Adžarija: autonominė respublika Gruzijos pietvakariuose

Gruzija yra Užkaukazės šalis, įsikūrusi rytiniame Juodosios jūros pakraštyje, pietinėse Didžiojo Kaukazo kalnų pagrindinio keteros pusėse. Šiaurėje ir šiaurės rytuose ją riboja Rusija, rytuose ir pietryčiuose - Azerbaidžanas, pietuose - Armėnija ir Turkija, o vakaruose - Juodoji jūra. Gruziją sudaro trys etniniai anklavai: Abchazija šiaurės vakaruose (pagrindinis miestas Suchumis), Adžarija pietvakariuose (pagrindinis miestas Batumis) ir Pietų Osetija šiaurėje (pagrindinis miestas Cchinvalis).

Gruzijos istorinių regionų susiformavimas

Dabartinės Gruzijos valstybės teritorija buvo suformuota XX a., Gruzijai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Istorinė Gruzija visuomet apėmė šiek tiek didesnes teritorijas, nei dabartinė, įskaitant dalį Turkijos ir Rusijos teritorijų, kurios vėliau buvo atplėštos. Išskyrus laikotarpius, kai Gruziją valdė svetimos valstybės (Bizantija, Sasanidai, Kalifatas, Osmanų imperija, Rusijos imperija ir kt.), nepriklausomybės laikotarpiais Gruzija retai kada buvo vieninga. Dėl labai įvairių gamtos sąlygų čia susiformavo daug smulkių istorinių regionų, kurie visuomet vaidino svarbų vaidmenį šalies istorijoje.

Šiuos regionus galima grupuoti į keturias pagrindines grupes:

• Vakarų Gruzija - teritorija, sudaryta daugiausia iš subtropinių lygumų Juodosios jūros rytinėje pakrantėje, kur susiformavo Ubykijos (dab. Rusija), Abchazijos, Megrelijos, Gurijos istoriniai regionai. Aukštumose šiaurės rytuose buvo Imeretija, Rača, Lečchumija ir Svanetija.
• Tao-Klardžetija (Pietvakarių Gruzija) - reljefo požiūriu gana kalnuotas ir įvairus regionas, apimantis dalį dabartinės Gruzijos, tačiau didžioji jo dalis yra dabartinėje šiaurės rytų Turkijoje. Arsiani kalnai dalija regioną į dvi dalis: vakaruose yra Adžarija, Klardžetija, Šavšetija, Tao, Lazona, o rytuose - Samcchė, Džavachetija, Trialetija, Tori, Artaanija, Kola.
• Centrinė Gruzija (Kartlija) - didžiausias regionas, gruzinų tautos centras. Geografiškai jį sudaro Kuros upės vidurupis. Jo šiaurėje buvo daug smulkių kalnuotų regionų, tokių kaip Mtiuletija, Chevija, Chevsuretija, Tušetija, Pšavija, Erco-Tianetija.
• Rytų Gruzija (Kachetija) - geografiškai įvairus regionas, kuriam priklauso ir smulkesnis regionas Heretija (dabar dalis priklauso Azerbaidžanui).

Kiekvienas istorinis regionas pasižymėjo savitu kultūriniu identitetu, gyvenimo būdu. Dažniausiai čia susiformuodavo savitas gruzinų kalbos dialektas ar net atskira kalba (pvz., abchazų, lazų, svanų, megrelų ir kt. kalbos).

Gruzijos istoriniai regionai

• Abchazija
• Adžarija
• Chevija
• Chevsuretija
• Džavachetija
• Erco-Tianetija
• Gurija
• Heretija
• Imeretija
• Kachetija
• Kartlija
• Lečchumija
• Meschetija
• Megrelija
• Mtiuretija
• Pšavija
• Rača
• Samachablas
• Svanetija
• Tao-Klardžetija
• Taširas
• Trialetija
• Tori
• Tušetija

Gruzijos priešistorė ir ankstyvosios valstybės

Spėjama, kad Pietų Kaukazas buvo apgyvendintas prieš 1,8 mln. metų. Dmanisyje randami seniausi Gruzijoje archeologiniai radiniai. Neolito žemdirbės kultūros čia susiformavo apie VII-VI tūkst. pr. m. e. IV tūkst. pr. m. e. jos išaugo į Pietinio Kaukazo Kura-Arakso kultūrą, kuri vėliau išsivystė į II tūkst. pr. m. e. Trialetijos kultūrą. 2100-750 m. pr. m. e. regionas patyrė invazijas iš įvairių pusių - šią teritoriją kirto hetitai, urartai, medai, iranėnai, kimerai.

