Žano Talandžio gyvenimas ir tragiška avarija Kelmės rajone

Žanas Talandis - tai žmogus, kurio gyvenimas kupinas iššūkių, kovos ir atsidavimo padėti kitiems. Kelmės rajone, Padubysio kaime, prie Dubysos vingio ir Padubysio miško, su savo gausia šeima gyvena Žanas Talandis. Daugelį metų jo namų durys atviros kiekvienam, kuris nebijo tiesos ir nori blaiviomis akimis pažvelgti į savo širdį. Tačiau iki šio ramybės uosto teko nueiti neįtikėtinai sunkų kelią.

Sunki praeitis ir atsivertimas

Prieš 30 metų Žano gyvenimas buvo juodas - vagystės, plėšimai ir pasikėsinimas nužudyti. Tačiau reikalai pakrypo dar blogesne linkme, kai jis nusprendė atkeršyti savo dėdės žudikui. Šiandien jis džiaugiasi, kad jo keršto planas nebuvo įvykdytas. Vienas apiplėšimas atvedė jį į susitikimą su teisėsauga. Teismo salėje trūko tik fejerverkų, - sako Žanas, išgirdęs teismo nuosprendį - 4,5 metų nelaisvės.

Žanas prisimena, kaip gerti pradėjo nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėrė ir jam labai patiko. „Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu.“

Kalėjime nutiko ir gerų dalykų - Žanas atrado tikėjimą ir Dievą. Grįžus iš įkalinimo vietos, bėdos nesibaigė. Žanas įniko į alkoholį ir narkotikus. „Ilgiausiai gėriau 42 paras. Vos nenumiriau“, - prisimena jis. Prireikė ne vienerių metų, kad suprastų, jog yra priklausomas. 2002 metais pašnekovas atėjo pas Tėvą Stanislovą prašyti Krikšto. „Nei vienas narkotikas nebuvo sukūręs tokios haliucinacijos, kurioje šiandien gyvenu“, - sako pašnekovas.

Kai 2002 metais Žanas atvažiavo pas tėvą Stanislovą Krikšto prašyti, tai nesuprato, kai jis sakė, jog turi dėkoti už savo ligą. Žanas stebėjosi: „Už ką dėkoti? Už tai, kad beždžione pavirtau?“ O Tėvas Stanislovas sakė: „Ne. Jums, alkoholikams, lengviausia. Kai tik klynas iš baimės sušlampa, tuoj galva nulinksta ir puikybė išgaruoja, o būtent pastaroji yra pati didžiausia žmogaus nelaimė.“ Žanui tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau suprato, kad Tėvas Stanislovas visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais jis pradėjo dėkoti Dievui už alkoholizmą. Žanas mano, kad alkoholizmas atėjo tik todėl, kad nemokėjo kurti tarpusavio santykio, su stikliuku rankoje tai padaryti būdavo kažkaip lengviau.

Sodybos įkūrimas ir pagalba kitiems

Už šešių kilometrų nuo namų Žanas įkūrė sodybą vyrams, pasiryžusiems ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų. Jis to nevadinąs reabilitacijos namais. Sodyba įkurta 2007 metais. Nuo įkūrimo pradžios čia apsilankė per 100 asmenų, turėjusių priklausomybių. Dalis gyvenusiųjų sėkmingai ištrūko iš priklausomybės gniaužtų ir surado savo kelią: sukūrė šeimas, dirba ir gyvena pilnavertį gyvenimą.

„Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui. Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią - trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti - čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu“, - sako Žanas.

Priklausomybių turintys asmenys sodyboje augina gyvulius, dirba žemę ir patys išsilaiko. Žmonės mokosi gyventi iš naujo: neprašydami pinigų iš valstybės, savivaldybės. Ž. Talandis, su čia gyvenančiais asmenimis, dalijasi viskuo, ką pats turi. „Neturime moralinės teisės kitaip gyventi“, - teigia jis. Žanas pasakoja, kad su žmona čia gyvena gal 12 metų ir nepasakytų, kad daug padarė. „Tik tiek, kad mūsų durys atrakintos: kažkada taip išmokė brolis Gediminas (Numgaudis OFM), kuris mus priėmė, su mumis pasidalijo, kas geriausia. Nuo pat pradžių viską dėjome į bendruomenę, niekada nesislėpėme, kad skaniau pavalgytume ar patogiau išmiegotume. Gal ne visiems reikia taip gyventi, bet pasidalyti ir prisidėti prie to, kas kuriama, nori daugelis.“

