Meilės, dvasingumo ir educare reikšmė

Mane stebina tai, kad jūs negalite suprasti ryšio tarp religijos, dvasingumo ir educare. Šios trys sąvokos, nors ir atrodo skirtingos, yra glaudžiai susijusios ir veda į vieną tikslą - meilę ir vidinę darną. Kaip žiedas, grandinėlė ir auskarai - visa tai skirtingi to paties aukso dirbiniai, taip ir religija, dvasingumas bei educare yra skirtingos vienos tiesos apraiškos. Jei žmogus supranta šią vienijančią tiesą, tada nebelieka vietos įvairovei ir konfliktams pasaulyje.

Religija - savęs realizavimas

Pirmiausia supraskite, kas yra religija - „Religija - tai realizacija (suvokimas)“. Tik tada, kai suvoksite tiesą apie save, jūs suprasite, kas yra religija. Religija yra savo tikrojo Aš realizavimas. Šventosios sielos yra kupinos Dievo meilės, garbės, niekad nesibaigiančio laimės gyvenimo; jos su nuostaba žvelgia į Dievo išmintį, kaip ji reiškiasi kūriniuose ir žmonėse ir dega palaimintąja Dievo meile amžių amžiais. Šventieji danguje tobulai pažįsta Dievą, patys yra tobuli ir turi tobulą amžinosios laimės gyvenimą. Juose įvyko Kristaus įsakymas visoje pilnumoje: „būkite, tat, tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas“ (Mato 5, 48).

Dvasingumas - vienovės pažinimas

Dvasingumas - tai ne tik bhadžanų giedojimas, garbinimo apeigos, šventyklų lankymas, piligrimystė ar kokia kita šventa veikla. Dvasingumas - tai visų būtybių vienovės pažinimas. Štai pavyzdys. Kai užmerkiame akis, mes nieko negalime matyti. Bet tą akimirką, kai jas atmerkiame, galime matyti tūkstančius galvų šioje salėje. Iš kur atsirado šios galvos? Pažinti vienybę įvairovėje - tai dvasingumas. Esminė tiesa, kurią reikia suprasti, yra ta, kad yra tik viena atma visose būtybėse. Klausimai ir abejonės kyla, kai matote įvairovę vienybėje.

Dieviškoji ugnis ir meilė

Kaip žemiškoji ugnis įkaitina, uždega ir į save paverčia sutiktą medžiagą, taip dvasios ugnis - meilė, išėjusi iš Dievo, įkaitina ir sudievina žmogaus dvasią. Išganytojas yra pasakęs: „aš atėjau ugnies siųsti į žemę ir kogi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi?“ (Luko 12, 49). Dieviškosios meilės ugnis tuo galingiau pasireiškia žmogaus sieloje, juo ji artimiau sujungia žmogų su Dievu. Ji perima, pakeičia, sudievina žmogaus gyvenimą, visus jo darbus, visus jo troškimus. Nauju būdu gyvena siela Dievuje, o Dievas joje. Ji pradeda gyventi amžinosios laimės gyvenimą bebūdama žemėje, karštai mylėdama Dievą. Toji gi meilė ne vien yra visų pasiekiama, bet paties Dievo įsakyta. Ji sudaro svarbiausiąjį Dievo įsakymą: „mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis gi į jį panašus: mylėsi savo artimą, kaip save. Šitiedviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai“ (Mato 22, 37 -40).

Educare - atskleidimas iš vidaus

Žodis education (švietimas, ugdymas) kilo iš lotyniškos šaknies educare. Švietimas (education) reiškia pasaulietiškų faktų kaupimą, o educare turi atskleisti iš vidaus. Švietimas, išsilavinimas (education) skirtas pragyventi, o educare - gyventi. Taigi švietimas (education) yra skirtas pragyventi (sanskr. jivana upadhi), o educare yra skirtas galutiniam gyvenimo tikslui pasiekti (sanskr. jivitha paramavadhi). Mums lengva pažinti daiktus išorėje, bet labai sunku pažvelgti vidun. Viduje yra daug dalykų, kurie nėra pasireiškę. Būtent tai educare turėtų atskleisti. Tai, ką matote kituose, yra tik jūsų „Aš“ atspindys.

