Turbūt nedaug yra daugiabučių namų, apleistų namų ar įvairių sienų, kurios dar nėra pasipuošę grafiti piešiniais. Kiekvienas yra matęs grafiti. Nors kai kuriems nuo jų skauda akis ir tiems, kurių namai tampa pažymėti, pradeda skaudėti galvą iš kur ištraukti pinigų, kad tai nuvalyti, vis daugėja žmonių, pripažįstančių grafiti kaip meno rūšį.
Grafiti: vandalizmas ar menas?
Dažniausiai piešiniai ir pasirašymai ant sienų atsiranda iš anksto nesusitarus su pastatų šeimininkais. Kad ir koks gražus būtų kūrinys, jei jis vykdomas viešoje vietoje negavus leidimo, yra laikomas vandalizmu. Vietos su daugiau grafiti įgauna prastesnio rajono statusą, nes kai kuriose vietose, kur yra daugiau piešinių ir pasirašymų ant sienų, padaugėja nusikalstamumas. Dažnai grafiti yra siejamas su gaujų veikla, ir taip pats grafiti įgauna neigiamą įvaizdį. Tačiau leidus ant kai kurių sienų piešti legaliai, nelegalaus grafiti kiekis gali sumažėti.
Grafiti kaip menas
Žmonėms grafiti būna nesuprantamas kaip menas būtent dėl jo atlikimo būdo, dažniausi argumentai, kodėl grafiti yra vandalizmas, yra tai, kad jie nėra atliekami ant drobės ar popieriaus. Tačiau ar menas būtinai turi būti legalus? Jei Pikaso būtų tapęs ant sienų, ar jo talentu būtų abejojama? Piešimas yra sudėtingas procesas ir net jei tai yra vardo parašymas (taip vadinami tagai), tam reikia įgūdžių, kaip ir kiekvienam dailininkui. Taip pat, priešingai nei ant popieriaus, čia negalima nieko nutrinti ir dirbti reikia greitai.
Vienintelis dalykas, kuo grafiti išsiskiria, yra tai, kad jis iš karto yra kuriamas viešai. Jo esmė yra tai, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Tai tam tikras maištas prieš taisykles, prieš nustatytą normą, stengiantis nuspalvinti ir atgaivinti miestą. Jei grafiti būtų piešiamas ant popieriaus, turbūt nėra abejonės, kad jis būtų pripažintas menu. Kaip ir skirtingi meno stiliai, taip ir grafiti patinka ne visiems žmonėms, ir tai suprantama. Kalbant apie legalumą, bet kokia meno forma gali būti atlikta nelegaliai, bet ar nuo to ji netenka meno statuso?
Ekonominis požiūris į grafiti
Ekonomistas teigia, kad pirmas principas, kuriuo privalo vadovautis visi - gerbti kito žmogaus nuosavybę. Tik gerbdami ir nesikėsindami į kitiems priklausantį turtą, galime gyventi taikiai ir klestėti. Grafiti piešėjai juk taip pat labai įsižeidžia, kai kažkas jų piešinius užpaišo naujai arba juos nuvalo. Jie išreiškia savo unikalius gebėjimus ir neklysta manydami, kad piešiniai yra jų nuosavybė. Viskas būtų gerai, jei jie ir pieštų ant sau priklausančių sienų, tiltų ir traukinių. Žinoma, grafitininkų norai, kaip ir visų kitų žmonių, yra beribiai. Jie negali turėti tiek jiems priklausančių sienų, kiek norėtų nupiešti grafičių.
Ką daryti? Pasiūlyti savo paslaugas kitiems! Tikrai yra žmonių, kurie mielai gyventų grafiti išmargintame name ar važinėtų grafiti puoštu automobiliu. Ir jie ne tik, kad suteiktų ploto piešėjų saviraiškai, bet mielai už tai ir sumokėtų. Problemos išsprendžiamos ir riboti ištekliai efektyviausiai paskirstomi, kai žmonėms leidžiama laisvai tartis ir rinktis. Kai niekas be tavo leidimo nesinaudoja tavo nuosavybe.
