Igno Jurkūno Šeiniaus (1889-1959) asmenybė išsiskiria kaip unikalus dvikultūris reiškinys XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Švedijos literatūros pasaulyje. Jo meninio žodžio paieškos, literatūrinis proveržis Lietuvoje ir branda Švedijoje yra bene vienintelė svari išimtis lietuvių ir švedų kultūriniame gyvenime. Ši knyga, pristatanti mūsų rašytoją, yra vienintelis „Lobyno“ tomas, skirtas autoriui, kuris daug parašė ir kita kalba, žinomam tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje. Šeiniaus išskirtinumo esmė susijusi ne tik su buvimu gimtinėje ir svetur, bet ir su gebėjimu menine dviejų kalbų - lietuvių ir švedų - ištarme perteikti savitą skirtingos tapatybės esmę. Taip išskirtiniu tampa tarsi dusyk gimusio talento, dusyk subrandintos meninės saviraiškos cikliškumas. Be to, Šeiniaus išgyventa dviejų kultūrų patirtis buvo nauja ir savo ankstyvąja išraiškos forma. Tai, kas nestebintų šiandien pasaulio globalizacijos akivaizdoje, XX amžiaus pirmoje pusėje dar buvo labai netikėtas reiškinys. Skandinavijos kraštai lietuvių literatūrai, išskyrus Igną Šeinių ir Jurgį Savickį, tebebuvo tolimoji šiaurė. Todėl Šeiniaus, švediškai prabilusio lietuvių impresionisto, asmuo ir kūryba tebekelia klausimą: ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje?
Igno Šeiniaus kūrybos kelias Lietuvoje
Igno Šeiniaus kūrybinės biografijos pradžia, intensyvi raida ir kokybinis apogėjus sutapo su dėsningomis meninio žodžio permainomis Lietuvoje. Lietuvių literatūroje, XIX amžiaus bėgsme išgyvenusioje romantizmo ir pozityvizmo siūbavimus, nuo amžių sandūros vis aiškiau brėžėsi modernėjančios meninės savimonės ženklai. Sofijos Čiurlionienės „Lietuvoje“ (1910) ir Juozapo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainikas“ (1908) teorine ištarme argumentavo kismo būtinybę lietuvių mene. Tai Šeiniui kiek vėliau taps įsisąmoninta kūrybos premisa. Asmeninis susitikimas (1909) su Maskvos universiteto studentu Stasiu Šilingu lėmė jauno tuomet dar savamokslio kūrėjo gyvenimo kelionę, kurioje literatūrinė saviraiška net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis išliko pagrindine dvasine siekiamybe.
Impresionizmo atradimas ir „aukso fondas“
Ekspansyvus Šeiniaus proveržis lietuvių literatūroje, jo plačiašakis talentas ir pastangos išmėginti vis naujus kalbėjimo būdus šiandieną galėtų stebinti, bet sykiu ir paaiškinti ne visada lygiavertę rašytojo kūrybą, jos visumą. Savo dienoraštyje prisipažinęs, kad tik vienuolikos pradėjo mokytis lietuviškai (su tėvais bendravo lenkiškai) ir savo jėgomis godžiai švietęsis, kiek vėliau per ketverius metus (1910-1914) sukūrė bene visą savo lietuviškosios kūrybos „aukso fondą“; jo net gyvenimo brandos kūriniais nebepavyks pranokti. Romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914) ir „Vasaros vaišės“ (1914), lyrinės prozos rinkinys „Nakties žiburiai“ (1914), apysaka „Mėnesiena“ (1915) į lietuvių literatūrą atvedė ir naujos dvasinės sanklodos herojų, ir kitokį, nei tradicijoje įprasta, kalbėjimo būdą. Racionali suvoktis čia menininkui nėra svarbi; kur kas svarbesnė - intuicija, jausmas, mirganti nuotaika. Autentiška pasaulio pajauta - štai tikrasis kūrybos postūmis.
