Vilniaus jaunimo teatro istorija ir veikla

Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Gegužės 27 d. sueis lygiai penkiasdešimt metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966 m. tą dieną teatre įvyko premjera - režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal W. Shakespeareʼo tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia.

Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei Aurelijai Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti itin stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę.

Jaunimo teatro raida (1970-1980 m.)

Šiame skyriuje aptariama 1970-1980 m. teatro raida, nagrinėjamos repertuaro ir trupės problemos. Jaunimo teatras, įkurtas ne vien meniniais, bet ir ideologiniais sumetimais, privalėjo vykdyti estetinę-auklėjamąją funkciją, griežtai laikytis Repertuaro komisijos reikalavimų. Teatras visą dešimtmetį kovojo su senuoju bei bandė kurti naują kitokio teatro modelį.

Aštuntojo dešimtmečio Jaunimo teatro veikla skirstoma į du vienas kitą pratęsiančius, bet kartu savarankiškus ir skirtingus tarpsnius: pirmasis siejamas su Vytauto Čibiro (1968-1970), antrasis, nuo 1975 m., - su režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovavimu teatrui. D. Tamulevičiūtė, tapusi vyriausiąja režisiere, pradėjo tvirtinti jauno teatro jaunam žiūrovui pozicijas ir iki tol padriką repertuarą kartu su savo auklėtiniais - XIX dramos aktorių laida - tikslingai kreipti lyrinės intonacijos ir emocinio nerimo teatro kryptimi. 1975-1980 m. jai pavyko sukurti teatrą, kuris buvo artimas ne tik jaunimui bei vyresniems žiūrovams, bet ir atskleidė ryškiausias aštuntojo dešimtmečio scenos meno tendencijas. Be to, šios režisierės atvesti jaunieji aktoriai netrukus tapo neatsiejamais Jaunimo teatre pradėjusios skleistis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus autorinės režisūros teatro dalyviais.

Sudėtingos veiklos sąlygos sovietmečiu

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje Jaunojo žiūrovo teatras Vilniuje susidūrė su sunkumais. Prie SSRS Kultūros ministerijos veikė speciali repertuarinė komisija, kuri atmesdavo politiškai nepriimtinas pjeses ir teikdavo teatrams rekomenduojamos sovietinės rusų dramaturgijos sąrašus. Teatrai, kaip ir pramonės įmonės, turėjo pildyti ir viršyti planus, aktoriai vykdė spektaklių ir vaidmenų „normas“. Taip pat naujai atsidariusio teatro veiklą sunkino finansiniai ir fiziniai iššūkiai: dekoracijų sandėliai buvo išbarstyti po visą Vilnių, spektakliai vykdavo didžiulėje, 1000 žiūrovų talpinančioje, tačiau techninių reikalavimų neatitinkančioje Profsąjungų kultūros rūmų salėje, o repeticijos - mažesnėje, buvusioje Liudo Giros gatvėje. Naujojo teatro pastato statybos Arklių g. vyko labai lėtai.

Vilniuje veikęs Jaunimo teatras nuo pat savo veiklos pradžios siekė kurti naują tokio teatro modelį, suteikusį galimybę jauniems žiūrovams ir kūrėjams drąsiau kalbėti apie savo kartos patirtis, priešintis daugiau visuomeninių, socialinių ir gamybinių konfliktų analizės reikalavusiems politikams bei teatro kritikams.

Eimunto Nekrošiaus indėlis

E. Nekrošiaus 1980 m. pastatytas „Kvadratas“ pradėjo naują (1980-1990) Jaunimo teatro raidos dešimtmetį. Beje, šiemet gegužę sukaks 30 metų nuo iškilaus lietuvių kultūros įvykio - Jaunimo teatro gastrolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, trukusių visą mėnesį. Šią pačią kukliausią ir turbūt skurdžiausią Lietuvos sceną savo debiutui 1977 m. - diplominiam spektakliui „Medaus skonis“ - pasirinko Maskvos A. Lunačarskio teatro meno instituto (GITIS) absolventas Eimuntas Nekrošius. Debiutas irgi buvo kuklus, tačiau nepaprastai tikslus, pradedant nuo autorės pasirinkimo. Atrodė, tarsi šią „virtuvinės kriauklės“ pjesę Shelagh Delaney, anglų „įtūžusiųjų“ kartos atstovė, būtų parašiusi specialiai Jaunimo teatro „eksperimentinei scenai“, kurios skurdo jaunasis režisierius nė nebandė slėpti, lyg iš tolo modamas didžiajam XX a. teatro novatoriui Jerzy´ui Grotowskiui ir jo Skurdžiajam teatrui.