Štai keletas pavyzdžių, kaip grafiti gali būti integruotas į miesto gyvenimą:
- Piešinių ant Vilniaus senamiesčio sienos konkursas
- Vilniečiai valys ir miesto sienas akcijos „Darom 2018“ metu
- Kauno namo sienos konkurso eskizų paroda
- Lietuvos Radijo 90-mečio paminėjimas 250 m² ploto grafiti
- Menų fabriko fasadų apipavidalinimo konkursas
Pažvelgus į ekonomiką iš arčiau pastebime, jog nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų įtrauktas į ekonominius santykius. Dėl ribotų išteklių sukelto trūkumo ir jo nesuderinamumo su neribotais poreikiais ir atsirado ekonomikos mokslas.
Teisinė atsakomybė ir baudžiamumas
Grafiti piešiniai, nupiešti be pastato savininko žinios, yra traktuojami kaip turto sugadinimas. Už tai, priklausomai nuo padarytos turtinės žalos, yra numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, pričiuptam grafiti piešėjui tektų sumokėti nuo 100 iki 300 litų siekiančią baudą. Už svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą bausmės numatytos ir Baudžiamajame kodekse: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Seimo narys konservatorius Vytautas Juozapaitis siūlo stipriau kirsti per piniginę grafičių piešėjams. Pagal jo Seime užregistruotą Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo pataisą, būtų skiriamos papildomos baudos už tyčinį turto sunaikinimą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Tokiems pažeidėjams grėstų baudos nuo 300 iki 500 litų. Už pakartotinį tokį pažeidimą tektų pakloti nuo 700 iki 1000 litų. Dar griežčiau būtų baudžiamos pričiuptos grafičių piešėjų gaujos - jų kišenes paplonintų baudos nuo 1000 iki 2000 litų. Už tyčinę žalą, padarytą į kultūros paveldo registrą įtraukto objekto atžvilgiu, būtų skiriama bauda nuo 2000 iki 3000 litų.
Pastatų savininkų atsakomybė
Klaipėdos savivaldybė stiprina kovą su vadinamaisiais grafitininkais. Miesto gyventojai raginami kreiptis į policiją ir rašyti pareiškimus dėl turto suniokojimo bei siekti, kad būtų atlyginta patirta žala. O nenustačius kaltininko, namų savininkai turės mokėti ne tik už fasadų nuvalymą, bet ir baudą.
Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ėmėsi priemonių kovai su grafičiais, organizuodama akcijas ir reidus, siekdama nustatyti ir pašalinti netvarkingus fasadus. Už pastatų fasadų nepriežiūrą numatoma administracinė atsakomybė arba bauda.
Liepos mėnesį Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino naujas statybos ir statinių priežiūros taisykles - pagal jas už išterliotą sieną yra atsakingas pastato savininkas. Gražioje idėjoje visiems būti atsakingiems už tai, kaip atrodo sostinė, dauguma nuo vandalų nukentėjusių namų valdytojų logikos neranda. Nesusitvarkiusių pastatų savininkai bus baudžiami baudomis iki 2 tūkst. eurų.
Tačiau, kaip rodo praktika, sienas tepliojančių vandalų tai nestabdo. Vienas iš tokių pavyzdžių - Vilniaus Pylimo g. esanti kepyklos siena. Ant jos grafičių ir parašų atsiranda vis daugiau, o tekstas ant sienos perspėja, kad pinigų valymui teks skirti, kol vandalui dings noras kenkti: „Atėjau, perdažiau, nugalėjau - jei esate teisi, kovokite, ponia bandelini!“
Miesto vadovų grasinimai pastatų savininkus bausti už grafičiais apipaišytas sienas - šuniui ant uodegos. Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamentas birželio pabaigoje kreipėsi į 52 privačias įmones, namų administratorius, asociacijas ir valstybines įstaigas su prašymu sutvarkyti teplionėmis išpaišytus statinių fasadus. Asmenims, nesilaikantiems taisyklių, gali būti skirtas įspėjimas arba bauda iki 2 tūkst. eurų. Miesto meras žadėjo, kad savivaldybė susitvarkys ir jai pačiai priklausančius statinius, pavyzdžiui, tiltus.