Gyvenimo sąlygos sodyboje

Atskirai sodyboje gyvenantys sveikstantys vyrai privalo laikytis dienotvarkės. Tada ir pasimato motyvacija, ar iš tikro nori žmogus blaivėti. „Jei nesusitvarkai su kasdienybe, apie dvasinius dalykus ir blaivybę gali tik šūkaut. Dienotvarkė paprasta - 6-tą ryto keltis, melstis, pusryčiauti, dirbti ūkio darbus, klausytis katechezių, šv. Mišių. 13-tą valandą pietaujama, ilsimasi iki 15-tos valandos, tada geriama arbata, tvarkomasi, 18-tą valandą vakarieniaujama, o iki 20-tos valandos - laisvas laikas.“

Sodyboje ant kalno gyvenantys žmonės vienas kitą vadina broliais ir sesėmis. Kai kurie nusprendžia išeiti vos po kelių dienų, kai kurie pasilieka metus ar ilgiau. „Yra, kaip yra - dažniausiai, jei alkoholiką ar narkomaną atveža artimieji, jis nepasveiksta. Šią savaitę gyvena septyni.“

Apie Žano Talandžio veiklą kurtas dokumentinis filmas

Žano Talandžio ir jo bendruomenės gyvenimas neliko nepastebėtas. Dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ atskleidžia priklausomų asmenų bendruomenę, kurioje vyrai, atsiriboję nuo civilizacijos, ieško naujo gyvenimo kelio, mėgina išbristi iš priklausomybių.

Tragiška netektis ir kūnų supainiojimas po avarijos

Visgi atrodo, kad net gyvenimui pradėjus keistis į gera, nesėkmės jo neapleido. Vasario 24-ąją, penktadienį, Kelmės rajone esančioje Lyduvėnų kaimo dalyje įvyko avarija, nusinešusi dviejų vyrų ir šešiamečio vaiko gyvybes. Prastomis oro sąlygomis į kelionę namo su dviem vaikais traukęs Žanas pateko į avariją. Mikroautobusu „Volkswagen Caravelle“ važiavo penkiese - Žanas Talandis su savo dviem mažamečiais sūnumis, sodybos gyventojai A. Banišauskas ir V. Medvedevas. Nesuvaldytas automobilis atsitrenkė į tilto bortą ir įkrito į Dratvinio upę. Per avariją žuvo A. Banišauskas, V. Medvedevas ir Ž. Talandžio šešiametis sūnus.

Kūnų supainiojimo detalės ir pasekmės

Po įvykio įvyko šiurpus incidentas, kai buvo supainioti žuvusiųjų kūnai. A. Banišausko motina Irena Snarskytė atgavo ne savo sūnaus kūną, o V. Medvedevo. Vėliau paaiškėjo, kad A. Banišauskas buvo kremuotas vietoje V. Medvedevo, o pastarojo kūnas liko Kėdainių krematoriume kaip nežinomas asmuo.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus (morgo) atstovai tariamo A. Banišausko kūną motinai atidavė antradienį. V. Medvedevui ant peties buvo tatuiruotė kaip ir A. Banišauskui. „Morgo darbuotojui prasegus maišą nepažinau sūnaus“, - prisiminė I. Snarskytė. Tačiau svetimo žmogaus kūną ji pasiėmė manydama, kad tai vis dėl to yra jos sūnus. I. Snarskytė tvirtino, jog ją suklaidino tatuiruotė. „Kūnas buvo nugrimuotas, galva sudaužyta, lūpos susiūtos“, - pasakojo kaunietė.

Tariamas A. Banišauskas buvo pašarvotas Kauno laidojimo namuose. Velionio draugai ir giminaičiai ėmė sakyti motinai, jog čia - ne jis. Tačiau žmonės dėl to nebuvo visiškai tikri - svarstė, kad įspūdis, kūnui ilgą laiką išbuvus vandenyje, gali būti apgaulingas. Trečiadienį tariamo A. Banišausko kūnas buvo kremuotas Lenkijoje, o ketvirtadienį įvyko laidotuvių ceremonija - urna su velionio pelenais pristatyta į Kauno Eigulių kapines. Visi manė, kad ten - A. Banišauskas.

