Baroko stilius susiformavo XVI a. Italijoje, o Lietuvoje jis reiškėsi XVII-XVIII a. ir labiausiai paplito bažnyčių architektūroje. Išaugęs iš renesanso, barokas virto labai savitu Vilniaus baroku, vėliau apėmusiu ir provincijos „medinį“ baroką, ir Vilniaus bažnyčias. Prabangūs ir puošnūs baroko interjerai įsiveržė į ankstesnių stilių mūro bažnyčias, barokas tapo reikšmingu skulptūros ir tapybos stiliumi, literatūros istorijos epocha. Su juo radosi nauja meno šaka - teatras. Barokas paveikė ir kasdienybės daiktus: baldus, indus, rūbus, knygas. Su baroku susiję didieji liaudies meno reiškiniai - stogastulpiai su rūpintojėliais, pietomis ir šventųjų skulptūrėlėmis.
Baroko atsiradimas ir plėtra Lietuvoje
Barokas į Lietuvą atėjo nedaug atsilikęs nuo Europos. Viena iš pirmųjų barokinių bažnyčių Romoje - Jėzaus (Il Gesù) bažnyčia - baigta statyti 1584 m., o pirmoji barokinė bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pastatyta Nesvyžiuje 1587-93 m. Pirmas barokinis statinys LDK teritorijoje - XVI a. pabaigoje Radvilų funduota jėzuitų kolegijos bažnyčia Nesvyžiuje (dab. Baltarusija), o dabartinės Lietuvos teritorijoje seniausiu barokiniu pastatu laikoma Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje.
Baroko kultūros suklestėjimą Lietuvoje nulėmė katalikybės atgimimas XVI a. pab. - XVII pr. ir aktyvi jėzuitų ordino veikla. Daugelis didikų iš kalvinistų, liuteronų perėjo į katalikybę, globojo vienuolijas, kvietėsi jas į Lietuvą. Baroko įsitvirtinimo laikotarpis iki XVII a. vidurio - tai tolimesnis Lietuvos kultūros kilimo metas, kupinas kūrybiškumo, ambicijų ir naujovių. XVII a. pirmoji pusė buvo kaip niekad palanki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bei jos sostinės Vilniaus ekonominiam klestėjimui. Lietuvos magnatai eksportavo grūdus iš derlingų tuometinių LDK teritorijų (Baltarusijos ir Ukrainos) į Europos šalis, o į Vilnių geru užmokesčiu viliojo gabius architektus ir amatininkus. Vazų dinastijos valdymo laikais skulptoriai, architektai, muzikantai ir kitų sričių menininkai ir toliau buvo kviečiami iš Italijos.
Prabangūs ir daug kainuojantys barokiniai statiniai dažnai iškildavo ne valstybės, o privačia iniciatyva. Katalikiškos didikų giminės (Radvilų Nesvyžiaus-Olykos šaka, Pacai ir kt.) skirdavo didžiules lėšas bažnyčių, vienuolynų, kolegijų, rezidencinių rūmų statybai. Lietuvoje barokas buvo susijęs su Katalikų bažnyčios tikslu per vaizduojamąjį meną paveikti žmonių jausmus ir taip juos atitraukti nuo reformacijos idėjų. Baroko perlais laikomi Pacų lėšomis pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Barokinė architektūra LDK teritorijoje paplito iki pat tolimiausių rytinių pakraščių (Mogiliavo, Oršos ir Mstislavlio - dab. Baltarusija). LDK buvo šiauriausia ir ryčiausia barokinė šalis Europoje.
Vilniaus baroko mokykla
XVIII a. vietos baroką ypač atspindėjo Vilniaus statinių projektai, kurti architekto Jono Kristupo Glaubico. Jis suformavo baroko architektūrinio stiliaus atmainą - Vilniaus baroko mokyklą. Ji išsiskiria dekoratyvinių, kompozicinių ir architektūrinių elementų deriniu. Ryškiausias ypatumas - itin aukšti ir liekni pagrindinio fasado bokštai.
