Praėjusį pirmadienį Šaukėnų kultūros centre pristatyta knyga „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“ atskleidžia gilų ir spalvingą vienos ilgiausiai gyvuojančių Lietuvoje estrados grupės istoriją. Knygos bendraautoriai pateikė daug įdomių faktų apie daugiau nei penkiasdešimt metų trunkančią „Vairas“ ir jo įtakingus narius, tarp kurių - Vilius Onaitis, Edmondas Čivinskas ir Loreta Motuzaitė. Žurnalistė Bronislova Tarabilda prisimena, kad „Vairas“ susikūrė iš gamyklos kolektyvų - pūtėjų orkesstro, kapelos - ir tapo etalonine lietuviškojo estrados atsvara, kuri greitai išaugo į vieną populiariausių šalies grupių.
Kultūros kelias: nuo pradžios iki viršūnės
„Vairas“ - ilgiausiai Lietuvoje grojantis ansamblis, kurio kelias prasidėjo dar 1960-ųjų pavasarį. Pirmasis vadovas buvo Vladas Kazlauskas, J. Janonio vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, o gilinantis į istoriją išryškėja, kad „Vairas“ gamykloje buvo pučiamųjų orkestras ir kapela, iš kurių atėjo naujas estradinis kolektyvas. „Vairo“ vardą ansambliui suteikė pats laikotarpis ir gebėjimas kurti sceninę energiją, kurią sugebėjo perteikti publikai. Pirmasis viešas koncertas įvyko Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje 1960 metų kovo 8 dieną - Tarptautinės moters dienos proga.
Rolandas Povilionis, ankstesnių metų ansamblio narys, repeticijose grojo akordeonu; po to, dirbant dviratininkų gamykloje, jis laikėsi išsilavinimo kelio ir studijavo Vilniaus universitetą. „Visi „Vairo“ nariai buvo asmenybės“ - teigė B. S. Tarabilda, įsitikinęs, jog 1982-1992 metų laikotarpis tapo grupės viršūnės laikais. Per šį laiką „Vairas“ tapo viena populiariausių Lietuvos grupių, pelnė liaudies kolektyvo vardą, koncertavo ir gastroliavo tiek Lietuvos TSR, tiek Baltijos šalyse, Maskvoje ir už jos ribų, įskaitant pasaulinio jaunimo ir studentų festivalį. Tačiau legendos kelią lydėjo ir netekties žymės: daugelis narių paliko gyvenimą, palikdami įspaudus ir prisiminimus.
Vairas - kelionės ir žygiai
Istorija mini daugybę nuotykių: gastrolės Kipre, užkulisiniai ryšiai su scenos kolektyvais ir ilgas darbas ties sceninės išvaizdos kūrimu. Knygoje atskleidžiama, kad „Vairas“ ne tik scenoje kūrė, bet ir gyveno intensyvią kūrybinę kultūrą - koncertavo, grojo, rundavo ir rinko patyrusių muzikantų patirtį. Nemažai dėmesio skiriama ir sunkumams: „taurelės draugija“ kartais sutrikdė karjerą, o kai kurios istorijos - skaudžios, bet tuo pačiu įkvepiančios, išlikdamos kaip pamokos jauniesiems muzikantams.
Pagrindinis knygos dėmesys - 1982-1992 m. laikotarpis, kai „Vairas“ tapo vienu iš žymiausių ir įtakingiausių grupių Lietuvoje, atlikęs vadovavimo vaidmenį: Vytauto Katiliaus vadovavimas įnešė naujos energijos ir tapo reikšminga grandimi grupės sklaidoje. Knygoje rašoma apie diskografiją, apdovanojimus ir Lietuvos estrados raidą per šį laikotarpį. Straipsniuose išryškinama, kaip V. Katilius įtakojo grupės skambesio kryptis ir kaip jo netektis palietė „Vairą“ bei jo draugus ir kolegas.
Gyvenimas ir kūryba už scenos ribų
Remiantis knyga, Vilius Onaitis buvo vienas iš iškiliausių „Vairo“ vokalistų, kurio gyvybingumas ir sceninis šurmulys prisidėjo prie grupės žinomumo. Po 2000-ųjų metų grupė susidūrė su sunkiomis netektimis: Loreta Motuzaitė, Edmondas Čivinskas ir Vilius Onaitis paliko sceną dėl įvairių priežasčių. Edmundo Čivinsko mirtis įvyko 2010 metais, o Loretos Motuzaitės - avarijos liūdnas įvykis prisimintas kaip skaudi netektis. Vilius Onaitis - vienas iš svarbių balsų, jo istorija taip pat įvardijama kaip svarbi grandis „Vairo“ istorijoje.
Knyga išryškina, kad „Vairas“ išliko ne vien tik dėl muzikos, bet ir dėl bendruomenės, kurią kūrė: draugystės, menininkų tarpusavio palaikymas, ir stipri tiltų kūrimo grandinė tarp Šiaulių ir platesnės Lietuvos estrados aplinkos. Kaupiant archyvinius duomenis, knyga skaitoma kaip kultūrinio palikimo dalis, kurioje „Vairas“ - ne tik kolektyvas, o reiškinys, liudijantis laikmečio dvasią ir Lietuvos muzikinės kultūros raidą.
