Šiame straipsnyje apžvelgiamos dvi skirtingos, tačiau savaip reikšmingos istorijos, susijusios su gyvenimo keliais, muzika ir stipriomis asmenybėmis: tai netekties paliestas pasakojimas apie Vytautą Katilių, „Vairo“ kolektyvo sielą, ir įkvepianti istorija apie Daliytę Trapulytę, įgyvendinusią savo svajonę tapti autobuso vairuotoja, bei Elenos Puidokaitės (Atlantos) sugrįžimas į sceną po asmeninių iššūkių.
Vytauto Katiliaus atminimas ir „Vairo“ palikimas
Vytautas Katilius, ilgametis „Vairo“ kolektyvo vadovas, atėjusiuosius atsisveikinti žvelgė iš skaidrėse ir nuotraukose sustabdytų jaunystės akimirkų. Šiaulių „Saulės“ koncertų salėje, buvusio kino teatro „Saulė“ pastate, kur vyko kolektyvo repeticijos ir buvo kuriama muzika, ketvirtadienio popietę skambėjo ne tik muzikantų atliekamos dainos, bet ir liūdesio garsai aplodismentuose, kuriais susirinkusieji išlydėjo urną su Vytauto Katiliaus palaikų pelenais.
Taip atsisveikinama su scenos žmogumi, kuriam buvo lemta ne tik pačiam karaliauti scenoje, bet ir didelį būrį žmonių pakylėti į rampos šviesą. Į paskutinę kelionę - nuo scenos, kaip norėjo ir V. Katiliaus artimieji, ir bendražygiai.
Žemiškasis koncertas baigėsi
Atsisveikinti su Vytautu Katiliumi, prieš savaitę po širdies smūgio užgesusio Čikagos mieste, rinkosi ne tik artimieji ir muzikantai, bet ir atlikėjo talentą pamilę šiauliečiai. Nors salė ir nebuvo užpildyta, tačiau akivaizdu, jog menančių prieš penkiolika metų iš Šiaulių išvykusį muzikantą nestinga. Juolab kad ir pamiršti nebuvo įmanoma, nes V. Katiliaus dainos iki šiol skamba radijo eteryje, televizijoje ir, žinoma, scenoje, kurioje pasirodo „Vairo“ kolektyvas, kiti atlikėjai, nepamirštantys energija ir optimizmu trykštančių dainų.
Į atsisveikinimo koncertą susirinkusių muzikantų daina skambėjo visai kitaip. Nusilenkęs bendražygiui prie muzikos instrumento sėdo Arijus Ivaškevičius, Algimantas Butnorius, Vadimas Kamrazeris, „Jonio“, „Vairo“ kolektyvų nariai, Virgis Stakėnas, Gytis Paškevičius. Liūdesio akordai šį kartą skambėjo atlikėjų lūpose, liūdesio buvo daug daugiau nei būdingos energijos ir paties Vytauto Katiliaus sukurtoje dainoje „Ir maža kregždutė pasigenda“, - kurią atsisveikinimui skyrė „Vairo“ kolektyvo muzikantai. Atlikėjų pasirodymą lydėjo ne aplodismentai - tylos minutė. Tik gėlės nešamos tam, kurio žemiškasis koncertas jau baigėsi - tądien jis į susirinkusius žvelgė iš skaidrių, kuriose - ne tik garsus gitaros virtuozas, vadovavęs į aukštumas greitai iškopusiam „Vairui“, bet ir mažas berniukas, Šiaulių vaikų muzikos mokykloje grojęs smuiku. Šalia urnos scenoje - ir gitara, nuolatinė V. Katiliaus palydovė, su kuria nesiskyrė ir gyvendamas Čikagoje, kur gyventi teko ne iš muzikos, bet sėdus prie automobilio vairo.
