Šie metai ypatingi, nes 2026 m. Švenčionys švenčia savo 540 metų jubiliejų! Ta proga su nekantrumu noriu pristatyti Alberto Dindos prisiminimus apie senuosius Švenčionis.
Albertas Dinda - Švenčionyse gerai žinomas, aktyvus ir veiklus žmogus. Gimęs 1950 m. ir augęs šiame mieste, jis Vilniuje baigė mokslus (tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute pirmus metus studijavo fizikos ir elektrotechnikos specialybę, bet po metų perėjo į matematikos specialybę). Albertas sugrįžo į Švenčionis ir visą laiką dirbo mokytoju: dėstė matematiką, astronomiją, informatiką, porą metų - fiziką, taip pat vedė įvairius būrelius. Daug metų jo mokiniai mokėsi Jaunųjų programuotojų mokykloje nuotoliniu būdu. Uždavinių sąlygos būdavo spausdinamos laikraštyje („Komjaunimo tiesa“), o programas vaikai rašydavo ant languoto popieriaus ir siųsdavo į MII (Kibernetikos, o vėliau į Matematikos ir informatikos institutą). A. Dinda vedė „Jaunųjų programuotojų būrelį“ Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, o vasarą draugiškai dirbdavo JPM stovyklose.
Nuo jaunų dienų Albertas turėjo daug pomėgių - fotografiją ir radiotechniką. Jam visada puikiai sekėsi ne tik tikslieji mokslai, bet ir kalbos. Dirbdamas mokytoju, mokyklos estradiniame ansamblyje grojo gitara, o nuo 2018 m. gieda Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios chore.
Švenčionių miesto istorija Alberto Dindos akimis
Albertas Dinda pasidalino įspūdingais prisiminimais apie tokį miestą, kokio daugelis jau nebepažįsta. Mokytojas taip pat turi surinkęs ir išsaugojęs labai daug vertingų miesto nuotraukų iš skirtingų laikotarpių.
Vilniaus gatvė: Pokyčiai per šimtmečius
Vilniaus g. 2 - gražus XIX a. pabaigoje statytas pastatas, kuris džiaugiamės, kad yra išsaugotas. Dabar čia yra kultūros centras, biblioteka ir kelios parduotuvės. Tačiau anksčiau šio pastato paskirtis buvo kitokia.
Pirmojo pasaulinio karo metai
Pirmojo pasaulinio karo metais šis pastatas jau puošė miestą. Atėjūnai vokiečiai čia įsirengė „Soldatenheimą“ - kareivių namus ir „Ofizierencasino“ - karininkų kazino, kur jie galėjo ilsėtis ir pramogauti. Apačioje veikė Šreiberio vaistinė, laikrodžių taisykla ir kelios parduotuvės. Policininko būdelė prie sankryžos buvo demonstratyviai pargriauta, rodant, kad mieste šeimininkauja nauji valdovai.
Tarpukario laikotarpis
Tarpukariu, po 1920 metų, atėjo nauji „šeimininkai“. Vaistinė, laikrodininkas ir parduotuvės liko savo vietose, tačiau atsirado lenkų mokytojų knygynas, o antrame aukšte įsikūrė pavieto (rajono) seimelis - valdžios įstaiga. Antrame aukšte esanti didelė salė, pritaikyta įvairioms reikmėms, tiko posėdžiams, bibliotekoms, kinams, baliams.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai
Antrojo Pasaulinio karo laikų nuotraukų rasti nepavyko. Tolėliau, link arkos, veikė didelė audeklų parduotuvė, kurioje pirkdavome medžiagas paltams, kostiumams, užuolaidoms, patalynei, siūlus, sagas ir net adatas. Po karo toliau iki cerkvės buvo likę tik griuvėsiai ir balos. Žvelgiant nuo Švenčionėlių ir Vilniaus gatvių sankirtos, matėsi Strūnaičio gatvė, cerkvė, poliklinika. Vietoje turgaus aikštės pokariu buvo įkurtas miesto parkas.
Pokariu turgaus aikštę puošė dar vienas gražus mūrinis pastatas, kuris neišliko. Jo vietoje pokariu, atsiradus „poreikiui“, iš baltų plytų buvo pastatyta kavinė „Eglė“, kurios antrame aukšte buvo įrengtas viešbutukas. Šis pastatas originalioje formoje neišliko, buvo modernizuotas ir šiuo metu jame įsikūrusi „Sodra“. Toliau iki dabartinės Rymo gatvės stovėjo du kuklūs mediniai pastatai - parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės. Aštunto dešimtmečio eigoje šioje vietoje išdygo restoranas „Beržuvis“. Atėjus nepriklausomybei, kurį laiką restoranas merdėjo, tačiau galop atsigavo ir tebetęsia savo veiklą.
