tuoktis su mandagiomis, padoriomis ir ne visai aklomis valstiečių dukromis, o jų išsilavinimo stoką, ypač auklėjant vaikus, kompensuos patys vyrai. Jis teigė, kad apšviestas lietuvis inteligentas pats mokės ir galės vesti vaikų auginimą, o neišsilavinusi žmona netrukdys plėsti lietuvybės ir palaikys ryšius su giminėmis bei liaudimi. Akivaizdu, kad išsilavinę 19-ojo a. tautinio atgimimo lietuvių veikėjai moteris vertino tik kaip reprodukcines sistemas, nepatikint joms net vaikų auklėjimo.
Moterys visuomeninėje ir politinėje veikloje prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo
Ankstyvieji moterų judėjimai
Pirmas lietuvių moterų suvažiavimas buvo suorganizuotas 1907 m. Kaune. Jame dalyvavo nedidelė grupė išsilavinusių bajorių, tokių kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ar Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kurių pirmoji kalba buvo lenkų. Visa likusi auditorija, kaip rašė Žemaitė, buvo skarelių jūra iš sodžių. Iš šios nedidelės liberalios grupelės vystėsi lietuvių moterų judėjimas.
Dar prieš pirmąjį moterų suvažiavimą, 1905-ųjų rugsėjį Vilniuje įvyko liberalių moterų susirinkimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas ir išrinkta valdyba. Šis susivienijimas užmezgė ryšius su Rusijos moterų draugijomis.
1908 m. kunigas aktyvistas Povilas Januševičius suorganizavo lietuvių katalikių moterų draugijos steigiamąjį susitikimą. Tačiau didesnė kunigų dalis abejojo bendradarbiavimu su moterimis. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1911 m. perspėjo kunigus, kad šie „nepaskęstų visokiose moterų kongregacijų veiklose“, nes tai esą atima laiką ir apsunkina protą. Jis siūlė kunigams geriau būti moterų nuodėmklausiais.
Politinių teisių įgijimas
Nepaisant nepalankaus požiūrio, moterų judėjimo sparnai plėtėsi ir tarpukariu beveik visos Lietuvos moterys buvo įsijungusios arba į liberalų, arba į katalikišką judėjimą. Vis dėlto, 1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusioje pirmojoje politinėje lietuvių konferencijoje moterys nebuvo pakviestos. Lietuvos katalikių moterų draugija įteikė komitetui protestą, reikalaudama paaiškinti, kodėl moterys nebuvo pakviestos ir pareikalavo, kad jos galėtų dalyvauti visuose posėdžiuose.
1919 m. buvo sušaukta antroji lietuvių politinė konferencija, kurioje moterų atstovių vėl nebuvo. Rinkimų teisė įstatymu moterims buvo suteikta 1919 m. lapkričio 20 dieną, kai Lietuvos valstybės taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Įstatymas teigė, kad rinkimuose gali dalyvauti visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turintys 21-erius metus.
Tokiu būdu įstatymas Lietuvoje pirmą kartą numatė vyrų ir moterų lygybę rinkimuose. 1920 m. išrinktame Steigiamajame Seime tarp 150 parlamentarų buvo aštuonios moterys. Tačiau jau kitame Seime, išrinktame po trejų metų, buvo tik trys moterys.
Didžiulę įtaką moterų judėjimui turėjo 1928 m. liberalių ir socialdemokračių įkurta Lietuvos moterų taryba, jungusi 17 organizacijų. 1929 m. tarybos valdybos narė Sofija Čiurlionienė buvo deleguota atstovauti Lietuvai Tautų Sąjungos generalinėje asamblėjoje Ženevoje.
Bene paskutinė visuomeninė moterų akcija nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1937 m. organizuotas antrasis moterų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 1000 atstovių. Ironiška, kad prezidentas A. Smetona, sakydamas kalbą suvažiavime, pabrėžė, jog esminis moterų uždavinys visgi yra ne politika ar viešas gyvenimas, o šeima. Tai liudija, kad Lietuvos politikai nepakeitė patriarchalinio požiūrio į moteris ir net neketino dalintis su jomis valdžia ir vienodomis teisėmis.