"Takelis veda vėl namo“ Radviliškio KC kapela „Radvija“, vadovė Jūratė Stakvilevičienė
Planavo grįžti į sceną
Kitaip „Vairo“ kolektyvo dainos skambėjo praėjusių metų rudenį, kai kolektyvas šventė 50-ies metų jubiliejų. Tada muzikantai, atsisveikindami su žiūrovais, sakė, jog tiesiai nuo scenos vyksta į oro uostą, iš kurio jų laukia kelionė į Ameriką. Tos kelionės metu bendrauta ir su V. Katiliumi, bendrauta ir antrosios kelionės metu. „Birželio 17 dieną mes bendravome“, - pasakoja grupės būgnininkas Vytautas Mundinas, kuriam drauge su visais teko lankytis Čikagoje esančiuose Vytauto Katiliaus namuose, apžiūrėti jo įsikurtą įrašų studiją, klausytis naujausių jo kūrinių.
„Visą pusdienį bendravome ir nematėme jokių sveikatos problemų. Visada energingas, linksmas, kupinas entuziazmo - tas pats, koks buvo ir Šiauliuose“, - sako muzikantas, dar negalintis susitaikyti su realybe. Juolab, kad „Vairo“ kolektyvas net neabejojo, jog tada, kai Vytautas grįš į Šiaulius, jis, kaip ir anuomet, taps jo siela. „Aš gruodį jau būsiu Lietuvoje“, - sakė Vytautas draugams, rodydamas vertingą studijos aparatūrą, brangius muzikos instrumentus, kuriuos planavo parsivežti į Lietuvą. Ir, žinoma, naujus savo kūrybos įrašus, kurie pirmą kartą turėjo nuskambėti Lietuvoje. Muzikantas sakė, jog grįžęs mokys vaikus groti bliuzą. Daugelio idėjų autorius ir kolektyvo vadovas net ir gyvendamas Čikagoje nepamiršo kolektyvo ir apie jį galvodamas ne tik kūrė.
Jis grįžti planavo sukaupęs daugiau patirties ir žinių. Mokėsi gitaros klasėje, tobulino žinias ir įgūdžius. Pasak V. Mundino, Vytautas jau nebegalėjo gyventi Čikagoje, kurioje pastaruoju metu vežiojo donorų kraują iš Donorystės centro į ligonines.
Paskutinis susitikimas
Į paskutinį susitikimą su bendražygiu susirinko visi, kurie buvo tame pačiame kelyje į muziką. „Jis atėjo ir užkūrė ugnį“, - sako klavišiniais „Vaire“ grojęs solistas Vadimas Kamrazeris, prisiminęs dienas, kai į kolektyvą atėjo naujas vadovas. Su visais ir Audronis Trakumas, su kuriuo drauge mokytasi ir Klaipėdoje, grota Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmuose.
Dar nuo seniau draugystė siejo su Sigitu Orūnu - dar mokykloje juodu buvo draugai, drauge grojo mokyklų ansambliuose. Iš Vilniaus atsisveikinti su muzikantu atvyko ir buvęs „Vairo“ garso režisierius Vidas Mačiulis, drauge išgyvenęs „Vairo“ populiarumo viršūnės metus. „Jis atėjo ir pasakė mums, jog tai, ką mes grojame, turi būti atliekama ne restoranuose, bet didžiojoje scenoje, viešai, pakeltomis galvomis. Jis įpūtė mumyse pasitikėjimo ugnies“, - sako V. Kamrazeris, prisimindamas tuos metus, kai iš Klaipėdos į Šiaulius sugrįžęs energingas muzikantas drauge rašė muziką, repetavo dienomis ir naktimis, kai visi draugavo, pykosi ir džiaugėsi sėkmėmis bei mėgavosi šlove, kurios kolektyvui teko su kaupu.
Nors kurti anuomet, pasak V. Kamrazerio, buvo daug sunkiau. „Nebuvo kompiuterių, viskas buvo padaroma kruvinais pirštais“, - pamena atlikėjas Vytauto Katiliaus dainas, sukurtas Algimanto Baltakio, Dalios Teišerskytės eilėmis. Tačiau vertingiausios tos, kurioms ir muziką, ir žodžius kūrė pats Vytautas Katilius, nieko, anot V. Kamrazerio, nedaręs puse jėgos. „Jis ir kūrė, ir grojo, mylėjo ir nekentė - iš visos širdies iki visiško išsekimo“. Rugpjūčio 5-ąją, einant 55-uosius gyvenimo metus, Vytauto Katiliaus širdis nebeatlaikė nelengvo gyvenimo krūvio.
