Vynas yra vienas seniausių ir labiausiai vertinamų gėrimų pasaulyje, turintis gilias istorines, kultūrines ir gastronomines tradicijas. Taurės - tai ne tik kasdienis virtuvės atributas, skirtas vandeniui, vynui ar kavai, bet ir svarbus estetikos, tradicijų bei gyvenimo būdo elementas.
Vyno istorija ir kultūrinė reikšmė
Vyno istorija siekia tūkstančius metų. Manoma, kad pirmieji vyno gamybos pėdsakai atsirado Kaukazo regione ir Artimuosiuose Rytuose. Virsmų dievas Dionizas, plaukiantis iš senovės Artimųjų Rytų vynmedžių ūgliais apraizgytu burlaiviu, buvo pavaizduotas ant molinės juodai dekoruotos vyno taurės, sukurtos dailininko Ekzekijo V a. pr. Kr. Šią legendą patvirtina archeologiniai faktai, nes anksčiausi vynuogininkystės įrodymai ir vynuogių sėklos, rastos šiauriniame Juodosios jūros krante, priskiriami VII a. pr. Kr.
Vėliau vyno kultūra paplito po Senovės Graikiją ir Romą, kur vynas tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo ir ritualų dalimi. Vyno kilmingumu niekada nebuvo abejojama. Vien karalius, pilantis vyną į taurę, žymi civilizacijos buvimą. Asirų karaliaus Ašurnasipalio (Ashurnasipal) rūmuose Nimrude yra frizų raižiniai, kuriuose jis pavaizduotas liejantis vyno auką ant negyvų liūto ir jaučio, sumedžiotų per karališkąją medžioklę.
Antikos graikai nedelsė įsisavindami vyno įkvėptą grožį. Aristokratiškieji vyno gėrimo klubai, vadinami simpoziumais, - tai lyg intelektualių debatų forumai, kuriuose buvo aptariamos filosofinės, valstybės valdymo, matematikos, algebros ir architektūros, meno, muzikos ir, žinoma, meilės temos. Tiesą sakant, Atėnų kultūros stebuklas, pasiekęs viršūnę V a. pr. Kr. Rafinuoti keramikos indai, dekoruoti patyrusių meistrų, atskleidžia daug įdomaus apie Atėnų gyvenimą ir papročius. Vynas, visada skiestas vandeniu, buvo pilstomas iš didelių talpų (krater) kambario viduryje ir paduodamas dailių kurtizanių. Šios merginos taip pat linksmindavo vyrus grodamos dviguba aula, panašia į fleitą, kitara ir lyra. Vėlią naktį prasidėdavo pašėlęs gėrimas, vadinamas kattobos, kurio metu vyno drumzlėmis buvo mėtoma į talpos viduryje plūduriuojančią lėkštutę, kad ši nugrimztų. Dailininkų Ekzekijo (Exekias), Kleofrado (Kleophrades), Douriso (Douris) iš Brygoso ir daugelio kitų dekoruotos vazos vaizdžiai pasakoja apie Atėnų kultūrinį gyvenimą, neįsivaizduojamą be vyno ir pokalbių. Odisėjas, keldamas gebenės medžio taurę, sklidiną tamsiai raudono vyno, prabyla taip: „Raudonas ir medumi kvepiantis ...“
Vynas Romos imperijoje ir Krikščionybėje
Helenistiniu laikotarpiu daug graikiško vyno buvo parduodama Romai. Antikinė Roma, imperijos centras, buvo garsiausias ir stambiausias miestas antikiniame pasaulyje: I a. gyventojų. Jie išgerdavo gausybę vyno, ir užauginto plačiuose Italijos vynuogynuose, kuriuos prižiūrėjo būriai vergų, ir atsivežto iš Graikijos. Kadangi Roma gaudavo pakankamai vandens iš daugybės įžymių fontanų, papildomų šviežiu kalnų vandeniu ilgais akvedukais, vyno gėrimas buvo ne būtinybė, o greičiau malonumas!