Eimunto Nekrošiaus debiutinio spektaklio svarbiausias bruožas - režisūros ir vaidybos darna. Nekrošius po studijų buvo paskirtas į Kauno dramos teatrą, ten pastatė Sauliaus Šaltenio „Duokiškio balades“, Antono Čechovo „Ivanovą“ (abu 1978). Antrasis sugrįžimas į Jaunimo teatrą su spektakliu „Katė už durų“ (1980) pagal Grigorijaus Kanovičiaus tekstą nebuvo toks triumfališkas, kaip tikėtasi.

Jaunimo teatras 1975 m. atsinaujino, įsiliejus Tamulevičiūtės „dešimtukui“ ir prisijungus rašytojui Sauliui Šalteniui, kuris tapo ne tik teatro dramaturgu, bet ir kolektyvo guru, savotišku dvasiniu vedliu. Jau visą penkmetį, ypač po pirmųjų sėkmingų gastrolių Maskvoje (1978), teatras maudėsi šlovės spinduliuose. Reikėjo, kad režisūra pasiūlytų naujas, kur kas sudėtingesnes užduotis, didesnius iššūkius. Savo ruožtu režisieriui būtinai reikėjo aktorių bendraminčių. Išlavinta jų vaizduotė, improvizacinė prigimtis, išorinis ir vidinis plastiškumas, net visa Jaunimo teatro atmosfera skatino naujas paieškas.

Per šešerius metus (1980-1986) Nekrošius Jaunimo teatre sukūrė penkis scenos meno šedevrus: „Kvadratas“ (1980), „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981), „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982), „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983), „Dėdė Vania“ (1986). Nuo šio didžiojo ciklo skyrium lieka paskutinis Nekrošiaus spektaklis Jaunimo teatre - Nikolajaus Gogolio „Nosis“ (1992).

Režisūriniai sprendimai ir aktorių meistriškumas

„Kvadratas“ nebuvo tiesiog dar vienas talentingas spektaklis - tai visiškai kitoks, iki tol nematytas teatras. Nauja scenos kalba leido tiek sentimentalią didaktinę Valentinos Jelisejevos apysakaitę „O buvo taip...“ apie jaunos mokytojos komjaunuolės perauklėtą nusikaltėlį, grįžusį į doros kelią, tiek vidutinišką Vadimo Korostyliovo pjesę „Pirosmani, Pirosmani...“ paversti etapiniais teatro reiškiniais. Abu tekstus per repeticijas, sėdėdamas šalia režisieriaus, perrašė Šaltenis, jis yra tikrasis retų replikų ir monologų autorius.

Pasirinktas literatūros kūrinys režisieriui dažnai būdavo tik tema, kurią scenoje jis plėtodavo neverbalinėmis - garsinėmis ir plastinėmis - priemonėmis. Ši bežodė, tačiau iškalbinga, viską pasakanti aktorystė turėjo keletą viršūnių:

• Vido Petkevičiaus nebylys Sargas („Pirosmani, Pirosmani...“), kurio vienintelis kalbos padargas - tuščias butelis, skleidžiantis paslaptingus garsus, kai į jį papučiama.
• Remigijaus Vilkaičio Juokdarys („Meilė ir mirtis Veronoje“) - tikras himnas aktoriaus profesijai, teatro teatre principu įrėminęs ir be žodžių, vien mimika komentavęs šekspyrišką siužetą.
• Sauliaus Bareikio Mankurtas („Ilga kaip šimtmečiai diena“), vien plastinėmis priemonėmis, pantomima perteikęs, kas atsitinka, kai sunaikinama tautos ir žmogaus atmintis.
• Lazzo („Dėdė Vania“) - įžūlūs, azartiški parketo blizgintojai, kuriems audringai plojo įvairių tautų žiūrovai.

