Baikalo ežeras plyti azijinėje Rusijos dalyje, Buriatijos ir Irkutsko srityse, tolimajame Sibire. Tarp kalnų pasislėpęs milžiniškas gėlo vandens telkinys driekiasi 636 km į ilgį, o didžiausias plotis - 79 km. Nors jis susiformavo prieš milijonus metų, vis dar slepia daug paslapčių. Štai 10 faktų ir įdomybių apie jį.
Baikalo ežero unikalumas
Seniausias ir giliausias ežeras pasaulyje
Geologų teigimu, Baikalas yra seniausias ežeras pasaulyje. Telkinys susiformavo maždaug prieš 25 mln. metų dėl tektoninių plokščių sąveikos. Plokštėms judant, tarp jų atsirado tarpas, kuris pasidengė nuosėdomis ir prisipildė vandens. Žemės pluta ir dabar nuolat juda ežero dugne, čia dažni žemės drebėjimai. Dėl to ežeras nuolat gilėja - po kelis centimetrus per metus. Kitas Baikalo rekordas - net 1642 m siekiantis jo gylis. Antroje vietoje esančią Tanganiką jis lenkia beveik 200 metrų. Palyginimui, giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas yra 62,5 m gylio.
Gėlo vandens rezervuaras ir upių sistema
Į Baikalą įteka 336 upės, o išteka tik viena - Angara. Didžiausiu kiekiu vandens ežerą maitina Selengos upė - ja atiteka beveik pusė telkinio vandens. Baikalo tūris yra net 23 tūkst. kubinių km, ir jame telkšo apie penktadalis viso pasaulio gėlo vandens išteklių. Skaičiuojama, kad jeigu visur kitur planetoje išnyktų gėlo vandens telkiniai, Baikalo ežero vandens žmonijai pakaktų beveik 50-iai metų.
Salos ir skaidrus vanduo
Baikalas užima 31,5 tūkst. kv. kilometrų plotą, o jame iškilusios bent 27 salos. Kartais jų priskaičiuojama iki 30, priklausomai nuo to, kas yra laikoma sala. Dauguma salų yra negyvenamos, bet štai didžiausioje - 71 km ilgio Olchone - gyvena apie 1,5 tūkst. žmonių. Ji yra ir populiari turistinė vieta, į salą reguliariai plukdo keltai. Itin įspūdingas ir Baikalo vandens skaidrumas - matomumas į gylį siekia net iki 40 metrų. Įdomu ir tai, kad vanduo yra toks švarus, kad jį galima gerti tiesiai iš ežero. Žiemą tas skaidrumas atrodo dar įspūdingiau, kai Baikalas užsitraukia storu perregimu ledu.
Augalų ir gyvūnų įvairovė bei UNESCO statusas
Kadangi telkinys nesusisieja su jokia jūra ar vandenynu, ežeras tapęs namais daugiau nei 2 630 gyvūnų ir augalų rūšių. Daugiau nei pusė jų laikomos vietinėmis - t. y. jų neaptinkama niekur kitur pasaulyje. Dėl savo išskirtinės gamtos ir fantastiškų vaizdų Baikalas yra tapęs viena patraukliausių vietų keliautojams Rusijoje. Nuo 1966 m. ežeras ir jo apylinkės yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Legendos ir vandens temperatūra
Su ežeru siejama daug legendų ir pasakojimų. Pasak vieno jų, Baikalas susiformavo į Žemę rėžusis meteoritui. Kita legenda tikina, kad tie, kas maudosi ežere, bus apdovanoti ilgu ir sveiku gyvenimu. Visgi malonumo per tokias maudynes gali būti maža - tokio milžiniško telkinio vanduo šyla labai lėtai ir labai vangiai. Gegužės-birželio mėnesiais vandens temperatūra siekia vos 4-5 laipsnius. Tik esant karštam rugpjūčiui gali būti viršyta 15 laipsnių riba.