A. Banišausko motina ketvirtadienį per gedulingus pietus sulaukė Lyduvėnų kaimo (Kelmės r.) bendruomenės nario skambučio. „Pasakysime labai negerą naujieną - palaidojote ne savo sūnų“, - išgirdo I. Snarskytė. Tiesa išaiškėjo, Lyduvėnų bendruomenės atstovams penktadienį atvykus į Šiaulių morgą. Vietos gyventojai tikėjosi išvysti V. Medvedevo kūną, tačiau morgę atidengę karstą, aiktelėjo - jame gulėjo A. Banišauskas. Su žmona išsiskyręs V. Medvedevas turėjo būti pašarvotas Lyduvėnų miestelyje, šio krašto gyventojai ketino pasirūpinti ir jo laidotuvėmis. Jo vardu palaidotas kitas žmogus. „Tikrasis mano sūnus Kėdainių krematoriume pažymėtas kaip nežinomas asmuo. Be dokumento sūnaus negalima kremuoti“, - sielvartavo I. Snarskytė.

Žano Talandžio liudijimas

Žanas Talandis iš karto teigia pastebėjęs, kad motina laidoja ne savo sūnų. Jis baisioje avarijoje taip pat neteko savo šešiamečio vaiko. O žuvę vyrai A. Banišauskas ir V. Medvedevas apie metus gyveno Ž. Talandžiui priklausančioje sodyboje. „Trečiadienį mūsų bendruomenė nuvažiavo išlydėti Algmino į amžinąją kelionę, bet iš karto pamatėme, kad jis žiauriai yra pasikeitęs. O situacija buvo tokia - nuvažiavo į morgą pasiimti kūno, atidarė karstą, ir pamatė, kad ten - ne jis. Bet artimiesiems aiškino, kad baikite juokus, kūnas smarkiai sumaitotas, nenorėkite, kad po tokios avarijos žmogus būtų panašus į save. Ir marlino, marlino, kol apmarlino - gal todėl, kad morgo darbuotojai patys nežinojo, tai taip ir sakė.“

„Ir vienas iš mūsų bendruomenės narių man prie karsto tiesiai šviesiai pasakė - žinai, Žanai, tu užmušk mane, bet baik juokus - tai ne Algminas, o grynas Vovka (avarijoje žuvęs keleivis - V. Medvedevas)“, - prisiminė Žanas. „O ir kiti sakė, kad tikrai čia ne tas - ir plaukų, ir barzdos kita spalva, ir kūno sudėjimas visiškai kitoks. Motinai per tą skausmą ir ašaras sunku buvo įrodyti, kad karste guli ne jos sūnus, nors ir ši sakė, kad sūnus tikrai nepanašus į save. O ką jai reikėjo daryti - morge pasakė, imk, čia tavo vaikas, kito negausi.“

„O kai kitą dieną mes nuvažiavome pasiimti Volodios, karste radome Algminą - kaip iš nuotraukos nulietas, - neįtikėtiną istoriją pasakojo vyras. - Gerai, kad nutarėme kūną pasiimti, o ne iš karto kremuoti, tada nieko ir nebūtume sužinoję.“ Vyro teigimu, I. Snarskytė avarijoje žuvusį V. Medvedevą palaidojo savo šeimos kape. Čia motina planuoja palaidoti ir tikrąjį savo sūnų. „Klausiau, gal ji nori, kad iškastume Volodią ir perlaidotumėme, bet ji sakė, kad nereikia - kartu važiavo, žuvo, tegul kartu ir ilsisi“, - kalbėjo Ž. Talandis. Jis negalėjo pasakyti, ar V. Medvedevo artimieji žino apie jo žūtį avarijoje. „Gal nepavyko surasti, nes jį leido laidoti mūsų bendruomenei.“

Tyrimas ir atsakomybė

„Morgo darbuotojai ir teisėsaugos pareigūnai pademonstravo visišką nekompetenciją. Manęs net nebuvo atsiprašyta“, - piktinosi I. Snarskytė, penktadienio rytą atvykusi į Kauno apylinkės prokuratūrą rašyti pareiškimo dėl bylos iškėlimo atsakingiems darbuotojams už aplaidumą. I. Snarskytei reikės rašyti prašymą, kad būtų panaikinta kremacija A. Banišausko vardu jį supainiojus su V. Medvedevu: „Užuot sėdėjusi prie sūnaus ir gedėjusi, dabar turiu spręsti teisinius kazusus.“ A. Banišausko artimieji siekia, kad įvyktų urnos perlaidojimo ceremonija Kauno Eigulių kapinėse, bet nežinia, kada tai pavyks padaryti.

