„Misija Sibiras“ ir kitos ekspedicijos į lietuvių tremtinių kapines Sibire akis atveria į kraštą, kurio veidas keičiasi su klimato kaita, o keliai dažnai primena iššūkius profesionaliems vairuotojams. Šiame straipsnyje nagrinėsime kelionių į Sibirą kontekstą, jų tikslus, vietinių žmonių požiūrį, technologinį ir kultūrinį kontektą bei įspūdžius iš ekspedicijų, kurių metu fotoaparatas ir videokameros užfiksavo ne tik kapinių likučius, bet ir žmogaus ištvermės pėdsakus.
Ekspedicijų į lietuvių tremtinių vietas organizavimas ir jų skaičius
„Misija Sibiras“ aš vadovauju nuo pat pirmųjų ekspedicijų, kurios prasidėjo 2006 metais. Nuo tų metų kiekvieną vasarą vykstu į kokias tris ekspedicijas. Vien tik bendrija „Lemtis“ organizuoja po dvi ekspedicijas į tremties vietas. O dar pasitaiko ir kitų organizatorių organizuojamų ekspedicijų.
Jau esu buvęs 38 ekspedicijose. Tačiau esu truputį keliavęs po šalį ir kaip turistas, todėl bendrą apsilankymų skaičių sunku tiksliai įvardyti.
Kodėl ir kaip prasidėjo ekspedicijų tradicija?
Tremties tema man labai gerai žinoma nuo vaikystės, nes augau tarp tremtinių. 1989 metais mane pakvietė į pirmąją moksleivių ekspediciją kaip televizijos operatorių, ir nuo to laiko keliauju. Pirmos ekspedicijos metu susipažinau su patyrusiais turistais, kurie paskatino toliau vykti į ekspedicijas ir jas organizuoti. Taip ir įsitraukiau į šią veiklą: galima surasti ir aplankyti beveik visas išlikusias tremties vietas, ypač kapines.
Kokią Sibiro „tikrovę“ rodo ekspedicijų filmai ir kiti vaizdiniai?
„Misija Sibiras“ filmuose Sibiras dažnai atrodo kaip apleista gamtos teritorija su milžiniškais uodų spiečiais. Tačiau realybė reikalauja daugiau laiko ir patirties: norint pamatyti tikrąjį veidą, reikia daug kartų būti tam tikrose vietose, stebėti, kaip keičiasi klimatas, gyventojų elgesys ir kasinėjimų dinamikos. Sibiras gražus visais metų laikais, tik ne tada, kai žmogaus veikla sumaišo gamtą su šiukšlėmis ar kai kapinės nyksta dėl netvarkos.
„Misijos Sibiras“ filmuose uodų kiekis nėra didelis, bet tikrasis Sibiro veidas pasiekiamas tik pamėginus patį masės uodų ir muselių srautą bei stebint, kaip keičiasi judėjimo sąlygos keičiantis orui. Todėl reikia būti ten, kur gamta nebuvo išmėtyta žmonių rankomis.
Ką reiškia tvarkyti kapines ir kaip vertinamas senosios tremties paveldas?
Kapinių tvarkymas, ypač paviršutinis, tik kosmetinis darbas, trumpalaikis rezultatas. Kai kurios kapinės atstatomos su pagarba - tvora, nauji kryžiai, medienos impregnacija, užtvirtinimai. Tokie darbai išlieka keletą dešimtmečių, tačiau jie brangiai kainuoja ir ne visur įgyvendinami. Apskritai, kad išliko mūsų tautiečių kapai iki šių dienų, turime būti dėkingi netvarkai Rusijos kapinėse, nes Europoje kapai po kelių dešimčių metų dažnai naikinti, nepaisant paminklų būklės.
Atgavus nepriklausomybę daugelis lietuvių parsivežė artimųjų palaikus į Lietuvą. Šį pasirinkimą aš traktuoju kaip kapų išniekinimą: kartais palaikai pavirsta į tik kaulelius, sumetamus į dėžes, tvorelės nugriaunamos, antkapiai ardomi. Iškasus palaikus ne viskas atstatoma, arba atstatoma bet kaip. Per keletą dešimtmečių kapinės neteko tik tiek, kiek per kelis metus, kai liko vežti palaikai.
