Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas, vienas ryškiausių Lietuvos teatro ir kino veidų, dalijasi savo mintimis apie kūrybą, gyvenimo prasmę ir asmeninius iššūkius. Jo darbai teatre ir asmeninės gyvenimo patirtys atspindi gilų apmąstymą apie žmogaus egzistenciją, meno paskirtį ir visuomenės pokyčius.
„Tankumyne“: Spektaklis apie žmogaus kelionę ir „pjaustyklos“ metafora
Kūrinio pasirinkimas ir interpretacija
Prieš spektaklio „Tankumyne“ premjerą Rolandas Kazlas svarsto apie gyvenimo prasmę, sakydamas: „Pagavau, ar vieta ir laikas, kur mes gyvename, nėra pjaustykla - kaip aparatas, kuris naikina dokumentus“. Jis metaforiškai teigia, kad „juk pjausto popierių, ar ne? [...] Gal ir žmogaus „vidus“ nuolat negailestingai rėžiamas į skutelius ir paskui labai sunku vėl save užauginti. O kai suauga, lieka randai.“ Pasak R. Kazlo, jam labiausiai nesinorėjo, kad tai būtų tekstinis spektaklis. Aktorius ir režisierius yra „skaitantis žmogus“, kurį visada pirmiausia domina autorius, „kiek jo požiūris į gyvenimą sutampa su manuoju“. Todėl Ryūnosuke Akutagawa jam atrodo vienas geriausių visų laikų rašytojų, kurį sulygintų su Augustu Strindbergu, Charles`iu Baudelaire`u, Gustave`u Flaubert`u, Guy de Maupassant`u. R. Akutagawa - „puikus novelės meistras“. „Tankumyne“ yra „puiki novelė - labai taupi ir tiksli, kalbanti tiesiog apie žmogų, apie užmuštą žmogų ir apie žmogaus kelionę per tą tankumyną.“ Šioje novelėje „kalba ir pats žmogus ir kalbama apie jį“. R. Kazlui pasirodė, kad tai „buvo svarbu visais laikais“ ir kalba apie „žmogaus užmušinėjimą nuo pat ryto iki vakaro, apie užmušinėjimą jo sieloje daugelį gražių dalykų“. Kartais „tas tankumynas tiek suveši, kad žmogus neberanda kelio ir pats save užmuša, kas atsitiko ir pačiam R. Akutagawai“. Vis dėlto spektaklyje „bandysime ieškoti išėjimo iš to tankumyno“. Aktoriams jis sakė: „atkreipkite dėmesį, kiek daug gražių žodžių šitoje novelėje: vyras, moteris, veidas, akimirka, vėjas, gėda. Šitie žodžiai išnyksta, kaip ir vyras ir moteris, kaip ir kažkas bendra tarp jų, išnyksta gyvas žmogus, visa, kas gražiausia, traukiasi“. Vienas filosofas yra pasakęs, kad „šiais laikais žmogus jau nebekalba - kalbama jo vardu“. Todėl R. Kazlas nori, „kad kalbėtų tas samurajus, kalbėtų tai, kas kilnu, gražu, subtilu, bet paslėpta tankumyne.“ Tai „labai paprasta istorija“, kuri yra „žmogaus kelionė per gyvenimą“, ir, žinoma, „apsakymą pabaigia jo vėlė“. „Didieji autoriai ir yra didūs, nes jų kūrinius gali sukinėti kaip brangakmenius, kaip deimantus - kiekviena briauna bus iškalbinga, graži.“ Todėl ir „šitos novelės taip lengvai, plikomis rankomis nepaimsi ir nepasakysi, kad čia yra apie tai, o čia - apie tai. Tai seklu.“ Kiekvienas geras kūrinys yra „gilus, daugiasluoksnis, keliuose puslapiuose pasiekiamos didelės aukštumos ir gilumos. Taip ir šitoje novelėje.“ Aktoriui pasirodė, kad „čia yra visos temos, kurios liečia žmogų“. R. Kazlas mano, kad mes, „gyvi žmonės, galime kalbėti tik apie žmones“.