Už dvejus metus, 1939 m. sausį, vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame buvo numatyta iki kovo mėnesio pabaigos atleisti iš valstybinės tarnybos vieną iš sutuoktinių, jei jų bendra alga viršijo nustatytą limitą. Nutarimas buvo taikomas moterims, nes buvo numatyta atleisti tą šeimos narį, kuris mažiau uždirba - taigi, moteris. Taip gabiausios ir labiausiai išsilavinusios tautos moterys vėl buvo grąžintos į šeimą.
Pokyčiai tarpukario ir pokario Lietuvoje
Tarpukario šeimos modelio transformacija
Nepaisant sudėtingos politinės situacijos, per dvidešimt nepriklausomybės metų politinėje moterų istorijoje įvyko neįtikėtinai ženklūs pokyčiai, o moterų sąmoningumo trajektorijos negrįžtamai pakeitė Lietuvos visuomenės požiūrį į moteris ir jų vaidmenį. Stipriai pasikeitė ir tarpasmeninis vyrų ir moterų santykis.
Pirmiausia jis keitėsi išsilavinusių tarnautojų, kūrybinės inteligentijos tarpe, kur siekta perimti vakarietišką gyvenimo stilių. Jei 19-ojo amžiaus tradicinę lietuvių šeimą neretai sudarė kelios kartos, tai tarpukaryje ją pakeitė šiuolaikiška branduolinė šeima. Tradicinėje 19-ojo amžiaus lietuvių šeimoje jos narių tarpusavio santykiai buvo apibrėžti sutartimi, kurioje dukra įsipareigodavo prižiūrėti ūkį, išlaikyti tėvus ir atlikti kitus darbus. Tuo tarpu sparčiai modernėjančioje tarpukario Lietuvoje daugiau nei 48 procentai šeimų jau buvo branduolinės - tėvai ir jų vaikai, kuriems jau nebereikėjo įteisinti savo santykių formaliai. Šeimos narių tarpusavio santykiai jau buvo grindžiami pasitikėjimu.
Tarpukariu keitėsi ir santuokos motyvai. 19-ame amžiuje turtiniu ir socialiniu požiūriu nelygioms vedyboms - mezaliansui - Lietuvoje priešinosi visa ūkininkų visuomenė. Tėvai ir giminės neretai kreipdavosi į parapijos kleboną, kad šis nesutuoktų jaunuolių, neturinčių tėvo palaiminimo. Tuo tarpu tarpukario lietuvių šeimoje keitėsi ne tik požiūris į materialinius santykius, bet klostėsi ir nauji emociniai tarpusavio ryšiai, visuomenėje formavosi priešinga šeimyninės laimės samprata. Individuali partnerio laimė čia pradėta pripažinti kaip viena didžiausių santuokos vertybių. Modernėjanti lietuvių santuoka vis labiau tolo nuo 19-ojo amžiaus tradicinės šeimos ir artėjo prie vakarietiško šeimos modelio.
Sovietinės okupacijos įtaka moterų vaidmeniui
1940 m. šeimos istorijos raida staiga nutrūko. Vyrai ir moterys, išgyvenę ir likę Lietuvoje po 1945-ųjų, patyrė antrą sovietinę okupaciją ir karo suirutę. Dauguma jų susidūrė su smurtu, prievarta, išsiskyrimais, kasdieniais nepritekliais ir buvo verčiami perimti sovietinio gyvenimo normas. Tačiau moteris buvo ta naujos visuomenės dalis, kuriai teko susitaikyti su itin drastiška ir staigia tapatybės bei įprasto gyvenimo būdo kaita.
Sovietinė valdžia siekė įjungti visas moteris į darbo rinką ir paversti jas visuomenininkėmis. Tai reiškė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje visos moterys, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir galimybių derinti šeimos bei darbo įsipareigojimus, privalėjo dirbti pilną darbo dieną valstybiniame darbe ir stengtis atlikti socialiai aktyvios moters įvaizdį. Kitaip tariant, moteris privalėjo suvokti, kad nuo šiol jų ikikarinis tradicinis motinos-žmonos-darbuotojos vaidmuo pirmiausia tarnaus valstybės poreikiams, o ne jų tobulėjimui.