Kaip vietiniai rusai ir Sibiras priima lietuvių tremtinių istoriją?
Požiūris į Lietuvą priklauso ne tiek nuo regiono, kiek nuo žmogaus išprusimo ir informacijos prieigos. Žmonių nuomonė apie mus dažnai yra gera, bet pasitaiko ir išimčių. Lietuviai Sibire dažnai palieka įspūdį kaip darbštūs ir sumanūs žmonės, kurie sugeba išlaikyti ryšį su tėvyne net ir sunkiausiose sąlygose.
Kalbant apie diplomatinį dėmesį tremtinių klausimams, metams bėgant situacija nepagerėjo. Buvo vilčių, kad galbūt bus įsteigta speciali pareigybė, tačiau diplomatų skirtumai išlieka. Dėl to kai kurie tremtiniai lieka Sibire arba Kaliningrado srityje, kita dalis - grįžta į Lietuvą, o likusieji - sensta ir sunkiau izoliuojasi nuo Lietuvių kultūrinės tapatybės.
Sibiro kapinės: ko ieškome, ką matome?
Tremtinių kapinės Sibire dažnai būna su įvairiomis paveldėjimo formomis: vokiečių kapai, ukrainiečių, krymo totorių, kalmukų, japonų karo belaisvių kapai. Daug kapų identifikuoti sunku dėl regionų įvairovės ir po karo statybų. Tačiau lietuviai dažnai stengiasi išsiskirti - kurdami aukštus kryžius su išskirtiniais ornamentais, kurie padeda atskirti lietuvių kapus nuo kitų katalikų kryžių. Kapinių atminties žymės dažnai įrašomos specialiai: ant žymų matyti palaikų kilmė, amžius, drabužiai ir pan.
1960-1990-ųjų archyvai ir liudijimai teikia vertingos medžiagos: laiškai, nuotraukos ir trumpi įspūdžiai apie tremtinių gyvenimus. Tačiau daug turimų duomenų buvo sugriauta ar prarasta po pabaltijo tautų istorinės spalvos pakitimo, todėl vis dar lieka didelis informacijos rinkinio trūkumas.
Ar tikimasi išleisti knygą ar enciklopedinį leidinį?
Nors minčių apie tremties vietų fotoknygas ir enciklopedinį leidinį yra, dabartiniai laikotarpiai neleidžia skirti tam pakankamai laiko ir finansų. Planai - tremties vietų fotoalbumas, vėliau keli tomų enciklopedija, skirta sutvarkytoms tremties vietoms ir kapinėms įvairiose Lietuvos regionuose. Tačiau šie projektai reikalauja didelių išteklių ir laiko, kuris šiuo metu sunkiai randamas dėl nuolatinių ekspedicijų.
Misiją Sibiras: praktiniai momentai ekspedicijų laikotarpiu
Rugpjūčio pabaigoje vyksta pasiruošimo laikotarpiai: dalyviai bendrauja su vietiniais meistrų bendruomenėmis, su kuriais mokomasi kryždirbystės subtilybių. Igarkoje, Sibilijoje ir kituose miesteliuose susitinkami tremtinių atžalos ir vietiniai gyventojai, dalijamasi prisiminimais, o ekspedicijų metu įvyksta kryžių statyba ar naujų stovyklaviečių įrengimas. Igarkoje per vieną ekspediciją įmanoma pamatyti didžiulį kapinių dėmesį: „Trispalvė“, „Lietuvos istorinė“ ir „Misijos Sibiras“ vėliavos suširdyja socialinėje dainoje ir išreiškiamas pagarba lietuvybei.