Pastatų, kuriuos yra apipaišę vandalai, naudotojams ir savininkams nerimą kelia ne tik piešinių nuvalymo ar uždažymo išlaidos, bet ir tokių investicijų laikinumas. Kultūros paminklų restauravimo bendrovės „Rūpintojėlis“ vadovas Stasys Leonardas Žilys yra sakęs, kad ant bendrovės pastato Klaipėdos gatvėje esančius piešinius uždažyti labai brangu. Be to, ši priemonė laikina - juos uždažius vandalai tuoj pat gali vėl išterlioti sienas. „Tai skaudi problema, fasadus sutvarkyti kainuoja brangiai, žmonės investuoja daug pinigų - sakė S.L.Žilys. - Namą restauravome, sutvarkyti visą fasadą kainavo apie 100 tūkst. litų. Iš karto nudažius sienas ant vienos jų atsirado didžiulių piešinių. Be pastolių mes ten net negalime pasiekti, gal jie prisitaiko balionėlius, purkštuvus, kad taip išpaišytų. Bendrovės vadovo teigimu, dabar pastatą filmuoja stebėjimo kameros, saugo naujai pastatyti vartai.
Policijos ir detektyvų vaidmuo
Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos viršininkas Zigmas Turskis teigė, kad gaudyti grafitininkus - ne visai šio skyriaus pareigūnų kompetencija. Dabar šios skyriaus pareigūnų akiratyje yra keturi galimi įtariamieji, bet akivaizdu, kad jų ratas didės. Dabar atliekamo tyrimo herojai taip pat atgailauja dėl to, ką padarė, bet kol kas nežinia, ar imsis patys dažyti namų sienas ar mokėti pinigus už šiuos darbus. Šiuo atveju didžiąją naštą ketina prisiimti kaltininkų tėvai.
Vilniaus miesto savivaldybė už 15 tūkstančių eurų nusisamdė privatų detektyvą. Jam nieko sekti neteks - tereikės rūpintis Bernardinų gatvės saugumu. Miestas atsakingas už saugumą ir už viešosios tvarkos pažeidimus. Tam tikriems pažeidimams pasitelkiama ir išorės pagalba. Kaip pilotinį projektą, išmėgintos detektyvo paslaugos. „Mums labiausiai aktualu yra vakarai ir naktys nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, kada matome didžiausią pažeidimų poveikį.“
Seniūnaitis yra artimiausia gyventojams grandis, galinti patarti ir padėti rasti atsakymus į daugelį klausimų. Seniūnaitijos gyventojai gali patys planuoti ir kreiptis į atsakingas institucijas jiems aktualiais klausimais, o agentūra suteiks konsultacijas dėl bendros veiklos organizavimo.
Grafiti valymo sprendimai
Grafiti piešiniai ant pastatų - aktuali problema, su kuria susiduria daugelis miestų, įskaitant ir Lietuvos miestus. Šiame straipsnyje aptarsime, kas atsakingas už grafiti pašalinimą, ypač Vilniaus mieste, ir kokios institucijos bei įmonės gali padėti šioje situacijoje.
Specializuotos įmonės
Jei norite profesionaliai pašalinti grafiti, galite kreiptis į įmones, kurios specializuojasi paviršių valyme. Šios įmonės dažnai naudoja aukščiausios kokybės medžiagas ir techniką, kad užtikrintų efektyvų ir saugų valymą. Pavyzdžiui, įmonės siūlo šias paslaugas:
- Paviršių valymas įvairiomis sąlygomis
- Įsisenėjusių apnašų pašalinimas, smėliavimas
- Trinkelių atnaujinimo darbai
Norėdami sutaupyti laiką, siūloma apytiksliai išmatuoti plotą, kurį norite nuvalyti, ir parašyti valymo tikslą. Kartu su adresu atsiųskite šią informaciją įmonei, ir Jums greitai atsakys. Jei turite nuotraukų, jos labai padės suprasti situaciją. Pasirinkdami įmonę grafiti pašalinimui, įsitikinkite, kad ji turi įmonės civilinės atsakomybės draudimą.