Šeštadienio rytą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Aušra Blaževičienė pranešė, jog Ž. Talandžio ir jo jaunėlio sūnaus gyvybei pavojus negresia, vyras jau yra išleistas iš gydymo įstaigos. Avarijos priežastys nustatinėjamos. Automobilis buvo techniškai tvarkingas, jis priklauso asociacijai, kuri rūpinasi priklausomybių turinčiais žmonėmis. Įtariama, mašina atsidūrė ant slidžios kelio dangos ir tapo nevaldoma. Nėra jokių duomenų, kad vairuotojas galėjo būti išgėręs, tyrimui, kaip įprasta tokiais atvejais, paimtas kraujas. Policijos atstovė pabrėžė, kad ketvirtadienio vakarą išaiškėjus tiesai, jog motina palaidojo ne savo sūnų, policija jai pasiūlė identifikuoti tapatybę pagal pirštų antspaudus. „Reikia pripažinti, kad kažkur įvyko klaida, dabar reikia nustatyti tapatybę, išduoti dokumentus, kad ji galėtų laidoti“, - sakė A. Blaževičienė.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjas Robertas Obrikis sako, kad kol kas negali paaiškinti, kaip galėjo būti sukeisti kūnai. „Kol kas dar vyksta ikiteisminis tyrimas, mes sakome, kad galimai sumaišyti, dar tai aiškinasi pareigūnai - kurioje vietoje tai įvyko, žinokite, dar ir patys nelabai žinome, čia turbūt teisėsaugos pareigūnai turėtų išaiškinti“, - sakė jis. „Taip, jie buvo pas mus pristatyti - autoįvykis buvo penktadienį, o pas mus juos atvežė pirmadienį. Jie buvo identifikuoti iš įvykio vietos ir mes dokumentuose surašėme taip, kaip nurodyta tyrėjų.“ R. Obrikis neslėpė, kad jį nustebino tokia istorija. „Juk jūs suprantate, kad tie mirusieji, kurie yra pas mus atvežami, ekspertai jų nepažįsta - tapatybės nustatymas yra teisėsaugos pareigūnų reikalas, jie mums pateikia, parodo, mes atliekame tyrimus“, - sakė jis.

Kėdainių krematoriumo „K2 LT“ vadovas Vytenis Labanauskas mano, kad situacija, kai buvo kremuotas ir palaidotas ne tas žmogus, galėjo susiklostyti ir dėl įstatymų nesilaikymo - jau palaidotą sūnų motina nutarė kremuoti ne Lietuvoje, o Lenkijoje, nes jai ten kainavo maždaug 150 Eur pigiau. „Vieno iš žuvusiųjų, kuriam pirmam neteisingai nustatyta tapatybė, kūnas buvo išvežtas kremuoti į Lenkiją. Nuo tokių tapatybės nustatymo nesusipratimų papildomai turėtų apsaugoti mirusiojo pasas, dar vadinamas laissez-passer“, - sakė V. Labanauskas. „Tai leidimas, išduodamas norint oficialiai išvežti palaikus per sieną. Lietuva yra pasirašiusi Strasbūro susitarimą, ratifikuotą dar 2009 m., o reikalavimas važiuojant per sieną turėti mirusiojo pasą įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Gauti tokį dokumentą nėra sudėtinga, jis išduodamas nemokamai Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre (NVSC). Karstas yra plombuojamas, patvirtinama mirusiojo tapatybė, atliekamos kitos reikalingos procedūros. Šiandieninė situacija tik parodo, kad sistema kol kas tinkamai neveikia ir galbūt įstatymų nesilaikoma - kyla klausimai, ar mirusįjį kremuoti vežusi bendrovė kreipėsi į NVSC su prašymu išduoti privalomą leidimą, ar kas nors kontroliavo kūno vežimą per sieną? Turime papildomą „saugiklį“, kuris turėtų padėti apsisaugoti nuo tokių situacijų, atliekant atidesnę mirusiųjų kūnų patikrą, tačiau kažkodėl tuo nesinaudojama.“