Apie knygos struktūrą ir autoriaus žvilgsnį
Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmoji - gyvi įspūdžiai po spektaklių ir koncertų, antra - susijusi su tarptautiniais festivaliais ir platesniu Lietuvos teatro bei muzikos kontekstu. Redaguojama, su patraukliu humoru, be perdėtinių pagražinimų, su daugiau nei 50 metų įsimintinų istorijų, nuotraukų ir faktų apie „Vairą“ ir jo veikėjus. Autoriai siekia perteikti ne tik faktus, bet ir dvasinę „Vairo“ atmosferą - kaip kūrėjai, muzikantai ir vadybininkai matė save ir savo laiką.
Nepamirštos ir asmeninės akimirkos: išlydėtos žvaigždės, įkvėpimai ir skaitiniai, kurie padėjo įamžinti šios grupės kultūrinį palikimą. Knyga apima Lietuvos muzikos istoriją, kurioje „Vairas“ buvo viena iš ryškiausių žvaigždžių, iš kurių sklaida tęsėsi už Lietuvos ribų ir liko simboliu lietuviškojo estrados gyvybingumui.
Mirusiųjų ir prisiminimų mozaika
Per penkiasdešimt metų „Vairas“ išdalino daug įsimintinų akimirkų. Čia prisiminti tie, kurie paliko anapilin: Loreta Motuzaitė, Vilius Onaitis ir Edmondas Čivinskas; o 2011 metais Čikagoje mirė ilgametis vadovas Vytautas Katilius. Jo dukra Gintarė Kutkienė pasakoja apie tėvo nuopelnus, jo žmogiškumą ir profesinį palikimą, įskaitant tikėjimą, kad jo darbai egzistuos žmonių atmintyje ir toliau įkvėps jaunimą.
Knyga taip pat siūlo charakteringą portretą visuomet energingo, inovatyvaus žmogaus - Vytauto Katiliaus - kuriam pavyko suburti grupę, kurią sunku pamiršti. Jo idėjos ir kūrybinis kelias įkvėpė ne tik „Vairą“, bet ir Lietuvos estradą apskritai. Pasakojama, kaip jo iniciatyva gimė naujos idėjos, kaip jis įgijo draugų ir kaip žengė į koncertinę sceną, kad skleistų lietuvišką muziką tolimose šalyse. Tarp prisiminimų - netikėti susitikimai Čikagoje, kur gimta solidarumo dvasia ir bendrumo jausmas tarp išvykusiųjų lietuvių muzikantų.
Diskografija, pasiekimai ir jos paveldas
Knyga pateikia „Vairo“ diskografiją ir skaitytojams parodo, kaip grupė keitė savo skambesį, kokius hitus kūrė Vytautas Katilius ir kaip jie lydėjo klausytojus per daugelį metų. Nors laikui bėgant keitėsi nariai, roko, estrados ir liaudies dainų įkvėpti kūriniai išliko kaip įspūdinga muzikinė atmintis. Dalis istorijų apima net ir įtakingų asmenybių likimus, jų gyvenimo kelius ir pasiekimus, kurie taip pat savo ruožtu formavo Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį.
- 1960 m. kovo 8 d. pirmasis viešas „Vairo“ koncertas.
- 1982-1992 m. - „Vairo“ ženklas aukso laikais Lietuvos estradoje.
- 2010-2011 m. - dalinės netektys ir tęstinis palikimas po vadovų mirties.
- XXI a. pradžioje - įtvirtinta knygoje „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“.
Kuratoriai ir spauda
Knygą sudaro fragmentai iš spaudos, liudijimai, archyvai ir interviu su žinomomis asmenybėmis. Tekste atsispindi miesto atmintis apie Šiaulius ir lietuvių kultūros paveldą, kuris išliko šio laikotarpio atkarpoje ir perteikia prisiminimus apie V. Katiliaus, J. Baltutytės bei kitų kultūros veikėjų gyvenimus. Kitų įvykių apžvalga rodo ne tik prisiminimus, bet ir socialinį-konservatyvų laikotarpį, kai asmeninių likimų likučiai susilieja su tautos kūrybiniu keliu.
„Knyga - tai ne tik istorija, bet ir kultūrinė mozaika, kurioje susipina šviesūs prisiminimai su skaudžiomis netektimis. Ji primena, kad kiekvieno žmogaus istorija yra ir dalelė miesto istorijos, kurią reikia puoselėti ir perduoti ateities kartoms.“
Impulsai skaitytojams
Jei jus domina Lietuvos estrados istorija, šios įvykiai ir biografijos suteiks platei kontekstą, įskaitant laikotarpio kultūrinę, socialinę ir politinę aplinką. Knyga kviečia gilintis į detales, kurios dažnai liko už scenos, bet kuria svarbią dalį šiuolaikinės Lietuvos muzikinės kultūros.
tags: #vilius #onaitis #vairo #dainininkas