Rymo gatvė ir jos pokyčiai
Pažvelkime į dabartinę Rymo gatvę. Tarpukariu visoje Europoje buvo propaguojamas masinis sportas. Įvairių švenčių progomis Švenčionyse organizuojamos visokiausios varžybos - tinklinio, futbolo, bėgimo, dviračių, slidinėjimo ir net bėgimo su dujokaukėmis žiemą. Pastato kampe buvo įsikūręs kirpėjas.
Septintame dešimtmetyje dabartinėje Rymo gatvėje (anksčiau Pionierių g.) buvo pastatyta nauja kultūrinių prekių parduotuvė. Čia buvo galima įsigyti radijo imtuvų, televizorių, žaislų, laikrodžių, muzikos instrumentų ir panašių daiktų. Žymiai vėliau, gal aštunto dešimtmečio pabaigoje, tolumoje buvo pastatyta Statistikos valdyba.
Vilniaus gatvė po karo: statybos ir naujos paslaugos
Visi mūriniai pastatai, esantys netoli Švenčionėlių ir Vilniaus gatvių sankirtos, yra pastatyti po paskutinio karo. Albertas Dinda prisimena, kaip buvo statomi dviaukščiai Vilniaus ir Švenčionėlių gatvėse. Statybininkai neturėjo net kranų ir plytas užnešdavo ant savo pečių. Vėliau reikalai kiek pasitaisė ir statybos įsibėgėjo.
Jau pastačius kelis dviaukščius, atsirado poreikis steigti Buitinio Gyventojų Aptarnavimo Kombinatą (BGAK). Apie 1966 metus buvo įsteigta net speciali tam skirta ministerija. Namudininkai (pvz., batsiuviai) buvo priversti keltis į BGAK arba išsipirkti patentus dirbti namuose. Naujame pastate (Vilniaus g. 10) įsikūrė didelė siuvykla, fotografai, kirpėjai, laikrodininkas, radijo ir televizorių taisytojai, batsiuviai, mezgėjos ir net skalbinių priėmimo-išdavimo punktas. Taip pat veikė vilnų karšykla, lentpjūvė, medžio dirbinių dirbtuvės ir dar kelios paslaugos. Pavyzdžiui, „buitiniame“ buvo galima išsinuomoti dulkių siurblį ar grindų blizgintuvą.
Apie 1974 metus vestuvininkai jau galėjo fotografuotis visame gražume. Priešingoje Vilniaus gatvės pusėje, griuvėsių vietoje, maždaug apie 1962-1963 metus išdygo kino teatras „Taika“. Taigi, kinas iš Lentupio gatvės persikėlė į modernias patalpas Vilniaus gatvėje. Salė atrodė įspūdingai. Vienas iš pirmųjų seansų buvo vaidybinė pasaka apie Ilją Muromietį ir revoliucinė juosta „Optimistinė tragedija“.
Toliau Vilniaus gatve einant, randame dar vieną „išvystyto socializmo“ laikų pastatą. Dabar čia prekiaujama gėlėmis, o pradinė jo paskirtis buvo vaistinė. Tiems laikams tai buvo nebloga vaistinė, vaistus iš miltelių pagamindavo per porą valandų.
Prekybos ir paslaugų centrai
Šalia buvusio univermago, kitoje gatvės pusėje, matome nedidelį pastatą. Tai tikrai senas pastatas, jo istorija mažai žinoma. Tačiau aštuntame dešimtmetyje ten buvo gaminami pieno mišinukai vaikams.
Priešais buvusį gastronomą, kuris buvo šviesus, su dideliais stikliniais langais, septinto dešimtmečio pastatas, veikė universalinė tų laikų parduotuvė, vadinama „univermagu“. Pirmame aukšte pirkdavome batus, o antrame - gatavus drabužius. Taip pat parduodavo užuolaidas, apatinius drabužius ir pan. Albertas Dinda prisimena, kaip sekmadieniais apibėgdavo beveik visas parduotuves ieškodami deficitinių prekių.
Kartą į „univermagą“ užvežė japoniškų Tetoron lietpalčių. Tai buvo sintetinė medžiaga, tais laikais neįprasta. Lietpalčiai buvo brangūs, niekas jų nepirko. Tuomet pardavėjas sugalvojo triuką: jis supylė visą kibirą vandens ant lietpalčio, o po to greitu mostu jį nupurtė. Vanduo dingo, o lietpaltis liko sausas. Tuoj atsirado norinčių pirkti ir visi lietpalčiai mikliai išgaravo.