Maždaug tuo metu iš vietos gyventojų protokartvelų vystėsi pagrindinės atšakos, tapusios dabartinių tautų pirmtakėmis. Vakarų lygumose susiformavo zanų atšaka (iš jos vėliau išsivystė megrelų, lazų ir kitos tautybės). Šiaurės vakarų aukštumose (dab. Abchazija, Svanetija) susiformavo svanai, o rytinėje Gruzijoje formavosi gruzinai (kartvelai).

Kolchidė ir Iberija

Spėjama, kad viena pirmųjų valstybių, susiformavusi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje Pietvakarių Gruzijos regione, buvo Diaochi. Yra hipotezių, kad jos gyventojai buvo protokartvelai, patyrę stiprią įtaką iš Mesopotamijos civilizacijų. Ši valstybė aprašoma Asirijos ir Urartu metraščiuose. Jos pavadinimas išliko vėlesniame istorinės Gruzijos Tao (graikiškai Taoči, armėniškai Tays) regione.

Maždaug tuo metu derlingose Vakarų Gruzijos žemumose konsolidavosi zanų valstybė Kolchidė su sostine Kutaisyje. Ši valstybė išsiplėtė palei Juodosios jūros vakarines pakrantes. Argonautai iš Graikijos lankėsi būtent šioje karalystėje. VI a. pr. m. e. vietinė kultūra susitiko su graikų kultūra, mat tuo metu graikai čia kūrė savo kolonijas, iš kurių vėliau susiformavo tokie miestai kaip Picunda (graikų Pitijus), Suchumis (graikų Dioskurijos), Potis (graikų Phasis), Gonijas (graikų Apsaras), Nokalakevis (graikų Archeopolis).

Kalnuotoje rytinėje Gruzijoje valstybės konsolidacijos procesas užtruko, tačiau galiausiai valstybė susikūrė apie 300 m. pr. m. e. Tai buvo gruzinų (kartvelų) tautos Iberija su sostine Mccheta. Iberijoje, skirtingai nei Kolchidėje, buvo stipresnė mesopotamiška kultūra, čia buvo paplitusi ne graikų, bet aramėjų kalba. Iberija valdė ne tik Centrinę ir Rytų Gruziją, bet ir Pietvakarių Gruziją, kuri II a. pr. m. e. atiteko Armėnijai.

Romos, Bizantijos ir Sasanidų valdymas

Nuo I a. pr. m. e. Gruzijos teritorijoje hegemoniją įgijo Romos imperija, kuriai tiesiogiai pavergti šių sričių nepavyko, tačiau valdė per legatus, dėl šių teritorijų kovodama su Partų imperija, vėliau Sasanidų imperija. II a. Iberija vėl sustiprėjo, sugebėdama atkurti senąsias savo teritorijas Armėnijos sąskaita. Tuo metu joje į valdžią atėjo nauja dinastija - Aršakidai (Partų dinastijos atšaka), kurią III a. pabaigoje pakeitė Chosroidai.

IV a. iš Romos imperijos išsivadavo viena nedidelė provincija, anksčiau buvusi pietinė Kolchidės sritis - Lazona, gyvenama lazų tautos. Lazai pradėjo ekspansiją į buvusias Kolchidės teritorijas ir jas vėl suvienijo į Lazikos karalystę. Ši karalystė egzistavo iki VII a., kai suskilo į daug smulkių kunigaikštysčių, tapusių priklausomomis nuo Bizantijos.

IV a. Gruziją pasiekė krikščionybė, ir Iberija buvo viena pirmųjų pasaulio valstybių, priėmusi šią religiją. Iberijos karalius Mirianas III priėmė krikščionybę 327 m. Netrukus krikščionybė buvo priimta ir Lazikoje. Nuo IV a. pabaigos Iberijoje įsitvirtino Sasanidų imperija, kuri su pertraukomis valdė karalystę iki arabų užkariavimų VII a. Gruzinai neretai sukildavo, siekdami atkurti savo tapatybę. Vienas žymiausių to laikotarpio herojų buvo karalius Vachtangas I, kuris VI a. pradžioje laikinai iškovojo nepriklausomybę, o vėliau buvo užtikrinta gruzinų teisė turėti savo rinktus vietininkus (erismtavari). Tuo pat metu pietvakarių Gruzija buvo valdoma Bizantijos imperijos, kuri šiose teritorijose įsteigė administracinį vienetą Iberijos Kuropalatinatą.