Daliytė Trapulytė: svajonė prie autobuso vairo
Šiame kontekste iškyla ir dar viena ryški asmenybė - Daliytė Trapulytė, moteris, įgyvendinusi savo vaikystės svajonę tapti autobuso vairuotoja. Jos istorija prasideda pro stoties laukiamosios salės langą, kur pasirodė autobusas, o prie jo vairo - tamsiais ilgais plaukais šmėstelėjęs siluetas.
Gyvenimo kelias ir profesijos pasirinkimas
Kai su ja buvo pasisveikinta, Dalytė Trapulytė noriai prabilo apie savo didžią svajonę ir jos išsipildymą. Tapti autobuso vairuotoja buvo jos jaunystės svajonė, ir kaip nuostabu, kad ji išsipildė, neišgąsdino, nenuramino nepasiekiamumu.
Jos motina buvo politinė kalinė, tremtinė, kilusi nuo Prienų. Kuomet išleido iš Rusijos į laisvę, tėvynėje apsigyventi nepavyko. Apsistojo Kaliningrade, kur ir gimė Dalytė. Buvo vos kelerių metukų, kai mirė tėtis, ir motina atvyko gyventi į Kauną. Vos sulaukusi pilnametystės, bandė vaikystės svajonę pildyti. Aštuoniolikmetė išlaikė vairuotojo teises ir sėdo prie automobilio vairo.
Mikroautobuso vairuotoja, mat sovietų laikais moterims neleisdavo vairuoti talpesnius nei 24 sėdimų vietų autobusus. Vairavo ir troleibusą, o po 1990 m. sėdo prie labai labai didelio autobuso vairo. Nūnai ji - talpaus ekskursinio autobuso „SETRA“ vairuotoja. Savininkas - geras žmogus, laiku sumoka, negaili, neskriaudžia. O štai kiek anksčiau kartu su kolegomis buvo pakliuvusi į tikriausio sukčiaus rankas - darbdavys liko skolingas daugiau nei 10 tūkstančių eurų.
Dabar dviejų dešimčių metų senumo - palyginti labai geru, patikimu autobusu vežioja suaugusiuosius ir vaikus po įvairius miestus, muziejus, įdomesnes vietas Lietuvoje ir artimame bei tolimame užsienyje, buvusi net Italijoje. Mėgstanti ir gamtą, ir gerą, sunkią muziką. Kiekviename mieste ir ji suranda daug įdomybių, nufotografuoja ir įdeda į savąjį „Feisbuko“ puslapį. Ją jau pažįsta - sako, kad ji galinti ir policiją iškviesti. Kartą taip ir buvo, triukšmingi, suaugusių ir mokytojų nepaisantys paaugliai autobuse ėmė kultis, tai atvažiavę pareigūnai surašė aktą.
"Takelis veda vėl namo“ Radviliškio KC kapela „Radvija“, vadovė Jūratė Stakvilevičienė
Elenos Puidokaitės (Atlantos) sugrįžimas į sceną
Prieš daugiau nei du dešimtmečius išleidusi debiutinę dainą „Mergaitės nori mylėt“, Atlanta per vieną naktį tapo tikra sensacija ir gavo viską, apie ką debiutuojantis atlikėjas galėtų tik pasvajoti: gerbėjų minias, nesibaigiančius koncertinius turus, pažinčių ir linksmybių kupiną kasdienybę. Vis dėlto atsidūrusi dėmesio centre, ji nebuvo apsaugota nuo itin karčių gyvenimo pamokų.
Asmeniniai iššūkiai ir nauji keliai
Dar nepatyrusi, Atlanta atvirai su žurnalistais dalijosi asmeninio gyvenimo džiaugsmais, o gimus dukrai ir pašlijus santykiams su mergaitės tėvu, skaudžius išgyvenimus norėjo pasilikti sau, tačiau turėjo nusivilti. Spauda neketino jos palikti ramybėje. Vienas po kito mirgėjo straipsniai skambiomis antraštėmis - griūvantis Elenos gyvenimas tapo patogia tema reitingams kelti. „Kai tau jau nebesiseka, tu kartais ir nebenori dalinti interviu, bet žurnalistai jau žino apie tavo situaciją, nori, reikalauja informacijos. Buvo tokių momentų, kai jie labai įkyriai stengėsi prieiti prie manęs, persekiojo“, - skaudžias gyvenimo akimirkas laidoje „Bus visko“ prisimena Elena.
