Automatinės 4 pavarų dėžės veikimo principas ir priežiūra

Automatinė transmisija palengvina automobilio valdymą ir suteikia daugiau saugumo, nes vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią. Renkantis naudotą automobilį, pravartu žinoti, kokio tipo transmisija sumontuota konkrečioje transporto priemonėje, nes pažiūrėjus į tai pro pirštus, vėliau gali tekti gerokai pakratyti piniginę.

Kas yra automatinė pavarų dėžė?

Automatinė pavarų dėžė - tai sistema, leidžianti automobiliui automatiškai keisti pavaras be vairuotojo įsikišimo. Tai labai patogu, nes vairuotojas gali koncentruotis tik į važiavimą, o ne į tai, kada reikia perjungti pavarą. Pavarų dėžė nustato tinkamą pavarą priklausomai nuo važiavimo sąlygų, tokių kaip greitis, variklio apsukos, kelio nuolydis ir kiti faktoriai.

Automatinė pavarų dėžė pati nusprendžia, kada ir kokią pavarą reikia įjungti, priklausomai nuo variklio apsukų (RPM), greičio ir vairuotojo pageidavimų (jei reikia, galima pasirinkti sportinį režimą arba rankinį režimą).

Pagrindinės sudedamosios dalys ir veikimas

Automatinė pavarų dėžė naudoja tam tikras sudedamąsias dalis, kurios dirba kartu, kad pasiektų sklandų pavarų perjungimą:

• Planetinės pavaros: Jos leidžia pavarų dėžei keisti pavaras, naudojant kelis dantytus mechanizmus, kurie gali suktis skirtingais greičiais ir kampais, priklausomai nuo situacijos.
• Hidraulinė sistema: Automatinė pavarų dėžė naudoja hidraulinius vožtuvus ir skysčius, kad sureguliuotų pavarų perjungimą. Hidraulinė sistema padeda valdyti pavarų jungimą ir palaiko tinkamą spaudimą, kad perjungimai būtų sklandūs.
• Elektroninis valdymas: Daugelis šiuolaikinių automatinių pavarų dėžių naudoja kompiuterines valdymo sistemas, kurios stebi įvairius parametrus, tokius kaip greitis, variklio apsukos ir vairuotojo elgesys. Tai leidžia pavarų dėžei pasirinkti tinkamą laiką pavarų perjungimui ir pagerinti degalų sąnaudas.

Pavaros automatiškai perjungiamos priklausomai nuo:

• Variklio apsukų: Kai variklio apsukos pasiekia tam tikrą lygį, pavarų dėžė perjungia į aukštesnę arba žemesnę pavarą.
• Greitis: Greitis, kuriuo juda automobilis, taip pat atsižvelgiama į pavarų pasirinkimą. Kuo greičiau važiuojama, tuo aukštesnė pavara reikalinga.
• Aplinkos sąlygos: Pavarų dėžė taip pat gali atsižvelgti į kelio nuolydį ar apkrovą, kad užtikrintų optimalų veikimą.

Kai pavarų dėžė keičia pavaras, ji naudoja specialius mechanizmus, tokius kaip planetinės pavaros ir sankabos, kad sujungtų arba atjungtų pavaras, taip leidžiant sklandžiai pereiti nuo vienos pavaros prie kitos.

Pavarų dėžių tipai

Automobilinės pavarų dėžės yra sudėtingos inžinerinės sistemos. Jose galima išskirti du pagrindinius tipus: mechanines ir automatines pavarų dėžes. Mechaninėse vairuotojas rankiniu būdu valdo pavarų perjungimą, o automatinėse šį procesą valdo specialus elektroninis valdymo blokas.

Klasikinės automatinės pavarų dėžės (su hidrotransformatoriumi)

Šis tipas naudoja hidraulinio slėgio ir sukimo momento keitiklio sistemą, kuri leidžia automobiliui automatiškai parinkti optimalų pavarų santykį konkrečioje situacijoje. Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė.

Privalumai: Naudojimo paprastumas, sklandus veikimas, patvarumas.

Trūkumai: Palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas (didelės energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas).

Pusiau automatinės transmisijos

Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai.

Privalumai: Lengviau vairuoti nei su mechanine dėže.

Trūkumai: Keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės.

Belaipsnės transmisijos (CVT)

Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Belaipsnė transmisija neturi tradicinių pavarų, bet naudoja diržus arba grandines, kad pastoviai keistų perdavimo santykį, todėl ji gali palaikyti optimalias variklio apsukas bet kuriuo greičiu.

