Avarijų likvidavimas vežant dujas

Technogeninių avarijų (sprogimų, naftos išsiliejimų į gruntą ir vandenis, gaisrų pavojinguose objektuose ir atvirose teritorijose, transporto avarijų vežant pavojingus krovinius ir kt.) ekologinių nelaimių riziką didina senstantys, tampantys pavojingesni pramonės objektai/įrenginiai, transporto priemonės ir įmonių neatsakingumas. Dėl šios priežasties kyla klausimas, ar veiksmingai taikomos prevencinės priemonės, ar dirba kvalifikuotas personalas, ar efektyviai veikia kontrolės sistema ir ar įmonės vykdo savo ūkinę veiklą, orientuodamos ją į aplinkosaugos problemas.

Lietuvoje trūksta literatūros šia tema, todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad technogeninio avaringumo padidėjimą gali įtakoti nenaudojami įrenginiai ar cheminių medžiagų atsargos sustojusios ar sumažėjusios ūkinės veiklos metu, taip pat ūkio veiklos vykdytojų abejingumas tvarkant bankrutavusių įmonių atliekas ir kt. Didėjant krovinių pervežimui geležinkeliuose ir keliuose, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo įmonių kontrolė. Todėl būtina įvertinti šią riziką ir parengti ne tik įstatyminę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, kurie galėtų atsakingai atlikti savo darbą užtikrindami visuomenės saugumą.

Aplinkos ir žmogaus santykis bei technogeninės grėsmės

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau - DLK) aplinkos sąvoka pateikiama dvejomis reikšmėmis: pirmoji - fizinės sąlygos (geografinė, natūrali), antroji - socialinės buitinės sąlygos (puiki, graži aplinka) [6]. Pagal šį apibrėžimą, žmogų supa gamtinė ir ūkinė aplinka, arba, kitaip tariant, žmogus gyvena aplinkoje, kurią iš dalies pats kuria. Tai natūraliosios ir antropogeninės sistemos [2].

Tarptautiniame žodžių žodyne (toliau - TŽŽ) gr. anthropos + gr. genos reiškia žmogus + giminė, kilmė, susijęs su žmogaus poveikiu. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtos Konstitucijos 46 str. 1 skirsnyje rašoma, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve [1], vadinasi, žmogui duota laisvė rinktis, kokią buitinę aplinką susikurti, kokia ūkine veikla užsiimti ir kaip ją vykdyti. Tačiau Konstitucijos 53 str. nurodo saugoti gamtinius elementus: žemės paviršius ir gelmes, oro vandenis, dirvožemį, augalus, gyvūnus, organines ir neorganines medžiagas, antropogeninius komponentus [2] bei sistemas nuo kenksmingo poveikio [1] taip, kaip parašyta AA. 2 str. 8 d., t. y. taip, kad ekosistemos ar jos elementų natūraliosios funkcijos nesusilpnėtų arba jų neprarastume [2]. Taigi aplinkos priklausomybė nuo žmogaus yra labai didelė.

Jau nuo seniausių laikų iki šių dienų valstybė kartu su žmonėmis kuria ir reguliuoja šalies aplinkos apsaugą. Todėl žmogaus įtaka aplinkai atsiranda nuo to momento, kai jis pradeda kurti socialinę buitinę aplinką, vykdyti laisvai pasirinktą ūkinę veiklą arba naudoti gamtos išteklius. Nuo šio momento asmuo, pagal AA. 1 str. 2 p., turi vykdyti aplinkos apsaugą, t. y. aplinkos saugojimą nuo įvairaus neigiamo poveikio ar pasekmių [2].

Tačiau ar žmogus, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą ir suvokdamas, kad turi saugoti aplinką, sugeba pats įvertinti, kada ir kokį poveikį aplinkai darys, ar tas poveikis aplinkai bus reikšmingas, ar vykdys veiklą taip, kad aplinka būtų apsaugota nuo netikėtų nelaimių? Iš vienos pusės į šį klausimą galima atsakyti pradedant nuo tautos - Lietuvos valstybės kūrėjos, nes ji savo valią vykdo per išrinktus atstovus, kurie, vykdydami veiklą, tarnauja žmonėms.

Ši valia [1] priėmė ir paskelbė Konstituciją, kurios 53 str. 3 skirsnyje valstybė yra aplinkos saugotoja nuo kenksmingo poveikio, o pagal Konstitucijos 54 str. 1 sk. - vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių priežiūra, atkūrimas ir gausinimas. Todėl, vadovaudamasi Konstitucijos 46 str. 3 sk., valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei [1], t. y. kuria ir leidžia tokius įstatymus, kurie užtikrintų saugią ir švarią aplinką gyventojams. Taip pat siekiama daryti kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai arba jo visiškai išvengti. Taip reguliuodama valstybė padeda asmenims išsiaiškinti ir apibrėžti reikšmingo poveikio aplinkai riziką ūkinėje veikloje ir apsaugoti nuo galimų nelaimingų atsitikimų.