Baikalas žiemą: „greitkelis“ ir kelionės motociklu
Žiemos metu Baikalas visiškai užšąla. Krištolo skaidrumo vanduo virsta tvirtu ir storu ledu, kuris atlaiko net sunkvežimius. Žinoma, tuomet Baikalas pritraukia ir begales turistų bei vietinių, kurie mėgaujasi čiuožinėdami ant giliausio ežero pasaulyje. Baikalo krantu eina Kruglobaikal geležinkelio bėgiai, kuriais traukiniu galima nuvažiuoti daugiau nei 90 km. Tai - istorinio Transsibiro geležinkelio dalis, pastatyta 1899-1949 m. Visgi vienas populiariausių būdų pamatyti ežero grožį yra ne važiuoti traukiniu, o eiti palei bėgius.
Karolio Mieliausko ekspedicija Baikalo ledu
Druskininkietis Karolis Mieliauskas, nuo vaikystės neatsiejamas nuo motociklų ir dešimtmetį keliaujantis dvirate transporto priemone, įveikė beveik šimtą tūkstančių kilometrų. Jį labiausiai traukia išskirtinės vietos ir atstumai. Vasarą aplankęs giliausią pasaulyje Baikalo ežerą ir susižavėjęs jo gamtos magija, K. Mieliauskas nusprendė ten sugrįžti žiemą.
Pasiruošimas ir iššūkiai
Į pusmetį planuotą kelionę jis leidosi kovo pradžioje. Į Irkutską išsiuntęs motociklą, K. Mieliauskas nuskrido į šį Sibiro miestą, iš kur ir pradėjo savo kelionę. Sibiras keliautoją pasitiko nesvetingai: pirmosiomis dienomis prisnigo tiek, kad buvo sunku pavažiuoti, o per pūgą nesimatė ežero krantų. Keliautojas važiavo su Yamaha XT660Z Tenere 2008 m. gamybos enduro klasės motociklu, skirtu važiuoti ne tik plentu. Jis žinojo, kad tik pačius elementariausius gedimus galės susitvarkyti pats, tad labai nutolti nuo civilizacijos gali būti pavojinga. Jo teigimu, „Tiesiog Rusija savo dydžiu suteikia galimybę važiuoti ilgai. Jei noriu nuvažiuoti 10 000 km motociklu, tai yra vienintelis mano pasirinkimas.“
Kaip su motociklu nukeliavau į Islandiją .4K
Nenuspėjamos oro sąlygos
Nenuspėjamos oro sąlygos ir pūgą keičianti saulė tirpdė ledą. Važiuojant nelikdavo net vėžių žymių. Jokių ženklų, kad neseniai čia dar buvo keliautojas iš Lietuvos. Vėl ir vėl prisnigus jis negalėjo įžiūrėti, ar it stiklas slidus ledas neįtrūkęs. Taip kaskart suprasdamas, kad jau laikas traukti į krantą ieškoti nakvynės, jis pamatydavo, kad krantas yra toliau nei atrodo - 15-20 km atstumu. Nuo civilizacijos jį visada skirdavo ledo įtrūkimai. Vieni jų žiojėjo tarsi atvira keleto metrų pločio žaizda, o kiti priminė sudužusį stiklą. Ir tik privažiavus arčiau buvo matomas vanduo. Toks, tarsi pamirštos ledo kapinės, vaizdas kartojosi kas keletą kilometrų. Šiose situacijose, pasak keliautojo, gelbėja tik nuolatinis judėjimas į priekį, ryžtas ir noras įveikti visus sunkumus.