Gruzinų kunigaikštystės ir pirmasis suvienijimas

VIII a. visas Pietų Kaukazas, įskaitant ir Gruziją, patyrė arabų antpuolius. Jų metu buvo sunaikinta Sasanidų imperija. Tačiau daugumai Gruzijos kunigaikštysčių pavyko išsaugoti nepriklausomybę, nors pietinė Kartlija buvo užimta arabų ir paversta Tbilisio emyratu. Priešo akivaizdoje gruzinų kunigaikštystės ėmė vienytis.

Apie 786 m. mažos Abchazijos kunigaikštystės valdovas Leonas iškovojo nepriklausomybę nuo Bizantijos ir suvienijo visą Vakarų Gruziją, beveik atkurdamas senosios Lazikos ir Kolchidės teritorijas. Taip buvo įkurta Abchazijos karalystė, kurios sostinė buvo perkelta į Kutaisį. Ši karalystė X a. pirmoje pusėje tapo tokia stipri, kad kartais valdydavo ir į rytus buvusias karalystes - Kartliją, Kachetiją ir Heretiją.

IX a. pradžioje tuo tarpu prasidėjo pietvakarių Gruzijos vienijimas. Ši istorinės Gruzijos dalis, formaliai priklausiusi Iberijos kuropalatinatui, įgijo de facto nepriklausomybę. Įsitvirtinus Bagrationų dinastijai, valdovas Ašotas iš Klardžetijos užėmė aplinkines kunigaikštystes, sukurdamas Tao-Klardžetijos karalystę. Valstybės sostine tapo Artanudžis.

X a. pabaigoje prasidėjo galutinis Gruzijos vienijimo etapas. Nusilpus Abchazijos karalystei, Dovydas III iš Tao-Klardžetijos prijungė Kartliją. Mirus Abchazijos valdovui Teodosijui aklajam, sostą paveldėjo Dovydo III netikras sūnus Bagratas III, o 1001 m. mirus Dovydui, Bagratas III paveldėjo ir Tao-Klardžetijos sostą. 1008-1010 m. Bagratas III užkariavo ir Kachetiją bei Heretiją, taip baigdamas visos Gruzijos vienijimą.

XI a. antroje pusėje visą pietų Kaukazą siaubė seldžiukai, kurie žudė vietos gyventojus, griovė miestus. Daugybė gruzinų bėgo į kalnuotas šiaurines sritis, tokias kaip Svanetija, Rača, Chevija, Chevsuretija ir kt.

Gruzijos karalystė XII-XIII a.: Aukso amžius ir nuosmukis

1089 m. Gruzijos sostą paveldėjo Dovydas IV Statytojas, kuris visą savo gyvenimą skyrė kovai su seldžiukų viešpatavimu ir kolonizacija. Dovydui palankus veiksnys buvo ir I kryžiaus žygis, kuris nusilpnino musulmonų galią Artimuosiuose Rytuose. Dovydas organizavo nuolatinę armiją, valstiečių miliciją, o 1099 m. nustojo mokėti duoklę seldžiukams. Karalius ypač rėmė krikščionių vyriausiąjį katoliką, taip remdamas gruzinų rekonkistą prieš musulmonus.

XII a. pradžioje Dovydas jau valdė senąsias Gruzijos teritorijas, o Tbilisis buvo paverstas mažu musulmonišku enklavu. Karalius, siekdamas apgyvendinti šalį, kuri buvo ištuštėjusi po seldžiukų viešpatavimo, kvietėsi karius su šeimomis iš Šiaurės Kaukazo, iš Alanijos karalystės, kad jie tarnautų valstybės armijoje. Jų palikuonys yra žinomi kaip osetinai ir gyvena Pietų Osetijoje. 1122 m. įvyko paskutinis didelis Didgorio mūšis tarp Gruzijos ir seldžiukų, kurį gruzinai laimėjo. Per šį mūšį buvo galutinai prijungtas Tbilisis, kuris tapo karalystės sostine. Netrukus prie Gruzijos buvo prijungtos krikščioniškos sritys, kuriose islamas dar nebuvo spėjęs įsigalėti: šiaurės Armėnija ir vakarų Širvanas. Islamizuotas Rytų Širvanas tapo Gruzijos vasalu.