Spektaklio kūrimo procesas ir „Cezario grupė“
Nors tai nėra tradicinė pjesė, R. Kazlas teigia, kad „tai ne pjesė, o apsakymas, bet iš esmės jis parašytas kaip pjesė: yra septyni monologai ir netgi paaiškinimai, ką personažas daro“. Jam nesinorėjo, kad tai būtų tekstinis spektaklis: „atsisėdame ir pradedame“. Norėjosi tai „supinti į vientisą istoriją“. Su rusų literatūros kritiku Aleksejumi Bartoševičiumi R. Kazlas visiškai sutinka, kad „istorija turi būti papasakota“. Spektaklyje veikia septyni personažai. R. Kazlas norėjo, kad „kiekvienas personažas kalbėtų ir apie užmuštą save arba kažką, kas užmušta jo sieloje. Taigi kalbėdami apie kitą jie kalba ir apie save šiek tiek.“ Su Cezariu Graužiniu, vadovaujančiu „Cezario grupei“, R. Kazlas buvo dirbęs kaip aktorius jo statytuose spektakliuose prieš daugelį metų. Šįkart „viskas labai paprasta - jis mane pakvietė, aš neatsisakiau, nes visada turiu kažkokių ruošinių“. R. Kazlas save vadina „sugadintu skaitytoju - visą laiką skaitau ir galvoju, ar tiktų teatrui, ar ne“. Jis mano, kad „iš esmės viskas tinka, viską įmanoma padaryti“. Aktoriui pasirodė, kad R. Akutagawos novelė „tinkama „Cezario grupei““. Spektaklyje vaidins penki „Cezario grupės“ aktoriai, kurie „viską puikiai atlieka“, ir R. Kazlui smagu, kad „mes vis labiau susikalbame, jie girdi, ką aš sakau, pataiso savo vaidybą“. Repetuojant „Menų spaustuvės“ antroje studijoje jau kabo būsimos dekoracijos: „Tokie pjaustyti popieriai - balti, juodi“. Aktorius apibendrina metaforą: „Tai ir tankumynas, ir užmuštas samurajus, ir žmogaus užmušinėjimas. Ar tai nėra pjaustykla? Juk pjausto popierių, ar ne? Naikina dokumentus. Gal ir žmogaus „vidus“ nuolat negailestingai rėžiamas į skutelius ir paskui labai sunku vėl save užauginti. O kai suauga, lieka randai.“ Jis labai gerbia japonų kultūrą ir istoriją, todėl jam norisi, kad „samurajus šiek tiek būtų ir paties autoriaus šešėlis. Tai kažkoks žmogus su antpečiais, gal jau ne šių laikų herojus, bet vis dėlto žmogus, pasiryžęs už savo idėjas ir mirti, nebijoti pralaimėti.“ Pasak jo, „samurajaus profesija ir aktoriaus profesija labai panašios: tai labai trumpa kova ir nebijojimas pralaimėti. Laimėsime ar pralaimėsime, gali spręsti kiti. Bet mes turėsime, ką papasakoti.“ R. Kazlas pritaria, kad jo spektakliuose „visada daug muzikos“, todėl ir šiame spektaklyje jos bus daug.