Kiekvieną mėnesį vis didesni moterų būriai dalyvaudavo propagandiniuose moterų mokymuose ir nesąmoningai perimdavo ten siūlomus lozungus. Šis sovietinės valdžios tikslas turėjo būti pasiektas pasitelkiant sovietinę lyčių lygybę, įtraukiant moteris į darbo rinką ir visuomeninį darbą. Tačiau kai viena pirmųjų sovietinės valdžios moterų aktyvisčių važinėjo po Lietuvą su propagandinėmis paskaitomis apie lyčių lygybę, jos paskaitos moteris veikiau gąsdino. Naujai paskirta moterų instruktorė po tokios paskaitos savo laiške rašė, kad „viename tarybiniame ūkyje, kur paskaita vyko šalia raudono kampelio, jis buvo paverstas ir atrodė kaip tvartas“.
Nuo pat karo pabaigos sovietinės lyčių lygybės idėjos buvo propaguojamos labai intensyviai. Net komunistų aktyvistams buvo neįprasta, kai 1947-ųjų metų žiemos viduryje, šeštą valandą ryte prasidėjus balsavimui į vietos darbo žmonių deputatų tarybas, lauke jie pamatė motiną su trijų mėnesių kūdikiu ant rankų. Moteris paaiškino, kad nuolat matė plakatą, vaizduojantį motiną su kūdikiu ant rankų, stovinčią prie balsadėžės ir norėjo būti į ją panaši.
Lietuvos moterų indoktrinacijai sovietinė valdžia naudojo ne tik propagandą, tam buvo skiriami finansai, žmogiškieji ištekliai ir 1945 m. rugpjūčio mėnesį buvo sukurta pirmoji sovietinė lyčių politiką įgyvendinanti struktūra - darbo tarp moterų skyrius. Netrukus skyriai įsisteigė visose Lietuvos apskrityse.
Lyčių lygybė šiuolaikinėje Lietuvoje
Lyginimas su tarptautiniais standartais
Sovietinė lyčių lygybė, per visą sovietinės valdžios laikotarpį, neturėjo nieko bendro su tarptautiniais standartais ir tuo metu egzistuojančiu Vakarų feminizmu. Šiandien seksualinio priekabiavimo viešose vietose draudimas praktiškai egzistuoja visose vakarų šalyse. Tuo tarpu Lietuvoje turime įstatymą, kuris Vakarų šalyse galiojo aštuntajame dešimtmetyje. Jis galioja tik darbo vietose, ir tik po #metoo jis pradėtas taikyti akademinėje aplinkoje.
Esminis skirtumas tas, kad Vakarų demokratijose feminizmas septintajame dešimtmetyje keitė pačias visuomenes - vyrus ir moteris, jų vaidmenis, tarpusavio santykius, jų požiūrį į moterį šeimoje ir darbo rinkoje. Užtenka paminėti, kad seksualinio priekabiavimo darbo vietose draudimo įstatymai Vakarų šalyse buvo priimti jau aštunto dešimtmečio pradžioje, daug kur maždaug 1971-1972 metais.
Tuo tarpu sovietinėje visuomenėje lyčių lygybės politika buvo nukreipta išskirtinai tik į moterį. Ji pati turėjo įsilieti į darbo rinką, rasti išeitį vaikų priežiūrai, kai darželiai nepriėmė. Klaidinga manyti, kad sovietinė valdžia, versdama moteris dirbti pilną darbo dieną, sukūrė pilnavertį darželių tinklą jau labai anksti (1960-1970 metais), nes to nebuvo. Į darželį moteris galėjo savo vaikus vesti be jokių stabdžių galėjo gal tik prieš pat Gorbačiovo pertvarką.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir pasiekimai
Šiandien lyčių lygybė Lietuvoje lygintina dvejais geopolotiškais lygmenimis. Esame Europos Sąjungos narė ir turėtume lygiuotis į ES šalis. Turime pagrindinius įstatymus, užtikrinančius moterų ir vyrų lygybę viešame gyvenime ir stebime eilę teigiamų pasikeitimų, tačiau yra nemažai sričių, kur lyčių lygybės principai Lietuvoje tiesiog netaikomi.
