Šiame straipsnyje apžvelgiama sudėtinga Lietuvos istorijos dalis - sovietinė okupacija ir partizaninis karas, atskleidžiama iškilaus lietuvių poeto, vertėjo ir partizano Broniaus Krivicko asmenybė, jo indėlis į rezistenciją ir kūryba sunkiu laikotarpiu.
Viltys ir nusivylimai: karo pradžia ir Biržų tragedija
Kritiniame pokalbių fone, kai nuolat girdėjosi artėjanti kanonada, daugelis, tarp jų ir Bronius Krivickas su bičiuliu Broniumi, svarstė apie galimybę sprukti į Švediją ir laukti, kol sovietų režimas išsikvėps ar ateis į protą. Vyravo viltis, kad bolševikai jau nebe tie, pasikeitę, sužmonėję. Juk jie susidraugavo su demokratinėmis valstybėmis, laimėjo karą, įvedė karininkams antpečius, o maršalas Georgijus Žukovas, jaunystėje piršęsis Pasvalio vaistininko Dulevičiaus žmonai, atvirai sakė kareiviams, kad po karo nebebus kolūkių. Visa tai pranašavo dideles permainas, įkvėpdamos viltį, jog ir bolševikai vieną kartą ateis į protą.
Tačiau realybė buvo žiauri. Ties Biržais Raudonosios armijos puolimas užstrigo, prasidėjo stumdymasis pirmyn atgal. Per Krivickų žemę ėjo Biržų-Skaistkalnės kelias, o kadangi trobos stovėjo šalia jo, jos kelis kartus buvo padegtos. Paskutinį kartą traukdamiesi vokiečiai jas visai sudegino. Liko tik klėtis ir dar šis tas. Apie tą laiką Bronius Krivickas vėliau papasakojo studijų draugei Elenai Gabulaitei.
Biržai ėjo iš rankų į rankas, kol virto kaminų miestu - ištisi kvartalai buvo subombarduoti, o kai kurių gatvių nebeliko nė žymės. 1944-ųjų vėlyvą rudenį, vaikščiodamas po griuvėsius ir ieškodamas namo, kuriame gyveno Dvareckienės gatvėje, vienas gyventojas rado tik skardinį stogą, prigludusį prie plikos žemės. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Staiga iš niekur išnyra Bronius Krivickas. „Vienintelė laimė, kad likom gyvi“, - sakė jis. „O aš ir to nelaikau laime“, - liūdnai atsakė Bronius. Pasakojimas apie išgyventą siaubą su raudonarmiečiais, kurie grasino sušaudyti už užsienio radijo klausymąsi ir pareikalavo laikrodžių mainais už gyvybę, parodė jo gilią neviltį. „Geriau būtų sušaudę... Nieko gero greitai nebus, ir nelaukim“, - pasakė jis.
Mokytojavimas ir pasitraukimas į mišką
Rugpjūčio pradžioje sovietų armija baigė „vaduoti“ Lietuvą ir pasistūmėjo Kuršo link. Bronius Krivickas, gal skatinamas vilties, bandė kabintis į gyvenimą. Pasak sesers Onos, jis pats ėjo kalbėtis į karinį komisariatą, ir jo nepaėmė, paliko dirbti. Galbūt tai lėmė ir tai, jog naujieji mokslo metai buvo jau čia pat, o mokytojų labai trūko.
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
Jis išsinuomojo kambarėlį Biržuose ir nuo spalio 1-osios pradėjo mokytojauti gimnazijoje. Tuo metu jo broliai jau slapstėsi. 1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Prieš pamokas seniūnas kalbėdavo maldą. Jos metu įžengė naujas lietuvių kalbos mokytojas Bronius Krivickas. Jis stabtelėjo, paskui sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti iš sąsiuvinio paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai. Jam rūpėjo tik pati dėstomo dalyko esmė, o ne mokiniai - geltonsnapiai klausytojai. Mokytojas neturėjo jokių profesionalo manierų - ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas, ir jau pliktelėjęs ties kakta.