Valymo įmonės „Abtech“ direktorius išskiria kelias terlionių valymo technologijas - grafičius nuo sienų galima šalinti naudojant cheminį arba srautinį valymą. Dažniausiai yra naudojamas cheminis valymas ir aukšto slėgio plovimo įranga - taip mažiausiai pažeidžiamas valomas paviršius. Tiesa, kartais po terlionių šalinimo gali likti vadinamųjų „šešėlių“, kurių naudojant chemiją pašalinti neįmanoma. O srautinis valymas naudojamas tokiu atveju, kai dažai būna įsigėrę į paviršių ir kitu metodu jų pašalinti neįmanoma.
Pastatus galima padengti ir „anti-graffiti“ medžiaga - ji neleidžia dažams sukibti su danga, todėl juos lengviau nuvalyti. Kuo paprasčiau grafitis nusivalo nuo sienos, tuo mažiau kainuoja jo šalinimas.
Grafiti valymo kainos
Valymo paslaugų kainos priklauso nuo įvairių faktorių. Žemiau pateikiama lentelė, kurioje nurodyti vidutiniai grafiti valymo įkainiai:
| Grafičio dydis | Valymo kaina (vidutinė) |
|---|---|
| 1 kv. m | Apie 50-60 Lt (apie 14-17 EUR) |
„Kiek kainuos sutvarkyti apipaišytą sieną, paprastai yra nusprendžiama po pastato apžiūros. Valymo darbus atliekančios įmonės atsižvelgia į sienos paviršių, dažus, grafičio dydį.“
Grafiti valymas
Savivaldybės paslaugos ir valdymas
Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su viena iš kelių mieste veikiančių grafičių valymo įmonių dėl piešinių naikinimo keturiose miesto seniūnijose. Tam per metus tenka pakloti maždaug 0,5 mln. eurų. Dėl Senamiesčio gatvių ir kiemų valymo ir priežiūros kreipkitės į UAB „Mano aplinka“ (Elektrinės g. 6). Jei pastebite, kad UAB „Mano aplinka“ netvarko ar blogai tvarko, kreipkitės į Vilniaus miesto savivaldybę: Telefonu: 85 211 2135 El. paštu: [email protected]
Vilniaus savivaldybė yra patvirtinusi 7 vietas, kur grafičių entuziastai gali piešti. Tačiau vienoje iš jų apsilankę LTV „Panoramos“ žurnalistai įsitikino, kad naujiems piešiniams vietos ten kaip ir nelikę. Artėjant šiltajam metų laikui, Vilniaus miesto savivaldybė padidino skaičių vietų, kuriose galima piešti grafičius. Nuo šiol be specialių leidimų jais marginti leidžiama ir požeminę perėją prie prekybos centro „Panorama“. Manoma, kad tokių legalių vietų, kuriose be leidimų galima piešti, skaičius padidės.
Per pastaruosius kelerius metus Vilniuje nebuvo nuoseklios grafičių politikos. Nors savivaldybės atstovai teigia, kad legalios sienos nepasiteisino - miestą bjaurojančių grafičių kiekis nemažėjo, o gyventojai nuolat skųsdavosi dėl nemalonaus aerozolinių dažų kvapo požeminėse perėjose. Taip pat, tarptautiniai tyrimai rodo, kad grafičiais apipaišytose teritorijose mažėja nekilnojamojo turto vertė, ir gyventojai jose jaučiasi nesaugiai. Vis dėlto, savivaldybė akcentuoja, kad norintiems kurti meną ant sienų - Vilnius buvo ir išliks atviras. Yra galimybės kreiptis į miesto savivaldybę dėl leidimo piešti ant pastatų ar infrastruktūros objektų, dalyvauti meno rėmimo programoje „Kuriu Vilnių“ (skiriama 350 tūkst. eurų biudžeto), bei teikti pasiūlymus „Dalyvauk! Vilnius“ programai.