Krikščionybė, užgimusi toje pačioje Romos imperijoje, plačiai naudojosi vyno, vynuogių, vynuogininkystės vaizdiniais. Taip atsitiko dėl to, kad vynmedis ir vynas buvo paties Kristaus metaforos. Biblijoje yra bent 200 nuorodų į vynuogininkystę ir vynmedžius: nuo Nojaus vynmedžių sodinimo iki Kristaus vyno laiminimo per Paskutinę vakarienę, kuri pavaizduota garsiajame Mikelandželo paveiksle. Vijoklinių vynmedžių ūglių, vynuogių, vyno puodelių ir taurių vaizdiniai kartojasi per visus 2 tūkst. krikščionybės meno metų. Ankstyvasis jo pavyzdys yra išlikęs Šv. Konstancos koplyčios Romoje mozaikoje, sukurtoje 300-350 m. Kadangi simbolinis Paskutinės vakarienės atkūrimas bažnytinių mišių metu reikalavo vyno, vynuogynai buvo sodinami ir prižiūrimi kiekviename naujai įkurtame vienuolyne ar abatijoje.
Viduramžiai ir Burgundijos vienuolynai
Ankstyvaisiais Viduramžiais vienuolių ordinai augo ir klestėjo visoje Europoje, ir taip sutapo, kad labiausiai - jos pietuose, kur vynuogės augo nuo seno arba lengvai prigydavo. Taip jau atsitiko, kad didysis cistersų vienuolių ordinas, atskilęs nuo benediktinų ir pasivadinęs Šv. Bernardo vardu, pirmąjį vienuolyną įkūrė Burgundijoje ir pasodino vynuogyną iki šiol žinomoje Clos de Vougeot augimvietėje. Aukso šlaitais (Côte d‘Or) vadinamos Burgundijos kalvos driekėsi 36 mylias, surinkdamos tinkamiausią šviesą ir šilumą, ir tapo žymiausiu vynuogių kraštu pasaulyje. Dar svarbiau buvo tai, kad keliautojai iš Anglijos, Vokietijos, Šiaurės Prancūzijos ir Belgijos, traukiantys Viduržemio jūros link, turėjo pereiti Burgundiją. Ir kryžiuočiai, grįžtantys į Šventąją žemę, ir piligrimai, keliaujantys prie Šventojo Petro palaikų Romoje arba į San Diego de Compostela šventyklą Šiaurės Ispanijoje, ėjo per bažnyčiai priklausančias vyno žemes.
Patys vienuoliai gėrė gausiai, tuo erzindami Šventąjį Benediktą ir juokindami ankstyvosios gotikos atstovą dailininką Džiotą. Savo freskose Arenos koplyčioje Padujoje (Padova) jis šaiposi iš storo ir godaus vienuolio, geriančio iš didžiulio vyno bokalo vestuvėse Kanoje (Cana), kurių metu Kristus pavertė vandenį vynu. Džiotas taip pat vaizduoja mokinius, per paskutinę vakarienę geriančius vyną iš menzūrėlių. Viduramžių meistrai Dučas di Buoninsenija, Fra Andželikas ir daugelis kitų nežinomų vienuolių menininkų savo kūriniuose vaizdavo Kanos stebuklą ir Paskutinę vakarienę, taip perteikdami tų laikų vienuolių gyvenimą. O pats žymiausias Paskutinės Jėzaus vakarienės atvaizdas trupa ant sienos Milane. Jį sukūrė Leonardas da Vinčis XVI a.
