Antano Andrijausko ir René Descartes'o darbai atskleidžia gilų susidomėjimą mąstymo ir būties problemomis, nors ir pasitelkiant skirtingas filosofines tradicijas. Kol Descartes'as gilinasi į individualios sąmonės ir Dievo egzistencijos klausimus, Andrijauskas koncentruojasi į lyginamąją Rytų ir Vakarų estetinės minties analizę.
René Descartes'o „Metafiziniai apmąstymai“
XVII amžiuje René Descartes'as, mąstymo dualumo tėvas, teigė: „Tiesą sakant, pasaulyje metafizikai atsidavusių žmonių esama daug mažiau nei linkusių į geometriją.“ Jis tyrinėjo žmogaus sielos, sąmonės ir kūno santykį. Anot mąstytojo, žmogaus siela ir sąmonė skiriasi nuo kūno ir kartu su juo nepražūsta. Filosofas, sekdamas savo mintimis ir atlikdamas jų tyrimą, atranda tarp savo idėjų, kad yra daiktas, savyje turintis gebą mąstyti, o dar savyje turi ir už save tobulesnio daikto idėją. Iš to, anot jo, plaukia, jog šis daiktas išties egzistuoja.
Sielos nemirtingumo sąlyga ir pirmasis apmąstymas
Prieš pradėdamas įrodinėti sielos nemirtingumą, Descartes'as iškelia esminę sąvokos sąlygą: ji turi būti visiškai atskirta nuo bet kokios kūno sąvokos.
Pirmasis apmąstymas - „Apie tai, kuo galima suabejoti“ - apima klausimą: kodėl galime suabejoti visais dalykais? Descartes'as rašo: „Taigi, tarsiu, kad ne visų geriausias Dievas, tiesos šaltinis, bet kažin koks piktasis genijus, sykiu nepaprastai galingas ir suktas, pasitelkė visą savo išmonę norėdamas mane apgauti; manysiu, kad dangus, oras, žemė, spalvos, figūros, garsai ir visi išoriniai daiktai yra ne kas kita, kaip sapnų žaismas, kuriuo jis pasinaudojo tarsi žabangais mano patiklumui. Apie save patį svarstysiu taip, tarsi neturėčiau nei rankų, nei akių, nei kūno, nei kraujo, nei jokio pojūčio, bet klaidingai įsivaizduočiau visa tai turįs.“
Mąstantis daiktas ir Dievo egzistavimas
Apmąstymuose Descartes'as apibrėžia mąstantį daiktą: „Mąstantis daiktas. O kas yra tai? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, nenori, be to, įsivaizduoja ir junta.“ Jis priduria: „Be to, aš esu tas, kuris įsivaizduoja, nors, kaip jau sakiau, gali būti, kad visiškai niekas, ką aš įsivaizduoju, nėra tikra. Tačiau pati įsivaizdavimo galia iš tiesų egzistuoja ir yra mano mąstymo dalis.“
IDĖJOS: René Descartes ir „Mąstau, vadinasi, egzistuoju!”
Trečiasis apmąstymas - „Apie tai, kad egzistuoja Dievas“ - skirtas klausimui: ar yra Dievas? Ir ne tik: jei Dievas yra, ar jis gali būti klastūnas? Filosofas nustebina savo išvada: „… idėja, kuria suvokiu aukščiausiąjį Dievą - amžiną, beribį, visažinį, visagalį visų greta jo esančių daiktų kūrėją, - tikrai savyje turi daugiau objektyvaus realumo negu idėjos, per kurias atskleidžiamos baigtinės substancijos.“ Šią išvadą jis pasiekia paprastai, atsispirdamas nuo pirminės, tobuliausios priežasties (įgimtos idėjos): „… iš kur gi padarinys galėtų pasisemti realumo, jei ne iš priežasties? Ir kaip priežastis galėtų suteikti tą realumą pati jo neturėdama? O iš to išplaukia ir tai, kad joks dalykas negali atsirasti iš nieko, taip pat ir tai, kad tobulesnis, tai yra apimantis daugiau realumo, dalykas negali atsirasti iš mažiau tobulo.“
Descartes'as laipsniškai gvildena klausimą: kas aš esu? Jis sako: aš esu sąmonė, t.y. mąstantis ir netįsus daiktas, o štai akmuo yra tįsus ir nemąstantis. Jis apibrėžia Dievą: „Žodžiu „Dievas“ aš vadinu tam tikrą beribę, nepriklausomą, pačią protingiausią ir galingiausią substanciją, sukūrusią ir mane, ir visa, kas egzistuoja - jei apskritai dar kažko esama. Visos šios savybės išties yra tokios didžios, jog kuo atidžiau į jas žvelgiu, tuo mažiau tikiu, kad Dievo idėja gali būti kilusi vien tik iš manęs. Todėl iš to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad Dievas būtinai egzistuoja.