Psichologizmas ir impresionistinė raiška
Jausminis potyris, prieštaringai išgyvenama meilė sudaro Šeiniaus kūrinių siužetinį brėžinį. Tačiau vaizduojami įvykiai - tarsi punktyras, prasminę vertę kuria gelminis atspindys - autentiška psichikos reakcija. Čia svajonės, sapnai, vizijos, atsiminimai tampa tikruoju gyvenimo matymu, o vidinė žmogaus būsena - vieninteliu meno vertu išgyvenimu. Sklaidus pasaulio vaizdas ir jo psichinis vaizdinys tarsi natūraliai diktavo kitokį, nei lietuvių epikoje įprasta, pasakojimo būdą. Šeinius prabilo dar negirdėta kalbėjimo intonacija, impulsyviu pasakojimo tempu: spontaniškais sakiniais, paklūstančiais ne minties logikai, bet jausminiam intonavimui. Epinis tekstas tarsi perėmė išpažintinės lyrikos dėsningumus. Meninio žodžio patirtyje tai vadinama impresionistine pasaulėjauta ir raiška. Šeinius, penkių dešimtmečių dvikalbės kūrybos kelyje išbandęs žanrų įvairovę ir nevienalytę raiškos stilistiką, niekada nepamiršo impresinės. Ji net ir racionaliuose publicistikos tekstuose, pavyzdžiui, „Raudonasis tvanas“ (1940), „Raudonasis tvanas užplūsta“ (1945), išliko autentiškumu pulsuojančia kūrinio arterija. Intuityvizmu pagrįsto meno suvoktis Šeiniaus buvo išties gili ir nuosekliai brandinta dar studijų Maskvoje metu (1912-1915).
Lietuviškosios kūrybos vertinimas
Igno Šeiniaus lietuviškosios kūrybos vertinimas šiandienos literatūrinėje sąmonėje yra gerai žinomas. Gana paminėti Janinos Žėkaitės monografiją „Ignas Šeinius“ (1999), Juozo Stonio analizę jo knygoje „Psichologizmas ir lietuvių proza“ (1979), Birutės Ciplijauskaitės, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Kubiliaus straipsnius. Impresionisto, lietuvių epikos modernintojo vardas monumentaliai nukaltas lietuvių literatūros istorijos puslapiuose. Ir vis dėlto tai - tik viena šios patirčių turtingos asmenybės pusė. Kur kas menkiau, o gal ir visai menkai šiandienos vaizduotėje brėžiasi švediškojo Šeiniaus bruožai. Dėl to tolesnėje dalyje plačiau apžvelgiama būtent ši jo kūrybos dalis.
Igno Šeiniaus kūrybos kelias Švedijoje
Igno Šeiniaus keturių dešimtmečių palikimą Švedijoje (1917-1959) sudaro šešios švedų kalba išleistos įvairių žanrų knygos ir antra tiek nepublikuotų kūrinių - spaudai parengtų mašinraščių, daugiau kaip aštuoniasdešimt publicistinių straipsnių periodikoje. Tokio aruodo pakako, kad Šeiniaus vardas būtų įrašytas ir į švedų literatūros istoriją. Rašytojo likimo išties užtektų dviem: Ignui Jurkūnui Šeiniui, prozos modernintojui XX a. pradžios lietuvių literatūroje; ir Ignui Jurkunui Scheyniui, nuosaikioje švedų literatūros tradicijoje švediškai prabilusiam baltiškajam balsui. Tiesa, lietuviams jis - impresionizmo kūrėjas - klasikas. Svetur tituluojamas kukliau, tačiau - ne paraščių figūra; minėtas ir tebeminimas, nes kitados yra drumstęs vėsų švedų pragmatizmą keistomis, psichologiškai niuansuotomis įžvalgomis, netikėtu potekstės aktualumu, vidinio regėjimo poetika. Šie savistabos ir saviraiškos būdai nebuvo įprasti švedų meninio žodžio tradicijai.
Kūrybos laikotarpiai Švedijoje ir visuomeninė veikla
Igno Šeiniaus kūrinius, rašytus švedų kalba, chronologiškai galima skirstyti į du laikotarpius: ankstyvąjį, trukusį 1917-1927 m., ir vėlyvąjį, 1940-1959 m. Tarp jų įsispraudusį laiką pasiglemžė visuomeniniai reikalai, tarnybinės pareigos Lietuvoje (1933-1935 m. Šeinius redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“, 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju spaudos reikalams, 1939-1940 m. buvo Raudonojo Kryžiaus Lietuvos skyriaus atstovas) ir Švedijoje (1940-1946 m. skaitė viešas paskaitas Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, 1944-1954 m. redagavo politinių straipsnių rinkinius, dramatiškai bendradarbiavo Lietuvių komitete, Švedijos lietuvių bendruomenėje, nuo 1953-iųjų atstovavo lietuvių išeivijai Skandinavijoje, tarpininkavo Švedijos verslininkams Lietuvoje, dirbo Švedijos Kooperacinės sąjungos Sveriges Kooperativa Förbundet nariu). Grožinės kūrybos kelią įvairino gausi Šeiniaus publicistika, pasklidusi lietuvių („Dirvoje“, „Gabijoje“, „Lietuvių dienose“) ir švedų („Dagens Nyheter“, „Svenska Dagbladet“, „Stockholms dagbladet“ ir kt.) periodikoje.
