Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595-1640) - vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. Pasaulyje jis buvo vadinamas „Krikščionių Horacijumi“, „Sarmatų Horacijumi“, tiesiog Kazimieru, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje - „Lietuvos Horacijumi“. Sarbievijus gimė mozūrų bajorų šeimoje Sarbievo kaime, Lenkijoje. Nuo jaunystės gyvenimą susiejo su Lietuva: būdamas septyniolikos metų, 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617-1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete, o 1622-1625 m. jas tęsė Collegium Romanum - garsiojoje jėzuitų kolegijoje Romoje.
Romoje Sarbievijus domėjosi Romos istorija, archeologija, literatūra, rinko medžiagą knygai apie senuosius romėnų dievus. Viešai skaitė savo poeziją ir poetikos paskaitas, kuriose dėstė Lietuvoje sukurtą literatūrinę teoriją apie aštrų ir šmaikštų stilių. Popiežius Urbonas VIII įvertino Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Pasakojama, kad Lietuvos poetas, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku. Grįžęs į Lietuvą, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete - retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu - kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje: sakydamas pamokslą, krito ištiktas širdies smūgio.
Sarbievijaus kūrybos pradžia ir tarptautinis pripažinimas
Poeto kelią Sarbievijus pradėjo nuo panegirinių kūrinių, skirtų Lietuvos didikams. Gyvendamas Romoje sudarė pirmąjį poezijos rinkinį „Trys lyrinių eilėraščių knygos“ (lot. „Lyricorum libri tres“), išleistą 1625 m. Kelne, Vokietijoje. Papildytas rinkinys 1628 m. išėjo Vilniuje, vėliau Antverpene ir kituose Europos miestuose. 1632 m. leidimui antraštinį puslapį nupiešė garsus flamandų dailininkas Peteris Paulius Rubensas. XVII-XVIII a. Sarbievijaus poezijos rinktinė įvairiose Europos leidyklose išleista apie 60 kartų. Jo eilėraščiai buvo išversti į anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, čekų, lietuvių kalbas. Lietuvių poetas Dionizas Poška XIX a. buvo įsitikinęs, kad Kražiuose Sarbievijus rašė lietuviškas eiles ir paliko jų rankraščius.
Baroko epocha I Motiejus Kazimieras Sarbievijus I LITERATŪROS AKCENTAI
Literatūros teorija ir baroko dvasia
Geriau suprasti Sarbievijaus kūrybą padeda jo literatūros teorijos knygos. Knygoje „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ (lot. „De acuto et arguto“), kurią rašyti pradėjo dar Kražiuose, konsultuodamasis su garsiausiais Europos mokslininkais tęsė Romoje, o pabaigė grįžęs į Lietuvą, Sarbievijus aptarė naują - Baroko - poezijos stilių. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai - metaforiškas, mįslingas kalbėjimas ir konceptų vartojimas. Konceptai - tai kūrinio konstravimo principai, pagrįsti analogijomis ir kontrastais. Konceptą Sarbievijus nusakė kaip aštrų stilių ir pateikė tokį jo apibrėžimą: „Aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną.“ Kaip pavyzdį nurodė posakį: „taiki nesantaika arba netaiki santaika.“ Konceptas vienu metu užčiuopia ir atskleidžia tiek reiškinio ar įvykio visuotinumą, bendrumą, tiek ir to reiškinio ar įvykio nepakartojamumą, unikalumą, išskirtinumą. Tokiu apibrėžimu Lietuvos jėzuitų poetui pavyko tiksliai apibūdinti ne tik savo meto naujovišką poeziją, literatūrą, bet ir pačią Baroko dvasią. „Taiki nesantaika arba netaiki santaika“ (lot. „Concors discordia vel discors concordia“) tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą, mąstymą ir gyvenimo būdą. Sarbievijaus sukurtą naujojo meno stiliaus apibrėžimą perėmė ir plėtojo garsiausi XVII a. Europos teoretikai.