Pavyzdžiui, federalinėje Austrijos konstitucijoje yra įtvirtinta, kad kiekvienai nacionalinei strategijai ir biudžetui yra privaloma taikyti lyčių aspekto integravimą, t.y. atlikti analizę, kaip skirti pinigai ir kaip numatyta strategija paveiks moterų gyvenimus bei jų situaciją. Lietuvoje tai neegzistuoja. Neturime ir antidiskriminacinio lyčių lygybę šeimoje užtikrinančio įstatymo. Priešingai, abu lygių galimybių - ir vyrų, ir moterų lygybės įstatymai neigia, kad lyčių lygybės principas privalo būti taikomas šeimoje. Tuo tarpu toks įstatymas moraliai įpareigotų vyrus dalintis vaikų auklėjimo našta ir buities darbais bei nevertinti moters kaip atsakingos už visas penkias namų kertes.
Lietuva gali džiaugtis būdama viena iš gerai moterų teises užtikrinančių valstybių pasauliniu mastu. Smurtinių nusikaltimų lyties pagrindu skaičius (kaip ir visoje Europos Sąjungoje) yra mažas ir kasmet vis mažėja, nebepastebima skirtumų tarp vaikinų ir merginų pagrindinio išsilavinimo įgijimo, taip pat moterys pirmauja universitetinio išsilavinimo siekime.
Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai dėl vieno esminio pakeitimo buvo išskirtiniai - tąkart, 1920-aisiais, pirmą kartą Lietuvos istorijoje parlamentą rinko ir jo narėmis buvo renkamos taip pat ir moterys. Moterims buvo atstovaujama jau 1905 m. Žymus parlamentaras Mykolas Krupavičius, rašydamas apie ateitininkų veiklą, lyčių skirtumų neakcentavo: „Šiame darbe dalyvavo lygiomis, lyg tarpusavy garbingai rungtyniaudami, ir vyrai, ir moterys. Jei tarp jų darbo buvo kokių skirtumų, tai tie skirtumai eidavo daugiau iš žmogaus būdo negu iš lyties savybių.“
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas skelbė nepriklausomos, demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės atstatymą ir pabrėžė, kad Lietuvos valstybės santvarką nustatys „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ Steigiamasis Seimas. Nors Lietuvos Taryba buvo įpareigota kuo greičiau surengti demokratinius ir visuotinius Steigiamojo Seimo rinkimus, tačiau dėl įvairių geopolitinių aplinkybių šios užduoties nepavyko taip greitai įgyvendinti.
1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose apibrėžė Lietuvos Valstybės piliečių teises bei pareigas ir valdžios institucijų funkcijas. Šiame teisės akte nebuvo tiesiogiai kalbama apie balsavimo teisės suteikimą moterims, tačiau buvo sakoma, kad „piliečiai, vis tik kurios būtų lyties [...], yra lygūs prieš įstatymus“. Kartais teigiama, kad būtent šis „lygusis balsavimas“ ir reiškia rinkimų teisės moterims suteikimą. Tačiau visuotinai yra priimta manyti, kad „lygus balsavimas“ reiškia, jog kiekvienas rinkėjas turi tik vieną balsą ir kiekvienas balsas yra lygiavertis.