Požiūrių skirtumai ir diskusijos
Apibendrinant, grafiti klausimas yra dviprasmiškas. Nors kai kas tai laiko vandalizmu, kitiems tai yra meno forma. Tačiau bet kokiu atveju būtina gerbti nuosavybę ir laikytis įstatymų.
| Požiūris | Argumentai |
|---|---|
| Vandalizmas | Žala turtui, nelegalus piešimas, prastesnis rajono įvaizdis |
| Menas | Saviraiška, miesto atgaivinimas, įgūdžių reikalaujantis procesas |
| Ekonominis | Nuosavybės teisės, riboti ištekliai, galimybė užsidirbti |
Vieniems vandalai, kitiems - menininkai. Nors Vilniaus savivaldybė pradėjo dažniau valyti grafičius ir panaikino 7 legalios grafičių sienas (dalį jų - požeminėse perėjose), teigdama, jog šios vietos skatino vandalizmą, grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad griežta miesto politika kai kuriuos paskatino maištauti - nepaisant gresiančių didelių baudų. Pavyzdžiui, menininkas Julius savo veiklą vadina atsakingu grafičiu ir kritikuoja mero lėšų metimą į sienų valymą, tarp jų ir kadaise buvusių legalių.
Vilniaus miesto savivaldybė diegia „nulinės tolerancijos“ grafičiams politiką. Didelei daliai „tagus“ braižančių žmonių niekas neatstovauja. Ji yra negirdima, nematoma, nerandanti autentiško ryšio su šeimos, mokyklos, popkultūros aplinka. „Tagas“ - tai galimybė jiems garsiai pasakyti „Aš esu, aš egzistuoju“ ir būti išgirstiems bei pamatytiems kitų tokių pačių. Kai nėra galimybės įsilieti į dominuojančią kultūrą, žmonės kuria alternatyvias vertybines sistemas ir bendravimo priemones. „Tagai“, grafičiai ir nelegalus miesto menas yra taip pat svarbūs kaip kolektyvinė rezistencija komercializuotai, vartotojiškai, tik privilegijuotoms grupėms pritaikytai miesto aplinkai.
Karo paskelbimas reiškia karą - konfliktą, kurį eskaluoja abi pusės. Naivu tikėtis, kad agresyvūs savivaldybės veiksmai „sprendžia“ grafičių problemą. Jie sukelia tokį patį agresyvų atoveiksmį. Savivaldybė ir nulinės tolerancijos ideologai išsako susirūpinimą dėl estetikos ir privačios nuosavybės. Šis susirūpinimas yra veidmainiškas, nes nelegalios komunikacijos miesto erdvėse yra daug daugiau negu „tagai“. „Sudaužytų langų teorija“ nėra tyrimais paremta mokslinė teorija, o frazė iš laikraščio publikacijos, kuri išpopuliarėjo JAV teisėsaugos institucijose ir realiais moksliniais tyrimais yra seniai paneigta.
Visuomenininkai išreiškia susirūpinimą dėl Vilniaus miesto atvirumo kūrybinei raiškai mažėjimo. Komunikuojama, kad bus orientuojamasi į grafičių ir legalių vietų jiems naikinimą, įtraukiant policiją, investuojant į stebėjimo kameras. Tai nėra subalansuota grafičių politika, o veikiau iš galios pozicijų miestui primetama „valymo“ strategija. Nors suprantama būtinybė užtikrinti viešąją tvarką, Vilnius istoriškai yra miestas, kuriame puoselėta kūrybinė raiška, o menininkai nuolat reaguoja į politinius ir socialinius kontekstus. Pavyzdžiui, 1990-ųjų nepriklausomybės laikotarpiu miesto sienos tapo kūrybos erdve. Per pastaruosius metus grafičių ir gatvės menininkai išreiškė paramą Ukrainai tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu.