Iš kitos pusės, asmuo, kaip valstybės pilietis, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą, laikydamasis įstatymo nuostatų, įsipareigojęs saugoti aplinką, gali daryti poveikį arba jo veikla gali turėti įtakos neigiamiems faktoriams aplinkoje, nes pagal AA. 1 str. 12 p. ūkinė veikla yra ūkinė ar kitokia veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai, ir kurios vykdomos veiklos pasekmės ar poveikis aplinkai pagal AA. 1 str. 16 p. apibrėžiamos. Kai asmuo planuoja užsiimti ūkine veikla ir mano, kad jo veikla neturės neigiamo poveikio aplinkai, šioje vietoje įsiterpia Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (toliau - PŪVPAV), kurio 2 str. 7 p. poveikis aplinkai apibrėžiamas kaip numatomas aplinkos pokytis, kurio priežastis yra planuojama ūkinė veikla, į kurią, pagal šio įstatymo 2 str. 2 p., įeina veiksniai: naujų statinių statyba, esamų statinių rekonstravimas, naujų technologijų įdiegimas, gamybos proceso ir technologinės įrangos modernizavimas ar keitimas, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimas, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimas, taip pat žemėtvarkos, miškų tvarkos, vandentvarkos bei kituose projektuose numatoma ūkinė veikla [3].

Šiuos gamtos išteklius [2] Valstybė, kaip tautos įgaliota savininkė, valdo, rūpinasi, saugo, o taip pat Konstitucijos 53 str. 3 sk. ir 54 str. 1 sk. yra įpareigota sukurti visą valdymo sistemą aplinkai saugoti, jai gerinti, užkirsti kelią reikšmingam kenksmingam poveikiui, užtikrinant, kad bus išvengta skaudžių aplinkosauginių nelaimių ir avarijų. Tačiau ar visada jų yra laikomasi? Pasitaiko atvejų, kai įstatymai ignoruojami arba netinkamai parengti, o įvykus aplinkosauginei avarijai nėra kam prisiimti atsakomybės. Gal atsakomybę turėtų prisiimti Valstybė kaip savininkė, nes ji kuria ir leidžia įstatymus, kuriais vadovaujasi visi asmenys, nes pagal Konstitucijos 28 str. kiekvienas asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų [1], vadinasi ir AA., kurio 2 str. sako, kad šio įstatymo pagrindu priimami gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir teisės aktai [2].

Galima daryti išvadą, kad iš TŽŽ ir DLK pateiktų sąvokų ir remiantis Konstitucijos 46 str. 3 sk., 47 str., 53 str. 3 sk., 54 str. 1 sk., 28 str., LR AA. 1 str. 1 p., 2 str. 8 p., 1 str. 2 p., 1 str. 12 p., 1 str. 16 p., PŪVPAV. 2 str., turint galvoje aplinkos (angl. environment) [8] sąvoką ir pridedant sąvoką saugus, saugi: 1. nekelianti pavojaus; 2. šios natūraliosios ir antropogeninės sistemos. Būdamas šios sistemos dalimi, žmogus turėtų valdyti įžvelgdamas aplinkosauginiu požiūriu: sujungiant asmens laisvę, saugią ūkinę veiklą, aplinkos apsaugą, žmogaus ir valstybės atsakomybę. Šios grėsmės dabar ir ateityje ūkinės veiklos sistemos.

Lietuvos aplinkos apsaugos politika ir darnaus vystymosi principai

Kad būtų sukurti teisės aktai, kurie reguliuotų technogeninių avarijų valdymą Lietuvoje, turėjo būti numatyti strateginiai aplinkos apsaugos tikslai, į kuriuos orientuojantis būtų nukreiptas visas teisinis valdymo reglamentas. Atskaitos tašku šiuo atveju pasirinkta Lietuvos aplinkos apsaugos strategija (toliau - Strategija), kurią patvirtinti pagal AA. buvo LR Seimo kompetencija (Strategija patvirtinta 1996 m. rugsėjo 25 d.), o LR Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką Aplinkos ministerijos teikimu tvirtino aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą 1996 - 2000 metams, numatant aplinkosaugos priemones, valstybines gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas bei schemas [2].