Sankryžos prie Strūnaičio gatvės istorija
Priėjus sankryžą, kur Strūnaičio gatvė įsiremia į Vilniaus gatvę, pasakojama, kad XIX a. iš šio namo balkono Napoleonas Bonapartas stebėjo savo kariuomenės paradą. Nors Albertas Dinda nėra istorikas, jis sugretina kelis faktus: Napoleonas Vilniuje užtruko duodamas įsakymus, reikėjo užtikrinti maisto tiekimą. Rusų kariuomenė traukėsi į rytus, stengdamasi išvežti maisto atsargas. Šios kariuomenės nuotykiai Švenčionyse trumpai aprašyti Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“.
Kai Napoleonas atvyko, Švenčionyse jau buvo prancūzų kariuomenė, kuri forsavusi Kunos upę. Pasakojama, kad prancūzai net skendę toje upėje. Jei žinotume tą vietą, būtų galima ją aptverti ir pastatyti informacinį lapą. Pasakojama, kad Bonapartui palaikyti kompaniją buvo pasamdyta išsilavinusi panelė, mokėjusi gražiai kalbėti prancūziškai.
XIX a. pirmoje pusėje sankryžoje stovėjo Šv. Petro ir Pauliaus maža medinė cerkvė. Kitoje Strūnaičio gatvės pusėje matome paštą, kuris atsirado praeito amžiaus septintame dešimtmetyje. Didelė klientų salė, daug dirbančių - priimdavo siuntas, registruotus laiškus, prenumeravo laikraščius ir žurnalus. Atsirado pašto kodai, laiškų rūšiavimo mašina, kuri žymiai pagreitindavo darbą. Taip pat veikė telegrafo ir „tarpmiestinio“ telefono skyrius.
Rajone buvo išvystytas laidinis radijas, o pašto kroso stovėjo galingas ir tiems laikams modernus radijo mazgas. Kartą per savaitę buvo transliuojama ir vietinė vienos valandos trukmės laida. Kultūros namuose buvo specialistas, kuris rengė reportažus šiai laidai. Moderni telefonų stotis jau operavo penkiaženkliais telefonų numeriais, telefonai turėjo rinkiklius. Orinės telefono linijos pakeistos kabelinėmis. Daugelis tarnautojų namuose įsirengė laidinį telefoną.
Strūnaičio gatvės ir jos apylinkių istorija
Šiek tiek paėjus Strūnaičio gatve, būtų galima rasti senąją gražiai mėlyną medinę polikliniką, kuri, kaip ir daugelis medinukų, sudegė. Ji primena laikus, kai beveik viskas buvo viename hole: kelis žingsnius žengęs iš okulisto, galėjai patekti pas dantistą, o iš dantisto - pas rentgenologą.
Grįžkime į Vilniaus gatvę. Šalia cerkvės matome dar vieną labai seną medinį pastatą. Iki nepriklausomybės laikų čia buvo teismas. Vėliau jis buvo privatizuotas ir jame įsikūrė baldų parduotuvė. Tačiau pastato interjeras yra pritaikytas būtent teismui.
Šio pastato kiemo gale buvo dar vienas nedidelis pastatas, kuriame glaudėsi Švietimo skyriaus metodinis kabinetas. Čia buvo rengiama metodinė medžiaga mokykloms, daromos prozos, poezijos ir muzikinių kūrinių kopijos.
Po karo čia buvo tuščias sklypas, gal pastatai buvo sudegę, bet septintame dešimtmetyje pastatytas naujas pastatas „partkomui“. Nepriklausomybės laikais „partkomas“ savo funkcijų neteko ir čia atsikėlė teismas. Visi septinto-aštunto dešimtmečio pastatai turi kampuotą formą ir didelius langus.
Medžių paunksmėje stovi senas ir niūrus pastatas. Sename Švenčionių miesto žemėlapyje-schemoje randu užrašą, kad čia „tiurma“, t. y. kalėjimas. Taigi, teismas nuo kalėjimo visai netoli.
Pastaba: Likusi teksto dalis iš pateikto šaltinio yra apie kelionę į kalnus ir neturi ryšio su Švenčionių miesto istorija, todėl nebuvo įtraukta į šią istorinę apžvalgą.
tags: #arkliams #lenta #lipti #i #automobili