Grafiti valymas
Pasaulinė praktika ir pavyzdžiai
Norima atkreipti dėmesį į pasaulinės grafičių scenos pavyzdžius: daugybė žymių menininkų pradėjo kaip nelegalūs grafičių piešėjai, o vėliau buvo pripažinti tarptautiniu mastu, jų darbai pradėti eksponuojami didžiosiose galerijose, tokiose kaip MoMA, Tate Modern ir pan. Grafičiai yra „įsigėrę“ į įvairias kitas disciplinas: grafinį ir mados dizainą, spektaklius, instaliacijas ir t.t. Gatvės menas apskritai turėjo reikšmingą įtaką ne vienam garsiam meno judėjimui ir srovei, pavyzdžiui, Popmenui, Neo-ekspresionizmui, taip pat Post-graffiti judėjimui bei Šiuolaikiniam menui.
Pertekliniai ribojimai sukelia kūrybos varžymą ir netgi diskriminaciją, ypač jauniems kūrėjams. Pavyzdžiui, nepilnamečiai, kurie gali būti talentingi menininkai, susiduria su sudėtingomis procedūromis, leidimais ir formalumais, kurie varžo jų kūrybiškumą. Siūloma miesto politikoje orientuotis ne į grafičių valymo tempų ir apimčių didinimą, bet organizuoti viešas dirbtuves, diskusijas su menininkais, bendradarbiauti su meno mokyklomis - taip būtų kuriama dialogo ir supratimo kultūra.
Legalių piešimo vietų privalumai
Legalios piešimo vietos - puikus laisvos erdvės kūrybai suteikimo mieste pavyzdys su daugybe privalumų. Pirma, jos siūlo piešėjams saugią erdvę praktikuoti technikas ir eksperimentuoti be baimės dėl teisinių pasekmių, leidžia menininkams tobulėti. Antra, legalios vietos padeda didinti matomumą ir pripažinimą, nes kūriniai tampa prieinami platesnei auditorijai - tai skatina atsiliepimus ir palaiko jaunų menininkų augimą. Be to, šiose erdvėse menininkai jaučiasi laisvesni, gali dirbti su didesniais ir sudėtingesniais projektais, nesibaimindami, kad jų darbai bus greitai pašalinti. Taip pat legalios piešimo vietos skatina bendruomenės bendradarbiavimą, nes čia menininkai gali dalintis patirtimi, idėjomis ir net dirbti kartu. Galiausiai, jos prisideda prie pozityvesnio grafičių įvaizdžio formavimo, parodydamos gatvės meną kaip vertingą kultūrinį reiškinį. Daugelyje pasaulio miestų grafičiai tapo turistų traukos objektu, prisideda prie miesto tarptautinio kultūrinio įvaizdžio. Vilnius taip pat galėtų išnaudoti šį potencialą. Absoliutūs draudimai ir kūrinių masinis naikinimas neigia visą grafičių kūrėjų bendruomenę ir jos narių kūrybą - toks kelias nėra tinkamas laisvai demokratiškai sostinei.
Helsinkis patyrė reikšmingų pokyčių savo politikoje prieš grafiti ir gatvės meną, pereidamas nuo griežtos nulinės tolerancijos politikos (1998-2008 m.) prie urbanistinio meno šventimo, kuris dabar vartojamas per skirtingas institucijas ir savivaldybės vadovaujamą jaunimo darbą. „Stop graffiti“ projektas (1998-2008 m.) buvo vadovaujamas savivaldybės Urbanistinės aplinkos skyriaus, valstybinės traukinių kompanijos „VR“ ir privačių apsaugos įmonių. Panašiai kaip ir kitose Šiaurės šalyse, nulinės tolerancijos politika buvo grindžiama įsitikinimu, kad legalus grafiti ir gatvės menas taps vartais į nelegalų meną ir vandalizmą, o galiausiai ir rimtesnius nusikaltimus tarp jaunimo.
2012 m. Kopenhagoje įvyko paskutinė žinoma Šiaurės šalių anti-grafiti konferencija. Tai, kad tai buvo paskutinė konferencija, atrodė dėl bendro nulinės tolerancijos politikos palaikymo mažėjimo Kopenhagos, Oslo ir Helsinkio miestuose.