Rolando Kazlo požiūris į teatrą ir aktorystę
Teatrinės mokyklos ir profesionalumo principai
Rolandas Kazlas, pats mokęsis pas Dalia Tamulevičiūtę, svarsto apie skirtingų teatrinių mokyklų įtaką ir bendros kalbos radimą. Jis teigia, kad „šiaip ar taip mes visi daugelį metų dirbame teatre. Esame aktoriai, mus sieja scena ir, jei jau žmonės susitinka, jie turi susikalbėti, susitikimas turi įvykti.“ Aktorius pabrėžia susikalbėjimo svarbą, teigdamas, kad „du susitikę žmonės turi vienas kitą pamatyti, išgirsti, jų susitikimas turi turėti kažkokių darbo vaisių. Juk ir gyvenime susitinka vyras ir moteris, gimsta vaikas, atsiranda šeima.“
Kritika, apdovanojimai ir asmeninis vertinimas
R. Kazlas pabrėžia, kad „kurti spektaklį daug lengviau, negu duoti interviu, nes, kurdamas spektaklį, viską apgalvoji per ilgą laiką, atrenki, kas geriausia.“ Aktorius teigia, kad, nors kritikai jį „bara, nemyli“, jis daro spektaklius „pirmiausia sau ir galbūt galvoju apie tuos žmones, kuriems trūksta tokio žvilgsnio, kaip mano žvilgsnis“. Jam džiugu, kad „yra daug bendraminčių, daug gražių žmonių ateina į spektaklius - ir jaunų, ir vyresnių. O kuo labiau mane bara kritikai, kuo labiau ignoruoja, tuo man labiau norisi geriau kurti.“ Teatro bendruomenė vertina R. Kazlo darbus: jis net du kartus įvertintas svarbiausiu apdovanojimu - Auksiniu scenos kryžiumi ir gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o vaidmenys ir režisūros darbai ne kartą pripažinti geriausiais. Tačiau aktorius paminėjo, kad „už geriausius savo darbus nebuvau apdovanotas ir net nominuotas“, ir tai jam „buvo labai keista“. Nepaisydamas nei pagyrų, nei kritikos, R. Kazlas toliau daro tai, kas jam „arčiausiai širdies“. Kiekvieną vaidmenį jis išgyvena taip, „tarsi nuo to išties priklausytų jo paties likimas“. Jis atkreipia dėmesį, kad „teatre, kitaip nei televizijoje, antro dublio nebūna. Kiekviena diena čia tarsi loterija: jei vakar pasisekė, dar nereiškia, kad savo vaidyba ir šiandien paliesi žiūrovo jausmus, priversi jį susimąstyti.“
Pasitraukimas iš televizijos ir naujas kūrybos etapas
Rolandas Kazlas, kurio sausio mėnesio interviu LRT Televizijos laidai „Gyvenimas“ iki šiol išlieka vienu iš trijų žiūrimiausių metų LRT Mediatekos įrašų, žiūrovų vadinamas „labiausiai pasiilgtu eterio veidu“, tačiau jis pats tarė griežtą „ne“ televizijai. Prieš dešimtmetį televizijoje jis įkūnydavo „ryškiausius ir smagiausius personažus“. Nors gerbėjai socialiniame tinkle yra sukūrę puslapį „Rolandai, sugrįžk į eterį“, aktorius prisipažįsta, kad apie tai „nemąsto, nes dabar jo gyvenimas - visai kitoks“. R. Kazlas prisimena laikus, kai televizijoje turėjo „viską, ko trokšta kiti, - darbą televizijoje, populiarumą ir gerus honorarus“. Tai buvo svarbu, žinant, kad „tais laikais aktoriai iš teatre gaunamo atlyginimo negalėdavo net už šildymą susimokėti“. Tačiau staiga R. Kazlas „viską lyg kirviu nukirto“. Vieną dieną jis „pasitraukė iš televizijos ir visa galva pasinėrė į vaidybą teatre“. Viešumoje pasirodydavo vos „kartą per kelerius metus, o interviu tapo tokie reti, kaip saulė vasario mėnesį Lietuvoje“. Nors kino srityje jis nebesifilmuoja nuo 2007 metų, tuomet „buvo noras išbandyti tai“. Pasak R. Kazlo, jis dirbo „taip pat rimtai, kaip dirbdamas teatro scenoje“. Televizijoje aktorius dirbo nuoširdžiai, bet „pajuto, kad šiame pasaulyje jam per ankšta, jis neturi prasmės, todėl ir išėjo neatsigręždamas“. Dabar, kaskart užlipęs į sceną, R. Kazlas stengiasi „salėje susirinkusiems žiūrovams perduoti svarbią žinią“. Režisuodamas fantaziją apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, jis norėjo „pakalbėti apie lietuvybės puoselėjimą ir tautinę bendrystę“.