Privalumai: Sklandus važiavimas, sukimo momentas perduodamas nuolat, be trūkčiojimų, degalų taupymas.

Trūkumai: Jų gamyba gali būti brangesnė nei mechaninių ar automatinių pavarų dėžių. Be to, jas gali būti sunkiau ir brangiau remontuoti dėl sudėtingesnės bendros sistemos. Nėra labai patvarios, dažnai genda valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.

Dvigubos sankabos transmisija (DCT / DSG)

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos - tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita - lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Važiuojant viena sankaba įjungia esamą pavarą, o kita iš anksto pasirenka kitą pavarą. Iš anksto pasirinkus kitą pavarą, DCT transmisija gali atlikti sklandų perjungimą, nenutraukiant tiekiamos galios. Dėl šios priežasties automobilis gali greičiau įsibėgėti, vartoja mažiau degalų ir yra dinamiškesnis. Dažniausiai naudojamos „VAG“ grupės („Volkswagen“, „Audi“, „Škoda“) automobiliuose.

Pagrindinis skirtumas tarp DSG ir DCT: DCT paprastai turi sudėtingesnę hidraulinę ir elektroninę valdymo sistemą, o DSG pavarų dėžės dažniausiai naudoja mechatroninį valdymo bloką, kuris sujungia mechaninius ir elektroninius komponentus.

Privalumai: Geresnės eksploatacinės savybės, mažesnės degalų sąnaudos, greitas ir sklandus pavarų perjungimas.

Trūkumai: Ne itin patvari, pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti. Gana sudėtingos konstrukcijos, todėl yra sunkesnė ir reikalauja daugiau priežiūros. Gali prireikti dažnesnės priežiūros, įskaitant periodinius alyvos ir filtrų keitimus. Turi atskirus valdymo blokus, kurie linkę gesti.

Automatinės pavarų dėžės režimai ir jų naudojimas

Automatinės pavarų dėžės raidės rodo skirtingus vairavimo režimus, kuriuos vairuotojas gali pasirinkti priklausomai nuo situacijos:

• P (Park) - parkavimo režimas: mechaniškai užrakina transmisiją ir taip apsaugo automobilį nuo riedėjimo stovėjimo metu. Transmisija užrakina tik automobilio varomuosius ratus, todėl priekiniais ratais varomiems automobiliams yra rekomenduojama papildomai užtraukti rankinį stabdį (kuris dažniausiai blokuoja galinius automobilio ratus). Šis ir „N“ režimas dažniausiai būna vieninteliai leidžiantys užvesti automobilį. Režimą visada reikia naudoti, kai automobilis yra visiškai sustabdytas ir ketinate jį palikti.
• R (Reverse) - atbulinės eigos režimas: įjungiama automobilio atbulinė pavara. Norint įjungti šią pavarą yra būtina visiškai sustabdyti automobilį, pilnai nesustabdžius automobilio galima pažeisti transmisiją. Dauguma modernių automobilių neleidžia įjungti šio režimo automobiliu važiuojant.
• N (Neutral) - neutralus režimas: transmisija atjungiama nuo varomųjų ratų, taip leidžiant automobiliui laisvai judėti savo svoriu. Šis ir „P“ režimas dažniausiai būna vieninteliai leidžiantys užvesti automobilį. Neutrali pavara retai naudojama kasdieniam vairavimui. Šis režimas reikalingas tam, kad ilgam sustojus arba esant karštam orui galima būtų išvengti perkaitimo.
• D (Drive) - važiavimo režimas: leidžia automobiliui variklio pagalba judėti pirmyn. Šis režimas automatiškai keičia pavaras. Pavarų skaičius priklauso nuo transmisijos, kurios dažniausiai būna 3 arba 4 pavarų, tačiau būna ir 5, 6, 7, bei 8 pavarų transmisijas turinčių lengvųjų automobilių. „D“ režimas naudojamas bet kuriuo metu, kai vairuojate automobilį ir judate pirmyn.
• S (Sport) - sportinis režimas: specialus režimas, skirtas tiems atvejams, kai vairuotojas nori dinamiškesnio, sportiškesnio vairavimo patyrimo. Transmisija išlaiko žemesnes pavaras, greičiau perjungia joms paspaudus akceleratoriaus pedalą. Naudojamas, kai reikia greitesnio pagreitėjimo arba vairuojant greitkelyje, kai norima maksimalaus automobilio našumo. Vairuojant spūstyse ar lėtai judant mieste, įjungti „S“ (Sport) režimą yra rekomenduojama, kadangi toks veikimo principas sumažina dėžės apkrovą, o pavarų keitimo skaičius mažėja.
• L (Low) - žema pavara: riboja automobilio važiavimą žemesnėmis pavaromis, todėl padeda kontroliuoti greitį stačiose nuokalnėse ar važiuojant sudėtingais, kalnuotais keliais. Naudingas važiuojant nuokalnėmis arba esant sudėtingoms eismo sąlygoms, pavyzdžiui, ant slidžių ar kalnuotų kelių. Vietoje šios raidės taip pat gali būti naudojama raidė M, reiškiant, kad pavarų keitimas perjungtas į manual, t.y. rankinį režimą.
• W (Winter) - žiemos režimas: rekomenduojamas važiuojant slidžia danga, dažnai startuoja antra pavara, kad būtų išvengta ratų prasisukimo.
• B (Brake) - stabdžių režimas: dažnai elektromobiliuose ir hibriduose, įjungia maksimalų rekuperacijos lygį.