Šios Strategijos pagrindiniai principai:

• Subalansuota plėtra: užtikrinanti dabarties poreikių patenkinimo galimybes ateities kartoms, neviršijant leistinų poveikio aplinkai ribų [28].
• Tolygi plėtra: tikslą galima pasiekti tik nuosekliai vystantis, neperšokant atskirų stadijų.
• Aplinkosaugos politikos integravimas.
• Atsargumo principas: dažnai neįmanoma prognozuoti žmogaus veiklos padarinių aplinkai. Norėdama apsaugoti aplinką, valstybė pagal išgales turi taikyti atsargumo principą.
• Teršėjas moka: brangiausios priemonės aplinkos žalojimui užkirsti apmoka teršėjas (vartotojas).
• Prevencija: žalos aplinkai atlyginimo išlaidos beveik visais atvejais didesnės nei išlaidos žalai išvengti. Kartais žalos atlyginti iš viso neįmanoma.
• Geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas: visur, kur tik įmanoma, net ir tada, kai nustatyti limitai neviršijami, turi būti naudojama aplinkosaugos požiūriu pažangiausia bei efektyviausia ir kartu praktiškai įgyvendinama technologija.
• Subsidiarumo principas: tai demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus, padedant vietos bendruomenėms rūpintis savo aplinka.
• Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas: subalansuotos visuomenės tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai visi suinteresuoti asmenys ims vieningai veikti ir bendradarbiauti (vyriausybinės, tarptautinės organizacijos, vietos valdžia, nevyriausybinės organizacijos, ūkio šakos per savo asociacijas, įmonės, vartotojai, visuomenės nariai ir t. t.).
• Informacijos viešumas: užtikrinantis aplinkos apsaugos politikos kūrimą.
• Darnios plėtros įvertinimas: siekiant aplinkosaugos pažangos ir darnios plėtros lygio.

Tam, kad strategija neliktų tik dokumentas, o būtų efektyviai įgyvendinama veiksmų programa, būtina užtikrinti visų suinteresuotų valstybės, savivaldos organizacijų ir nevyriausybinių institucijų veiksmų planavimą, koordinavimą bei grįžtamąjį ryšį, o ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetu laikyti prevencines priemones [9].

Lietuvos vystymąsi vis labiau veikiant eurointegraciniams procesams, 2003 m., vadovaudamiesi Europos Tarybos susitikimo, įvykusio Barselonoje 2002 m., rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge, įvykusio 2002 m., įgyvendinimo 162 punktu, Vyriausybė patvirtino 2003 m. rugsėjo 11 d. Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją (toliau - NDVS). NDVS viena iš grėsmių įvardinta tai, kad Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos kuo spartesnio gamybos augimo ir didesnio rentabilumo, mažiau dėmesio skirs darnaus vystymosi ir aplinkosaugos reikalams [27].

Kaip teigia Gintaras Gaidys savo straipsnyje „Žmogaus teisės į sveiką aplinką statuso identifikavimo problema“, yra daug Europos Sąjungos valstybių (tarp jų ir Lietuva), kurių konstitucijose tokia teisė tiesiogiai nėra įtvirtinta. Aplinka, jos elementai (oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis, taip pat gamtinės vietovės, biologinė įvairovė ir jos komponentai) bei aplinkos veiksniai (medžiagos, energija, triukšmas, radiacija ir atliekos, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, dujos ir kiti teršalai, darantys arba galintys daryti įtaką aplinkos elementams) sąveikaudami tarpusavyje neišvengiamai veikia žmogaus sveikatą, jeigu minėto aplinkos elemento užterštumo ribinės vertės viršija leistinas normas. Tokiu atveju gali nukentėti žmogaus sveikata, be to, tam tikrą žalą gali patirti ir biologinė įvairovė, ekosistemos. Žmogus privalo rūpintis, kad būtų gerinama aplinkos ir jos elementų būklė bei kokybė, o gerindamas aplinkos kokybę žmogus turi daug didesnes galimybes naudotis sveika aplinka - pareigos gerinti aplinkos kokybę rezultatu. AA. paskirtis - reguliuoti visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, ir jo pagrindu priimami visi kiti teisės aktai.

Avarijų ir technologinių sutrikimų likvidavimo planavimas

Avarijų ir technologinių sutrikimų likvidavimo planas - tai organizacinis dokumentas, nustatantis avarijų ir technologinių sutrikimų valdymo, likvidavimo ir padarinių šalinimo tvarką įmonėje. Šio plano paskirtis - užtikrinti, kad bet kokios avarinės ar kritinės situacijos būtų valdomos greitai, koordinuotai ir saugiai, taip sumažinant galimą pavojų darbuotojų sveikatai ir gyvybei, aplinkai, turtui, įrangai bei infrastruktūros stabilumui.