„Kitokie pasikalbėjimai“ su Rolandu Kazlu
Asmeninės pamokos ir gyvenimo filosofija
Šeimos palaikymas ir įkvėpimas
Namai, kuriuose R. Kazlas gyvena su žmona Sigita, dvylikamete dukra Indraja ir pusketvirtų metukų sūnumi Margeriu, yra „labai jaukūs ir tvarkingi“, ir garsus aktorius neslepia, kad tai „jo žmonos nuopelnas“. Jis dėkingas šeimai, kad jam „sukurta visas sąlygas, kad galėtų dirbti savo darbą, kurti, tinginiauti, filosofiškai sėdėti ir generuoti mintis“. Vaikams jis nori padėkoti, kad „skatina mano kūrybiškumą, atmintį“, nes tai priima „kaip komplimentą“. Jo mažasis sūnus sakė, kad „geriausia yra žaisti su tėčiu. [...] Na, ir iš visų žaidėjų šeimoje tėtis - geriausias, o rimtiems dalykams yra mama.“ Palaikomas šeimos ir vedamas širdies balso, R. Kazlas dabar teatre išgyvena „tikrąjį aukso amžių“. Jis džiaugiasi, kad gali rinktis „tik rimtus, patinkančius vaidmenis, ir darbo vis tiek - per akis“. Artimiesiems nelengva prisitaikyti prie „beprotiško gyvenimo, kupino ilgų ir varginančių repeticijų, spektaklių, gastrolių po užsienio šalis ir visa tai lydinčio nuovargio“. Kur kas didesnis iššūkis R. Kazlo artimųjų laukia prieš kiekvieną premjerą. Tuomet šeima žino, kad „geriausia tėveliui duoti ramybę ir leisti pabūti vienam“. Aktorius šypsosi pasakodamas, kad, ruošiantis naujam vaidmeniui ar pastatymui, po namus vaikšto tarsi „nebe R. Kazlas, o į jį įsikūnijęs personažas“. Jis pastebi, kad net jo foksterjerų veislės šuo Teris „pajaučia įeinant kažkokią tai kitą energiją“, kai aktorius „šiek tiek pakeičia žingsnį, kažkokius veiksmus“. Šuo ateina pasitikrinti, „ar čia tu“, nes „pajaučia, kodėl tu jau ne toks, koks buvai. Taip galiu pasitikrinti, ar gerai vaidinu, ar ne.“ Po premjeros, kurią „būtinai žiūri ir svarbiausia R. Kazlo kritikė žmona Sigita, visi lengviau atsikvepia“. Aktorius juokiasi sakydamas: „Mane jau namiškiai perprato. Kai išeina premjera - na, štai, dabar jau galima ir pabendrauti.“
Sportas: fizinė ištvermė ir dvasinė atgaiva
R. Kazlas teigia, kad „mintis niekam tikusi, jeigu ji gimusi sėdint fotelyje“, todėl jis „turi kokią nors mintį išbėgioti“. Jeigu nežino atsakymo į klausimą, „apsirengia sportiniais drabužiais ir išbėga valandai. Po valandos būnu naujas žmogus su atsakymu“. Pamatyti R. Kazlą bėgiojantį Vilniuje Neries pakrante galima „kur kas dažniau nei televizorių ekranuose“. Kone kas dieną jis „ristele įveikia ilgus kilometrus, leisdamas pailsėti galvai ir susirikiuoti mintims“. Sportas padėjo aktoriui „surikiuoti gyvenimą“. Bėgiodamas jis „sustiprėja tiek emociškai, tiek fiziškai“. Aktorius dalyvavo daugelyje bėgimo maratonų Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Jis pasakoja: „Man patinka, kad aš nuvažiuoju, atsikėlęs ketvirtą valandą ryto, penkis šimtus kilometrų. Nubėgu dvidešimt vieną arba keturiasdešimt du kilometrus, nieko nelaimiu, dar susimoku starto mokestį ir, puikiai pailsėjęs, vėl parvairuoju penkis šimtus kilometrų ir einu miegoti. Tai niekam nesuprantama, bet man tai yra atgaiva.