Stiklo taurių atsiradimas ir vyno kultūra Olandijoje bei Anglijoje
Olandija įsiveždavo vyną ir iš Burgundijos, ir iš Vokietijos. Didžiąją jo dalį sudarė būtent baltasis. Tačiau vyno, ypač baltojo, spalvos subtilybių buvo neįmanoma įvertinti, geriant jį iš sidabrinių, alavinių indų ar odinių puodelių, įprastų per ištisus šimtmečius. XVII a. olandų mene vaizduojama daug linksmų šventimų, kurių metu vynas pilstomas ir geriamas iš tauraus stiklo indų, kaip antai Jano Styno (Jan Steen) paveiksle „Grojantis liutnia“ (1670 m.). Vynas dailioje stiklo taurėje buvo susijęs su asistavimu moteriai, kaip parodyta Vermejerio (Vermeer) paveiksle „Mergaitė su vyno taure“. Manytina, kad stiklo indai pasiekė Olandiją iš Venecijos.
Perėjimas prie stiklo indų vynui gerti galėjo būti paskatintas ir politinių bei religinių aplinkybių. Katalikų bažnyčia buvo uždraudusi naudoti stiklo indus mišių metu, todėl tradiciškai jie niekur ir nebuvo naudojami. Angliją taip pat natūraliai įkvėpė protestantizmo idėjos. Viljamo Hogarto (William Hogarth) ryškiuose, ugninguose kūriniuose atsispindi Anglijos ir Olandijos santykiai, vyno įvežimas iš Vokietijos ir Prancūzijos, stiklo taurių teikimas vynui gerti ir smarkus malonumų vaikymasis vyno gėrimo šventėse. Jo „moderniose, pamokančiose komedijose“ pasakojama apie jauną vakarėlių liūtą, tyrinėjantį amžių palikimą XVIII a. Londono tavernose. Ir Londono prabangiuose vyno klubuose, pavyzdžiui „White‘s“, ir prastuomenės smuklėse ar viešnamiuose, pavyzdžiui Hogarto „Ištvirkėlės karjeroje” („Rake‘s Progress“) vaizduojamoje Rožinėje tavernoje („The Rose Tavern“), buvo tiekiamas klaretas, lengvas raudonasis vynas iš Bordo, o vėliau, karo metu apribojus vyno įvežimą iš Prancūzijos, ir portas iš Portugalijos. Nuo pat 1152 metų, kai Anglijos karalius Henrikas III vedė Eleonorą Akvitanietę ir pasisavino Bordo regioną, anglai priprato prie patikimo prancūziško vyno tiekimo. Todėl, kai Edvardas III dėl politinių priežasčių apribojo prancūzų importuotojų teises, anglų pirklių laivai kartą per metus išsiruošdavo į žygį parsigabenti Bordo vyno. Taip vyno istorija Europos kultūros širdyje, atspindėta kiekvienos kartos mene, atvedė mus į XVIII a. prie modernizmo slenksčio.
XVIII a. elegancija ir šampano atradimas
Prabangaus gyvenimo menas savo viršūnę pasiekė XVIII amžiuje. Tai buvo elegancijos amžius su ištaigingais užmiesčio namais Anglijoje ir pilimis Prancūzijoje. Išpuoselėtas manieringumas vyno gėrimo įpročiuose atsispindi rokoko tapytojų meno darbuose ir neoklasicistinėje architektūroje. Jeanas-Honoré Fragonard‘as ir François Boucheras Versalio ir Fontenblo rūmų puošyboje vaizduoja tų laikų karaliaus rūmų lengvabūdiškumą.
Štai tokioje rafinuotoje aplinkoje buvo pirmą kartą išbandytas naujas svarbus vyno fermentavimo būdas. Šio nuostabaus ,,naujojo“ vyno, fermentuoto butelyje, o ne statinėje, - šampano - laukė labiausiai kerinti ateitis iš visų žinomų baltųjų. Jo netyčinis atradimas siejamas su vienuoliu Domu Pierre‘u Pérignonu, vyndariu iš Hautvillerso abatijos Epernė komunoje, garsiosios gotikinės Reimso katedros krašte. Kad ir kaip stengėsi, vienuolis niekaip negalėjo atsikratyti vis atsirandančių vyne burbuliukų. Nors šampanas atsirado Prancūzijoje, komercinis susidomėjimas juo išaugo dėl paklausos tarp Didžiosios Britanijos vartotojų.