Naujasis mokytojas gyveno mažame kambarėlyje netoli kapinių. Stalas buvo apkrautas vokiškomis knygomis ir „Kūrybos“ žurnalo numeriais. Jis net davė pasiskaityti E. Poe kūrybos tomelį vokiškai. Vėliau iš Žemaitijos atklydę V. Mačernio poezijos nuorašai padėjo suprasti, ką B. Krivickas turėjo galvoje, kalbėdamas apie gilesnius poetus. Maždaug tuo pat metu su Broniumi Krivicku apskrities mokytojų konferencijoje susitikęs bendramokslis Vytautas Vajega prisiminė sekretoriaus K. Liaudžio grasinimus: „Kas ne su mumis, tas prieš mus. Trečio kelio nėra.“ Gulėdami buvusioje gimnazijos klasėje ant šiaudų, Bronius ir Vytautas svarstė, kaip reikės eiti „tikruoju“ keliu. Bronius, kaip visada, buvo optimistas, o pavasariop prakalbo, kad jau miške.
Bronius Krivickas mokytojavo maždaug keturis su puse mėnesio. Kaip liudija Biržų švietimo skyriaus dokumentai, 1945 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 6, § 7 nuo kovo 1 dienos jis buvo atleistas iš pareigų kaip neatvykstantis į darbą. Pasak Pauliui Bazarui iš Tylinavos kaimo, pas kurį glaudėsi keletą mėnesių, gavęs šaukimą į saugumą aštuntai valandai vakaro ir supratęs, kad jei nueis - nebegrįš, kaip negrįžo nė vienas nuėjęs tokiu laiku. Jis bemat pasitraukė, palikdamas viską, kaip buvę, savo kambarėlyje.
Partizaninis gyvenimas ir kūryba
1944-ųjų pavasarį Biržų, Vabalninko, Pandėlio rajonų teritorijoje susikūrusi Šiaurės Lietuvos Laisvės kovotojų partizanų grupė rudenį buvo reorganizuota į Trečiąją Lietuvos Laisvės armiją. Ją sudarė keli būriai po šimtą ar net daugiau kovotojų, taip pat daug grupių po dešimtį-kelias dešimtis dėl įvairių priežasčių savo tėviškes palikusių žmonių.
Partizanų gyvenimą 1945-1946 metais ir Bronių Krivicką prisimena Jonas Kiseliūnas, gimnazijos laikais kartu nuomojęs butą ir taip pat bandęs plunksną. Kai Kiseliūnas buvo vežamas iš valsčiaus į Biržų kalėjimo rūsį, pastotę apšaudė partizanai, ir jis pabėgo, atsidūręs partizanų stovykloje, kurioje jau buvo apie 180 žmonių, tarp jų jo brolis Juozas ir Bronius. Stovykloje būdavo rengiami partizaniniai pobūviai, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Dažnai su Bronium išeidavo į ramų miško kampelį, kur Bronius jam skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi, lyg atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?“. Tačiau partizaninės jėgos silpnėjo, o okupantų daliniai vis daugiau jų guldė prie žemės amžinam miegui. Prošvaisčių nesimatė. Esant tokioms būties sąlygoms, prasidėjo dalinė partizanų registracija ir legalizacija. Jonas Kiseliūnas tai padarė, tačiau Bronius Krivickas atsisakė: „Mane vis vien gyvą pribaigs...“ Ir taip jų keliai išsiskyrė.
Pranašiški patarimai ir Krivicko gėris
1953 metais Karagandos lageryje, Maikuduko priemiestėlyje, sutiko dailidžių brigadoje dirbusį Raginską, kilusį nuo Krinčino ar Pabiržės. Raginskas buvo tylus, nešnekus, užsidaręs, bet kai buvo paklausta apie Krivicką, jo veidas nušvito ir jis noriai ėmė pasakoti: „Kaipgi. Gerai pažįstu. Dėl jo patarimo likau gyvas.“ Raginskas buvo drauge su Krivicku miške ir perdavė Krivicko žodžius, kuriuos jis pasakė miško vyrams (gal kai buvo paskelbta amnestija, o gal vėliau): „Kas galit, eikit registruotis. Juo mūsų bus daugiau, juo bus sunkiau išsilaikyti. Kokio nors greito išsivadavimo nematyti. Praeis ilgas laikas...“ Raginskas tuoj pat paklausė patarimo ir užsiregistravo. Jeigu būtų nesiregistravęs, būtų seniai žuvęs. Toliau Raginskas pasakojo, kad Krivickas visada buvęs kantrus ir geras. Kai partizanai pradėdavo įtarti kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavo pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavo, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savų tautiečių. Ir Krivicko geri žodžiai visada paveikdavo.