Educare, dvasingumas ir religija: vienis

Kai sujungiate tris raides - G, O ir D, gaunate žodį GOD (Dievas). Kai žiūrite į raides atskirai, jos neturi prasmės. Mūsų tikslas - sudėti drauge šias raides ir suvokti prasmę. Tai - educare. Atma - mūsų giliausioji tikrovė. Educare, dvasingumas ir religija nėra atskiri dalykai. Dievas yra vienas, nors Jis gali pasirodyti jums įvairiais pavidalais. Visa ko pagrindų pagrindas yra meilė. Būtent jos jūs turėtumėte siekti. Nesijaudinkite dėl religijos. Yra tik viena religija - meilės religija. Educare reiškia atskleisti dieviškąją meilę, slypinčią žmoguje. Būtent todėl yra pasakyta: „Meilė yra Dievas, gyvenkite meilėje“. Tada nebebūtų konfliktų pasaulyje ir visi gyventų drauge laimingai.

Satjos Sai švietimas

Satjos Sai švietimas ir valstybinis švietimas - tai dvi atskiros sistemos. Tačiau Satjos Sai mokyklos turėtų palaikyti gerus ryšius su vyriausybe. Sai priklauso visiems, o vyriausybė - ne. Satjos Sai mokyklos turėtų laikytis visų vyriausybės nustatytų taisyklių, bet vienintelė Sai taisyklė yra meilė. Satjos Sai mokyklose mes laikomės visų disciplinos taisyklių iš meilės. Valdžia verčia paklusti jos taisyklėms, todėl tai „prievarta“ (angl. force), o Sai metodas yra iš „šaltinio“ (angl. source). Galima siekti Satjos Sai mokslo kartu su valstybiniu išsilavinimu. Satjos Sai švietimas ugdo žmogiškąsias vertybes. Laikykitės šių vertybių ir tuo pat metu siekite valstybinio išsilavinimo. Bet jų dirbtinai nedalykite. Satjos Sai švietimas suteikia praktinių žinių, o valstybinis išsilavinimas - tik knyginių. Bet neignoruokite ir knyginių žinių, nes pirmosios (praktinės žinios) dovanoja mums dvasinį, o pastarosios (knyginės žinios) - pasaulietinį džiaugsmą. Valstybinis išsilavinimas suteikia mums priemones pragyvenimui, o Satjos Sai švietimas veda mus į galutinį gyvenimo tikslą.

Asmeninis tobulėjimas ir meilė sau

Dvasinis žmogaus gyvenimas privalo vystytis, augti, stiprėti, panašiai kaip auga žmogaus kūnas ir stiprėja jo jėgos. Mes turėtume siekti ne ilgo, o dieviško gyvenimo. Neteisinga įžvelgti skirtumus tarp religijų. Kasdieniniame gyvenime būtina suprasti švietimo ribas. Tai, ką skaitote pirmą sykį, gali atrodyti nauja, bet kai skaitote tai nuolatos, tai nebėra nauja. Iš esmės jūs turite atsikratyti skirtumų pojūčio ir pajusti vienovės jausmą. Gyvenimas yra ilga kelionė ir jo negalima leisti vėjais, užsiimant menkaverčiais dalykais. Jį reikia praleisti kaip įmanoma prasmingiau.