XVIII a. pradėjo ryškėti ypatingi Vilniaus baroko bruožai: būdingos grakščios bažnyčios su dviem lieknais bokštais pagrindiniame (vakarų) fasade. Bokštai - daugiatarpsniai, 3-5 nevienodo aukščio ir pločio tarpsniai po truputį siaurėja į viršų, taip sudarant grakštumo įspūdį. Bokštus užbaigia vientisi arba laiptuoti šalmai ir geležiniai kaldinti kryžiai. XVIII a. vid. baigtos statyti dvibokštės Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Rapolo, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios. XVIII a. viduryje susiformavo savita baroko atmaina - Vilniaus baroko mokykla, šis stilius išplito po visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę vakarų Baltarusiją, šiaurės ir vakarų Ukrainą ir rytų Lenkiją. Žymiausias Vilniaus baroko architektas Janas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz) Vilniuje kūrė 1737 - 1767 m. Jo dėka Vilniaus panoramas puošia grakštūs Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Misionierių bažnyčių siluetai, jis sukūrė ir originalius Bazilijonų vienuolyno vartus. Jo architektūroje taip pat atsispindi kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė, kupolas (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Dvasios cerkvė), frontonai ir voliutos. Interjerai dažnai puošiami paauksuotais lipdiniais.
Lietuvos baroko periodizacija
Lietuvos baroko dailė ir architektūra skiriama į tris etapus:
- Ankstyvasis barokas (XVI a. pabaiga - XVII a. 1 pusė)
- Brandusis barokas (XVII a. 2 pusė - XVIII a. 1 ketvirtis)
- Vėlyvasis barokas (XVIII a. pabaiga)
Žymiausi baroko architektūros objektai Vilniuje
Šv. Kazimiero bažnyčia
Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje pastatyta 1604 - 1618 m. drauge su jėzuitų profesų namais. Tai ankstyvojo baroko pastatas su kupolu. Po gaisro 1750 - 1755 m. ji įgavo vėlyvojo baroko formas. Bažnyčia XIX a. - Ateizmo muziejumi. Nuo 1991 m. ji vėl atgavo savo sakralinę paskirtį, o interjerą dekoravo A. Kmieliauskas.
Visų Šventųjų bažnyčia
Visų Šventųjų bažnyčia pastatyta 1620 - 1631 m. Jos fasadas su trikampiu frontonu būdingas ankstyvajam barokui, puoštas voliutomis ir obeliskais (žvakėmis). Tai būdinga detalė, pagal kurią galima atskirti, kad pastatas priklauso baroko stiliui. Bažnyčios varpinė pristatyta šimtmečiu vėliau 1743 m. ir vėliau, po 1760 m. gaisro, perstatyta, vadovaujant architektui Jonui Kristupui Glaubicui. Tai ryškus vilnietiškojo baroko pavyzdys. Šiandien bažnyčia, po gaisro rekonstruota 1738 - 1749 m. stiliumi. Tai originali, analogų neturinti J.K. Glaubico architektūra. Jos fasadą sudaro keturi aukštyn mažėjantys tarpsniai. Nevienodai atsikišusios plokštumos sudaro banguoto fasado įspūdį. Fasadas puoštas skulptoriaus Jono Hedelio skulptūromis, vaizduojančiomis šventuosius. Šv. Jono bažnyčia su 68 m aukščio bokštu yra vienas įspūdingiausių baroko kūrinių visoje Šiaurės rytų Europoje. 1979 m. atnaujintoje bažnyčioje vyksta ne tik pamaldos, bet ir koncertai, iškilmingi universiteto renginiai. Paskutiniai du barokiniai tarpsniai ir šalmas užstatyti po 1737 m. gaisro. Tarpsniai į viršų siaurėja ir turi parabolinę formą, puošti laužytais karnizais. Šv. Jono varpinė, matoma daugelio gatvių perspektyvoje, yra išraiškinga dominantė Vilniaus panoramose.
Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia
Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią, projektavo K. Tenkalla. Koplyčia pastatyta 1623 - 1636 m., jos išorės formos santūrios. Kvadratinio plano koplyčią sudaro trys dalys: kubas, aštuoniasienis ir kupolas. Ypač vertingas barokinis interjeras, kurį XVII a. pab. sukūrė Pjetras Perti (Pietro Perti) ir Džovanis M. Galis (Giovanni Maria Galli). Koplyčioje saugomas Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero sarkofagas.