Kitoje knygoje „Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras“ Sarbievijus pateikė barokinę, alegorinę romėnų poeto Vergilijaus „Eneidos“ interpretaciją: Enėjas esąs ne tik antikinis herojus, bet bendras, universalus išminties ir aukščiausio gėrio ieškančio žmogaus vaizdinys, Enėjo palikta deganti Troja - tai jaunystės malonumų ugnis, po gyvenimo kelionių pasiekta Italija - tikroji išmintis. Metaforos, konceptai, alegorijos būdingos ir Sarbievijaus poezijai. Daugeliu atvejų jis rėmėsi antikinės Romos poeto Horacijaus kūryba - jos motyvus ir įvaizdžius jungė su Biblijos vaizdiniais bei Baroko epochos žmogaus išgyvenimais. Antika, Biblija ir XVII a. Lietuvos bei Europos tikrovė buvo svarbiausi Sarbievijaus poezijos šaltiniai. Pasaulis jo kūryboje vaizduojamas kaip teatro scena, žmogaus gyvenimas - kaip aktoriaus vaidyba. Net sielos išgyvenimai primena spektaklį. Gyvenimo dramoje žmogui svarbu neprarasti savęs, likti „šeimininku pačiam sau“, būti „maža karalyste“. Sarbievijus išpažįsta stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės (lot. virtus) ir sielos ramybės. Tik dorybė ir jos skatinami geri darbai gali išaukštinti ir pratęsti trumpą žemiškąjį gyvenimą. Tik rami siela gali patirti Dievo artumą. Sarbievijaus eilėraštis atveria naujas, netikėtas erdves: jame pasaulis gali būti apžvelgiamas iš paukščio skrydžio ar nuo sparnuoto žirgo Pegaso nugaros, papildomas sapno, vizijų, regėjimų tikrovėmis. Poetas jaučia turįs galių kurti savus pasaulius. Teigdama trapios būties grožį, žmogaus sielos ryšį su anapusybe, su Dievu, Sarbievijaus poezija tarsi įveikia mirtį. „Krikščioniškasis Horacijus“ yra parašęs stiprių mistinių, religinės meilės eilėraščių, pagrįstų asmenine žmogaus ir Dievo jungties patirtimi. Jo tekstai turėjo įtakos XVII a. Europoje suklestėjusiai metafizinei ir mistinei poezijai.
Sarbievijus kaip Europos ir Lietuvos pilietis
Sarbievijus savo kūryboje iškyla ne vien kaip egzistencinę bei metafizinę dramą išgyvenantis Baroko žmogus, bet ir kaip Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei krikščioniškosios Europos pilietis. Jis tęsė ir plėtojo mitinį pasakojimą apie lietuvių kilmę iš romėnų: lietuvius eilėraščiuose pabrėžtinai vadino „senaisiais kviritais“ (Romos gyventojais), Lietuvą - „Didžiojo Palemono karalyste“, „Palemono valdomis“, Vilniaus Gedimino pilį lygino su Romos Kapitolijumi. Pasak Sarbievijaus, tautų valdovė „Karalienė Laisvė“ (lot. Regina Libertas) labiausiai yra pamėgusi lietuvių ir lenkų žemes, lietuvis su lenku esą „šlovingo Marso giminė“. Kartu lietuviškam ir lenkiškam patriotizmui jėzuitų poetas suteikė gerokai visuotinesnį europinį, krikščioniškąjį matmenį. Didįjį kunigaikštį Vytautą jis aukštino kaip Europos civilizacijos gynėją nuo „grėsmingos Azijos“. Odėse skelbė Europos krikščioniškų tautų vienybės idėją, piktinosi brolžudiškais europiečių karais, ragino Europos valdovus susijungti ir susigrąžinti turkų užimtą Graikiją bei buvusią Rytų imperiją. Taigi politiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatre Sarbievijus vaidino nuoseklaus europiečio, Dievo pasaulio likimu besirūpinančio krikščionio vaidmenį: savo gyvenimu ir kūryba liudijo, kaip išlikti garbingam ir darniam prieštaringame ir nedarniame Baroko pasaulyje.
Sarbievijaus tarnystė ir kasdienybė
Darius Kuolys „Jėzuitų misijos jubiliejaus panoramoje“ ryškia žvaigžde vadina Motiejų Kazimierą Sarbievijų (1595-1640), Vilniaus universiteto retorikos, poetikos ir filosofijos profesorių, žinomą oratorių, garsų XVII a. Europos poetą humanistą. „Šniokščia, džiugiai krykšdami tuojau pasveikina Kražius,“ - tokiomis eilutėmis savo įspūdį liejęs jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus pirmos oficialios tarnystės vietovės niekada nepamiršo. Kražiuose jis žengė pirmuosius pedagoginės veiklos žingsnius, buvo 1616 m. įkurtos kolegijos lotynų kalbos sintaksės ir poetikos dėstytojas, čia gimė pirmosios epigramos, poemos, panegirikos. Antikinės kultūros dvasia Motiejų Kazimierą gaubė, mokė ir brandino, jam būnant Amžinajame mieste.