Kaip rodo ano meto tekstuose vartota kalbinė struktūra, moterų ir vyrų pilietinių teisių sulyginimas turėjo būti konkrečiai įrašytas teisės akte. Apibendrintai galima sakyti, kad moterų rinkimų teisės principai buvo deklaruoti Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, tačiau pati rinkimų teisė galutinai buvo įtvirtinta šios Laikinosios Konstitucijos nuostatas įgyvendinusiame 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas lyčių lygiateisiškumo atžvilgiu buvo labai konkretus ir skelbė: „Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21 metai.“
Priėmus įstatymą ir paskelbus rinkimų datą, 1920 m. balandžio 14-16 dienomis įvyko pirmieji Lietuvos istorijoje demokratiniai, visuotiniai, lygūs ir slapti Seimo rinkimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvavo tiek Lietuvos pilietės moterys, tiek Lietuvos piliečiai vyrai. Šių rinkimų amžininkai vėliau prisiminė: „Kai politinės lietuvių grupės organizavosi Steigiamajam Seimui rinkti, visos į savo kandidatų sąrašus įtraukė ir moterų. Lietuvos moterims už tą teisę jokių kovų nereikėjo vesti, tuo tarpu kai dar ir šiandien yra kraštų, kur moterys negali nė savo parlamento rinkti, nė būti parlamentą išrinktos.“
Regis, teisę balsuoti Lietuvos moterys įgijo be didesnių kovų, be mitingų, be protesto akcijų miestų aikštėse, tačiau tylus pasipriešinimas dėl teisės balsuoti rinkimuose vis tik egzistavo. Pavyzdžiui, jau vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams Lietuvos Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui teko išplatinti atsišaukimą, raginusį Lietuvos piliečius atlikti pilietinę prievolę ir paisyti lyčių lygybės, kuri dar ne visiems buvo suprantama: „Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų!“
2025-12-01 Konferencija „Moterų žmogaus teisės Lietuvoje 2025“ (anglų kalba)
1920 m. gegužės 15 d. laikinoji Lietuvos Valstybės valdžia - Valstybės Prezidentas, Ministrų Kabinetas, Lietuvos Valstybės Taryba - perdavė įgaliojimus tikram parlamentui - Lietuvos Steigiamajam Seimui. Steigiamasis Seimas išsiskiria tuo, kad pirmajam jo posėdžiui - 1920 m. gegužės 15-ąją - pirmininkavo ir Steigiamąjį Seimą atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Anuomet juokauta, kad taip moterys trumpam perėmė valdžią valstybėje, mat „amžiaus prezidiumas“ atlieka pereinamosios valdžios funkciją. Amžiaus pirmininke tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore - 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė).
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, naudodamasi likimo nulemta amžiaus privilegija, posėdžio dalyviams tarė: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius. Laiminga esu galėdama tat padaryt, kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų, ar kapitalo.“ Ir tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje buvo paminėta moteris ir apskritai paminėtos moterų teisės.
Iš viso penkiose 1920-1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijose tautos atstovo pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių, iš jų tik 11 buvo moterys (tai sudarė tik 3,45 proc. viso ano meto Seimo narių skaičiaus). Moterų atstovavimas Lietuvos Respublikos Seimuose buvo gana mažas. Palyginti su visomis prieškario Lietuvos Respublikos Seimo kadencijomis, Steigiamajame Seime moterų parlamentarių dirbo daugiausia. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios.
1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paleidus Trečiąjį Seimą, moterų dalyvavimas politinėje veikloje nutrūko. 1936 metais, renkant Ketvirtąjį Seimą, apskritai buvo suvaržytos demokratinės piliečių teisės. Kandidatų į Seimo narius nebegalėjo kelti piliečių susibūrimai, partijų veikla tuo metu apskritai buvo uždrausta, kandidatus parinko apskričių tarybos. Taip moterims kelias į parlamentą iš esmės buvo užvertas. Nors tarp galimų kandidatų buvo minima žymi visuomenininkė Sofija Čiurlionienė, tačiau vienintele kandidate 1936 metų Seimo rinkimuose tapo Eugenija Klupšienė, iškelta Šiauliuose. Nors ir sulaukusi didelio rinkėjų palaikymo, Eugenija Klupšienė taip ir nebuvo išrinkta Seimo nare. Būta liudijimų, kad Seimo nare ji netapo dėl rinkimų rezultatų klastojimo. Nors tuo metu buvo deklaruojamas lyčių lygiateisiškumas, tačiau, aukščiausių ano meto valstybės pareigūnų požiūriu, moterys neturėjo dalyvauti politikoje.
Lietuvos Respublikos Seimas yra išskirtinė institucija, būtent Seime anuomet moteris pasiekė valstybinės karjeros aukštumas. Seimo Prezidiumo nare yra buvusi vienintelė moteris - Magdalena Galdikienė. Ji 1926 m. ėjo Antrojo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas.
Dar 1918 metų pabaigoje būsimoji Steigiamojo Seimo narė Felicija Bortkevičienė buvo minima tarp kandidatų užimti Maitinimo ministerijos ministro postą, tačiau net ir pripažinus jos dalykines savybes bei charakterio tvirtybę, ji šių pareigų negavo vien dėl to, kad buvo moteris.