Technologiniai aspektai: sunkvežimiai, logistika ir kelių iššūkiai
Jakutijoje keliai dažnai kelia rimtų iššūkių. Pavyzdžiui, Nikolajus Gončarovas vairuoja sunkvežimį „Volvo“ ir dažnai susiduria su purvu, be kelių ir atšiauriu klimatu. Jie gabena statybines medžiagas ir įrangą dujų telkiniams, o kelionei į Pelėdujų uostą būtina įveikti bekelę per pelkes ir balas. Žiemą keliai apnašėja, o temperatūra gali svyruoti nuo -40 iki -50 laipsnių. Vairuotojai bendradarbiauja - solidarumas ir pagalba vieni kitiems yra būtini siekiant įvykdyti užduotis.
Kelionės metu važiuojantys sunkvežimiai dažnai susiduria su situacijomis: kai kurie balų susidūrimai gali būti pavojingi, o akmenys gali pažeisti padangas. Tokiais atvejais vairuotojai turi gebėti spręsti problemas be išorinių pagalbų ir teikti vieni kitiems palaikymą, kol atvyks techninė pagalba ar kitas transportas.
Elitinė tremtinių bendruomenė Sibire: kur dabar gyvena ir ką veikia?
Daugelis lietuvių Sibire gyvena Kaliningrado srityje arba Rusijoje, dažnai kuria šeimas ir įsikūrusia ten. Kai kurie grįžo į Lietuvą, tačiau dauguma sensta, myli Sibiro kraštą ir tarsi įkūnija ten gyventi visą likusį gyvenimą. Jie dažnai turi būti rami ir dirbti, kad išsaugotų tremtinių atminimą. Kai kurie iš jų prisimena ir tvirtina, kad lietuviai Sibire tebėra darbštūs šeimininkai su stipria tėvynės jausena, o kai kuriems tai yra sudėtingas gyvenimo pasirinkimas.
Asmeninės patirtys ir prisiminimai ekspedicijų dalyviams
Vienose ekspedicijose, Igarkoje, metu dalyviai dirba pagal patarimus, statydami devynis naujus kryžius iš maumedžio. Daugiausia kryžių rastų su užrašais, kuriuose nurodomi palaikų į Lietuvą pervežimo keliai. Jie atranda stovyklavietes, mąsto apie tremtinių istoriją, ir dalijasi jausmais: „Trispalvė“, „Lietuvos istorinė“ ir „Misijos Sibiras“ vėliavų iškėlimas bei giesmės leidžia įtemptą darbą paversti solidžiu ir dvasiškai stiprinančiu procesu.
Rengiantis kelionei į Sibiro kapines, ekspedicijų dalyviai bendrauja su įvairių šalių tremtiniais ar jų palikuonimis, prisiminimais ir liudijimais - tai leidžia suformuoti įvykių mapą, kurį ateityje galima paversti išsamesnėmis publikacijomis ar ekspozicijomis.
Ko tikėtis iš būsimų ekspedicijų ir kokie turi būti keliai į Sibiro tremtinių atminimą?
Misija Sibiras ir panašios iniciatyvos turi būti tęsiamos tol, kol žmonės norės keliauti ir dalytis savo patirtimi. Aktualu ne tik kapinių tvarkymas ar kryžių statymas, bet ir visuomenės švietimas apie tremtinių tragišką istoriją bei tarptautinį kontekstą. Visi dalyviai, aplankantys Sibirą, privalo prisidėti prie tremtinių atminimo įprasminimo: dokumentuoti, fotografuoti, dalintis prisiminimais ir skleisti žinią apie istorines traumas, kad tokios tragedijos daugiau nepasikartotų.
Misija Sibiras - populiariausias Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo projektas. Jį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Jauniems“. Iš viso surengta apie 11 ekspedicijų, sutvarkyta apie 90 lietuviškų kapinių, užmegzti ryšiai su Sibire gyvenančiais lietuviais. Grįžę ekspedicijos dalyviai plačiai pasklinda po Lietuvą ir dalijasi įspūdžiais. Jau surengta apie 10 000 renginių.
tags: #sibiro #keliai #ekstremalaus #vairavimo #megejams #nuotraukos