Žodį anuomet buvo visiškai sukompromitavusi socialistinio realizmo literatūra, sovietinė agitacija ir propagandinis melas. Sovietinės paradų kultūros šlamštas tapo „Kvadrato“ „statybine medžiaga“. Žvalūs maršai, Majakovskio eilės, per kraštus besiliejantis komjaunuoliškas entuziazmas, iš garsiakalbių sklindantys lozungai galiausiai virsdavo kurtinančiu beprasmiu triukšmu - garvežio ūkimu, vagono ratų bildėjimu. Ir agresija - lageryje per megafonus šaižiai išrėkiamos komandos. Kosto Smorigino Jis, priskirtinas Lietuvos vaidybos meno aukso fondui, su kreivai šleivai užmaukšlinta ausine kepure, su forminės duonos kepalėliu rankoje buvo tarytum apibendrintas viso neaprėpiamo Sovietų Sąjungos Gulago daugiamilijoninės zekų padermės paveikslas. Mūsų akyse Smorigino Jis (zekai neturėdavo vardų, tik numerius) tapdavo tabula rasa - švariu lapu, vaiko siela, iš naujo mokydamasis gyventi, bandydamas vėl užmegzti per prievartą nutrauktus ryšius su pasauliu (viena iš „Kvadrato“ scenovaizdžio detalių - vaikiška lovelė). Sykiu vyko įnirtinga Jo ir kalėjimo prižiūrėtojo dvikova, pasibaigusi kalinio pergale. Radiju ir pašto dėžute įveikęs kameros sienas, Sibiro platybes, izoliavusias nuo pasaulio, zekas sulaukė atgarsio iš kito žmogaus - Jos (Janina Matekonytė ir Dalia Overaitė). Už tai Jis atiduodavo Jai ne cukrų, brangiausią kalinio turtą (sovietų kalėjimuose ir lageriuose cukraus gabaliukai buvo virtę savotiška valiuta), bet savo širdį. Nuostabi teatro poezija - cukraus gabaliukų „lietus“ ir meilės scenos pačioje netinkamiausioje vietoje, brutalioje kalėjimo aplinkoje.

Atšiauriame pasaulyje gyveno ir Pirosmanis (Vladas Bagdonas), galėdavęs pasikalbėti tik su nebyliu Sargu (Vidas Petkevičius). Šie du vaidmenys irgi yra vaidybos meistriškumo klasika. Spektaklis prasidėdavo, tamsoje skaitant gruzinų klasiko Šotos Rustavelio poemos „Karžygys tigro kailiu“ ištrauką. Scenografo Adomo Jacovskio sukurta įstabaus grožio Pirosmanio parduotuvės (ir jo sapnų pasaulio) vitrina priminė XX a. pradžios gruzinų tapybą. Spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“ durys į anapusybę (amžinybę) atsivėrė. Nepakartojamą, trapią spektaklio poeziją Nekrošius, kaip jam įprasta, kūrė iš skurdžios, šiurkščios materijos. Bagdono herojus parneša savo geriausiam ir vieninteliam draugui dovanų Velykų kiaušinį, suvyniotą į auksuotą popierių. Ant Pirosmanio pečių sukraunama fantastiška kėdžių piramidė, skirta vienatvės šventei. Ija-Marija (Irena Kriauzaitė) prieš dailininko mirtį jo padus ištepa juodu batų tepalu...

Po šių kamerinių pastatymų Nekrošius ėmėsi monumentalių scenos formų. Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ pagal Williamo Shakespeare´o „Romeo ir Džuljetą“ prasidėdavo kaip misterija apie meilės ir mirties paslaptį, išaukštinanti Džuljetą (Violeta Podolskaitė, Kristina Kazlauskaitė, Janina Matekonytė) iki Madonos. Tačiau misterija netrukus virsdavo burleska, karnavalu. Visagalis Veronos kunigaikštis (Antanas Šurna, Arūnas Storpirštis) tapdavo liliputu, o Romeo (Kostas Smoriginas) su padaužomis bičiuliais į veroniečių minią įsiverždavo ant kojūkų. Aukštojo (misterijos, tragedijos, dramos) ir žemojo (burleskos, farso, komedijos) stilių polifonija praturtino net ir pastatymus „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, dvelkiančius egzistenciniu tragizmu.