Po Dovydo įpėdinių, kurie tęsė sėkmingą politiką, 1184-1213 m. Gruziją valdė karalienė Tamara, kurios valdymas vadinamas Gruzijos aukso amžiumi. Jos laikais Gruzijos armija atsispyrė naujoms musulmonų invazijoms. Be to, Gruzija savo vasalėmis pavertė daugybę musulmoniškų kraštų - Pietų Armėniją, Azerbaidžaną (įskaitant ir dabartinį šiaurės Iraną). Gruzijos vasalitetą pripažino šiaurės Kaukazo valstybės Alanija, Durdzukija, Didoja, Chunzija, Lekija. 1205 m. Gruzijai užkariavus šiaurės rytų Bizantiją, šios teritorijos buvo atiduotos valdyti Tamaros giminaičiui ir tapo Trapezunto imperija, iš dalies priklausoma nuo Gruzijos. Tuo metu Gruzija tapo stipriausia valstybe Viduržemio jūros rytiniame regione. Valstybėje klestėjo kultūra, architektūra, filosofija, literatūra.

Nuosmukis

1220 m. Gruzijos teritoriją pasiekė mongolai, o 1243 m. sutartimi karalienė Rusudan buvo priversta atiduoti mongolams visas vasalines musulmoniškas teritorijas (Širvaną, pietų Armėniją). Be to, mongolai realiai kontroliavo visą vakarų Gruziją, įskaitant ir sostinę Tbilisį, todėl Gruzijos valdovai reziduodavo Kutaisyje. Nesutarimai egzistavo ir karalystės viduje, mat pietvakarinėje Gruzijoje įsigalėjo Samcchės valdovai, kurie praktiškai tapo nebepriklausomi. Taigi, Gruzijos karalystė tuo metu realiai apsiribojo tik Vakarine Gruzijos dalimi. 1259-1330 m. Gruzija aktyviai kovojo su Ilchanatu, kuris siekė įsigalėti šiose teritorijose, ir apsaugojo nepriklausomybę.

Ilchanatui nusilpus XIV a. viduryje, karalius Georgas V Šviesusis (1314-1346) laikinai atkūrė Gruzijos vienybę (1220 m. sienas) ir sugrąžino Trapezunto imperiją į Gruzijos įtaką. 1386-1403 m. Gruzija patyrė griaunančias Tamerlano invazijas, po kurių šalies ekonomika, kultūra buvo sugriautos. Be to, per XV a. galutinai žlugus Bizantijos imperijai, buvo tiurkizuotos ir islamizuotos visos teritorijos į vakarus ir į rytus nuo Gruzijos, Armėnija buvo užimta musulmoniškos Kara Kojunlu valstybės, taigi Gruzija pavirto mažu krikščionišku enklavu.

XV a. pradžioje Gruzijos etninės teritorijos skilo į 4 karalystes, kurios atitiko keturis istorinius regionus. Vakarų Gruzijoje susiformavo Imeretijos karalystė, rytų Gruzijoje - Kachetijos karalystė, centrinėje Gruzijoje - Kartlijos karalystė, o pietvakarių Gruzijoje - Samcchės atabegatas. XV a. pabaigoje, nors karalystės išliko, Gruzija buvo padalinta tarp dviejų imperijų įtakos sferų: Imeretijoje ir Samcchėje įsigalėjo Osmanų imperija, o Kartlijoje ir Kachetijoje - Safavidų Persija. Vėliau Samcchė buvo prijungta prie Osmanų imperijos, islamizuota ir atplėšta nuo istorinės Gruzijos. Tiek turkai, tiek persai vykdė savo žiaurią politiką, smukdydami krašto ekonomiką, žudydami gyventojus, juos tremdami.

Rusijos imperijos valdymas ir Kaukazo vietininkystė

1762 m. Kachetijos karalystės karalius Ereklis II paveldėjo gretimos Kartlijos karalystės sostą, taip suvienydamas abi karalystes. Jų bendra sostine tapo Telavis. Ereklis siekė paramos iš Rusijos imperijos, kuri buvo panašios religijos, kovoje su musulmonais. Rusijai ši sąjunga buvo naudinga kovoje su tuometiniu priešu Turkija. 1783 m. Georgijevsko sutartimi buvo patvirtintas Kachetijos-Kartlijos, kaip Rusijos protektorato, statusas, tačiau 1787 m. rusai išvedė savo pajėgas iš šalies, palikdami ją neginamą. 1795 m. Persijos kariuomenė, Krtsanisi mūšyje nugalėjusi Gruzijos pajėgas, sudegino Tbilisį.