Mokytojo vaidmuo ir pavyzdys

Mokytojas pirmiausia turi nuodugniai suprasti savo paties protą, prieš bandydamas suprasti savo mokinių protus. Jei mokytojo protas yra tinkamas, mokiniai tą parodys savo elgesiu. Kadangi mokytojas negali pamatyti mokinio proto, jį turi suprasti stebėdamas mokinio elgesį. Mokytojas turėtų stebėti ir analizuoti mokinio, taip pat jo tėvų, draugų ir kitų mokinių elgesį. Jūs esate dvasiniai mokytojai (acarya), ne tik mokytojai. Ačarija - tai tas, kuris pirmiausia pats praktikuoja, o tik tada moko savo mokinius. Taigi, kai norite savo mokinius pamokyti teisingų principų, pirmiausia praktikuokite, o tik tada rodykite pavyzdį. Mokytojai turi gyventi pavyzdinį gyvenimą. Tikras tinkamo lavinimo bruožas yra geras mokymas. Geras lavinimas transformuoja mokinius. Jis paskatina mokinius prisipažinti mokytojui savo klaidas.

Atsakomybė tėvams ir vaikų auklėjimas

Kartais tėvai teikia vaikams per daug laisvės, o vaikai, savo ruožtu, neteisingai panaudoja šią laisvę, bendraudami su laisvo elgesio draugais. Mokykloje jo laisvė apribojama. Jis turi išmokti suderinti laisvę ir discipliną. Mokytojas negali kištis į mokinio šeimos reikalus, nes tėvai duoda laisvę savo vaikams iš meilės. Tačiau mokytojas turi domėtis ir mokinio veikla namuose. Bet šiame moderniame amžiuje liūdina tas faktas, kad būtent tėvai, duodami savo vaikams per daug pinigų ir laisvės, yra 99 proc. kalti dėl to, kad jų vaikai pasuka klystkeliais. Tėvai labai klysta, nes jie mano, kad vaikai įsižeis, jei jų laisvė bus apribota. Bet jei jų vaikas nueina klystkeliais, jie jaučiasi prislėgti. Vaiką reikia prižiūrėti nuo pat pradžių. Kaip kad stabdžiai važiuojant reguliuoja automobilio greitį, kad būtų saugu, taip ir vaikų laisvė turi būti ribojama jų saugumo vardan. Vaikui reikėtų teikti laisvę tose srityse, kurios susiję su teisingu elgesiu, bet jį reikia bausti, kai jis suklysta. Kai tėvai teikia laisvę savo vaikams, jie turėtų atidžiai stebėti, kaip vaikai elgiasi. Tik tada vaikas eis teisingu keliu. Didžiausia atsakomybė, kad vaikas eitų teisingu keliu, tenka motinai. Būtent todėl ir atsirado institucija, vadinama mokykla, kad vaikams nebūtų teikiama besaikė laisvė. Būtent čia mokytojai turėtų padėti mokiniams suderinti laisvę ir pareigas.

Santykių dinamika ir emocijos

Santykių dinamika ir emocijos yra sudėtinga sritis, kurioje susiduriame su meile, pykčiu ir savitvarda. Mes norime būti išgirsti ir suprasti, nors ir esame skirtingi. Aš noriu įteisinti tai, jog mudu esame skirtingi. Tokie skirtingi, kad vargu ar bent vienu procentu galime pasinerti į vienas kito tikrovę. Mes turime skirtingus kūnus ir skirtingas mintis. Mudu apskritai - vyras ir moteris, o tai kaip dvi visatos. Du dideli skirtingi pasauliai. Aš nenoriu griauti sienų. Tegul jos būna. Bet tegu taip pat būna langai ir durys. Aš noriu susitikti. Susitikti mūsų skirtumuose. Susitikti ir pripažinti, kad mes tokie atskiri ir taip toli vienas nuo kito, kiek tai įmanoma. Nustoti bandyti keisti vienas kitą, sprausti į siaurus savo supratimo rėmus, nukirtinėti išsikišančias dalis, manant, kad jos niekam nereikalingos. Nustoti ignoruoti didžiulę ledkalnio dalį, kuri visada buvo su mumis. Artumas - tai jausmas, kad gavai nuostabią dovaną.