“ Sportas išmokė jį „niekada nepasiduoti, nesustoti ir ilgesingai nesigręžioti atgalios“. R. Kazlas teigia, kad „po juodų periodų visą laiką ateina lengvesnė atkarpa. Reikia išgyventi pačius sunkiausius etapus. Aš tą supratau.“ Jis lygina tai su bėgimu: „Tą momentą prakentėk, nesustok, ir lyg kažkas sako - na, šaunuolis, atkentėjai, o jau galvojau - neatlaikysi. Ir prašau, dabar porą kilometrų bėgsis taip gerai, kaip niekad nesibėgo. Reikia atlaikyti pačius sunkiausius momentus. To linkiu visiems.“
Gyvenimo prasmės ieškojimas ir tikėjimas
R. Kazlo įsitikinimu, „pagrindinis dalykas turbūt - įminti gyvenimo paslaptį: iš kur aš atėjau, ką aš čia darau, kokia mano paskirtis, kur einu ir ar yra gyvenimo prasmė“. Jis mano, kad „būtų labai neteisinga, jeigu jos nebūtų“. Aktorius svarsto apie du variantus: „arba yra donelaitiškas variantas, kad mes gimstam, užaugam, išbarstom savo sėklas ir liekam savo vaikuose, darbuose ir išeiname“. Arba kitas variantas - „tu vis dėlto pašauktas čia neatsitiktinai, ir tu visą savo tą žemiškąjį gyvenimą, labai trumpą, nešioji savyje kitą - būsimą - save. Tu - „nėščias“ naujuoju savimi. Ir tavo mirtis bus naujasis gimimas.“ R. Kazlas tiki, kad „galbūt tai - svarbiausia: koks tu gimsi mirdamas, koks išeisi anapus slenksčio, su kokiomis dovanom, ir koks bus tavo tikrasis veidas. Čia galbūt ir mano fantazijos, bet mane ta mintis guodžia, ir aš galvoju, kad žmogus su metais turi gražėti.“ R. Kazlas teigia, kad Eimanto Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ pastatyme jo vaidinamas herojus Dantė „turi įveikti pragarą ir skaistyklą, kad galų gale pasiektų rojų, kur jo laukia mylimoji Beatričė“. Jis pabrėžia: „Yra rojaus ilgesys, ir jis visą laiką eina pirmyn, tik pirmyn. Ir ta kelionė pirmyn yra visa ko pagrindas.“ Aktorius sako, kad „taip jau sutvarkytas gyvenimas, kad, gyvendamas čia, tu turi palikti geriausius darbus, bet palieki ir blogiausius darbus. Ir turi juos palikti čia, kad žengtum toliau, nusimesti juos. Todėl rašai į juodraštį, bet, rašydamas juodraštį, rašai ir į kažin kokį švarraštį.“ Cituodamas Dantę, jis teigia: „aukštyn vis kopk ir nenukrypk į šalį, o ten netruks tokių, kurie padėt mums gali“. Todėl, pasak R. Kazlo, „reikia žengti, reikia mokytis ir tikėtis, su viltim eiti į priekį“.