1801 m. Rusijos imperatorius Pavelas I aneksavo Kartliją-Kachetiją, buvo nutraukta Gruzijos valdovų dinastija ir paskirtas gubernatorius. 1805 m. rusai sumušė persų armiją, išgelbėdami Tbilisį, tačiau 1810 m. aneksavo ir Imeretiją, nugalėję jos karalių Solomoną II. Vėlesnių mūšių metu buvo iš Turkijos atkovotos dalis Samcchės žemių (Adžarija, Džavachetija), kurios irgi prijungtos ir sudaro dabartinės Gruzijos teritoriją. Visos čia rusų užimtos teritorijos buvo pavadintos Kaukazo vietininkyste, kuri plėtėsi tolyn į rytus ir į pietus, apimdama ir dabartines Armėnijos, Azerbaidžano teritorijas.

Rusai išpažino panašią religiją, todėl buvo tikimasi sėkmingai inkorporuoti Gruziją į imperijos sudėtį. Tačiau dėl didelių kultūrinių skirtumų gruzinai ne kartą sukildavo (1832, 1941 m.). 1845 m. Kaukazo vietininku tapus Michailui Voroncovui, rusai sulaukė gruzinų diduomenės palaikymo, šalis buvo europeanizuota, tačiau buvo silpninamas žemės ūkis.

Tautinis atgimimas ir nepriklausomybė

Rusijos imperijoje augo gruzinų nepasitenkinimas, kuris XIX a. antroje pusėje pasireiškė kaip tautinis atgimimas. Buvo priešinamasi rusų provoslavų įsitvirtinimui bažnyčiose, valstietijos nuskurdimui, armėnų įsigalėjimui šalies prekyboje ir pramonėje. Atgimimui vadovavo princas Ilja Čavčavadzė, kuris rėmė mokyklas, kultūrą. Jo iniciatyva pradėtas leisti laikraštis „Iverija“. Tuo metu iškilo daug talentingų, kūrybingų asmenybių, kurios kūrė literatūrą, skatino tautinę tapatybę ir vedė prie nacionalinio pasipriešinimo. Gruzinų nacionalinis pasipriešinimas turėjo ir daug socializmo bruožų, mat socialdemokratų partija tapo vadovaujančia politine jėga. Šis laikotarpis išugdė daug vėlesnių sovietmečio vadų, jų tarpe ir Josefą Visarionovičių Džugašvilį (Staliną).

1905 m. valstiečių sukilimas vedė į daug reformų, palengvinusių padėtį šalyje. Tačiau po 1917 m. revoliucijos 1918 m. Gruzija paskelbė Demokratinę Gruzijos Respubliką, kurią valdė daugiausia socialdemokratai. 1922 m., po trumpos nepriklausomybės, Gruzija buvo inkorporuota į TSRS kaip Užkaukazės TFSR dalis. Prijungimo metu ji buvo priversta atiduoti kai kurias savo teritorijas Turkijai (Klardžetija, dalis Meschetijos, Artaanas, Kola), Armėnijai (Lore regionas), Azerbaidžanui (dalis Heretijos), Rusijai. Taip susiformavo dabartinės Gruzijos sienos.

Gruzijos žmonių šaknys driekiasi giliai istorijoje; jų kultūros paveldas yra itin senas ir turtingas. Viduramžiais egzistavo galinga gruzinų karalystė, savo aukštumą pasiekusi 10-13 a. Po ilgo turkų ir persų viešpatavimo laikotarpio Gruziją XIX amžiuje aneksavo Rusijos imperija. Nepriklausoma Gruzijos valstybė egzistavo 1918-1921 m., kai ji buvo įtraukta į Sovietų Sąjungą. 1936 m. Gruzija tapo steigiamąja (sąjungine) respublika ir tokia išliko iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Sovietmečiu Gruzijos ekonomika buvo modernizuota ir diversifikuota. Viena labiausiai nepriklausomybę siekiančių respublikų Gruzija suverenitetą paskelbė 1989 metų lapkričio 19 dieną, o nepriklausomybę - 1991 metų balandžio 9 dieną.

tags: #aut #respublika #gruzijos #pietvakariuose