Tarptautinė patirtis ir moterų teisių judėjimas
Daugumoje pasaulio kultūrų nuo rašytinės istorijos pradžios natūralia buvo laikoma patriarchalinė visuomenės struktūra, moters socialinis statusas (su retomis išimtimis) buvo žemesnis nei vyro. Ši nuostata keitėsi pamažu, įvairiuose kraštuose nevienodai, ją paveikė Švietimo epochos filosofija, pramonės perversmas, moterų teisių judėjimas (feminizmas) ir kiti veiksniai.
Antikos laikais moterų lygybės klausimą kėlė Platonas. Moters vaidmuo visuomenėje ypač permąstytas 19-20 amžiuje, kai dėl pramonės perversmo daug moterų tapo samdomąja darbo jėga, o per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus joms teko imtis tradiciškai vyriškos veiklos.
Vadinamojo pirmojo moterų judėjimo laikotarpio (iki 20 a. 7 dešimtmečio) svarbiausias klausimas buvo moterų teisė balsuoti ir būti renkamomis (sufražizmas). Rinkimų teisę moterims 1871 deklaravo Paryžiaus Komuna, nacionaliniu lygmeniu šią teisę pirmoji patenkino Naujoji Zelandija (1893). Rusijoje moterims teisė balsuoti suteikta 1917, Didžiojoje Britanijoje - 1918, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje - 1919, daug kur - po Antrojo pasaulinio karo, pvz., Prancūzijoje - 1944, Italijoje - 1945, Kinijoje - 1947, Indijoje - 1949. Šveicarijoje moterims bendranacionaliniuose rinkimuose leista balsuoti tik 1971, Kuveite teisę būti renkamomis į parlamentą moterys įgijo 2005, Saudo Arabijoje moterims leista balsuoti vietos rinkimuose 2011.
Istoriškai susiklostė, kad aktyviausiai moterų teisių klausimus kelia anglosaksiškų kraštų moterys (pirmiausia Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų), čia anksčiau susirūpinta ir kitomis gyvenimo sritimis. 1870 Didžiojoje Britanijoje moterys gavo teisę valdyti savo turtą, netrukus ši nuostata paplito ir Jungtinių Amerikos Valstijų įvairiose valstijose.
Po Antrojo pasaulinio karo moterų teisių klausimas vis dažniau svarstomas tarptautiniu lygiu. Globaliai diskusijai apie moterų teises didžiausią postūmį suteikė 1946 prie Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos įkurta Moters padėties komisija, stebinti, kaip laikomasi moterų ekonominių, pilietinių, socialinių ir švietimo teisių. Jos iniciatyva nuo 1975 sušauktos kelios moterų teisių pasaulinės konferencijos (svarbiausios - 1975 Meksikoje ir 1995 Pekine). 1975 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvietė šalis minėti Tarptautinę moters dieną kaip Jungtinių Tautų dieną, skirtą moterų teisėms ir pasaulinei taikai.
19 a. pasaulyje stiprėjantis moterų judėjimas paveikė ir Lietuvos visuomenės pasaulėžiūrą. 1905 12 04-05 Didžiajame Vilniaus seime pripažintas moterų ir vyrų lygybės principas, lygių visuotinių rinkimų teisė. Ši nuostata atsispindėjo vėliau išleistuose jau nepriklausomos Lietuvos gyvenimą reglamentuojančiuose aktuose, pvz., 1918 11 02 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, 1919 Rinkimų įstatyme moterims pripažinta rinkimų teisė (1920 į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5 moterys), 1922 Civiliniame kodekse pažymėta, kad moterų ir vyrų turtinės ir paveldėjimo teisės yra lygios.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1994 Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo. 21 amžiuje Lietuva yra viena iš gerai moterų teises užtikrinančių valstybių pasauliniu mastu.
Pastaruoju metu paaštrėjo diskusijos apie moterų teises - prie to žymiai prisidėjo #metoo judėjimas ir jo paskatinti interviu, kvietę kalbėti ne tik apie moterų, bet ir vyrų teises. Vis dėlto, #metoo judėjimo atgarsiams slopstant, žmogaus teisių problemos niekur nedingo.