Krivickų šeimos tragedijos
Sovietų valdžia neužmiršo nė vieno Krivickų giminės žmogaus. Iš Onos Krivickaitės-Mačėnienės pasakojimo: kai rusai vėl užėjo, berniukas pranešė: „Tave už dviejų dienų išveš.“ Ji pasiėmė vaikus ir išvyko iš namų, palikdama viską. Vyras taip ir negrįžo iš Sibiro. Niekas nenorėjo priimti gyventi - visi bijojo. Vienerius metus išgyveno be dokumentų, nes parodžius juos tuojau pat išveš. Šiaip taip metus pragyveno pas vieną moterį, dieną stovėdavo krūmuose prie miško, tempdavo šakas, kad sušiltų žiemą, kai spaudė 30 laipsnių šaltis. Tą žiemą ji baisiai pravargo - nei valgyti ką, nei nieko. Šiaip taip rūpinosi vaikais, kad nebūtų alkani. Stasytę išvežė iš tėvų namų - pagavo su bliuskele rudenį. Ji atsiuntė Verutei laišką, kuriame rašė: „Pažiūrėjo daktaras, sako: tave gydyt reikia, bet tavo broliai miške, tavęs negydysim.“ Ir Stasytė mirė. Verutę irgi baisiai puolė: papjauna kokį gyvulėlį - atlekia skrebai ir viską atima. Primezgė kojinių, sako, vyram miškan nuveš - atlėkė ir išsivežė skrebai visas.
Pirmasis iš brolių žuvo jaunėlis - Juozas, 1945-ųjų vasarą Tylinavos kaime, prie Sodeliškio. Prisimena Paulius Bazaras, gyvenantis per puskilometrį nuo tos vietos: „Vakare jie dar buvo užėję. Buvo jų apie dvidešimt su viršum likę. Vasara, jau šilta, aš ant viršugryčio buvau įsitaisęs gulėt, užgirdau, kad jau šauna. Pamačiau, jau ta daržinė dega.“ Jonas Vaitaitis, kuris ten buvo, vėliau pasakojo, kad jis ne bėgo, o žeme čiaužė, o kurie bėgo, tie visi krito. Vieni pro duris bėgo į miško pusę, o tie šovė skersą ugnį iš kulkosvaidžių. Kiti, atplėšę lentas, iššliaužė į avižas. Vienuolika, atrodo, jų ten žuvo. Buvo kas skundžia... Broniaus tada ten nebuvo. Jis pats yra sakęs: „Yra tiek kartų buvę, kad užpuola, o aš vis esu pasitraukęs. Man vis tokia nuojauta, ir aš pasitraukiu.“
Paskui žuvusiųjų lavonai gulėjo numesti Biržuose. Viena moteris, pažinojusi Juozą Krivicką ir mačiusi tą vaizdą, atsiminė „gražų, ramų veidą, su šaulio uniforma, ir žaizda prie širdies, kur trispalvė buvo prisiūta“. Partizanų palaikai buvo užkasti prie Biržų miesto ribos, Vytauto gatvės gale esančiose žvyrduobėse. 1992 metais toje vietoje buvo pastatytas paminklas. Kartu su Juozu Krivicku žuvo ir Stasės Krivickaitės sužadėtinis.
Netrukus vieną sekmadienį iš Suosto bažnyčios besiskirstantys žmonės pamatė degant dar likusius Krivickų sodybos pastatus. Kaimynystėje gyvenusi Barbora Armonienė, 1948 metais ištremta Sibiran, paskui išvykusi į Ameriką, savo atsiminimuose apie tėvų likimą rašo: rusai suėmė Krivicką, bet Krivickienės tą sekmadienį nebuvo namuose ir taip jai pavyko išvengti staigios bausmės. Po dviejų dienų sugrįžusi, ji neberado pastogės prisiglausti. Pamačius ją tyliai sėdinčią ant akmens kieme tarp griuvėsių ir pelenų, Armonienė priglaudė ją pas save kelioms dienoms. Ona Krivickienė niekuo nesiskundė, tik nuolatos kartojo: „Mano vargšai vaikeliai, mano vyreli...“ Jos neįstengė nuraminti.