1622 metų rudenį būrelis jaunų jėzuitų scholastikų M. K. Sarbievijus, Andrius Rudamina ir Mikalojus Zaviša, lydimi jau buvusio universiteto rektoriaus tėvo Jono Ruževskio, išvyko į Romą. Jie garsioje Romos kolegijoje - „Collegium Romanum“ (Grigaliaus universitetas) - pradėjo trečiuosius teologijos studijų metus. Daug laiko jaunasis jėzuitas skyrė Romos praeities studijoms: rinko medžiagą apie romėnų mitologiją, archeologiją, numizmatiką, susipažino su antikinės Romos architektūros ir meno paminklais, taip pat su naująja italų literatūra, teatru, muzika. Pažintis su žymiu Romos praeities tyrinėtoju jėzuitu Aleksandru Donatu, knygos „Senoji ir naujoji Roma“ autoriumi, M. K. Sarbievijų paskatino rašyti panašaus pobūdžio veikalą. Tėvui Sarbievijui buvo suprantamas troškimas, save visiškai paaukojant Kristui, atsidėti misionieriaus darbui. Tačiau jį patį sukaustęs laikė senosios ir tuometinės krikščioniškosios kultūros centras - Roma. 1624-25 m. Romoje jis subrendo kaip žmogus ir kaip poetas. M. K. Sarbievijaus biografai tuo laikotarpiu jį taip charakterizuoja: „Būdamas sąmoningas, sugebėdamas lengvai lotyniškai eiliuoti, turėdamas gerą iškalbą, susilaukė didelio pasisekimo, įsigijo daug draugų.“ Romoje parašyti eilėraščiai buvo įtraukti į pirmąjį M. K. Sarbievijaus lyrinių eilėraščių rinkinį „Lyricorum libri tres“ - „Trys lyrikos knygos“, išleistą Kelne 1625 m. Jame išspausdintos 59 odės, kurių dauguma dedikuotos popiežiui Urbonui VIII ir jo brolėnui kardinolui Pranciškui Barberiniui. Eilėraščiuose šlovinamas popiežius ir visa Barberinių giminė, reiškiamas įsitikinimas, jog Urbono VIII pontifikatas atneš taiką, gerovę, ramybę, o visi Europos didikai ir karaliai kviečiami palaikyti antiturkišką popiežiaus veiklą. Šis poezijos rinkinys atnešė M. K. Sarbievijui didelį pripažinimą.
„Ne vien sparnuotas dainius Horacijus / Giedra padange irsis pavidalą / Pakeitęs ir apleidęs žemę - Gulbės giesme ar Eolo šuoru Skrajos,“ - rašė Sarbievijus. Būtent Horacijus jam tapo svarbiausiu imitacijos ir įkvėpimo šaltiniu: Sarbievijus imitavo jo eilėdarą, stilių, kompoziciją, meninius įvaizdžius, filosofines nuostatas. Vis dėlto tai nebuvo aklas sekimas: Horacijaus eilių tematiką Sarbievijus jungė su Biblijos motyvais, jų turinį pripildė religinės, krikščioniškosios dvasios. Šis poeto eilėraštis turi akivaizdžių sąsajų su Horacijaus I knygos 9-ąja ode, nors epikūrietiškos ramybės šlovinimą Sarbievijus gerokai praplečia ir papildo. Dvasios ramybė yra ne vien apsauga nuo gyvenimo negandų, bet ir vienintelė būsena, leidžianti priartėti prie Dievo: juo tikėti, jį mylėti, jam tarnauti. „Stebiuosi, kad tu iš žavingų Mūzos laukų esi nuvestas į neaiškius Filosofijos tankumynus,“ - 1630 m. vasario 24 d. laiške rašė artimas bičiulis Plocko vyskupas Slanislovas Lubienskis.