D papildomos pozicijos

Kai kurie automobilių modeliai turi keletą D padėties versijų, numeruojamų 1, 2 ir 3 skaičiais. Tai yra rankinės bėgių padėtys. Vienetas reiškia žemiausias pavaras, tuo tarpu trejetas - aukščiausias. Jos yra naudojamos tuomet, kai įprasta D padėtis neveikia ar kai važiuojate stačiomis kalvomis, kuriose reikalingas intensyvesnis stabdymas varikliu:

• D1: padidina sukimo momentą sudėtingos kelio dangos sąlygomis - esant purvui ar smėliui.
• D2: padeda automobiliui lengviau įveikti kalvotas vietoves ir įkalnes ir veikia panašiai, kaip staigus žemesnės pavaros panaudojimas rankinėje greičių dėžėje.
• D3: vietoje šio simbolio kartais rasite OD mygtuką, kuris reiškia overdrive. Ši padėtis naudojama efektyviam lenkimui. Lenkimo pavara gali priversti ratus suktis greičiau nei tuo metu sukasi variklis.

Automatinės pavarų dėžės priežiūra ir eksploatacijos ypatumai

Automatinė pavarų dėžė, nors ir suteikia komforto, reikalauja tinkamos priežiūros ir eksploatacijos. Anot „Inchcape Motors“ Serviso ir atsarginių detalių plėtros vadovo Artūro Kviliūno, nežinant kaip teisingai eksploatuoti automatinę automobilio transmisiją, ją galima gana lengvai sugadinti.