Keistas susitikimas ir kelionės apibendrinimas
Traukdamas pavojingu ledo keliu, druskininkietis pastebėjo ir dvi lėtai judančias žmonių figūras. Paaiškėjo, kad tai du tėvynainiai keliautojai, pėsčiomis einantys per Rusiją. „Palaikome ryšį ir šiandien. Vienas jų dar dabar tęsia kelionę. Buvo tikrai netikėta ir įdomu sutikti kitus lietuvius. Kas galėjo pagalvoti, kad susitiksime tokioje vietoje“, - stebėjosi motociklų entuziastas. Tačiau 15 laipsnių pagal Celsijų šaltis kaustė ne tik kūną. Benzino sąnaudos, lyginant su vairavimu esant įprastai temperatūrai, padvigubėjo. Jaunas vyras svarsto, kad galbūt dėl to kaltas ir prastos kokybės benzinas ar didelės apkrovos varikliui. 7 dienas K. Mieliauskas keliavo užšalusiu Baikalu tik naktimis pasiekdamas krantą. Per visą šį laikotarpį jis ledu įveikė 765 km. Ir nors paprastai Baikalo ledas tokiu metu būna skaidrus ir švarus, šiemet netikėtų oro išdaigų netrūko. Tad nenuostabu, kad buvo dienų, kai motociklininkas nesutiko nė vieno automobilio. Nepravažiavo net dažnai bet kokiu metų laiku Baikalą lankantys žvejai. Nepaisant visų sunkumų, K. Mieliauskas kelionę apibūdino kaip neįtikėtiną patirtį: „Vaizdai, magiška Sibiro gamta, kalnai ir didybė buvo šimtąkart įspūdingesni nei galėjau įsivaizduoti. Pojūčiai taip pat buvo gerokai stipresni. Baikalas mano atmintyje išliko kaip tyla be spengimo. Tai išskirtinės energetikos vieta.“
Transsibiro geležinkelio 110-tasis kilometras: džipų Meka
110-asis kilometras, esantis prie Baikalo kranto, yra laikomas Rusijos ir ne tik džiperių Meka. Tai nėra lengva trasa, ji yra reikli važiuojantiems ja, reikalauja atsargumo ir neskubėjimo. Bet nenustebino savo sunkumais, ir tai kas matoma filmukuose Youtube realiai pravažiuojama pakankamai paprastai. Tik dvi sąlygos - geras šturmanas ir žemas vanduo. Na ir atkaklumas. Jei po kelių lietaus dienų - sunkumai išaugs keleriopai net ir pačioje trasoje, nekalbant nei apie Sramnaja, Kovyli ar tuo labiau Barguziną.
Reikalavimai technikai ir įrangai
Lyginant su praeitais metais - Kolos pusiasalyje buvo sudėtingiau. Bet vaizdų 110 km trasoje žymiai daugiau nei kuriose atkarpose Koloje. Su AT padangomis geriau ten nelisti. Keliose vietose MT tikrai reikia (ir tai esant sausam orui), o aštrių akmenų ten daugiau nei pakankamai. Gervė bent viename visureigyje pageidautina, HiLift - būtinas. Dugno apsaugos - būtinos. Papildomai 50 m lyno geriau turėti nei neturėti. Papildomas kanistras gerai, bet nebūtinas. Akmenų laukai.. na yra ten jų, bet nesudaro ypatingos problemos, nebent po pavasario važiuoti pirmam šia trasa. Na dar Sramnaja per lietų gali akmenis šiek tiek išvartyti. Akmenynuose buvo nubraukti tik dažai nuo rockslider’io kairėj pusėj ir keletą kartų apsaugom bei duslintuvu stuktelėta.
Pagrindinės problemos ir jų sprendimai
Pagrindinė problema 110 km ruože - tai Uralų paliktos provėžos, jei ten įkristi, tai jau bus tikrai didelė problema. Vandens voniose jų nesimato, yra gretimi apvažiavimai, bet jie durpėti ir irgi problemiški. Būtinos bridkelnės. Pirmoje vonioje buvo įstrigta, reikėjo gervintis, bet pasirodė, kad per kratymus Bratskas-Severobaikalskas gervės tvirtinimo varžtai atsisuko ir pasimetė. Teko HiLiftu kelti ratus, kišti pagalius ir išvažiuoti. Išvažiuojant vienintelis nuostolis 110 km ruože nutiko - sulenkta į akmenį variklio apsauga. Negalėjo to baloje padaryti - reikia nuimti bamperį. Ir varžtus su veržlėm sutaikyti po vandeniu būtų buvęs tas dar užsiėmimas. Dabar varžtai klijukais sutepti - taip paprastai neatsisuks. Kita strigimo bala buvo jau po 110 km stulpelio, išsigervinta. Bet jei nebūtų turėję 60 m Dyneema lyno, vėl būtų tekę kelti ratus. Artimiausias ir paskutinis maumedis pasiekiamas gerve jau buvo išrautas, visi kiti buvo už maždaug 50-60 metrų.