Sarbievijus Vilniaus universitete ir karaliaus rūmuose
Grįžęs iš Romos Sarbievijus Vilniaus universitete ne tik profesoriavo, bet ir ėjo įvairias administracines pareigas: buvo universiteto rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas, Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas. 1636 m. liepos 5 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis, o tų pačių metų rugpjūčio 14 d. M. K. Sarbievijus pasakė pamokslą. 1635 m. Sarbievijus išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus dirbo pamokslininku ir nuodėmklausiu karaliaus Vladislovo IV Vazos rūmuose. M. K. Sarbievijaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimai teigia, kad šis laikotarpis buvo pats sunkiausias. Laiškuose vyskupui S. Lubienskiui poetas skundžiasi, jog neturi padėjėjo (vicarius), o mažiausiai penki pamokslai per savaitę, kurių kiekvienam reikia pasirengti, atima visas jėgas ir laiką.
1637 m. gruodžio 4 d. vysk. S. Lubianskiui laiške pasakoja: „Stšembove, kur būtinai turėjau lydėti medžiojantį karalių, pajutau senąjį poetinį įkvėpimą, vieną iš tų tikrų įkvėpimų, kurie retai aplanko mus iš dangaus aukštybių, retai būna tokie malonūs, tikri, šventi ir, jei taip galima pasakyti, dangiški. Taigi parašiau „Silviludijų knygą, kuri dabar yra pas karalių; parašiau nauju stiliumi ir nauju metru. Kai ją tau atsiųsiu, pasijuoksi, nes ten yra daug žavių ir pamaldžių vietų.“ 1638 m. sausio 4 d. iš Varšuvos M. K. Sarbievijus vyskupui S. Lubienskiui vėl rašo: „Siunčiu tau vienintelį „Silviludijų“ egzempliorių. Be tam tikro žodžių žaismo, nėra ten nieko verto tavo dėmesio, nieko daugiau nei vidutiniško. Tačiau kaip tie flamandiški kilimai, vaizduojantys medžioklių scenas, yra išausti beveik viena, žalia spalva, - taip ir tos „Silviludijos“ beveik visos yra pavasariškos.“ Keletas paskutiniųjų M. K. Sarbievijaus laiškų vyskupui S. Lubienskiui atskleidžia prislėgtą jo būseną, skaudžius išgyvenimus. 1639 m. balandžio 29 d. laiške iš Vilniaus guodžiasi: „Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi vienatvė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės.“ „Kai kiti užsiima stirnų ir briedžių medžiokle, vaikosi juos po laukus ir po slėnius, deginami saulės ir paskendę dulkėse, aš medžiotojų trobelės pavėsyje sutikau elnią, kurį, anot psalmisto, vejuosi iki pat amžinųjų vandenų, iki nuostabios buveinės, iki Dievo namų… Laiką skiriu tik sau, Dievui ir keletui draugų, tarp kurių tu esi didžiausia puošmena,“ - rašyta 1639 m. birželio 3 d. laiške iš Merkinės. Varšuvoje M. K. Sarbievijus išbuvo ne visus penkerius metus. 1640 m. balandžio 2 d., sakydamas pamokslą, jis staiga mirė, kaip spėjama, ištiktas širdies smūgio.
Sarbievijaus pasaulėžiūra ir jos atspindžiai lietuvių poezijoje
Dangaus skliautai nuo seno žavėjo žmogų, kviesdami įsigilinti į paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Šiandienos pasaulyje, kupiname greito tempo ir technologijų, kartais pamirštame tą amžiną grožį, kuris mus supa. Tačiau istorija ir poezija mums primena, kad žvaigždžių šviesa niekada neužgęsta, o jos spinduliuose galime rasti atsakymus į svarbiausius klausimus.
