Šviesa, jaukumas, bendrystė ir šiluma lydėjo mokyklos bendruomenę lapkričio 11-19 d., kai visi aktyviai įsitraukė į tradicinį projektą „Švieskit, žibintai!“. Visose įstaigos grupėse, per pokalbius, rato, naratyvinius, judrius, pirštukų žaidimus, stebėjimus, eksperimentus ir šešėlių teatrą, mokytojos stengėsi kartu su vaikais išsiaiškinti Žibintų šventės prasmę.
Muzikos salėse vaikai, kartu su savo meninio ugdymo (muzikos) mokytojais, dainavo daineles, žaidė muzikinius žaidimus ir ratelius, klausėsi ramios muzikos, stengdamiesi perteikti šviesos ir tamsos pusiausvyrą bei gamtos pokyčius vėlyvą rudenį.
Žibintų kūrybos dirbtuvėlės ir socialinė partnerystė
Jaukią, magišką nuotaiką ir kūrybinio džiaugsmo vaikams padovanojo žibintų kūrimo dirbtuvėlės. Ypatingai vertinga buvo bendrystė su socialiniais partneriais. Nuostabiai spindėjo vaikų akys, kuriant žibintus kartu su „Saulėtekio“ progimnazijos pradinių klasių mokiniais ir mokytojomis Agne, Ilona, Daiva, Maryte, Ligita, su „Ramučių“ gimnazijos mokiniais ir mokytojais Tamara ir Vidu (skyriuje „Atžalynas“), su moterų klubo „Akmenietė“ narėmis (skyriuje „Buratinas“), su Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais (skyriuje „Žvaigždutė“). Į žibintų kūrybos procesą visada nuoširdžiai įsijungia ir vaikų tėveliai.
IKU mokyklos skyrių „Atžalynas“, „Buratinas“, „Žvaigždutė“ galerijose buvo surengta žibintų parodėlė, kurioje visa įstaigos bendruomenė galėjo grožėtis vaikų, tėvelių ir socialinių partnerių sukurtais žibintais.
Šventės kulminacija: spektaklis ir susitikimas su Žibintininku
Žibintų šventės dieną visuose skyriuose pradėjo šešėlių spektakliukas vaikams „Mergaitė ir žibintas“, kurį įstaigos bendruomenei dovanojo meninio ugdymo (muzikos) mokytojai Gražina, Živilė, Aurimas ir metodininkė Audronė. Pasaka priminė, kad reikia saugoti švieseles ir neleisti joms užgesti.
Vakare vyko ilgai lauktas susitikimas su Žibintininku. Susikibę už rankučių ir dainuodami dainas, vaikai keliavo pas Žibintininką. Iš kiekvienos žibinte degančios mažos žvakelės ugnelės sklido gėris ir šiluma. Stiprybės ir ramybės suteikė visos įstaigos bendruomenės apsuptyje degantis laužas, Žibintininko šviesūs linkėjimai, vaikų dainuojamos dainos ir muzikiniai rateliai.
Atsisveikinę su Žibintininku, visi skubėjo savo žibintus pakabinti ant medelių. Įstaigos kiemeliai nušvito jaukia ir šilta šviesa, kuri niekam neleido liūdėti, o nuteikė ramiems apmąstymams ir bendravimui.
Nuoširdus ačiū visiems, kurie prisidėjo įgyvendinant projektą. Mūsų visų gerumas ir bendrystė nugalėjo tamsą!
Šv. Martyno „Žibintų diena“ Kauno lopšelyje-darželyje „Žiedelis”
Lapkričio 24 d. Kauno lopšelyje-darželyje „Žiedelis” buvo paminėta Šv. Martyno „Žibintų diena“. Šios dienos visi laukia su nekantrumu, nes ji įprasmina geradarystės, dosnumo ir vidinės šviesos vertybes. Visa darželio bendruomenė ją jau du metus švenčia džiaugsmingai, kupinomis meilės ir gerumo artimui širdimis, nešdami šviesos žiburius ir skleisdami aplink save šviesą.
Darželio bendruomenė gamino žibintus, stebėjo spektaklį „Mėnulio šešėlio vaikai“, kurį parodė ansamblio „Linksmosios natelės“ vaikai, klausėsi istorijos ir pasakos apie kibirkštėlę.
Pasaka apie nykštukę Smilę ir jos kelionę
Pasibaigus vasarai ir atvėsus orams, kai nuo medžių pradeda kristi lapai, nykštukė Smilgė, pabaigusi daržo darbus ir surinkusi derlių, su savo draugais iškeliavo į Požemio karalystę. Sau ir draugams į pintinę ji pasiėmė daržo gėrybių, žibintą ir iškeliavo miško takeliu. Miške ji sutiko juodąjį katinuką, kuris sutiko ją palydėti.
Jiems bevinguriuojant miško takeliais ir besišnekučiuojant, pradėjo temti. Nykštukė turėjo savo žibintą, todėl ramiai tęsė kelionę. Tačiau netrukus pasidarė vėsu, pakilo vėjas, dangus apsiniaukė ir visiškai sutemo. Nykštukė prigludo arčiau katinėlio ir suprato, kad nepažįsta nei takelio, nei miško vietos.
Sunerimusi ji paklausė katinėlio, ar jis žino, kur jie yra ir kaip nukeliauti iki Požemio karalystės vartų, tačiau katinėlis negalėjo padėti. Pasišviesdami žibintu, jie vis siaurėjančiu takeliu žengė gilyn į mišką.
Žibintas mano šviečia,
Jo šviesa ir tau ir man.