Diplomato karjera Skandinavijoje
Odisėja Švedijoje prasidėjo 1915-ųjų gruodį, kai rašytojas Lietuvių draugijos nukentėjusiųjų nuo karo šelpti Centro komiteto buvo pasiųstas į Švediją rūpintis pagalba tautiečiams. Šeiniaus uoli, racionali organizacinė veikla, matyt, lėmė vėlesnę diplomato karjerą. Dirbusį 1919-1922 m. vedėju Stokholmo, vėliau Kopenhagos spaudos biure, pirmuoju sekretoriumi Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje, pasiuntiniu Helsinkyje tarnavusį Šeinių Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1923 m. skyrė valstybės pasiuntiniu Skandinavijos kraštams, reziduojant Stokholme. Tuomet jis jau buvo spėjęs ir asmeniškai integruotis į skandinavišką gyvenimą - 1917 m. susituokė su švede Gertrūda Sydof, kuri, beje, įtakingais asmeniniais ryšiais nemažai nuveikė, kad jaunasis lietuvių rašytojas, ypač kūrybinės veiklos pradžioje, būtų pastebėtas Švedijos literatūriniuose salonuose. Igno Šeiniaus, Lietuvos diplomato Skandinavijos kraštuose, karjera sėkmingai klostėsi, net klestėjo bemaž dešimtmetį - iki pat 1926-ųjų. Būtina pabrėžti, kad jis klojo pamatus Lietuvos diplomatijos tradicijai Skandinavijoje, grūmėsi tarptautinėje politikos arenoje už jaunos valstybės teises, numatydamas ir įveikdamas klastingas politinių tos valstybės nedraugų užmačias. Šeiniaus darbo aplinkoje mirgėjo įvairiausio rango asmenų, buvo įsuktas diplomatinių priėmimų, dalyvavimų, atstovavimų, prezentavimų perpetuum mobile. Neįkainojama patirtis politikui, valstybės veikėjui. O sykiu - neabejotinas pasitikėjimo savimi mandatas jaunam lietuviui Švedijoje. Atrodė, kad sėkmės karuselei nėra priežasčių sustoti...
Pasitraukimas iš diplomatijos ir verslo veikla
Tačiau 1927 m., Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje susiklosčius nepalankiai nuostatai dėl Lietuvos reprezentavimo Skandinavijoje Šeiniaus kaip diplomato atžvilgiu (mat buvo ne sykį kritiškai viešai išsitaręs apie 1926-ųjų įvykius, pavadinęs juos diktatūros įsigalėjimu Lietuvoje), jausdamas širdyje apmaudą po keblių pasiaiškinimų su Lietuvos biurokratais, jis buvo priverstas pasitraukti iš diplomatinės arenos. Vėliau, draugų padedamas, vis mėgindavo susigrąžinti jei ne prarastą diplomato tarnybą, tai bent panašų reprezentacinį darbą kur nors Užsienio reikalų ministerijos valdose. Kol reikalai išsispręs, buvo susiradęs vertėjo, verslo tarpininko švedams, turėjusiems biznio ketinimų Lietuvoje, pareigų. Šeiniaus padedamas į Lietuvos rinką atėjo Švedijos degtukų monopolis, asfalto ir kelių tiesimo įmonės. Lietuvon jis lydėdavo Švedijos kultūros žmones, padėdavo rengti įvairias pasiekimų parodas. Oficialus Šeiniaus kaip diplomato karjeros saulėlydis lyg ir dėsningai vėl nušvietė aukštą padangę literatūrinės kūrybos skrydžiui. 1927-1959 metais rašymą derindamas su pragyvenimą garantuojančia veikla, visuomenine politiko praktika, darbu Švedijos kooperacijos sąjungos archyve, žurnalistika Švedijoje ir Lietuvoje, jis subrandino švedų kalba išreikštą savitą meninio žodžio pasaulį.