Bendrieji patarimai

• Šaltas variklis: Nerekomenduojama piktnaudžiauti staigiai perjunginėjant pavarų dėžės režimus iš D į R ir atvirkščiai. Jei įjungus variklį iš karto spausite akseleratoriaus pedalą, staigiai pakils apsukų skaičius, atitinkamos pavaros bus jungiamos grubiai. Automatinės transmisijos detalės yra smulkios, tokių dalykų „nemėgsta“. Žiemą šildyti variklio stovint vietoje nebūtina. Automatinė pavarų dėžė greičiau įšyla ne stovėdama, o važiuojant.
• Užklimpimas: Įklimpus sniege, slystant ar buksuojant nerekomenduojama automobilio spurtuoti. Automatinėse transmisijose yra „pažeminti“ laipsniai, tad negalima leisti buksuoti įprastame režime, reikia įjungti rankinį valdymą. Venkite staigaus sūkių kėlimo bei važiavimo režimų keitimo (D↔R). Stenkitės važiuoti naudojant žemesnį laipsnį (L režimas, jei toks pasirinkimas yra) - naudokite rankinio perjungimo funkciją (+/-) ir pasirinkus pirmą laipsnį bandykite važiuoti. Traukos valdymo sistema neleis praslysti varantiems ratams ir palengvins išvažiavimą. Jokiu būdu neišjunkite traukos valdymo sistemos, priešingu atveju praslysdamas pradės smarkiai suktis vienas varantysis ratas ir kils didelis pavojus sugadinti pavarų dėžę.
• Tempimas: Automobilio su „automatu“ negalima užvesti tempiant. Bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Neveikiant varikliui, neveikia ir automobilio automatinės transmisijos sutepimo sistema. Daugeliui automobilių su automatine pavarų dėže gamintojai nerekomenduoja / griežtai draudžia vilkti tokius automobilius arba nustato griežtus vilkimo greičio, atstumo ir režimų apribojimus. Geriausias variantas yra automobilio pervežimas naudojant vilkiką, kitaip automatinė pavarų dėžė greičiau suges.
• Rankinio stabdžio naudojimas: Nepamirškite profilaktiškai naudoti rankinio stabdžio. Palikus automobilį, tarkime, nakčiai, ant lygios kelio dangos - užtenka P padėties. Sustojus trumpam, galima naudoti rankinį stabdį. Tuo tarpu, jei stovėjimo sąlygos ekstremalesnės, tarkime, įkalnė ar nuokalnė - naudojamas rankinis stabdys, ypač - žiemą. Stovint nuokalnėje ar įkalnėje galima naudoti ir abi priemones kartu: režimą P bei rankinį stabdį. Jeigu automobilis sustabdomas, įjungiama P (parking - stovėjimo) padėtis, dar neatleidus stabdžio pedalo reikėtų įjungti stovėjimo stabdį. Tai ypač aktualu nuokalnėse, kadangi pavarų dėžė gaus mažesnę apkrovą, o automobilis stovės stabiliau.
• Režimų perjungimas judant: Griežtai draudžiama perjunginėti automatinės transmisijos režimus automobilio judėjimo metu. Norint perjungti režimą, visų pirma reikia sustabdyti automobilį. Važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal.
• N režimas spūstyse: Trumpai sustojus, esant kamščiuose arba laukiant šviesoforo signalo daugelis vairuotojų įpratę naudoti neutralų režimą (N) - tai yra rimta klaida. Automatinės dėžės neutralus (N) režimas nėra tas pats, kas mechaninės pavarų dėžės neutrali pavara. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės.
• Variklio išjungimas: Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika.
• Priekabos vilkimas: Automatinė transmisija jautri perkaitimui, tad automobilių mechanikai ypatingą dėmesį skiria sunkių priekabų vilkimui. Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti.

Tepalų tikrinimas ir priežiūra

Periodiškai tikrinkite tepalų kiekį bei kokybę. Transmisijos skysčio lygis - svarbus parametras, tepalų turi būtų pakankamai. Tačiau reikia mokėti skysčių lygį patikrinti. Labai svarbu prieš tikrinant užversti variklį ir sušildyti automobilį - pajunginėti pavaras, kad tepalas pasiskirstytų. Koks turi būti reikiamas tepalų lygis, parodyta automobilio instrukcijoje. Ištraukus matuoklę, pirmas jos ištraukimas yra nuvalomas - tepalo lygis vertinamas matuoklę ištraukus antrą kartą. Matuoklėje yra sužymėtos ribos - didžiausia bei mažiausia.

„Inchcape Motors“ Serviso ir atsarginių detalių plėtros vadovas A. Kviliūnas pataria tepalus tikrinti bent kartą per mėnesį, o suplanavus ilgesnę kelionę, juos patikrinti - privaloma. Taip greičiau bus pastebėtas tepalų nutekėjimas. Esant per mažai tepalų, „automatas“ gali „sudegti“. Keičiant ar pildant tepalų, negalima pilti bet ko ir bet kiek, ką „patarė draugas“.

• Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip.
• Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje.
• Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūlome sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų.
• Aplaidžiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė, tačiau jei turite tokį automobilį, nepamirškite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje.
• Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei, todėl geriau ją keisti anksčiau negu po 60 tūkst. kilometrų.

Dažniausi automatinės pavarų dėžės gedimai ir jų požymiai

Automatinės pavarų dėžės gedimai dažniausiai atsiranda dėl per menkos automobilio priežiūros ir uždelstų smulkiųjų remonto darbų.

• Sunkiai persijungiantys bėgiai: Tai vienas dažniausių ir akivaizdžiausių gedimų, kuris įspėja apie pavarų dėžės problemas. Tiesa, jei problemos vinis yra sumažėjęs tepalų lygis, apsunkinantis bėgių perjungimą, tuomet per daug nerimauti nereikėtų. Tokiu atveju papildykite tepalų bakelį ir ramiai važiuokite toliau. Visgi, jei tepalai nėra problema, situacija kiek rimtesnė.
• Variklio apsukų svyravimai: Kiekvienas vairuotojas žino, jog važiuojant pastoviu greičiu, atitinkamai ir variklio apsukos turėtų būti tolygios. Todėl, pastebėjus, jog apsukos stipriai kinta - šoka į viršų arba smunka žemyn, vertėtų patikrinti pavarų dėžę.
• Pavėluotas pajudėjimas iš vietos: Užkuriate automobilį, parkavimo rėžimą perjungiate į važiavimo padėtį, atleidžiate stabdį, tačiau automobilis pajuda ne iškart? Tai gali signalizuoti apie pavarų dėžės gedimus.
• Neįprasti garsai: Kaip dar vieną indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
• Degėsių kvapas: Dar viena problema, rodanti, jog turite pavarų dėžės problemų - iš automobilio sklindantis degėsių kvapas. Šis kvapas dažniausiai atsiranda dėl per aukštos pavarų dėžės tepalo temperatūros. Padidėti temperatūra gali dėl nekokybiško arba pasenusio tepalo, tepalo trūkumo arba dėl automatinės pavarų dėžės aušinimo sistemos problemų.