Ona Krivickienė, kaip ir po keleto mėnesių iš areštinės ištrūkęs jos vyras, prisiglaudė pas vienintelę savo namus turinčią dukterį Veroniką. Kaip ji pati sakė, palikta tik todėl, kad tikėtasi, jog per ją bus galima susekti partizanaujančius brolius. Kad nekiltų nereikalingų įtarimų, prie svetimų akių motina būdavo vadinama tetule. Nepalyginamai daugiau rūpesčių buvo su tėvu. Po tardymų ir mušimų jo nervai buvo visai pakrikę. Naktimis per miegus šaukdavo ir šiaip būdavo sunku susikalbėti. Tad teko prašyti, kad jį priglaustų tolimesni giminės. Ten jis, pas gimines, netrukus ir mirė.
Vedybos ir kūrybinis pakilimas
1947-1948 metais Bronius Krivickas daugiausia apsistodavo pas žmones - tai vienur, tai kitur, per toli nenuklysdamas nuo buvusių namų, ir „tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Bronius mokėjo raminti, deklamuodavo eilėraščius. Todėl buvo labai laukiamas.“ 1948-aisiais Suosto kunigas slapta jį sutuokė su prieš porą metų Biržų gimnaziją baigusia ir Smilgių pradžios mokykloje pradėjusia dirbti Maryte Ziemelyte. Kurį laiką jie pagyveno kartu mokykloje, paskui glaudėsi uošvijoj Tylinavos kaime; saugumui ėmus įtarinėti ir sekti žmoną, pagyveno pas Paulių Bazarą, kitur.
1948-1949-ieji buvo kūrybingiausi Broniui Krivickui. Šiuo laiku parašyta dauguma sonetų, išversta per 70 Goethės eilėraščių (1949 metais visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsias gimimo metines; ar nebus prasmingiausiai Lietuvoje kūrėją pagerbęs tik vėliais vakarais iš savo slėptuvės išlendantis partizanas?). Tačiau 1948-1949-ieji buvo ir tragiškiausi kovotojams. Būtent šiuo laiku ypač suaktyvėjo MVD kariuomenės veiksmai, žuvo daug partizanų, o likusieji atskirais būreliais po keletą žmonių išsiskirstė. Jiems vadovavo Petras Tupėnas (1911-1950), o jo pavaduotoju buvo Bronius Krivickas (žmonių atminty likę, esą už Tupėno galvą valdžia siūlė 12, o už Krivicko - 5 tūkstančius rublių).
Literatūriniai interesai ir kritika
Pasak maždaug tuo metu su Bronium Krivicku susipažinusio Roberto Tučo, kurio atsiminimai pasiekė per antras lūpas, dažniausiai jis vaikščiodavo vienas. Rašydavo laisvai, prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja. Dažnai savo eilėraščius perrašinėdavo ranka ar mašinėle ir dalydavo žmonėms. Partizanų ryšininkė Eglė prisiminė, kad Broniaus Krivicko bunkeryje, įrengtame pas žmogų Biržų girioje, ne per toliausiai nuo Spalviškių, buvo daug knygų; paklaustas, ką veikia, atsakydavo, kad mokosi. Vadindavo jį „literatūros profesorium“. Išmokęs latviškai, ypač domėjęsis rusų literatūra.
Kartą Bronius Krivickas paprašė nupirkti rusų kalba keletą knygų apie Puškino kūrybą. Jono Šerno 1990 m. gruodžio 24 d. laiške prisimenama, kad knygos buvo pirktos Rygoje, bet netiko. B. Krivickas žadėjo sukritikuoti visą rusų literatūrą. Kartą įsikalbėjus apie Čechovą, jis pasakė, kad Čechovo kūryba jam nepatinka, nes joje nėra nė vieno teigiamo herojaus, o aprašytos tik blogosios žmogaus savybės.
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
Tame pat laiške Jonas Šernas prisiminė, ir kaip jis susipažinęs su Bronium Krivicku apie 1950-uosius: jis bandė rašyti, parašė į rajoninį laikraštį keletą eilėraščių apie Stalino saulę, laimingus kolūkius. Po eilėraščiais parašė pilną adresą. Greitai sulaukė iš miško „svečių“. „Tai ką, - sako, - snargliau, rašai? Pasaulyje vyksta klasių kova. Ką tu apie tai supranti.“ Žodžiu, grasino rimtai. Prisiekė daugiau neberašyti. Nepriklausė nei partijai, nei komjaunimui. Pasigailėjo. Išeidami pasakė: „Jei jau taip mėgsti literatūrą, atvešim tikrą rašytoją. Jis tave pamokys.“ Gal po poros savaičių tikrai atvedė. Nakties prieblandoje įspūdingai atrodė...