Tėvai - taip pat troleibuso vairuotojai Manto mama ir tėtis taip pat vairuoja troleibusą. Mama Zita - nuo 1982-ųjų metų, tėtis Algimantas - kiek trumpiau. Mantą troleibusai domino jau nuo vaikystės, gal, sako jis, nuo kokių penkerių metų. Manto mama Zita juokiasi prisiminusi, kad kaip ir sūnus, troleibusais ji žavėjosi irgi nuo vaikystės: „Nuo mažens jais važinėdavau. Būdavau dar mažytė, bet nusiperku bilietą ir važiuoju. Po vidurinės atėjau dirbi, baigiau kursus, išmokau vairuoti.“
Nors troleibuso vairuotojo darbas nėra labai paprastas vien dėl to, kad tenka ir labai anksti keltis, ir vėlai grįžti į namus - priklausomai nuo pamainos, tačiau, sako šeima, įpranti. Noras važiuoti - nuo vaikystės Mantas nuo pat vaikystės matė tėvų darbą. Zita sako, kad kai sūnus pradėjo mokytis vairuoti troleibusą, mokytis jam nelabai buvo ką - jis puikiai išmanė, kaip važiuoja troleibusas, turėjo daug žinių apie kontaktinį tinklą: „Tiek buvo jau išmokęs, kad net nežinau, ką naujo galima išmokti.“
Algimantas prisimena, kad sūnus labai dažnai būdavo šalia jo ir kartu važiuodavo. „Labiausiai jam patikdavo važinėtis vakare, kai mašinų nėra, lauke tamsu ir dega miesto šviesos.“ Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau. „Save atsimenu gal nuo penkerių metų. Pamenu, kad ėjau į darželį, o grįžęs, jei tėvai dirbo vakarinėje pamainoje, brolio telefonu paskambindavau tėčiui ir klausdavau, kada jis bus tam tikroje stotelėje ir kad brolis mane į tą stotelę atvestų. Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau.“
Tačiau Zita sako netikėjusi, kad sūnus pasuks jų pėdomis ir pasirinks šią profesiją: „Bet jam taip ir nepraėjo tas noras. Nors, kai pagalvoju, juk jis vaikystėje net piešdavo troleibusus.“ „O aš kaip tik galvojau, kad sūnus šią profesiją pasirinks“, - šypteli Manto tėtis. Mama duoda daugiau patarimų. Kai Mantui suėjo 20 metų, jis pradėjo mokytis šios profesijos, o sukakus 21-iems - jau dirba. „Nėra sudėtinga. Išsilaikiau egzaminą „Regitroje“, kartu su egzaminuotoju teko troleibusu pravažiuoti 45 minutes. Prieš tai - teorija, dvidešimt pamokų važinėjant po miestą. Vėliau, kad galėčiau savarankiškai važiuoti, teko stažuotis - kartu su patyrusiais vairuotojais pravažiuoti visus Kauno troleibusų maršrutus“, - pasakojo Mantas. Mantas stažavosi tiek su mama, tiek su tėčiu, tiek su kitais vairuotojais. Paklaustas, su kuo važiuoti jam buvo ramiau, svarsto, jog su tėčiu. Mat jis turi daugiau kantrybės ir labiau pasitiki: „Mama, kaip pasakyt, duoda daugiau patarimų.“
Teko lipti ant stogo: „Vairuoti šiuolaikinį troleibusą yra komfortabilu. O seniau taip nebuvo. Pamenu, kai kas nutinka su troleibuso laidais, man teko net ant jo stogo lipti. Virvė užsikabino. Senuose troleibusuose buvo tokios specialios kopėtėlės. Dabar taip elgtis jau negalima“, - sako Zita. Taip pat pasakojama, kad kai apledėjus laidams, važiuoti negali - tekdavo stovėti net po valandą. Naujuose troleibusuose yra įrengtos vaizdo kameros, jie - kur kas patogesni, žemagrindžiai, stabiliau stabdo, pagaliau - troleibusai yra švarūs.