Vynas buvo fermentuojamas giliuose rūsiuose. Kad butelių kamščiai neiššautų, juos aprišdavo raišteliais. Deja, šiuos sugrauždavo žiurkės, todėl butelių kaklelius imta apvynioti metalo folija. Pradžioje šampanas buvo rausvokas, nes jis gamintas iš juodųjų vynuogių ‘Pinot Noir’. Jo kilmės kraštas buvo laikomas prestižine vynuogių auginimo vieta nuo Karolio Didžiojo laikų ir net anksčiau. Šiam gražiam, spindinčiam gėrimui karalius Liudivikas XV įsakė sukurti specialią taurę, išlietą pagal jo garsios meilužės madam de Pompadour krūties formą. Jos favoritas François Boucheras tapė ją visu gražumu, pavyzdžiui, atsilošusią, kaip portrete Škotijos nacionalinėje galerijoje. Iš pradžių šampanas buvo saldinamas cukriniais ledinukais ir tiekiamas pabaigoje kaip desertinis vynas prie saldumynų ir vaisių. Sausas šampanas pirmą kartą buvo pagamintas Anglijos vartotojų reikalavimu. 1865-ųjų šampanas buvo pirmasis ,,ypač sausas“ putojantis vynas išvežtas į Angliją. Vėliau tai tapo tradicija, tebesitęsiančia iki šiol. Šampano gėrimas visais laikais buvo siejamas su ištaigingu ir turtingu gyvenimu.
Vyno kultūra XIX amžiaus Paryžiuje ir impresionizme
Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje maišto nuotaikos peraugo į Prancūzijos revoliuciją, kurios atgarsiai pasiekė net XIX amžiaus pabaigą ir pakeitė kultūrinę atmosferą. Vyno vartojimo įpročius ir meno pasaulį persmelkė Respublikos dvasia su nauja miesto kultūra ir visuotinės lygybės idėjomis. Vien tik vyno gamybos apimtis Prancūzijoje rodė, kad vyno gėrimas nebėra elitinis užsiėmimas. 1828 metais vynuogynai Prancūzijoje užėmė du milijonus hektarų, o vyno gamyba sudarė 40 proc. „Naujieji“ dailininkai, kaip tais laikais vadino impresionistus, kurie XIX a. 7-ajame dešimtmetyje rinkdavosi Monmartre, tapydavo Paryžiaus gyvenimo spindesį miesto bulvaruose ir parkuose, karštas popietes su piknikais ir vin-ordinaire buteliais ant žolės.
Visuotinės lygybės idėjos įkvėpė Edouardą Manet, Claude‘ą Monet, Paulį Cézanne‘ą, Edgarą Degas, Alfredą Sisley‘ų, Pierre‘ą Auguste‘ą Renoirą, Caillebotte‘ą, Frédéricą Bazille‘į ir vienintelę šiame būryje menininkę moterį Berthe‘ą Morisot. Visi jie tapė miestą, kuriame vyno gėrimas natūraliai įsiliejo į laisvo gyvenimo ant Senos krantų vaizdus. Šie menininkai mėgo tapyti lauke ir atsisakė oficialaus, saloninio dirbtinumo ir pretenzijų, kad galėtų sekti natūralios šviesos kaitą ir atspindžius realiame gyvenime, ypač vandenyje. 1866 metais Monet nutapyta „Pusryčių ant žolės“ versija vaizduoja grupelę draugų, susitinkančių margoje saulėkaitoje piknikui ant žolės. Šviesa krinta ant baltos staltiesės, kur išdėliota šalta kepta vištiena, paštetas su plutele, prancūziška balta duona, žaliosios vynuogės ir persikai bei du buteliai vyno - atrodo, baltojo ir raudonojo. Maža to, jie nepamiršo kamščiatraukio! O Camille Monet, vilkinti balta permatoma suknele, palinkusi į priekį tarsi kviečia mus prisijungti prie jų mažos šventės.