BAM statybų palikimas ir gamtos grožis
Kas labiausiai stebina 110 km ruože - čia supranti kokie buvo BAM’o statybos mastai. Šis kelias dabartinis 110 km buvo pastatytas keliems metams magistralės statybos reikmėms, matai milžiniškas buvusių tiltų konstrukcijas, ir nesupranti kaip tai reikėjo atgabenti ir sumontuoti tokioje nuošalėje. O BAM’as labai net gyvas, traukiniai važiuoja vienas po kito, ir panašu, kad ruošiamasi statyti antrą bėgių eilę ten, kur jos savo laiku nepastatė. Per pirmą dieną sėkmingai ir nesunkiai (neskaitant strigimo) nuvažiuota iki 110 km stulpelio (pusė trasos), kur ir nakvota. Šalta naktis buvo. O su malkomis Sibire problema, ten viskas auga kaip pasiutę, sausą medį rasti tai kartais stebuklas. Buvo pririnkta maumedžių šakų, degė kaip parakas, pasėdėta, tostas už 110 km pakeltas.
Brastos ir kelių pokyčiai
Kitą dieną buvo brastos. Visos įveiktos nesunkiai, vanduo buvo žemas, bet Barguzinas savo pločiu be abejo daro įspūdį. Ir pravažiavus apima pakilus jausmas. Žemutinė brasta važiuojama taip (važiuojant nuo Severobaikalsko): jei vanduo žemas aiškiai matosi įvažiavimas, einantis kairiau tėkmės kryptimi. Jei vanduo aukštesnis irgi važiuojama kairiau palei akmenis (matosi verpetai tada, reiktų pasitikrint jei jų konkrečiai nesimato, kad neužšokt ant akmens), o nuo brastos vidurio sukama prieš srovę ir važiuojama į salą, nuo jos tolyn viduriu ir pamažu išvažiuojama į krantą. Jei važiuoti tiesiai į priešingą krantą prie pat jo yra duobė, ir esant aukštam vandeniui gali būti visaip. Važiuojant iš pietų reikia krantu pravažiuoti apie 300-400 metrų ir tada važiuoti atvirkščiai. Jei yra gaisrų pavojus (o liepą - rugpjūtį jis praktiškai visada yra) reikia važiuoti nuo šiaurės pusės, kitaip neįleis į draustinį Džerginskij. Viršutinė Barguzino brasta irgi važiuojama lanku palei akmenis. Šiaip kelias nuo viršutinės Barguzino brastos yra stipriai aptvarkytas, važiuojasi lengvai, vietomis tik gilios pavasarinės Uralų provėžos. Visos vonios užpiltos, sudėtingumas tik tinkamai apžergti provėžas, bei perėjos. Pakilti ir nusileisti statu, jei po lietaus vietomis gali būti slidu. Na ir svarbu nepražiopsoti vaizdelio į Barguzino slėnį tarp aukštutinės ir žemutinės brastų. Vienas iš praleistų dalykų 110 km ruože - tai neužvažiuota į buvusią geologų bazę Oktokit, kadangi buvo važiuojama vieniems. Keliaujant vienam sumažėja nuotraukų ir vaizdo įrašų kiekis, nes kai ką galima įamžinti tik iš kito kranto.
Vabzdžiai Sibire
Kas bijo uodų - Kurgano, Omsko ir Novosibirsko srityse rekomenduojama nakvoti moteliuose. Jų ten yra tiek, kad sunku apsakyti, įlenda visur. Normaliai pavalgyti atviram ore neįmanoma. Jokios priemonės jų neveikia, dūmų irgi nebijo. Tualeto reikalai tai išvis sunkiai nupasakojama problema. Erkių išvis nematėme. Aklių ir moškių yra, bet problemos nesudaro. Ant Baikalo kranto uodų praktiškai nėra.