“ Pasak jo, „… beribė substancija yra tikresnė už ribotą ir todėl kažkokiu būdu pirmiau turiu beribiškumo, o ne ribotumo, tai yra Dievo, o ne savo paties sąvoką.“ Filosofas abejoja, trokšta, suvokia vien todėl, kad nėra tobulas ir yra stokojantis. „Juk beribiškumo prigimtis tokia, kad aš, būdamas ribotas, negaliu jo suprasti - man pakanka suvokti ir nuspręsti būtent tai, kad visa, ką pagaunu ryškiai ir žinau turint bent kiek tobulumo, taip pat gausybė kitų man nežinomų dalykų, Dieve yra arba formaliai, arba eminentiškai tam, kad mano idėja apie jį būtų tikriausia, ryškiausia ir aiškiausia iš visų mano turimų idėjų.“ Galiausiai, Descartes'as daro išvadą, kad „… Dievas negali būti apgavikas - juk prigimtinė proto šviesa atskleidžia, kad bet kokia suktybė ir klasta kyla iš kokio nors trūkumo.“
Teisingumo ir klaidingumo paieškos
Ketvirtasis apmąstymas - „Apie tai, kas teisinga ir klaidinga“ - skirtas klausimui: kaip turėčiau elgtis norėdamas pasiekti tiesą? Descartes'as pripažįsta: „… atsisukęs atgal į save, vis dėlto patiriu, kad esu slegiamas nesuskaičiuojamų paklydimų. Ieškodamas jų priežasčių pastebiu prieš mane iškylančią ne tik Dievo, arba pačios tobuliausios esybės, realią ir teigiamą idėją, bet ir, jei galima taip sakyti, tam tikrą neigiamą nieko, arba to, kas labiausiai nutolę nuo bet kokios tobulybės, idėją.“ Jis apibūdina žmogų kaip tarpinę būtybę: „… esu tarsi vidurys tarp Dievo ir nieko, arba taip patalpintas tarp aukščiausios esybės ir nebūties, kad, būdamas sukurtas aukščiausios esybės, savyje neturiu nieko, kas apgautų ar vestų į apsirikimą. Bet kadangi tam tikru būdu taip pat dalyvauju nieke arba nebūtyje, kitaip tariant pats nesu aukščiausia esybė ir labai daug ko stokoju, visai nereikėtų stebėtis, jei suklysiu.“
Klaidų priežastį jis mato valios ir intelekto santykyje: „Tad iš kur gimsta mano klaidos? Ogi iš to, kad valia yra platesnė nei intelektas - jos aš neišlaikau tuose pačiuose rėmuose ir taikau taip pat tokiems dalykams, kurių nesuvokiu.“ Išvada aiški: „… jei susilaikau nuo sprendimo tada, kai nepakankamai ryškiai ir aiškiai suvokiu, kad kas nors yra teisinga, tai aišku, elgiuosi deramai ir neklystu.“ Taigi, „… akivaizdu, kad suvokimas intelektu visada turi eiti pirmiau už valios pasiryžimą.“ Descartes'as pataria: „… niekada nespręsti apie jokį ryškiai ir aiškiai nesuvoktą dalyką…“ ir „… atsiminti susilaikyti nuo sprendimo kaskart, kai svarstomų dalykų tikrumas nėra skaidrus.“ Jis pabrėžia: „… kiekvieną kartą, kai priimdamas sprendimus valią apriboju taip, jog ji aprėptų tik tai, ką intelektas atskleidžia ryškiai ir aiškiai, man visiškai neįmanoma apsirikti.“
Filosofas remiasi mintimi, kad egzistavimas yra tobulybė ir taip prieina prie teisingos išvados, kad pirmoji ir aukščiausioji esybė egzistuoja. „Taigi, šitaip aiškiai matau, kad kiekvieno žinojimo tikrumas ir teisingumas priklauso vien tik nuo tikrojo Dievo pažinimo - vadinasi, iki tol, kol jį pažinau, negalėjau nieko tobulai žinoti apie nieką kitą.“
Materialių daiktų egzistavimas ir sielos bei kūno skirtumas
Šeštasis apmąstymas - „Apie materialių daiktų egzistavimą ir realų skirtumą tarp sąmonės ir kūno“ - prasideda nuo skirtumo tarp vaizduotės ir grynai intelektinio veiksmo. „… sąmonė suvokdama tarsi atsigręžia pati į save ir įsižiūri į kurią nors iš turimų idėjų, o įsivaizduodama ji atsigręžia į kūną ir stebi jame kažką atitinkančio arba pačios suvoktą, arba per pojūčius gautą idėją. Taigi, lengvai suvokiu, kad vaizduotė gali veikti tokiu būdu, tik jei egzistuoja kūnas.“ Descartes'as daro išvadą: „… turiu su manimi labai glaudžiai susietą kūną, tačiau turiu ir, viena vertus, ryškią bei aiškią savęs paties vien kaip mąstančio ir netįsaus daikto idėją, antra vertus, ir kūno vien kaip tįsaus ir nemąstančio daikto idėją. Todėl esu tikras, kad iš tikrųjų skiriuosi nuo savo kūno ir galiu be jo egzistuoti.“ Ši mintis išlieka mįslinga.