Šios temos pradininkas buvo Edouardas Manet, nutapęs „Pusryčius ant žolės“ dar 1863 metais, tai yra trejais metais anksčiau. Tačiau jo paveikslo įvertinimas buvo žiaurus: oficialusis Salonas atmetė šį paveikslą kaip tapybos farsą, grubų ir vulgarų savo atlikimo būdu ir technika. Manet, didis miesto dailininkas, skirtingai nuo daugelio kitų impresionistų, gimė ir augo Paryžiuje. Jis buvo avangardo pradininkas ir lyderis, nes vaizdavo naujas augančio didmiesčio apraiškas, jo naktinį gyvenimą, barus, „gyvus“ koncertus, ir, žinoma, žmones. Jo paveiksle „Koncertas kavinės kampe“ darbininkas mėlyna tunika geria raudonojo vyno stiklą šalia garbaus miesto pono su cilindru ir jo puošnios žmonos. Manet vaizduojamos moterys geria tiek pat, kaip ir vyrai, ir rūko cigaretes, jos vaikštinėja gatvėmis su kitais vyriškiais. Paveiksle „Koncertas kavinėje“ pavaizduotas pasileidęs puošneiva, akivaizdžiai niekinantis savo žemesnio luomo palydovę. Dar viename Manet paveiksle „Slyva“ vieniša mergina sėdi kavinėje su nepridegta cigarete tarp pirštų ir geria, tarsi laukdama vyro. Naktinį Paryžiaus gyvenimą Manet mums atskleidžia paveiksle „Baras Folies-Bergère“ (1882 m.). Jauna baro patarnautoja jame atrodo parimusi ties savo gyvenimo atspindžiais veidrodyje. Kažkokia gilia ramybe dvelkia šis kūrinys, nors jame ir vaizduojama triukšminga muzikos salė. Bare matosi išdėlioti įvairiausi gėrimai: rožinis vynas lyg iš Anžu ar iš Provanso, šampanas, įvairių formų alaus buteliai.
Palikę aprūkusius naktinius barus, atrandame Sena plaukiojančius restoranus, kuriuose miestelėnai saulėtomis popietėmis užkandžiauja ir gurkšnoja vyną. Bene žymiausias šia tema tapęs dailininkas - Pierre‘as Auguste‘as Renoiras, o jo didžiausias ir puikiausias kūrinys - 1881 metais tapyti „Pietūs laive“. Renoiras vykusiai perteikia egzistencialistinę nesibaigiančios dienos nuotaiką, kai su draugais nerūpestingai geriamas vynas, rodos, begalinės vasaros šilumoje. Tingias popietes užpildo nesuskaičiuojami buteliai balto ir raudono vyno ar kitų skirtingose taurėse išpilstytų gėrimų. Vyrai, nepaisydami moterų, jau nusimetę marškinius; kai kurios vyno taurės beveik tuščios, tačiau ant stalo daugybė atkimštų butelių. Restoranas „La Grenouillère” (išvertus - „Varlynė“) buvo pati populiariausia susitikimų vieta Senos upėje. Į jį buvo patenkama pro siaurą medinį pirsą, kuris vaizduojamas ankstyvuosiuose impresionisto Monet bandymuose. 1869 metais nutapytą paveikslą oficialusis Salonas atmetė, nors jo komitete tuomet dirbo trys Monet draugai.
Vulgariąją Monmartro pusę ėmėsi vaizduoti jau kita tapytojų karta XIX amžiaus pabaigoje. Daugelis pirmųjų impresionistų ir postimpresionistų arba išvyko iš Paryžiaus kaip Monet, Pissarro, Cézanne‘as ir Gauguinas, arba mirė kaip Manet, Georgesas Seurat ir Van Goghas. Vulgarioji Monmartro pusė domino Henri‘į de Toulouse‘ą Lautrecą. Ankstyvojoje jaunystėje, net paauglystėje, atsiskleidė ypatingi tapytojo gabumai, tačiau po nelaimingo atsitikimo suluošintas ir sunykęs jaunuolis nuklydo į Paryžiaus viešnamių palaidūnišką pasaulį, o šis jį noriai priėmė. Bene skvarbiausią absento gėrėjo vaizdinį randame Edgaro Degas paveiksle paprastu ir aiškiu pavadinimu „Absento gėrėja“.