Pagrindinis avarijų likvidavimo plano tikslas - iš anksto numatyti galimus rizikos scenarijus, apibrėžti aiškią atsakomybių struktūrą, veiksmų seką ir komunikacijos tvarką, kad įvykus avarijai būtų galima nedelsiant reaguoti, suvaldyti situaciją, sumažinti žalą ir kuo greičiau atkurti normalias veiklos sąlygas. Įvykus bet kokiam avariniam įvykiui, jis privalo būti išsamiai išanalizuotas, o plano nuostatos - atnaujintos, siekiant užkirsti kelią panašių situacijų pasikartojimui ateityje.

Kodėl avarijų likvidavimo planas yra būtinas?

Avarijos ir technologiniai sutrikimai dažniausiai kyla netikėtai ir gali turėti labai rimtų pasekmių - nuo darbuotojų sužalojimų iki didelės materialinės ar aplinkosauginės žalos. Todėl nepakanka reaguoti spontaniškai - būtina turėti iš anksto parengtą, patikrintą ir darbuotojams žinomą veiksmų planą. Avarijų likvidavimo planas:

• padeda išvengti chaoso ir neteisingų sprendimų kritinėse situacijose;
• užtikrina, kad visi darbuotojai žinotų savo vaidmenį ir pareigas;
• leidžia greičiau lokalizuoti incidentą ir sumažinti jo mastą;
• padeda įmonei įvykdyti teisės aktų reikalavimus ir pasirengti patikrinimams.

Pagrindiniai avarijų likvidavimo plano aspektai

Avarijų atvejai gali būti labai pavojingi. Būtina žinoti, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje, kad nekiltų grėsmė darbuotojų saugai ir sveikatai. Remiantis patvirtintais reikalavimais yra sudarytas planas avarijų likvidavimui. Svarbiausi dalykai šiame plane yra nurodymai, kaip atlikti avarijų likvidavimo darbus taip, kad būtų išsaugota darbuotojo sauga ir sveikata:

• Bendrosios nuostatos;
• Sąvokos, avarijų ir technologinių sutrikimų požymiai ir klasifikacija;
• Informavimas apie avariją ir technologinį sutrikimą;
• Pranešimai Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai;
• Atsakingų asmenų ir darbuotojų veiksmai;
• Veiksmai pagal avarijų rūšis;
• Avarijų ir technologinių sutrikimų pasekmių likvidavimas;
• Dokumentavimas ir analizė;
• Baigiamosios nuostatos.

Darbuotojų mokymas ir pasirengimas

Vien turėti parengtą dokumentą nepakanka. Darbuotojai, kurie gali dalyvauti avarijų likvidavimo darbuose ar dirba pavojingose zonose, privalo būti:

• apmokyti pagal avarijų likvidavimo planą;
• supažindinti su galimais scenarijais ir veiksmų seka;
• periodiškai instruktuojami ir, esant poreikiui, atestuojami.

Planas darbuotojams suteikia aiškias gaires apie:

• naudojamas priemones;
• veiksmų prioritetus;
• komunikaciją su atsakingais asmenimis ir institucijomis;
• saugaus darbo principus ekstremaliomis sąlygomis.

Avarijų likvidavimo planas reikalingas visiems įmonių darbuotojams, kurie savo darbe gali susidurti su avarijomis ir turi žinoti veiksmų eigą, ką daryti avarijoms ištikus ir kt., kuriems nepakanka profesinių žinių tokiems darbams atlikti. Tokius darbus atliekantis darbuotojas turi būti apmokytas ir atestuotas tokiems darbams.

Avarijų likvidavimo paslaugos ir partnerystė

Bendradarbiavimas su miesto savivaldybe, gaisrininkų ir policijos departamentais yra svarbus siekiant užtikrinti saugią ir švarią aplinką. Teikiamos avarijų likvidavimo paslaugos apima:

• Plastikinių ir stiklinių duženų pašalinimą nuo kelio;
• Techninių skysčių valymą nuo kelio dangos ir dirvožemio;
• Taršos valymą nuo ežerų ir tvenkinių paviršių;
• Pavojingų medžiagų surinkimą.

Įranga ir patirtis

Specialistai yra pasiruošę atlikti tiek kelio darbus, tiek darbus ant vandens. Naudojami specializuoti sorbentai ir įranga skystų teršalų surinkimui. Taip pat turimos licencijos pavojingų atliekų transportavimui. Per 20 metų sukaupta didelė patirtis ir partnerių tinklas atliekų tvarkymo srityje.

Darbo vietovės

Šiuo metu paslaugos teikiamos:

• Klaipėdoje;
• Palangoje;
• Kretingos rajone;
• Gargždų rajone.

tags: #avariju #likvidavimas #vezant #dujas