Rausvas ir geltonas jis
Šviečia, šviečia mums visiems.
Stiprėjant vėjui, staiga vienas jo šuoras, nešdamas snaiges ir keldamas nuo žemės parudavusius lapus, įsisuko į Smilgės žibintą ir užpūtė jį. Nykštukė su katinėliu liko visiškoje tamsoje. Nuo vėjo jie pasislėpė už didžiulio medžio šaknies ir, pavargę, užsnūdo.
Požemio karalystės nykštukų pagalba
Tuo tarpu Požemio karalystėje, kur jau buvo susirinkę visi nykštukai, pastebėta, kad dar nėra Smilgės. Kilus nerimui, kilo ginčai: vieni siūlė palaukti, kiti - nedelsiant eiti jos ieškoti.
Kai atėjo naktis, o Smilgė vis nesirodė, visi vieningai nutarė eiti jos ieškoti. Drąsiausi nykštukėliai susiruošė, Žibintininkas uždegė žibintus ir jie išžengė į mišką. Jie keliavo pasišviesdami taką žibintais, nebijodami tamsos ar šalto vėjo. Nykštukai nusprendė pakviesti Smilę vardu, tačiau vėjas ūžė ir medžiai girgždėjo vis garsiau, todėl Smilgė neišgirdo draugų.
Tačiau stiprus vėjas išvaikė debesis, pasirodė žvaigždės ir mėnulis, todėl nykštukai galėjo matyti ne tik takelį, bet ir visą mišką. Staiga nukritusi žvaigždė parodė jiems kryptį. Jie sekė žvaigždės parodytu keliu, saugodami, kad neužgestų jų žibintai.
Vienas mažiausių nykštukėlių pamatė už medžio kažką pūpsant ir nuėjo pažiūrėti. Jis rado miegantį katinėlį ir, pažinęs jį, puolė žadinti, tikėdamasis sužinoti apie Smilę. Netrukus prisiartino ir kiti nykštukai. Kai katinėlis pasirąžė, visi nustebo supratę, kad jis, susisukęs, saugojo nuo vėjo Nykštukę Smilę.
Kiek daug džiaugsmo buvo visiems susitikus! Nykštukai uždegė Smilgės žibintą ir nutarė susitikimą atšvęsti čia pat.
Žibintų šventės prasmė ir simbolika
Lapkričio mėnesį prasideda tamsos metas, kai gamta nurimsta ir panyra į sapną. Šiuo metu žmonės dažnai nemėgsta tamsos, pamiršdami, kad kiekvienas metas yra prasmingas ir reikalingas. Tamsiuoju laikotarpiu žmonėms derėtų gyventi ramiau, daugiau laiko skirti savo vidiniam pasauliui.
Žibintų šventė primena, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada šilta ir šviesu - tai sielos šviesa. Tamsos metu, kaip ir gamtoje, vyksta tikroji kūryba, pasiruošimas pavasariui ar idėjų realizavimui. Sėklos bręsta žemėje, kaupdamos jėgas, kad galėtų prasikalti ir išvysti saulės šviesą. Žmogus brandina idėjas savo pasąmonėje, kurias atėjus laikui realizuos.
Darželyje „Saulužės vaikai“ žaidimą žaisti pradedama prieš Vėlines, gaminamos žvakelės iš vaško. Darželyje nešvenčiamas Helovinas, o apie mirtį vaikams nepasakojama, tik lietuviškai primenama, kad lankant artimųjų kapus, galima uždegti pačių padarytą žvakelę.
Su vaikais 2-3 savaites laukiama ir ruošiamasi Žibintų šventei. Žaidžiami pirštukų žaidimai, dainuojamos dainelės apie nykštukus, žibintus ir gamtą. Kviečiant tėvelius į Žibintų šventę, skelbiama žinia: „ieškokime, įžiebkime, nešiokime šilumą ir šviesą“.
Visi kartu žaidžia Nykštukų žaidimą: nykštukai bunda, keliasi, apsirengia, pasiima maišiukus, susideda plaktukus ir iškeliauja miško takeliu. Atsirišę maišiukus, išsitraukia plaktukus, kala akmenis, skelia, brangakmenius renka. Pavargę nykštukai keliauja mišku namo, tačiau tamsu - kaip grįžti? Pasibaigus žaidimui, visi vaikai pasiima pačių darytus šviečiančius žibintus ir su jais keliauja savo takeliu.
Ačiū, kad esate kartu!
Šv. Martyno diena ir jos reikšmė
Lapkritį prasideda tamsos metas, kuomet viskas nurimsta ir gamta panyra į sapną. Žmonės šio laikotarpio dažniausiai nemėgsta, nes pamiršta, kad kiekvienas metas yra prasmingas ir reikalingas. Todėl lapkričio viduryje lopšelyje-darželyje minėta švento Martyno diena (Žibintų šventės diena).
Šventasis Martynas - vyskupas, IV amžiuje gyvenęs Italijoje. Legenda byloja, kad kartą jis, tuomet dar paprastas kareivis, kelyje sutikęs iš šalčio drebantį elgetą ir jo pasigailėjęs - perkirtęs savo apsiaustą ir pusę jo atidavęs pavargėliui. Tą naktį sapne jam pasirodęs Kristus, apsigaubęs apsiausto puse, ir taręs: „Martynai, tai mane tu apgaubei savo drabužiu“.
Taigi, Žibintų šventė moko mus ugdyti atjautą ir dosnumą, puoselėti savo vidinę šviesą. Vidinė šviesa - tai sielos šviesa.