Vyno rūšys ir gamyba
Vyno rūšių įvairovė yra labai plati. Populiariausi yra raudonasis, baltasis ir rožinis vynas. Raudonasis vynas dažniausiai gaminamas iš tamsių vynuogių ir pasižymi sodresniu skoniu bei taninais. Baltasis vynas yra lengvesnis, gaivesnis ir dažnai turi vaisiškų natų. Rožinis vynas yra tarpinis variantas, išsiskiriantis subtilumu ir lengvumu.
Vyno gamybos procesas yra sudėtingas ir reikalaujantis daug žinių. Jis prasideda nuo vynuogių derliaus nuėmimo, po kurio seka fermentacija, brandinimas ir išpilstymas. Kai kurie vynai brandinami ąžuolo statinėse, kurios suteikia papildomų aromatų ir skonio niuansų.
Vynas taip pat yra svarbi gastronomijos dalis. Jis dažnai derinamas su maistu, siekiant išryškinti skonius ir sukurti harmoningą derinį. Pavyzdžiui, raudonas vynas dažnai patiekiamas su mėsa, o baltas - su žuvimi ar jūros gėrybėmis. Be gastronominės pusės, vynas turi ir socialinę bei kultūrinę reikšmę. Jis dažnai vartojamas šventėse, susitikimuose ar ypatingomis progomis.
Vyno taurių evoliucija ir įvairovė
Pirmosios taurės atsirado dar senovės civilizacijose - Egipte, Graikijoje ir Romoje. Senovėje jos buvo gaminamos iš molio, metalo ar net brangiųjų akmenų, simbolizavo statusą ir prabangą. Iš ko gėrė mūsų protėviai? Taurių bei puodelių, skirtų gerti vynui, mados keitėsi bėgant amžiams. Jei senovėje žmonės naudojo įvairių gyvūnų ragus ar kokoso riešuto kevalus, šiais laikais mes galime rinktis taures priklausomai nuo to, iš kokios vynuogių veislės yra padarytas vynas. Visgi, mums gerai pažįstama taurės forma (tulpės formos indas ant kojelės) atsirado jau Romos imperijos laikais. Laikui bėgant keitėsi medžiagos, taurių puošyba, kažkiek ir forma, bet pati „puoduko ant kojelės“ idėja liko. XVI-XVII a.
Šiandien rinkoje galime rasti daugybę skirtingų taurių tipų, pritaikytų konkretiems gėrimams:
- Vyno taurės - skiriasi pagal formą: raudonam vynui - platesnės, kad gėrimas „atsivertų“, baltam - siauresnės, kad išlaikytų aromatą.
- Šampano taurės - siaurės formos, leidžiančios ilgiau išlaikyti burbuliukus.
- Alaus taurės - įvairių formų, nuo klasikinių bokalų iki specialių IPA ar stauto taurių.
- Kokteilių taurės - martinio, margaritos ar kitų gėrimų, kurių dizainas pabrėžia gėrimo unikalumą.
Taurės gali būti gaminamos iš stiklo, krištolo, plastiko ar net metalo. Krištolo taurės laikomos prabangos simboliu dėl ypatingo spindesio ir švelnaus skambesio. Stiklinės taurės - populiariausias pasirinkimas dėl savo prieinamumo ir estetikos.