Kiek vėliau ji ėmė ieškoti atsakymų, ko iš tiesų nori iš gyvenimo, ir suprato - būti tik atlikėja nepakanka, todėl Elena paliko didžiąją sceną ir nėrė į naujus vandenis - pradėjo renginių organizatorės veiklą. Netrukus pokyčiai aplankė ir jos asmeninį gyvenimą - moteris sukūrė šeimą su daugiau nei dešimtmetį pažįstamu Tadu Bruzguliu, kuris netrukus įrodė, kokie rimti buvo jo ketinimai.
Išbandymai pandemijos metu ir sugrįžimas į muziką
Pandemijos metu besilaukdama dvynukių Elena užsikrėtė pasaulį sukausčiusiu koronavirusu. Jos sveikata blogėjo valandomis, darėsi sunku kvėpuoti. Gydytojai skubėjo kuo greičiau atlikti cezario pjūvio operaciją ir mažylės gimė per anksti - 34-ą savaitę. Kūdikiai buvo stiprūs, o Elenos būklė ėmė sparčiai blogėti. Būtent tada, išgyvendamas tikrą košmarą, kai gydytojai teikė mažai vilčių dėl mylimosios gyvybės, Tadas rūpinosi vyresnėle atlikėjos dukterimi Saule ir inkubatoriuje stiprėjusiomis mažylėmis, o atramos ieškojo draugo Stano kompanijoje: „Buvo kelios dienos, kai tikimybė išgyventi buvo labai maža. Ir vis tiek turi neprarasti vilties, net jeigu tu nieko negali padaryti. O kai tu nieko negali padėti savo artimam, va čia yra sunku. Tadas sakydavo, kad Stano pas jį atvažiuodavo ir jie tiesiog tylėdavo. Sėdėdavo dviese ir nieko nekalbėdavo, nes nebuvo ką net kalbėti“, - vyro pasakojimais dalijosi Elena.
Laimei, tiek atlikėja, tiek jos dukrelės įveikė neeilinius iššūkius ir pasveiko, o tada gyvenimas ėmė šviesėti. Su vyru Elena stojo prie mados žurnalo ELLE vairo ir labai greitai pavergė ne tik stiliumi besidominčių lietuvaičių širdis, bet ir išskirtinės kokybės renginiais nustebino Prancūzijoje įsikūrusius pagrindinius žurnalo leidėjus. O tada, kai atrodė, kad moteris visiškai atrado save mados žurnalo ir motinystės pasaulyje, netikėtai į jos gyvenimą sugrįžo muzika.
"Takelis veda vėl namo“ Radviliškio KC kapela „Radvija“, vadovė Jūratė Stakvilevičienė
Seni hitai buvo prikelti naujam gyvenimui, virto į vaizdo klipus ir pilnas sales renkančius koncertus. Subūrusi žinomų muzikantų grupę, Atlanta gegužės 3 d. planuoja solinį koncertą Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Dainininkė ruošia naujai aranžuotų populiariausių kūrinių - tokių kaip „Mergaitės nori mylėt“, „Man patinka taip gyvent“, „Kregždutės, kregždutės“, „Vėjas man pasakė“ - ir naujų dainų programą. Į Šv. Kotrynos bažnyčios sceną ji žengs su gyvo garso grupe ir svečiais. Tad kas tapo lemtingu momentu, paskatinusiu Eleną sugrįžti į didžiąją sceną? Kokią svajonę, susijusią su muzika, ji netrukus įgyvendins? Kodėl su vyru išlaiko darnius santykius net būdami visiškai skirtingi ir kokias vizijas atlikėja patyrė susilaukusi dvynukių, sužinosite laidoje „Bus visko“ - jau šį šeštadienį 17.30 val. per LNK.