Didingą sakralinę laidotuvių kelionę į senąsias Ana Bejito kapines lydėdavo du besiriejantys juokdariai - Kazangapo sūnus (Arūnas Storpirštis) ir žentas (Juozas Jaruševičius). Galingas režisūrinis naratyvas, vizualinėmis ir akustinėmis priemonėmis sukurtas pagal Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“, lietuvių teatre iki šiol neturi sau lygių. Žiūrovų akivaizdoje iš paprasčiausio virvagalio išraitomas didingas kupranugario Karanaro siluetas. Epinis pasaulio vaizdas sukuriamas iš pirminių elementų - tai įprasti šiukšlinos geležinkelio tarpustotės daiktai, suodini rakandai, prašvilpiančių ešelonų keliamas triukšmas, nykūs buities garsai, į kuriuos įsiterpia laidotuvių procesijos varpelio tilindžiavimas, „kosminis“ Tibeto vienuolių giedojimas lyg pačios amžinybės gausmas. Bežodėje spektaklio įžangoje neišsyk pamatydavai Jedigėjų (Algirdas Latėnas) su Ukubala (Irena Tamošiūnaitė), nes jie tarytum susiliedavo su rupia pilka buitimi. Aitmatovas šiuolaikinės pasaulio sąrangos centru pavertė Burano Jedigėjų, o Nekrošius sceninio epo centrą patikėjo aktoriui Latėnui, kuris turėjo atsverti režisūrinio pasakojimo „sąmonės srautą“, kad spektaklis netaptų vien efektingu reginiu. Nors Jedigėjaus vaidmuo - bemaž vien monologai, jie virto dialogais su nužmogėjusia aplinka (konfliktas su tarpustotės dispečeriu, nenorinčiu išleisti jo į draugo laidotuves), su skaudžiais prisiminimais apie Stalino represijas, pražudžiusias mokytoją Abutalipą (Ferdinandas Jakšys) ir mylimąją Zaripą (Kristina Kazlauskaitė), su tautos mitologija (legenda apie Mankurtą). Jedigėjus pasikalba net su kupranugariu Karanaru, su lape, su paukščiais. Šalimais gyvenantys žmonės prisijungia prie laidotuvių procesijos, paduoda baltą nosinaitę, kad po karstu sulinkęs, skausmo prislėgtas Jedigėjus nusišluostytų ašaras. Kad ir kaip keista, šviesiausia šio rūstaus spektaklio scena - Jedigėjaus mirtis.

Nekrošius vėliau režisavo ištisą literatūros klasikos biblioteką - Aleksandro Puškino mažąsias tragedijas ir „Borisą Godunovą“, Williamo Shakespeare´o „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“, Johanno Wolfgango Goethe´s „Faustą“, Antono Čechovo „Tris seseris“, „Žuvėdrą“ ir (antrąkart) „Ivanovą“, Kristijono Donelaičio „Metus“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, visą Dante´s Alighieri´o „Dieviškąją komediją“, Franzo Kafkos „Badautoją“ („Bado meistrą“), net Senojo Testamento šedevrus („Giesmių giesmė“, „Jobo knyga“).