Vyno taurių pasirinkimas ir patiekimas
Norint įvertinti vyną visais pojūčiais, nebūtina būti vyndariu ar someljė. Skonius ir aromatus galima atskleisti ir tinkamai patiekiant. Kalbant bendrai apie baltojo ir raudonojo vyno taures, pati taurių forma nesiskiria, tik jų tūris. Idealiausia taurės forma vynui yra tulpės. Tokioje taurėje yra pakankamai daug erdvės atsiskleisti vyno aromatui, kuris dar ir sustiprinamas taurei viršuje susiaurėjant. Idealiausia, jog taurė būtų 300-500 ml talpos, kad į ją įpylus 100 ar 150 ml vyno, jis užimtų ne daugiau 1/3 taurės tūrio. Tuomet mes galėsime patogiai vyną tokioje taurėje pasukti, jo neišpildami. Taip pat joje bus pakankamai deguonies ir vietos skleistis vyno aromatui.
Baltojo vyno taurės
Geriausios taurės baltam vynui patiekti yra tulpės formos. Jose aromato sklaida lėtesnė. Kuo baltasis vynas aromatingesnis ir sodresnis, tuo taurė gali būti atviresnė. Baltajam vynui gali būti naudojamos šiek tiek mažesnės taurės, nes jis patiekiamas atvėsintas ir pasižymi subtilesniais kvapais, kuriems atsiskleisti daug oksidacijos nereikia. Kadangi baltieji vynai patiekiami šalti, laikykite taurę už kotelio kuo žemiau, taip vyno nešildysite savo skleidžiama šiluma. Rožinius vynus taip pat galima patiekti tulpės formos taurėse.
Raudonojo vyno taurės
Raudonojo vyno taurės kojelė paprastai būna trumpesnė, nes raudonas vynas neturėtų būti patiekiamas šaltas. Nors raudono vyno taurę galime laikyti su trimis pirštais ties kojelės viršumi, net ir tokiu atveju neturėtume liesti taurės.
Šampano ir desertinio vyno taurės
Putojančiais vynais geriausia mėgautis fleitos formos taurėse. Desertiniams vynams su dideliu alkoholio kiekiu tinka mažos taurės siaurais kraštais, iš kurių aromatas taip greitai neišsisklaido.
Kiek vyno pilti į taurę?
Kiek vyno į taurę pilti, priklauso nuo to, kiek vyno įprastai norite pilti į taures. Jei kalbame apie restorano aptarnavimo standartus, vyno turėtume papildyti svečiui nuolatos, kai matome, jog taurėje beliko vos vienas - du gurkšniai. Kai atkemšamas naujas, kad ir tos pačios rūšies vyno butelis, derėtų visą laiką pasiteirauti, ar svečiai norėtų gauti naujas taures, ar tinka tos pačios. Niekada nereikėtų pildyti taurių naujai atkimštu vynu, jei jose dar yra senojo. Taip yra todėl, kad kartais tas pats vynas skirtinguose buteliuose pasižymi skirtingu skoniu.
Patiekimo temperatūra
Vynų skoniui gali pakenkti netinkama serviravimo temperatūra. Raudonus vynus prieš patiekiant reikėtų apie 20 minučių atšaldyti šaldytuve.
Vyno butelio atidarymas ir laikymas
Kaip atidaryti vyną kamščiatraukiu
Kamščiatraukį lėtai įsukite į kamštį. Atsargiai: neįsukite kamščio į butelį, kad neužterštumėte vyno. Užsukite kamštinį sraigtą taip, kad virš kamščio liktų nuo vienos iki pusantros spiralės apsisukimo. Paspauskite kamštinio atsuktuvo rankenėles taip, kad kamštis išeitų beveik iki galo. Tada pirštais lėtai išsukite kamštį. Jei teisingai atlikote šiuos veiksmus, atidarydami butelį neišgirsite sprogimo garso, kuris rodo, kad vyno butelyje slėgis staigiai pasikeitė.
Kaip atidaryti vyno buteli?
