Teismo precedento doktrina, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LR KT) 2006-2007 m. aktuose, nustato, kad teismai, priimdami sprendimus tam tikrose bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Šie teismų precedentai yra pripažįstami teisės šaltiniais, kurių privalomumas yra tiek vertikalus, tiek horizontalus.
Teismo precedento doktrinos esmė ir plėtra
LR KT jurisprudencijoje suformuluota teismo precedento doktrina pristato naują požiūrį į teisės šaltinius ir teisinio mąstymo stereotipus, kuriems ši doktrina prieštarauja ir kuriuos tikėtina laipsniškai padės įveikti. Ši doktrina paneigia įsigalėjusius stereotipus, kad pozityvioji teisė, ypač postmodernioje visuomenėje, yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad teisėkūros subjektai turi turėti demokratinį legitimumą mažoritarine šios sąvokos prasme (kurio stokoja nerenkami teismai).
Taip pat paneigiamas stereotipas, kad „tikroji“ pozityvioji teisė yra būtent tokia, kokią ją suvokė atitinkamas teisėkūros subjektas, ir kad teismo precedentas kaip teisės šaltinis nebūdingas Lietuvos teisės tradicijai. Argumentuojama, jog precedentas, kaip teisės šaltinis, ne konkuruoja su įstatymu ir jį pakeičia, o su juo koegzistuoja ir jį papildo. Straipsnyje parodoma, kaip oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo toliau plėtojama (palyginti su „pirminiu“ jos variantu) ir kaip ji gali būti plėtojama ateityje.
Teismo precedento taikymas baudžiamajame procese
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) šią savaitę savo nutartyse ypatingą dėmesį skyrė baudžiamojo proceso aspektams, susijusiems su teismo precedento samprata ir taikymu. Išskirti svarbiausi klausimai apima:
- Teismo precedento sampratą ir argumentavimo teismo precedentu (precedentinio teisės aiškinimo metodo taikymo) sąlygas.
- Išaiškinimą, kada baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalo ar gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, šį aspektą iš esmės suvesdamas į baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo diskreciją.
- Pakartotinį kaltės įrodinėjimo baudžiamosiose bylose standarto nustatymą: apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos „įrodymais, patikimai patvirtinančiais“ kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. „Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti“, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
- Teismo nešališkumo sampratos aiškinimą (kasacijos argumentą, kad žemesnės instancijos teismas ar teismai nebuvo nešališki, LAT sprendžia beveik kiekvieną savaitę, tad, galima drąsiai teigti, jog LAT jurisprudencijoje jau yra suformuota teismo nešališkumo samprata).
- Baudžiamojo persekiojimo institucijų praktikoje itin paplitusio pareigūnų noro „pasikalbėti“ su sulaikytais asmenimis „neformaliai“, „ne protokolui“, teisinį kvalifikavimą.
- Asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, už kurią formaliai nebuvo išduotas ar perduotas (BPK 70 str. 1 d.), ribų paaiškinimą.
- BPK 167 straipsnio 1 dalies, o kartu ir privačiai viešo kaltinimo bylų proceso fundamentalią prasmę - tai nėra išimtis iš bendros baudžiamojo proceso tvarkos ar specifinė baudžiamoji procesinė forma, o nukentėjusiojo skundo atsiėmimas (atšaukimas) nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąjį procesą.
- Santykių tarp BPK 212 straipsnio 4 punkto ir BK 37 straipsnio atskleidimą, pabrėžiant, kad BPK 212 straipsnio 4 punktas neturi teisinio savarankiškumo ir tarp šių skirtingų įstatymų nuostatų nėra teisės normų kolizijos.
- Apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.), apimties pakartojimą.
- BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunkčio taikymo sąlygų išaiškinimą.
- Baudžiamojo proceso in absentia (kaltinamajam nedalyvaujant) (BPK XXXII skyrius) taikymo pagrindų ir sąlygų išsamų atskleidimą.
Svarbūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai
Dėl įtariamojo apklausos ir teisės į gynėją
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje formuojamos nuostatos, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“. Tai suponuoja kaltinamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises.
Siekian užtikrinti, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas. EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad dėl teisės į gynėją ribojimo (be kita ko, neformalių pareigūnų „pokalbių“ su suimtu įtariamuoju kontekste) bendram proceso teisingumui padaryta žala negali būti pašalinta tiesiog įtariamajam patvirtinus gynėjui nedalyvaujant duotus parodymus vėlesnėje proceso stadijoje, jau gynėjui dalyvaujant. Nacionaliniai teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėto teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui.
Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka. Kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai. Procesiniai veiksmai ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl netinkamo spaudimo.
Įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, skirta tam, kad asmuo būtų apsaugotas nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios, iš esmės gina įtariamojo teisę pasirinkti, ar, apklausiant policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti. Tokia pasirinkimo laisvė realiai pažeidžiama tuo atveju, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme.
Apeliacinės instancijos teismo veiksmai
Nagrinėjamoje byloje aktuali norma, įtvirtinta BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje, nustato, jog, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui tada, kai:
- ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų;
- tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą;
- dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos visos trys sąlygos. Pagal teismų praktiką faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia).
Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan. Trečia būtina sąlyga - dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos - reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas negali keisti bylos faktinių aplinkybių taip, kad tai iš esmės pakeistų kaltinimo esmę ir apimtį, nes tokiu atveju būtų pažeista kaltinamojo teisė į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens išteisinimo atveju teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį) turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai.
BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.
Dėl netinkamo kaltinamojo akto bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo
Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika aprašoma bendrai, aiškiai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Paprastai laikytina netinkama teismų praktika, kai nuosprendžio aprašomojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos aprašomos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne sujungiant į visumą, kurioje be pasikartojimų bendrai būtų aprašyta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistajam B. K. ir A. L. inkriminuotos keturios nusikalstamos veikos aprašytos vienu tekstu, atskirai nėra pateiktas kiekvienos nusikalstamos veikos aprašymas. Nors toks nuosprendyje pateiktas nusikalstamų veikų aprašymas yra ydingas, prieštaraujantis vyraujančiai teismų praktikai, kad kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Dėl šios aplinkybės nėra pagrindo tvirtinti, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas ir nesuprantamas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, jo aprašomąją dalį papildo motyvuojamoji dalis, kurioje yra detaliai ir išsamiai išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais remiamasi asmenį pripažįstant kaltu arba išteisinant. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pagrindė, kodėl B. K. išteisino pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, taip pat padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys patvirtina nuteistojo B. K. kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas visus įrodymus ištyrė, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus dėl visų B. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Todėl vien tai, kad teismas nepateikė detalaus B. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų - pasikėsinimo apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą ir netikrų dokumentų pagaminimo - aprašymo, nereiškia, kad nuosprendis yra prieštaringas ar nesuprantamas.
Dėl intensyvios priežiūros taikymo paskiriant nuteistajam arešto bausmės vykdymo atidėjimą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutiko su prokuroro kasaciniame skunde išdėstytu aiškinimu, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, atidėdamas arešto bausmės vykdymą, privalėjo per visą bausmės atidėjimo laikotarpį paskirti ir intensyvią priežiūrą. Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymėjo, kad BK 75 straipsnio 1 dalis dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros paskyrimo yra suformuluota ne kaip imperatyvi nuostata, įpareigojanti skiriant bausmės vykdymo atidėjimą nustatyti ir nuteistojo intensyvią priežiūrą, o kaip diskrecija, nustatanti teismo galimybę pasirinkti. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta diskrecija, t. y. laisvė savo nuožiūra pagal bylos aplinkybes spręsti, ar atidėti paskirtos bausmės vykdymą, ar ne, ir ar skirti intensyvią priežiūrą.
tags: #teismo #precedentas #baud #iamojoje #teis4je