Žano Talandžio gyvenimo filosofija

Tėvynės ir bendruomenės vertybės

Kelmės rajone, Padubysio kaime, prie Dubysos vingio ir Padubysio miško, savo gausia šeima gyvena Žanas Talandis. Daugelį metų jo namų durys atviros kiekvienam, kuris nebijo tiesos ir nori blaiviomis akimis pažvelgti į savo širdį. Žanas Talandis yra vietos gyventojų labai gerbiamas, jis nuoširdžiai rūpinasi praeityje parklupusiais žmonėmis, priima juos gyventi į sodybą. Vyras ne kartą yra dalyvavęs televizijos laidose, davęs interviu spaudos leidiniams. Jis yra net pramintas Padubysio šventuoju. Anksčiau Ž. Talandis pats turėjo bėdų dėl svaigalų, tačiau sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir prikelti gyvenimui daugelį kitų žmonių. Sodybos įkūrėjas su joje gyvenančiais žmonėmis dalijasi viskuo, ką turi, jie patys pasigamina sviesto, varškės. Nepaisant visų išgyvenimų, Žanas ir Lina Talandžiai toliau gyvena paprastai ir kukliai. „Dievas, šeima ir bendruomenė - dabar gyvenu taip“, - sako Žanas.

Apie pagalbos suteikimą kitiems ir tikėjimą

Paklaustas, kodėl kai kurie vietos gyventojai jį vadina Padubysio šventuoju, o kiti šnairuoja, Ž. Talandis atsakė: „Kai išgirdau, kad mane taip pavadino, pakirto kojas ir rankas. Paskambinau klebonui, o jis nuramino: „Nesijaudink, žemėje aplink šventuosius - vien kankiniai. Užuojauta tavo žmonai.“ Kaimo gyventojas, mano sodyboje tvarkęs elektrą, paklausė, ar mes sektantai. Tada aš paklausiau, ar jis krikštytas. Tas patvirtino. Vadinasi, esame toje pačioje sektoje - katalikų. Bet kaimynas vis tiek klausinėjo, kodėl padedame kitiems. Aš negaliu nepadėti, nes ir pats ne kartą esu sulaukęs pagalbos.“

Žanas Talandis pasakoja apie maldos galią išbandymuose. „Gal būtent išbandymai parodo man, ar tikrai meldžiuosi, ar tikrai mano malda nėra kalbėjimas gal sau, o gal mano norų pateikimas Tėvui ar prašymas Jėzui, ar kažkokie prašymėliai šventiesiems ar Motinai Marijai? Taip besimelsdamas labai dažnai tuščiai, o gal net ir kreivai melsdavausi. Ir būdavo keista, kodėl meldiesi, prašai, o atsakymo nėra. Arba atsakymas - kančia. Arba atsakymas - nuodėmių išryškinimas. Gal nuo to viskas ir prasidėjo mano gyvenime, mano santykyje su Dievu. Pradėjau suvokti, kad mano pokalbis su Dievu gali turėti ir atsakymą iš Dievo. Tikiu, kad tuo atsakymu buvau Šventosios Dvasios paragintas pažiūrėti į savo širdį ir pamatyti, kas joje. O gal prašyti Dievo, kad Jis siųstų Šventąją Dvasią ir apvalytų tą širdį, kad galėčiau prašyti to, ko reikia mano išganymui? Be galo sunku, kai Šventoji Dvasia parodo nuodėmes, kurių net nesinori matyti, kurių nesinori išpažinti, kurių nesinori atsikratyti.“

Žanas sako, kad Šventasis Raštas padeda suvokti ir suprasti, kad kitaip nebus. „Kiek Rožinio besukalbėčiau, kiek keliais apeičiau čia, aplink koplyčią, kažkodėl niekas nesikeičia. Tai kas su manimi negerai, kas negerai su šventove ar dar su kažkuo? Bet Šventajame Rašte Dievas sako ne kartą: „Aš tavęs neišklausysiu ir nepriimsiu tavo prašymų. Aš galvojau, kad atėjęs į Bažnyčią turėsiu išgelbėjimą, bet kai skaitau Šv. Jono laišką: „Iš jūsų tarpo išėjo ir antikristų…“, man pasidaro baisu. Ar aš liudiju Kristų? Ar mano malda yra ir mano gyvenimas?“