Vairuotojo darbas yra atsakingas, nes turi užtikrinti keleivių saugumą. „Šio darbo specifika tokia, reikia spėti važiuoti pagal grafiką, bet tuo pačiu stengtis, kad keleiviai nukeliautų saugiai“, - teigia Jūratė. Ji šiuo metu derina darbą su studijomis ir šeima. Jūratė pasakoja, kad miestas keičiasi: Vilnius gražėja, o troleibuso vairuotojai vis dažniau susiduria su pagarba keleiviams. „Šio darbo pradžia nebuvo lengva - po trijų mėnesių mokymų, pirmą kartą išvažiavus į gatves be mokytojo, mergina norėjo viską mesti. Tačiau dabar ji dirba su pasitikėjimu ir džiaugiasi nuotykiais maršrutuose.“
Pasakojama, kad Vilniuje troleibusų vairuotojos Simona Januš kasdienybė: „Didžiausią sunkumą darbe kelia transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai skuba ir lenda į tarpus.“ Ji pradėjo dirbti prieš ketverius metus. Dabar ji derina darbą su studijomis Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ji lygina kultūrą Rygoje ir Vilniuje: „Rygoje vairuotojai yra gerokai kultūringesni, viešasis transportas ten labiau gerbiamas.“
Inga Vosylienė - vienos iš sostinės troleibusų vairuotojų. Ji pasakoja apie darbą, įvykiai ir stereotipus. Inga į troleibusą įsėda anksti ryte, o darbas reikalauja nuolatinės koncentracijos ir dėmesio keleiviams. Ji išskiria moterišką intuiciją kaip didelį pranašumą, sako, kad jaunąją kartą įtikina tyla, disciplinos ir profesionalumo derinys. Sako, kad automobiliai dažnai užtraukia dėmesį, bet svarbiausia - saugumas keleiviams ir žmogiškas požiūris į klientus.
Simona dalijasi patirtimi apie kolegas ir viešojo transporto kultūrą: „Viešojo transporto kultūra Lietuvoje ir užsienyje - skirtinga. Pavyzdžiui, Rygoje vairuotojai dažnai praleidžia keleivius ir rodo dėmesį. Lietuvoje kartais kyla nusivylimas, kai vairuotojas tampa kaltininku techninėms problemoms.“ Ji pasakoja apie techninę troleibusų dalį: „Senesni troleibusai kartais lengviau remontuojami vietoje, o naujiems gali būti sudėtingiau.“
Didžiausia problema miestuose - spūstys rugsėjo pradžioje. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje į tam tikras arterijas sutelkiamos didelės srautų į viešąjį transportą. Dėl uždarytų gatvių ir Pilies tiltą Klaipėdoje spūstys dar labiau išauga. Viešasis transportas tampa greitesniu pasirinkimu nei nuosavas automobilis. Policijos prevencija ir saugumas - prioritetas mokslo metams: bus vykdomi blaivumo patikrinimai ir saugos diržų kontrolė bei vaikų vežimo saugumo priemonių tikrinimas.
- Troleibusų vairuotojų patirtis: nuo vaikystės svajonės iki profesijos.
- Šeimos įtaka pasirinkti profesiją ir iššūkiai kasdienybėje.
- Techninės naujovės ir jų įtakos saugumui bei patogumui.
- Miesto spūstys ir viešojo transporto vaidmuo fiskalinėje ir socialinėje srityje.
- Profesinių sąjungų veiksmai ir jų įtaka vežėjų konkurencijai.
Veslava ir Ričardas, troleibuso vairuotojai, dalijasi savo šeimos istorija. Jaunystėje jie buvo scenoje - bulviakasijoje - ir ten sutiko vienas kitą. Dabar jie vadovauja dvigubam gyvenimui: vienas darbas - troleibusų vairuotojo darbas, o laisvalaikis - šeiminis rūpestis. Po pamainų jie dalijasi vienas kito rūpesčiais ir palaiko vienas kitą. Veslava sako, kad dukra auga tarp troleibusų žiedų ir tėvų dėmesio, o jų santykiai remiasi pasitikėjimu ir pagarba. Dabar jie dirba skirtingose pareigose: Veslava - paskyrininkė viešajame transporte, o Ričardas rūpinasi technine troleibusų būkle ir naktinių pamainų atlikimu. Jie pabrėžia, kad laikui bėgant svarbiausia - supratimas ir gebėjimas properly bendradarbiauti vieni su kitais, kad troleibusai taptų patikimumu, o keleiviai - saugūs keliautojai.
tags: #troleibusa #vairuoja #simon