Šio režisieriaus „Dėdė Vania“ - modernus XX a. antrosios pusės „žiauriojo realizmo“ kūrinys, gal net radikalus jo variantas. Neišsižadėdamas novatoriškų savo atradimų, Nekrošius nepraleido nė vieno (!) dramos žodžio, net pridėjo keletą replikų iš kitų Čechovo kūrinių. Dramos siužetą įrėmino režisūrinės pauzės. Įvadinė - lyg aktoriaus „darbo vietos sukūrimas“, užmezgant santykį su aplinka, su daiktais, kurie taps sceninio paveikslo dalimi. Nekrošiaus liturgija, paskiras materialias detales paverčianti talpiais plastiniais fiziniais leitmotyvais, lėmė, kad Čechovo žodis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Jau įvadinėje režisūrinėje pauzėje be žodžių prabylama apie ligą, vidinę negalią, karščiuojančią skaudamą sielą, pasaulį, išsėmusį savo galimybes. Astrovas (Kostas Smoriginas) deda taures Auklei (Irena Tamošiūnaitė), po to slapčia išsitraukia buteliuką morfijaus, be kurio daktaras neištvertų žlugdančiai nykaus gyvenimo provincijoje. Būdinga fizinės detalės „dramaturgija“ - morfijaus buteliukas į spektaklio pradžią atkeliavo net iš ketvirtojo pjesės veiksmo (Astrovo ir Voinickio scenos), o gydomosios taurės pasiekė patį finalą - baigiamojoje scenoje jos dedamos ant nugaros dėdei Vaniai (Vidas Petkevičius), juk tai jo siela dabar skaudžiai karščiuoja. Sielos neskauda tik atsistatydinusiam profesoriui Serebriakovui (Vladas Bagdonas) ir jo garbintojai senajai Voinickajai (Elvyra Žebertavičiūtė). Ši groteskiška pora judėjo mechaniškai, lyg neįstengdama išsukti iš įprastų bėgių - naujas gyvenimas dar neprasidėjo, o senasis tęsiasi iš inercijos. Vienintelis Serebriakovo rūpestis - ne žmonės, gyvenantys jo dvare, ne jų likimas, bet avanscenoje pūpsantis sunkus svarmuo. Jauna graži karšinčiaus profesoriaus žmona Jelena Andrejevna provincijos dvare primena palmę atšiauraus klimato zonoje. Visi dvaro gyventojai linksta prie Jelenos Andrejevnos, lyg pakerėti trokšta nugvelbti bent dalį jos grožio, kaip nugvelbia tuos masinančius kvepalų flakonėlius. Tą daro ne tik vyrai, bet ir Sonia, kurios sunkios juodos kasos nutįsusios ligi pat žemės tarsi gedulo juostos. Dalia Storyk, priešingai nusistovėjusiai tradicijai, vaidino ne „plėšrų žvėrelį“, anot Astrovo, „gražią švelniaplaukę žebenkštį“, bet egoistišką koketę, atstūmusią ir sužlugdžiusią nuostabų žmogų. Nekrošiaus spektaklyje visi yra aukos ir kartu budeliai.

Jaunimo teatro sezonai ir repertuaras

Valstybinis jaunimo teatras entuziastingai pradeda naująjį - 59-ąjį - sezoną ir pristato turinį, skirtą gero bei įvairaus teatro ištroškusiai publikai.

Repertuaro apžvalga (nuo 1966 m. iki 1975 m.)

Žemiau pateikiamas pasirinktų Jaunimo teatro spektaklių sąrašas nuo 1966 iki 1975 metų:

1. 1966 01 02 V. Palčinskaitė, „KEISTUOLIO PLANETA“. Režisierius G. K.
2. 1966 05 27 V. Šekspyras „ROMEO IR DŽULJETA“.
3. 1966 06 19 „GINTARO PAUKŠTĖ“; E. Jankutės ir Aurelija Ragauskaitės literatūrinė kompozicija pagal Eduardo Mieželaičio poezijos knygą „Duona ir žodis“.
4. 1966 09 17 G. Mamlino „FEJERVERKAS“.
5. 1966 10 13 M. Sluckio, V. Miliūno „DU MAŽI ŽMOGELIUKAI DIDELIAM MIESTE“.
6. 1966 12 25 V. Palčinskaitės „RI-KU, TA-KU“. Režisierius G. K.
7. 1967 01 02 Naujametinis koncertas. Režisierė Aurelija Ragauskaitė, dail. S.
8. 1967 02 25 Ž. Anujaus „ŽANA“ (Vyturys). Režisierius Asist. A. Šurna. Atnaujinta 1989 04 17, Režisierius F. Jakšys ir A.
9. 1967 04 09 Pantomimos spektaklis „ECCE HOMO!“ Režisierius M.
10. 1967 06 27 D. Osborno „ATSIGRĘŽK RŪSTYBĖJE“.
11. 1968 02 03 R. Pogodino „RUDĖ“. Režisierė I.
12. 1968 02 10 N. Pogodino „ARISTOKRATAI“.
13. 1968 04 06 J. Švarco „DRAKONAS“.
14. 1968 05 08 V. Palčinskaitė „AŠ VEJUOSI VASARĄ“.
15. 1968 09 16 T. Viljamso „STIKLINIS ŽVĖRYNAS“. Režisierius G.
16. 1968 12 16 B. Gorbatovo „TĖVŲ JAUNYSTĖ“.
17. 1969 01 02 „NAUJŲJŲ METŲ EGLUTĖ“. Režisierė I.
18. 1969 04 17 M. Mitrovičiaus „APIPLĖŠIMAS VIDURNAKTĮ“. Režisierius Z.
19. 1969 10 18 Ž. B. Moljero „SKLAPENO KLASTOS“.
20. 1970 01 02 R. Markūno „TRYS KEISTI ŽMOGIUKAI“.
21. 1970 01 02 T. Jan „MERGAITĖ IR PAVASARIS“. Režisierė D.
22. 1970 02 22 V. Rozovo „NUO ŠEŠTADIENIO IKI SEKMADIENIO”. Režisierius G.
23. 1970 04 19 V. Katajevo „BALTUOJA BURĖ TOLUMOJ”.
24. 1970 10 03 G. Mamlino „DRAUGUŽI, SVEIKAS“. Režisierius P.
25. 1971 01 02 E. Erglės „MIKIS IR MARIUS TINGINIJOJE“.
26. 1971 02 13 A. Lindgren „PEPĖ ILGAKOJINĖ“.
27. 1971 03 27 A. Oseckos „TREŠNIŲ SKONIS“. Režisierė D.
28. 1971 05 15 A. Čechovo „TRYS SESRYS“. Režisierius G.
29. 1971 09 09 G. Figeiredo „EZOPAS“.
30. 1971 12 19 L. Žuchovickio “VIENI BE ANGELŲ”.
31. 1972 01 02 J. Vaičiūnaitės „SKERSGATVIO PASAKA“.
32. 1972 03 26 R. Rastausko „LENKTYNIŲ AITVARAS“. Režisierius G.
33. 1972 06 08 G. Kanovičiaus „UGNIS UŽANTYJE“. Reisierius G.
34. 1972 11 26 V. Palčinskaitės „GELEŽINĖS PRINCESĖS DIENA“.
35. 1972 12 29 E. Vetemos “VAKARIENĖ PENKIEMS”.
36. 1973 04 06 Š. Š. Toto „VAIKIŠKAS VEIDRODIS“. Režsierius G.
37. 1973 11 09 P. E. Rumo „RAUDONKEPURAITĖ - 73“. Režsierius G.
38. 1973 12 22 M. Roščino „VAIVORYKŠTĖ ŽIEMĄ“. Režisierius A.
39. 1974 02 08 E. Niziurskio „MES, DŽIAZAS IR VAIDUOKLIAI“. Režisierius R.
40. 1974 04 24 B. Vasiljevo „O AUŠROS ČIA TYKIOS…“. Režisierius G.
41. 1974 11 17 R. Skučaitės „VIENAS-DU-TRYS“. Režisierius G.
42. 1974 11 29 Ž. Anujo „MEDĖJA“. Vertė D.
43. 1974 12 30 A. Lindgren „MAŽYLIS IR KARLSONAS, KURIS GYVENA ANT STOGO“. Režisierius R.
44. 1975 02 23 K. Inčiūros „GULBĖS GIESMĖ“. Režisierė K.
45. 1975 03 07 A. Lindgren „SVEIKAS, KARLSONAI“. Režisierius R.
46. 1975 04 22 R. Ibrahimbekovo „PRISILIETIMAS“.
47. 1975 05 15 A. Vampilovo „PROVINCIJOS ANEKDOTAI“. Režisierius G.
48. 1975 08 22 Vodevilių vadinimas „NUOGI KARALIAI“.

59-asis sezonas ir nauji pastatymai

Jaunimo teatras pristato turinį, skirtą gero bei įvairaus teatro ištroškusiai publikai, kviesdamas nepraleisti progos ir kartu su teatro bendruomene paminėti pirmąjį teatro spektaklį, dalyvaujant paskutinio dokumentinio filmo peržiūroje. Renginys įvyks gegužės 27 d. 17 val. Didžiojoje teatro scenoje. Įėjimas laisvas.