Pyktis ir savitvarda

Nėra čia stebuklinga tema, rodosi. Visi mes pykstam ir pykstamės, tada kažkuris atsiprašome, kažkuris gal ir ne. Pyktis - tai reakcija į nepatogumą, prievolę, nepasisekimą, kaltės jausmą, gėdą, atstumimą, kito nejautrumą, nuovargį… Vardink ir vardink. Tad aš čia ne kitokia - aš irgi pykstu; stipriai ir net dažnai. Tačiau pyktis, kaip emocija, yra labai sunki - ji izoliuoja ne tik protą, bet ir kūną, o tada išrašo milžinišką energijos sąskaitą. Kai džiaugsmas ir meilė mus apipila oksitocinu ir dopaminu, užpildydami švelnumu viduje ar maloniu energijos antplūdžiu, pyktis savo ruožtu traukia žemyn. Kartais ir nuo pykčio gali apgaulingai pliūptelėti milžiniška energijos doze, tačiau dažnai ta dozė baigiasi pagiriomis - galvos skausmu, įtampa, staigiu energijos nuopuoliu.

Pykčio trigeriai ir valdymas

Mes dažnai girdime žodį trigeris. Žodyne tai - trigeris, -ė (apibrėžtis): kas erzinamai veikia, įaudrina kitus žmones. Gyvenime tai - giliai slepiami raktai į duris, kurios atveria senas mūsų žaizdas (traumas), paliktas vaikystėje. Pyktis gali pasireikšti netikėčiausiose vietose, net kai atrodo, nėra dėl ko. O tada tik ir norisi pykti ant savęs: „kodėl tu taip atsakei? kodėl buvai nemandagi? kodėl negali būti draugiška?“ Galima taip pykti ant savęs, tada eiti ir koreguoti savo veiksmus, gal net atsiprašyti, pažadėti, kad daugiau taip nedarysi, bet kaip ilgam? Kaip ilgai išlaikysi namus iššluotus, kai pro langą lentpjūvė į kambarį spjaudo pjuvenas?

Pykčio valdymui rekomenduojama:

• Palaukti: leisti karščio bangai nuslūgti. Per proveržį prikąsti liežuvį - leisti pykčiui praeiti pro filtrą, tai yra, iš limbinės sistemos pereiti atgal į priekinę smegenų dalį, kuri yra atsakinga už sąmoningų sprendimų priėmimą, ir duoti jam įvertinti situaciją.
• Raminimosi būdai: kvėpavimas; 5 pojūčiai - grįžti į savo pojūčius, pavyzdžiui, pajusti rankas, kojas, pagrindą po jomis; pažiūrėti į objektus aplink; susikoncentruoti į garsus aplink. Atsitiktinių faktų vardijimas; eiti išsivaikščioti; kitiems padeda žurnalizavimas; atsitraukti nuo situacijos (kartais paprasčiausiai reikia laiko susirinkti save); kitiems padeda išsikalbėjimas žmonėms, kurie turi objektyvų požiūrį į situaciją.
• Paklausti: pamėginti suvokti kodėl iš tiesų pikta: ar mano ribos buvo pažeistos, ar mano žaizdos buvo paliestos.

Vidinė darna ir savęs priėmimas

Iš esmės mes turime atsikratyti skirtumų pojūčio ir pajusti vienovės jausmą. Vidinio vaiko konceptas yra nuostabus mūsų amžiaus atradimas, nes iš tiesų, jis ten yra ir jo psichologinis egzistavimas mumyse daug ką paaiškina - tą patį nesąmoningą pyktį ir situacijai per dideles reakcijas. Tačiau nors esame to vaiko saugusieji, pasiruošę jį išklausyti, jis turi leisti pasirinkti mums. Lygiai taip nesame skolingi draugų ar tėvų vidiniams vaikams, kurie išnyra kaltintojo ir aukos pozicija; kurie patys nesuvokia, kas jiems skauda, bet šaukia ir badosi pirštu. Čia tas reikšmingas suaugusio žmogaus momentas - suvokti, kas su juo kalba: vaikas ar suaugęs, t.y., esama situacija ar kažkada prieš metus ar dešimt palikta žaizda.