Švediškosios kūrybos pradžia ir branda
Šeiniaus švediškosios kūrybos pradžia šliejasi prie jo politinės visuomeninės veiklos ištakų. 1917-aisiais Stokholme publikuojama kultūros apybraiža „Litauisk kultur“ („Lietuvių kultūra“), 1918-aisiais eilėraščiai proza bei noveletės „Natt och Sol“ („Naktis ir Saulė“), gausi publicistika. Vėlyvesniųjų dešimtmečių publicisto patirtis grėsmingoje istorijos akistatoje - Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokariu - subrandina kur kas gilesnę įvairiažanrę kūrybą: 1940 m. istorinės publicistikos knygą „Den röda floden“ („Raudonasis tvanas“), 1942 m. istorinį romaną „I väntan på undret“ („Stebuklo belaukiant“), 1943 m. kelionių apybraižą „Den röda resan“ („Raudonoji kelionė“), 1945 m. publicistinę diskusijų knygą „Den röda floden svämmar över“ („Raudonasis tvanas užplūsta“), 1949 m. publicistikos knygą ekonomikos klausimais „Resan i samverkans Sverige“ („Kelionė po kooperacinę Švediją“).
Nepublikuoti kūriniai ir švediškosios kūrybos evoliucija
Be abejonės, kaip išbaigtus, visaverčius kūrinius turime paminėti ir leidybai paruoštus Šeiniaus rankraščius. Bene ankstyviausi tokie kūriniai - 1918 m. parašytos šmaikščios novelės „Himmelrikets undergång“ („Rojaus nuopuolis“), „Sagan om året 1918“ („1918-ųjų sakmė“), 1920 m. komedija „Diplomater“ („Diplomatai“), 1923 m. istorinė vizijų drama „Den nya härskaren“ („Naujasis valdovas“), 1942 m. komedija „Små ofullkomligheter“ („Trūkumėliai“). Šiandien gretinamųjų studijų atrodo vertas Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe“. Tai savotiškas 1934-ųjų lietuviško „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ variantas. 1947 m. Šeinius švedų kalba parašo romaną „Kom ner till jorden“ („Nusileisk ant žemės“), satyrinę apysaką „Professor Bror Palmlund blev inte gift“ („Profesoriui Bror Palmlundui netenka vesti“), 1952-aisiais romaną „Kentauren gnäggar“ („Kentauras žvengia“); švediškosios kūrybos kelią užsklendžia gausi publicistika. Rankraštiniu pavidalu Šeiniaus bloknotuose yra išlikęs ir nebaigtas romanas „Guldhunden“ („Aukso šuo“).
Dvikultūrės raiškos pradžia ir filosofiniai pamatai
Įsiklausant į baltiškąjį Igno Šeiniaus balsą, skambėjusį švedų literatūroje keturis dešimtmečius, maga stebėti jo kaitą: rasti dvikultūrės raiškos pradžią, sekti savo ir svetimo moduliacijas, viltis išgirsti galutinę kokybinę to skambėjimo dermę. Ieškant šito kalbėjimo ištakų, pravartu susitelkti į du šaltinius. Vienas jų savotiškai ruošė dirvą švediškajam diskursui - tai Šeiniaus Maskvoje rašytas ir, rodos, A. Šaniavskio universitete gintas diplominis darbas (pateiktas ir mokslo darbų konkursui) meno filosofijos klausimais, „Meno filosofijos įvadas“ (1915). Kitas, jau švedų kalba suformulavęs pamatines rašytojo nuostatas, tai - kultūrologinė apybraiža „Lietuvių kultūra“ (1917).
„Meno filosofijos įvadas“ ir „Lietuvių kultūra“
Šeiniaus „Meno filosofijos įvadas“ - tai teorinis meno raidos dėsnių, tendencijų apmąstymas, subjektyviai racionalus mintijimas apie kūrybinę sąmonę, meninę suvoktį. O „Lietuvių kultūra“ - pirmasis švedų kalba publikuotas Šeiniaus kūrinys, pateikęs jau literatūriškai transformuotus meno teorijos teiginius, kuriuos autorius argumentavo konkrečiais meno pavyzdžiais ar objektyvizacijai sunkiai pasiduodančiomis savo interpretacijomis. „Lietuvių kultūra“ šiandieną galėtų būti svarbi dviem požiūriais: kultūriniu-istoriniu ir kūrybinės suvokties. Kultūrinis-istorinis žvilgsnis leistų stebėti Šeiniaus filosofinės ir estetinės minties brendimą, lėmusį švediškąją rašytojo kūrybą, o poetikos interpretacija skverbtųsi į individualios raiškos, literatūrinių įtakų, filosofinių įtekmių klodus. Igno Šeiniaus prozinių eilėraščių ir novelečių knyga „Naktis ir Saulė“ - įdomus filosofinių-estetinių nuostatų, išdėstytų apybraižoje „Lietuvių kultūra“, patvirtinimas grožinės literatūros tekstu. Jame atsiveria kelišakės, daugiažanrės Šeiniaus kūrybos plėtra.