1. Lenkų dramaturgijos šedevru vadinamos W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ - tai poetinis traktatas apie pasaulio sukūrimą iš tuštumos. E. Nekrošiaus „Tuoktuvės“ - antrasis didelio formato režisieriaus darbas Varšuvos nacionaliniame teatre po 2016 m. pastatytų Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“. „Tuoktuves“ aukštai įvertino lenkų teatro kritikai ir žiūrovai, spektaklyje vaidina ryškiausios Lenkijos teatro ir kino žvaigždės.
2. Gintaras Varnas sugrąžina legendinę „Šėpą“ į XXI a. Pirmąją Jaunimo teatro premjerą gruodį išleis režisierius Gintaras Varnas. Jo naujas spektaklis „Ūbas Czaras“, inspiruotas A. Jarry pjesės, tęsia kadaise egzistavusio „Šėpos teatro“ tradicijas.
3. Naująjį Jaunimo teatro sezoną pradės žiūrovų simpatijas ir kritikų laurus pelnęs spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“. Jaunimo teatras tęsia jaunųjų menininkų rezidencijų ir eksperimentinio teatro platformą BLACK BOX. Artimiausius metus teatre reziduos ir naujus darbus kurs du šįmet studijas LMTA baigę ir įsimintinai profesionalioje scenoje debiutavę režisieriai Justinas Vinciūnas ir Jonas Kuprevičius.
4. Vilniaus geto likvidavimo minėjimo renginių programą papuoš ir vienas iškiliausių spektaklių Lietuvoje Holokausto tema - lenkų teatro meistro Krystiano Lupos režisuotas „Austerlicas“, sukurtas pagal W. G. Sebaldo paskutinį romaną.
5. Puikiai lietuvių publikai pažįstamo vengrų teatro režisieriaus Árpádo Schillingo antrasis pastatymas Jaunimo teatre - spektaklis pagal Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ - tai skvarbus žvilgsnis į šiuolaikinį žmogų ir mūsų laikų pasaulio socialinius reiškinius.
6. Šiuolaikinio lietuvių kino elite įsitvirtinęs režisierius Ignas Jonynas po 15 metų sugrįžta į teatrą, kuriame kadaise, prieš tris dešimtmečius, ir pradėjo savo kūrybinį kelią. Naujasis I. Jonyno darbas teatro scenoje - pastatymas pagal žymaus prancūzų dramaturgo ir kino režisieriaus Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“.

Žymūs aktoriai ir jų indėlis

Ilgametis teatro aktorius Rimgaudas Karvelis spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“ atliko Kapulečio vaidmenį. Prieš kelerius metus už gyvenimo nuopelnus „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas aktorius savo dalyvavimo pirmajame spektaklyje nesureikšmina. Žymus menininkas teatro scenoje sukūrė per šimtą įvairiausių vaidmenų, kurie jam atnešė ypatingą publikos pripažinimą. Žiūrovai, net ir pasibaigus spektaklių gyvavimo laikui, dar ilgai prisimindavo nemarias R. Karvelio dažnai improvizacijos įkarštyje gimusias replikas ar intonacijas. „Koks velnias nešė mane į tą galerą…“ - tai frazė, kurią vis dar tenka išgirsti nebūtinai su teatru susijusiuose kontekstuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dar 1969 m. pirmąkart šią repliką ištarė būtent R. Karvelis, o tiksliau - jo sukurtas Žerontas spektaklyje „Skapeno klastos“.

Aktorius neslepia: teatras - tai jo didžioji meilė ir aistra. Akivaizdus to įrodymas - jau penktasis dokumentinis filmas, trumpai nušviečiantis Jaunimo teatro istorijos vingius 2005-2015 m. laikotarpiu. Filmo autorius paruošė pasakojimą apie teatro gyvenimą, kurio metu buvo sukurti itin reikšmingi, įvairias Jaunimo teatro kryptis reprezentuojantys režisierių Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno, Vido Bareikio spektakliai. Į devintą dešimtį įkopęs menininkas pats įgarsino filmą ir sudėliojo visus jame minimus faktus. Nors paskutinė filmo dalis uždaro metraščio ciklą, R. Karvelio, kaip kino kūrėjo, planai tuo nesibaigia. „Per tiek metų yra surinkta labai daug medžiagos. Ateityje norėčiau parodyti filmą, kurį bus galima žiūrėti tik patiems teatralams, nes esu užfiksavęs labai daug ir tikrai įdomaus teatro užkulisių gyvenimo. Susitikimai su žiūrovais, šventės, meilė, net laidotuvės - mano archyvuose yra visko!“ - pristatydamas ankstesnes filmo dalis, yra kalbėjęs R. Karvelis.

tags: #viniaus #jaunimo #teatras