Specifiniai gedimai pagal pavarų dėžės tipą

• Klasikinė automatinė pavarų dėžė (su hidrotransformatoriumi): Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat - hidrokinetinę sankabą.
• Pusiau automatinės pavarų dėžės: Dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros.
• Belaipsnės pavarų dėžės: Nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.
• DSG pavarų dėžė: Turi atskirus valdymo blokus, kurie linkę gesti. Gali susidėvėti arba sugesti akumuliatorius, todėl gali kilti įvairių problemų. Sugedusio akumuliatoriaus simptomai gali būti šiurkštus pavarų perjungimas, vėluojantis pavarų perjungimas arba transmisijos slydimas iš pavaros.

Pavarų perjungimo laidais technologija

Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija.

Matai apie automatinių transmisijų eksploatavimą

Anot A. Kviliūno, Lietuvoje vis dar gajūs prieš gerą dešimtmetį susiformavę mitai apie automatinės transmisijos eksploatavimą. Eksperto teigimu dauguma mitų susiformavo tiesiog dėl nežinojimo ir yra absoliučiai klaidingi.

Mitas 1: Dažnesnis stabdžių trinkelių dėvėjimasis

Šis mitas susiformavo dėl to, kad automobilių su šia transmisija stabdžiai yra jautresni - vos spustelėjus stabdžio pedalą automobilis sustoja. Važiuojant automobiliu su mechanine transmisija ir stabdant, reikia stipriau paspausti stabdžio pedalą. Žmonėms atrodo, kad, jei stabdžiai geriau stabdo, tuomet ir greičiau naudojasi. Tuo tarpu transporto priemonėse su automatine transmisija stabdžių kaladėlės kaip tik ilgiau tarnauja, nes stabdoma tolygiau, nereikia stipriai spausti pedalo.

Mitas 2: Mažesnis „automato“ pravažiavimo intervalas

Šį mitą A. Kviliūnas vadina visiškai nepagrįstu. Anot jo, automatinė transmisija labiau reaguoja į neteisingą eksploataciją, tad jos tarnavimo laikas tiesiogiai priklauso nuo vairuotojo žinojimo, kaip ją eksploatuoti. Pagrindinis „automato“ naudojimo principas - pasikrovimas, ypatingai - žiemą. Šaltu metų laiku automatinė transmisija nejungia aukščiausio laipsnio, o žemesni laipsniai jungiami esant didesnėms variklio apsukoms. Automatinė transmisija delsia perjungti laipsnius, kol variklis neįšyla iki darbinės temperatūros. Štai kodėl vairuotojams kyla klausimų dėl šios pavarų dėžės tinkamo veikimo.

Mitas 3: Didesnės degalų sąnaudos

A. Kviliūno teigimu, sunaudotų degalų kiekis tiesiogiai priklauso nuo „protingo“ važiavimo ir vairuotojo „kojos sunkumo“. Kai kurie automobiliai su automatine pavarų dėže yra net ekonomiškesni, nes adaptuojasi prie vairuotojo važiavimo stiliaus. Tai yra tiesa senesniuose automobiliuose - netgi jų gamintojai varikliui su „automatu“ nurodo didesnes sąnaudas nei su mechanine dėže. Tačiau šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės yra gerokai tobulesnės ir degalų ekonomija netgi lenkia mechanines. Automatinės pavarų dėžės turi daugiau laipsnių (6, 7, 8 ar dar daugiau) nei mechaninės, o dažniau keičiant pavaras, galima išgauti didesnį variklio darbo efektyvumą. Bet kokiu atveju, pagrindinis veiksnys, lemiantis automobilio ekonomiją, yra žmogus.

tags: #automatine #4 #pavaru #deze