Nors tiesioginės sąsajos tarp Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir lietuvių poezijos nėra plačiai dokumentuotos, jo kūryba, ypač ta, kuri nagrinėja gamtos grožį, meilę, dieviškumą ir amžinybės temas, rezonuoja su daugelio lietuvių poetų kūryba. Sarbievijaus eilės, kupinos klasikinės formos ir gilios filosofinės minties, gali būti laikomos tiltu tarp skirtingų laikmečių ir kultūrų.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Casimir Sarbievius, 1595-1640) buvo vienas žymiausių Europos baroko epochos poetų, jėzuitas, teologas ir filosofas. Jo kūryboje dažnai aptinkamos temos, kurios glaudžiai susijusios su lietuvių poezijos tradicijomis:
- Meilė ir dieviškumas: Sarbievijaus eilėraščiuose meilė dažnai suprantama kaip aukščiausia dvasinė vertybė, vedanti pas Dievą. Jo eilės, skirtos meilei, atspindi gilų tikėjimą ir transcendencijos ilgesį. Pavyzdžiui, eilutės kaip "Meilė šventoji, kuri sugeba širdis užgrobt" ar "Dieve, tu man taikinys; Dieve, aš tau taikinys" atspindi šią dvasinę meilės dimensiją.
- Gamta ir jos grožis: Poetas žavėjosi gamtos harmonija ir grožiu, matydamas joje Dievo kūrybos atspindį. Jo aprašymai, pavyzdžiui, apie žydinčias rožes ar laukus, gali priminti lietuvių liaudies dainų ir poezijos gamtos motyvus.
- Amžinybė ir laikinumas: Sarbievijus reflektavo apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir siekį pasiekti amžinybę. Eilutės, kaip "Greitai pasibaigs maloni jaunystė" ar "Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja", kalba apie laiko tėkmę ir žmogaus vietą joje.
Šios temos yra universalios ir randamos daugelyje lietuvių poezijos kūrinių, nuo tautosakos iki moderniosios poezijos. Nors tiesioginių vertimų ar adaptacijų nėra daug, Sarbievijaus kūrybos dvasia atsispindi lietuvių poetų darbuose, kurie nagrinėja panašias temas:
- Meilė ir dvasiniai ieškojimai: Daugelis lietuvių poetų, tokių kaip Maironis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, nagrinėjo meilės, tikėjimo ir dvasinio kelio temas. Eilutės, kaip "Mylėkim." ar "Meilė šventoji, kuri sugeba širdis užgrobt", atspindi šią meilės visapusiškumą, kurią galima rasti ir lietuvių literatūroje.
- Gamta ir jos simbolika: Lietuvių poezija visada buvo artima gamtai. Poetiniai vaizdai, kaip "Laukais taikingais, derlių brandinančiais" ar "Rožės po saule kaitria tyliai maldauja vandens", primena lietuvių poetų gebėjimą įžvelgti gilesnę prasmę gamtos reiškiniuose.
- Istorija ir tautos atmintis: Sarbievijaus eilės, kalbančios apie praeitį, kovas ir tautos likimą, gali būti siejamos su lietuvių poetų siekiu išsaugoti tautos istoriją ir atmintį. Eilutės, kaip "Vakarykštės kovos žaizdos teliudys tai" ar "Romos karžygiai", rezonuoja su lietuvių poetų raginimu nepamiršti praeities ir iš jos mokytis.
Pavyzdžiui, eilėraščio fragmentas "Ieškosiu to, kurį myli mano siela. Ir drėkina švelnius skruostus sūriu upeliu." gali būti interpretuojamas kaip dvasinis ieškojimas, artimas lietuvių literatūros tradicijoms.
Žvaigždžių šviesa poezijoje
Žvaigždžių motyvas Sarbievijaus ir lietuvių poezijoje dažnai simbolizuoja amžinybę, viltį, dvasinį orientyrą. Eilutės kaip "Lyg Aušrinė žvaigždė, ką tik sužibusi" ar "Auksavilnės žvaigždės mielas mekenimas" perteikia šią simbolinę prasmę. Jos primena mums, kad net ir tamsiausiomis akimirkomis danguje visada šviečia žvaigždės, vedančios mus pirmyn. Sarbievijaus eilėraščiai, nors ir parašyti baroko epochoje, išlaiko savo aktualumą ir šiandien, nes liečia amžinas žmogaus vertybes. Jo kūryba, kartu su lietuvių poetų balsais, sudaro darnų chorą, kuris skamba per amžius, kviesdamas mus atsigręžti į žvaigždžių šviesą danguje ir į gilų pasaulį savo širdyje.
Galiausiai, Sarbievijaus eilėraštis "Ar girdit? Gal man ta palyda miela Vaidenas?" kviečia mus įsiklausyti į poezijos ir gamtos balsus, kurie mus lydi per gyvenimą.
tags: #zvaigzdziu #zibintai #danguje #sarbievijus