Kaip atidaryti vyną be kamščiatraukio
Po ranka neturite kamščiatraukio? Tikriausiai nelieka nieko kito, kaip tik improvizuoti. Ir, deja, rizikuojate sugadinti vyną. Kaip kamščiatraukį galite naudoti, pavyzdžiui, ilgą raktą, kurį įstrižai įgręžkite į kamštį ir stipriai traukdami ištraukite kamštį. Arba galite naudoti žiebtuvėlį, kuriuo reikia kaitinti butelio kaklelį po kamščiu, kol dėl temperatūros pokyčio butelyje susidaro stiprus slėgis, kuris ir išstums kamštį. Tačiau butelį būtina kaitinti bent 3 minutes. Toks atidarymo būdas yra pakankamai pavojingas ne tik dėl žiebtuvėlio, bet ir įkaitusio stiklo sukeltų nudegimų.
Kiek laiko galima vartoti atidarytą vyną
Geriausia vynu mėgautis tą dieną, kai atidarote butelį. Kitą dieną jis nesuges, tačiau jo skonis tikrai bus kitoks. Tai vėlgi priklauso nuo vyno rūšies. Atminkite, kad nepabaigtą vyną visada galite naudoti maisto gaminimui. Putojantį vyną, užkimštą kamščiu, reikia suvartoti per 2-3 dienas. Raudonasis vynas, laikomas tamsioje vietoje su kamštiniu kamščiu, savo skonį išlaikys 3-5 dienas.
Kaip laikyti vyną
Jei vyną norite laikyti namuose net kelis mėnesius, pasirūpinkite jo laikymo sąlygomis. Įprastiems vynams laikyti neprireiks vyno rūsio ir pakaks vadovautis keliomis pagrindinėmis taisyklėmis.
- Vyno butelius laikykite horizontaliai. Kamštis turi liestis su vynu.
- Nelaikykite vyno tiesioginėje šviesoje. Pageidautina, kad būtų tamsu.
- Pasirūpinkite, kad vyno buteliai būtų padėti stabiliai.
- Patalpos, kurioje laikysite vyną, temperatūra turėtų būti apie 7-16°C. Esant aukštesnei nei 20°C temperatūrai, vynas greičiau sensta, jo aromatas silpnėja, o skonis tampa blankus.
- Drėgmė turėtų būti apie 65%.
Tapybos studija „Dvi Taurės Meno“
Kviečiame praleisti vakarą pramoginėje tapybos studijoje. Čia atsipalaiduosite po darbo dienos, pabendrausite su draugais ar naujais pažįstamais, pasilinksminsite, o gal pabūsite su savo mintimis. Renginio metu atsiribosite nuo aplinkinio pasaulio ir panirsite į kūrybos procesą. Jokia ankstesnė tapybos patirtis nereikalinga. Patyrusi mokytoja tapys kartu su jumis ir žingsnis po žingsnio parodys, kaip nutapyti paveikslą. Jums beliks paimti teptuką bei taurę į rankas ir mėgautis jaukiu vakaru! „Mėgaukis vynu ir tapyk! Dvi Taurės Meno renginiuose ne tik puikiai praleisite laiką bendraudami, bet ir patys nutapysite paveikslą, kurį drąsiai galėsite kabinti ant sienos ar dovanoti draugui.
Prieš sudalyvaujant buvo dvejonių, ar tikrai įmanoma visiškai nepraktikuojant piešimo reikalų imti ir per vakarą nupiešti ką nors, ko nebūtų gėda parodyti aplinkiniams. Ir vis dėl to ne rezultatas esmė, labiausiai patiko visas procesas: tapšnoti drobę, prašyti papildyti dažus, bene labiausiai mėgauti maišyti spalvas. Žinoma, toks renginys gali būti puiki galimybė susirasti naujų draugų.
Kaina asmeniui - 37 EUR (priemonės įskaičiuotos). Į ją įskaičiuota 3 val. trukmės tapybos užsiėmimo vedimas bei visos reikiamos priemonės (40x50cm drobė su porėmiu, profesionalūs akriliniai dažai, teptukai, kt.). Susirinkus mažesnei nei 4 žmonių grupei renginys atšaukiamas. Pasiteirauti bei daugiau informacijos gauti galite parašę mums el.