Praeities klaidos ir brangi patirtis
R. Kazlas neslepia, kad jaunystėje ir jis „nebuvo šventuolis“. Kažkada „buvo visko - alkoholio, lėbavimų, kartais pasibaigdavusių linksmai, o kartais taip, kad nesinorėdavo prisiminti“. Jis „išgyveno nelaimingą meilę ir didžiulį nusivylimą“, tačiau tai buvo „gyvenimiška patirtis ir klaidos, kurių dabar net ir galėdamas nė už ką neatsisakytų“. Cituodamas garsių aktorę, R. Kazlas sako, kad „jaunystė ir yra skirta klaidoms daryti“. „Žvelgdamas į dabartį, aš labai dėkingas praeičiai. Vadinasi, daug ko išmokau, turiu visas sąlygas kurti, turiu namus, brangius žmones, vietą, sritį, kur galėčiau realizuoti savo idėjas, turiu sveikatos. Todėl negalima skųstis: vadinasi, taip turėjo būti, vadinasi, visąlaik esi kažkokioje malonėje. Vadinasi, buvau malonėje, nes kalbu iki šios dienos.“ Tačiau klaidos „nieko vertos, jei iš jų nepasimokai“. Tad jau gerą dešimtmetį R. Kazlas negeria, nerūko ir „stengiasi turėti tik vieną žalingą įprotį - darbą“. Nors paburba prieš naujųjų technologijų amžių, teatre R. Kazlas „nevengia novatoriškumo“. Jis teigia, kad „teatras šiais laikais kitoks, nei prieš dvidešimt metų, kaip ir pats gyvenimas. Jį keičia naujosios technologijos, kurių R. Kazlas nenori pripažinti, nes jos keičia žmogaus mąstymą ir manipuliuoja juo.“ Aktoriaus „nerasi nė viename socialiniame tinkle“. Jis mano, kad „anksčiau juokdavomės iš tų tarybinių laikų suvažiavimų, kai visi plojo atsistoję. O dabar spektaklių žiūrėjimas tapo negilus.“ Jis pastebi, kad „daug žiūrovų ateina privilioti reklamos ar pavardės, ir kažkaip pastebi, kad, vos tik paskutiniai spektaklio akordai nuskamba, ima audringai ploti, iš karto atsistoja, nutyla ir eina namo. Ir pasako - patiko, nepatiko, buvai, buvau.“ Aktorius tvirtina, kad anksčiau „būdavo, jog dar kelias dienas vaikštai giliai paveiktas filmo ar spektaklio“. Jis svarsto, kas dėl to kaltas: „Galbūt didelė pasiūla, galbūt greitas gyvenimo tempas“.
Atsisveikinimas su draugu: Arūnas Storpirštis Rolando Kazlo akimis
Atsisveikinant su amžinojo poilsio Antakalnio kapinėse atgulusiu aktoriumi Arūnu Storpirščiu, jautrų atsisveikinimo žodį tarė ir jo draugas, aktorius Rolandas Kazlas. R. Kazlas susirinkusius paskatino džiaugtis pažinus tokį žmogų. „Mums visiems teko didelė laimė ir didelė garbė pažinoti šį žmogų, teigiamą žmogų, puikų aktorių. Jis buvo labai labai įdomus žmogus, nuostabus aktorius, draugas“. R. Kazlas pabrėžė: „Ir dabar, netgi šią akimirką, kai aš kalbu, turiu būti labai budrus, nes yra žmonių, šalia kurių būdamas negali pameluoti, jie iškart jaučia falšą, netikrumą. Vienas tokių buvo Arūnas“. Apie A. Storpirštį, kaip aktorių, R. Kazlas kalbėjo: „Jis kaip aktorius niekada labai nesiplėšė, bet niekada ir neperspausdavo. Jis galbūt net buvo per išmintingas būti aktoriumi“. Aktorius taip pat pasidalino draugystės su A. Storpirščiu akimirkomis: „Prieš dvidešimt metų mes su Arūnu planavom važiuoti prie jūros. Į Palangą, Nidą, kartu gerai praleisti laiką. Tai viskas ir baigėsi tik planais. Gal gyvenimas toks ir yra, visada lieka kažkas neįgyvendinta. Dabar atrodo, su Arūnu tiek daug dar liko nepakalbėta, nepasakyta“. R. Kazlas apibendrino: „Bet yra žmonių, kurie miršta. Dar yra tokių, kurie miršta gyvi būdami. Ir yra tokių, kurie miršta ne visai. Ir kol bus žmonių, kurie prisimins Arūną, jis liks.“ R. Kazlas atsiminė, kaip A. Storpirštis atsisveikindavo paduodamas ranką, ir tokiu simboliniu gestu baigė savo kalbą.