Fizinio ir dvasinio kūno santykis

Jūsų požiūris į save, savo grožį yra tarsi tikrojo, pilno santykio su savimi išraiška. Save mes suvokiame kaip fizinį kūną, kuris yra matomas, patiriamas, paliečiamas ir vidinę savęs dalį: jausmus, mintis, išgyvenimus, prisiminimus, patirtį, troškimus bei panašius dalykus. Fizinis kūnas yra tai, ką mes regime ir su kuo turime aiškų santykį. Paprasčiau tariant, jis turi mums matomą vaizdą ir aiškiai išgyvenamus pojūčius. Tačiau mūsų asmuo turi ir dvasinį kūną, tą kitą mūsų dalį, kuri yra neaiškios materijos ir neretai mums yra pažini taip pat per fizinius pojūčius. Jūsų kūno vaizdas nėra vien tik jūsų santykis su fiziniu kūnu, bet ir su likusia, nepažinia savo dalimi. Savo kūno nepriėmimas, „baudimas“, bandymas pasiekti, atrodytų, konkretų tikslą, gali turėti visai kitas priežastis, nei jas regite. Kartais santykis su fiziniu kūnu yra tarsi išraiška to, kaip mes priimame savo vidinį, nematomą pasaulį: patirtį, ryšius, jausmus, išgyvenimus, mintis ir panašiai. Ypatingai jei tas ryšys su fiziniu kūnu yra kupinas įtampos, kaip kad jūsų atveju.

Maisto reikšmė ir savęs maitinimas

Ne ką svarbesnis ir požiūris į maistą. Savęs maitinimą. Kūdikio santykis su artimiausiu žmogumi kuriamas per maistą, per jo maitinimą krūtimi. Tas ryšio patyrimas su kitais, o tuo pačiu ir su savimi, per tai, kaip ir ką mes valgome, išlieka visą gyvenimą. Be viso to, maitinamas yra ne tik mūsų fizinis kūnas, bet ir dvasinis. Jam taip pat reikia peno, kad jis gyventų. Jei pastarasis alksta, trokšta ar iš viso yra nematomas, fizinis kūnas ypatingai ima reikalauti būti pamaitintas. Kita vertus, gaunamas maistas nėra tas, kuris gali suteikti gyvybės jūsų vidui, dėl to nepriimtinas. Kad būtų lengviau suprasti visus šias persipynusias gijas, jūsų negalėjimas pamilti savo kūno tokio, koks jis yra, ir mylėti jį, o ne kankinti, reikalauti iš jo, alinti, yra ir jūsų santykio su vidiniu savo pasauliu išraiška. Kažkas jame yra tokio, ko norisi atsikratyti, ką norisi nubausti, ko norisi nematyti, su kuo norisi kovoti ir kas jus verčia jaustis nesmagiai, beviltiškai, patiriančiai nesėkmę.

Holistiškumas ir tikėjimas

Holistiškumas tampa kombinacija tarp to, kas patikrinta ir tiek tyrimais apnarpliota, kad, rodos, ranka paliečiama, ir kitos pusės, kurią gali tik pajusti, kuriai menkai uždėsi tyrimo rezultatą, tad belieka tik patikėti. Tikėjimas yra labai svarus veiksnys. Tyrimų bei nuomonių apsčiai rasite nurodančių, kad tikėjimas (įskaitant ir pozityvų mąstymą, nes vis dėl to tai yra pasirinkimas tikėti gerais dalykais) skatina greitesnį gyjimą (pvz., placebo tyrimai), geresnę nuotaiką, pilnatvės jausmą, didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Aukštesnis dvasingumo lygis gali būti siejamas su geresne nuotaika, kurią sąlygoja tokie iš dvasingumo išeinantys veiksniai, kaip aukštesnė savivertė, socialinis palaikymas ir prasmės pojūtis gyvenime. Kaip visada, O BET TAČIAU - dvasingumo, religingumo ir psichinės sveikatos ryšys yra sudėtingas - galimas tiek teigiamas, tiek neigiamas poveikis, kadangi rezultatus nulemia individualios aplinkybės ir kiti tarpininkaujantys veiksniai.

tags: #baudziu #tuos #kuriuos #myliu