Leidyklos „Phi knygos“ leidinyje rasite ne tik mąstytojo veikalą „Metafiziniai apmąstymai“, bet ir L. Peluričio įvadą bei Živilės Pabijutaitės vertimą iš lotynų kalbos, o prieštaravimus ir atsakymus iš prancūzų kalbos.
Antano Andrijausko komparatyvistinės studijos
Antano Andrijausko darbai gilina Rytų ir Vakarų filosofinių tradicijų sąveiką. Jo monografija yra tarpdalykinis veikalas, skirtas tradicinės kinų estetikos ir meno analizei. Autorius sąmoningai apsiriboja lietuvių skaitytojui aktualiausių ir pagrindiniams kinų civilizacijos raidos periodams reprezentatyvių krypčių, mokyklų, teorijų analize. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į kinų civilizacijos raidos tarpsnį nuo elementarių estetinės sąmonės užuomazgų formavimosi iki šios tradicijos saulėlydžio XX a. pradžioje.
Kinų estetikos ir meno fenomenas
Monografijoje nagrinėjamos teorinės kinų tradicinės estetikos problemos, lyginamosios analizės perspektyvoje, pagrindinės estetinės kategorijos, meno filosofija ir teorija, menininkas ir jo talentas, meninės kūrybos proceso samprata, meno kūrinys ir jo komponentai, hierarchinis menų sistemos pobūdis, muzika kaip visatos harmonijos atspindys ir kaligrafija menų sistemoje.
Filosofinėje estetikoje gilinamasi į senovės ir konfucianizmo estetiką, klasikinio filosofinio daoizmo estetiką ir Čan estetikos tradiciją. Menotyrinėje vaizduojamosios dailės estetikos ir meno raidoje aptariama dailės istoriografija, vaizduojamosios dailės estetikos ištakos, Tang ir Penkių dinastijų valdymo laikai, Šiaurės Song laikotarpis, Pietų Song peizažo tapybos iškilimas, intymumo įtakos augimas Yuan epochoje, tradicijų atgimimas Ming epochoje, estetinių idealų kaita Qing epochos pradžioje, gilėjančios krizės požymiai ir tradicijos saulėlydis bei spartus modernėjimas.
Šis veikalas, parengtas Živilės Filmanavičiūtės 2022 m., skirtas tiek profesionaliajai akademinei auditorijai, tiek visuomeninei aplinkai, kūrybinei inteligentijai ir menininkams.
IDĖJOS: René Descartes ir „Mąstau, vadinasi, egzistuoju!”
Rytų ir Vakarų estetinės minties lyginamoji analizė
Antano Andrijausko trilogijos „Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija: Rytai-Vakarai“ trečioji knyga yra komparatyvistinių Rytų ir Vakarų tradicinės estetinės minties ir meno teorijos tyrinėjimų konceptuali sintezė. Tai tarpdalykinis humanitarinės krypties veikalas, aprėpiantis pagrindinius estetikos, meno filosofijos ir meno teorijos raidos etapus plačioje lyginamosios analizės perspektyvoje. Trečiosios knygos objektas - Antikos ir Vakarų estetinės minties tradicijos užuomazgų, pagrindinių raidos etapų ir vėlesnių idėjinių transformacijų kompleksinis tyrinėjimas. Ypatingas dėmesys skiriamas kartu su moderniąja mitologija atsiradusiai iš estetikos objekto išsikristalizavusiai meno filosofijai, įtakingiausioms jos kryptims, koncepcijoms. Knyga yra naudinga aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, kultūros darbuotojams, visiems, besidomintiems humanistikos, kultūros, estetikos, meno filosofijos ir meno istorijos problemomis.
Ryšiai tarp mąstytojų ir jų įtaka
Nors Descartes'o ir Andrijausko tyrimų sritys skiriasi, juos sieja gilūs mąstymo ir būties problemų tyrinėjimai. Descartes'o racionalizmas, kaip matyti iš jo „Metafizinių apmąstymų“, yra esminis Vakarų filosofijos pagrindas, kuris atsispindi ir vėlesnių tyrinėtojų, tokių kaip Jurgis Baltrušaitis, perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose. Tuo tarpu Antanas Andrijauskas, pasitelkdamas komparatyvistinį metodą, atskleidžia Rytų ir Vakarų civilizacijų ir mąstymo tradicijų atspindžius, kas leidžia giliau suprasti skirtingus požiūrius į estetiką, meną ir žmogaus vietą pasaulyje.
tags: #antanas #andrijauskas #rene #dekartas