Šv. Teresės bažnyčia
Šv. Teresės bažnyčia pastatyta 1633 - 1652 m. Jos fasadas puoštas voliutomis ir obeliskais. Frontone - bažnyčios fundatoriaus Stepono Kristupo Paco giminės herbas. Varpinė pastatyta vėliau, atstatant bažnyčią po 1760 m. gaisro. Bažnyčios interjeras yra prabangus ir puošnus rokokinis.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia - brandžiojo baroko šedevras, pastatyta 1668 - 1675 m. karo pabaigai su Maskva pažymėti. Ją projektavo krokuvietis Janas Zaoras. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus formos, o jos interjerą puošė skulptoriai Pjetras Perti (Pietro Perti) ir Džovanis M. Galis (Giovanni Maria Galli).
Šv. Kotrynos bažnyčia
Šv. Kotrynos bažnyčia po gaisro rekonstruota 1738 - 1749 m. stiliumi. Tai originali, analogų neturinti J.K. Glaubico architektūra. Fasadas sudarytas iš keturių aukštyn mažėjančių tarpsnių, o nevienodai atsikišusios plokštumos sudaro banguoto fasado įspūdį. Fasadas puoštas skulptoriaus Jono Hedelio skulptūromis, vaizduojančiomis šventuosius. Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas, kurio aukštis 68 m, yra vienas įspūdingiausių baroko kūrinių visoje Šiaurės rytų Europoje. 1979 m. atnaujintoje bažnyčioje vyksta ne tik pamaldos, bet ir koncertai, iškilmingi universiteto renginiai. 2006 metais baigti Šv. Kotrynos bažnyčios pastatų pritaikymo koncertinei paskirčiai darbai. Šalia bažnyčios atnaujintas S. Moniuškos skveras.
Misionierių (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčia
Misionierių bažnyčia pradėta statyti 1695 m. XVIII a. J. K. Glaubicas paaukštino bokštus, sukūrė naujus frontonus ir prieangį. Bažnyčia išsiskiria ypatingu proporcijų grakštumu, bokštų pločio ir aukščio santykis yra 1:10. Vienuolyno korpusai statyti XVIII a. pirmoje pusėje. Aplink bažnyčią kadaise plytėjo didelis sodas su tvenkiniais, kurio likučiai - sodo tvoros fragmentai. Šiandien atnaujintas takas, atkurtas šaltinis, išvalyti tvenkiniai. Planuojama sukurti amatų centrą, kuriame įsikurs amatininkai.
Vartai
Taip pat išliko vieni puošniausių baroko vartų Lietuvoje, pastatyti 1761 m. pagal J.K. Glaubico projektą. Jie išsiskiria plastiškumu ir skulptūriškumu. Vartai puošti įgaubtų piliastrų poromis.
Švč. Trejybės cerkvė
Bazilijonų Švč. Trejybės cerkvė su rytiniais bokšteliais atsirado XVII a. Dabartinis planas ir tūrinė kompozicija išliko po XVII a. perstatymų. Bokštai statyti XVIII a. ir sukurti atstatant po 1748 ir 1749 m. gaisrų. Tai yra vėlyvojo baroko architektūra, puošta skulptūromis ir lipdiniais. Ypač vertingas yra vargonų choras ir XVIII a. meistro Adamo Casperini sukurti vargonai. Cerkvės atstatymas buvo finansuojamas iš privačių lėšų. Švč. Trejybės cerkvės fasade yra viena tokia Vilniuje.
Šv. Dvasios cerkvė
Šv. Dvasios cerkvė pastatyta vietoje 1746 - 1768 m. ir yra Bokšto gatvėje. Jos penkių siaurėjančių tarpsnių bokštas puoštas laužytais karnizais. 1852 m. bažnyčia turėjo chorą. 1967 m. vidaus erdvė buvo sudarkyta, suskaidžius į kelis aukštus gelžbetoninėmis perdangomis.