Žanas prisimena, kaip jam pasisekė, kad turėjo visokių reikalų, dėl kurių visuomenė jį buvo kažkiek izoliavusi. Teko Vologdoje sutikti vieną brolį ortodoksą. „Jau pusę metų ar daugiau skaičiau Šventąjį Raštą, ir jau atrodė, kad suprantu kažką, bet jis labai paprastai pasakė apie mane ir apie tokius kaip aš: „Mes jus vadiname vaikščiojančiais Biblijos žinynais. Jūs žinote eilutę, bet gyvybės tame nėra…“ Klausiu, ką daryt. Ar mano malda yra mano gyvenimas? Ar tikrai mano malda šiandien yra tai, ko nori Dievas? Šv. Faustinai Jis pasakė: „Kančia yra mano meilės vainikas…“ Ar aš noriu tokios Jo meilės? Ar noriu tokios garbės ir vainiko, kokį Jis turėjo čia? Ar aš noriu tokios garbės ir gyvenimo, kokį turėjo Dievo Motina Gimdytoja? Man daug kartų Jis davė pagal savo valią ir labai mažai man davė pagal mano norus.“

Žanas labai atsargiai žiūri į maldavimus išmėginimuose. „Neseniai turėjome koronos viruso pandemiją, dabar karas Ukrainoje. Esu gana bailus žmogus, todėl važiavau į Ukrainą pabūti kare, pažiūrėti, kas yra karas, kaip žmonės reaguoja į jį, kaip meldžiasi, kaip bendruomenė ir bažnyčia elgiasi kare. Tikrai mačiau stebuklų, nors ir čia jų mačiau, bet gal kare daugiau išryškėja tos mūsų žmogiškos savybės? Sunkiau pasislėpti - jei dalintis, tai dalintis, jei melstis - tai melstis. Kai bombos nukrenta maldos vietoje, o ne vienuose namuose jos buvo nukritę ir nesprogę, tu pamatai realius Dievo stebuklus. Matai, kaip Jis išgelbsti maldos susirinkimus, gelbsti pavienius žmones.“

Apie finansinę paramą

„Jūs neprašote finansinės paramos iš jokių fondų, viską darote savo jėgomis. Kodėl?“, - paklausė Žano žurnalistai. „Jeigu duotų, gal išvogčiau? Bijau turtų, gundymų, - nusijuokė Ž. Talandis. - Norėčiau ką nors statyti, o man primestų įmonę, kuri tai darytų už sumą, už kurią padaryčiau dukart tiek. Tokių atvejų yra. Geriems darbams nereikia daug pinigų, prabangos. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenės narys pavalgęs turi susiplauti lėkštes. Jis negali kaip Šarikovas (Michailo Bulgakovo apsakymo „Šuns širdis“ herojus) vien reikalauti, kad jam priklauso ir todėl turi jam viską duoti. Jis, žaltys, prie konteinerio buvo prieš dvi savaites, tai kas jam gali dar priklausyti?!“

Žaną nustebino pokylis Briuselyje, kai jis vyko ten su Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo valdybos nariais. „Visi jie, kaip ir aš, turi paėmę banko paskolas. Jaučiausi lyg niekšelis. Juk prieš 100 metų mūsų, skolininkų, niekas net prie kortų stalo nebūtų prileidęs, o mes Briuselyje ubagų reikalus tvarkėme! Kiti man paprieštaravo, kad šiais laikais nėra neskolingų. Bet mano kaimynas Aleksas neturi skolų! Skurdo mažinimo programai išleista daug lėšų - skurdo nesumažėjo, bet užtat per pokylį Briuselyje suskaičiavau 48 patiekalus!“.

Apie meilę ir šeimos vertybes

„Sunkiausia - mylėti. Ar jūsų meilė išliko?“, - paklausė Žano. „Gal todėl, kad yra duoti įsipareigojimai vienas kitam? Kai atrodo, kad daugiau nebegali, iš aukščiau ateina atsakymas: „Niekuo negaliu padėti, esi surištas. Pats pažadėjai, kad būsi su ja visą gyvenimą.“ Tėvas Stanislovas man yra paliepęs: „Vaike, už tave jau atkentėta, belieka sunkiausia - mylėti. Tad eik ir daryk tai, ką tau padarė, ir dar geriau.“

tags: #zanas #talandis #avarija