Belgų dailininkas siurrealistas Renė Magritas (René Magritte, 1898-1967) yra vienas mįslingiausių XX amžiaus menininkų, kurio kūryba visada keldavo daugybę klausimų. Prasmių kiekis priklauso vien nuo žiūrinčiojo erudicijos ir vaizduotės: vaizdų deriniai ir paveikslų pavadinimai nuteikia žiūrovą ieškoti mįslės įminimo, kurio iš tiesų gali nė nebūti. Kaip sakė pats dailininkas, pagrindinis jo tikslas - priversti žiūrovą susimąstyti. „Intelektualiosios provokacijos“ žiūrovus vėl ir vėl skatina tai daryti. R. Magritas vaizdavo ne deformuotas būtybes ar daiktus, kaip, tarkime, S. Dalí, bet realistiškus objektus bei žmones, kuriems keistumo suteikia neįprasta aplinka arba jų tarpusavio ryšys.
Ankstyvieji metai ir motinos netektis
Renė Fransua Gislenas Magritas gimė 1898 m. lapkričio 21 d. Lessineso mieste, Belgijoje. Jis buvo vyriausias iš trijų sūnų. Jo tėvas, Léopold Magritte, buvo siuvėjas ir tekstilės pirklis, o motina, Régina (gim. Bertinchamps), prieš vedybas dirbo skrybėlių gamintoja. Šeima negyveno stabiliai, kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai Renė buvo 13 metų, jo motina Regina nusižudė, nuskandindama save upėje. Pasak legendos, 13-metis Magritte buvo šalia, kai buvo ištrauktas jos kūnas. Vėliau ši patirtis, anot kai kurių tyrinėtojų, galėjo atsispindėti jo paveiksluose, kuriuose vaizduojami žmonės su audeklu, uždengiančiu veidus. Šeima glaudėsi kukliame name Briuselyje, beveik niekur neišeidavo ir nekeliaudavo.
Mokslai ir pirmieji kūrybos žingsniai
1910 m. Renė pradėjo mokytis piešimo. Pirmuoju jo darbu, anot kai kurių šaltinių, buvo žirgų, išbėgančių iš degančios arklidės, vaizdas. 1915 m. spalį, palikęs mokyklą, jaunuolis pradėjo tapyti ir persikėlė į Briuselį, kur kaip laisvas klausytojas lankė Dailės akademiją. Tačiau studijos jo nesužavėjo, todėl metė mokslus. 1916-1918 m. R. Magritte su pertraukomis mokėsi Karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje Briuselyje. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Magritte tapė kubistiniu ir futuristiniu stiliumi. 1919 m. jo kūryba pradėta sieti su siurrealizmu, nors tai buvo sąlygiška. Kartu su abstrakcionizmo menininku ir poetu Pierre’u-Louisu Flouquetu išsinuomojo studiją ir po kurio laiko tapo savu Briuselio bohemos sluoksniuose.
Meilė ir santuoka su Žoržeta Berger
Iš visų gilių jausmų ir išgyvenimų, kuriuos lemta patirti žmogui, pirmoji meilė yra laikoma romantiškiausia. Renė Magritui šiuo atžvilgiu nepaprastai pasisekė. Tai aiškiai buvo „likimo dovana“: 1920 m. vaikštinėdamas botanikos sode, Renė vėl susitiko Žoržetą Berger (Georgette Berger), su kuria buvo susipažinęs ankstyvoje jaunystėje. Pirmą kartą jis ją pamatė tolimais 1914 m. karuselėje Šarlerua mugėje. Jam buvo 15-ka, o jai - ką tik sukako 13-ka. Jaunuoliai dažnai susitikdavo, vaikštinėdavo miestelio apylinkėse. Per vieną tokį pasivaikščiojimą pora užklydo į kapines, kur visiškai netikėtai užtiko dailininką su molbertu, gamtoje tapančiu etiudą. Tas vaizdas tiek užbūrė jaunąjį Renė, kad būtent tada jis nusprendė tapti dailininku. Įsimylėjėlius išskyrė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Merginos tėvai persikraustė į Briuselį, o R. Magritas tik 1916 m. išvyko į Belgijos sostinę, ketindamas įgyvendinti savo svajonę. Antrą kartą Renė rimtai susimąstė apie lemties ženklą, kai po 7 metų likimas vėl suvedė jį su Žoržeta. Elegantiška ir subtili, nepaprastai graži, šviesiomis mąsliomis akimis ir puikiais garbanotais plaukais... Praėjo dar beveik dveji metai, kol Renė ir Žoržeta galėjo susituokti. Jaunam dailininkui teko metus tarnauti Belgijos armijoje, o merginai - ištikimai laukti sau skirtojo. 1922 m. vasarą jie atšoko vestuves ir kartu gyveno iki R. Magrito mirties 1967 m. Dailininkas ne kartą yra sakęs, kad visos moterys jo paveiksluose - jo žmona. Išties, visą kūrybinę karjerą Žoržeta jam buvo ne tik nepakeičiamas modelis, bet ir svarbiausia kritikė. O kol dailininkas nebuvo išgarsėjęs ir neuždirbdavo iš tapybos, jo jauna žmona buvo pagrindinė šeimos maitintoja: Žoržeta darbavosi šeimos parduotuvėlėje, prekiavusioje piešimo reikmenimis. Pora vaikų nesusilaukė, iš dalies dėl finansinio nestabilumo.
Kūrybinis kelias ir siurrealizmo atradimas
1922 m. R. Magritas pamatė Giorgio de Chirico paveikslo „Meilės daina“ reprodukciją, kuri jį paveikė. Dailininkas tapė paveikslus, įtakotus to meto modernistinių dailės srovių: kubizmo ir metafizinės tapybos. Karjeros pradžioje Renė teko triūsti dailininku tapetų fabrike bei grafikos dizaineriu, o laisvalaikiu jis tapė. Tačiau konservatyvūs kritikai į miltus sumalė jauno dailininko siurrealistinę ekspoziciją.
Paryžiaus periodas ir siurrealistų grupė
1926 m. Renė nutapė pirmąjį siurrealistinį paveikslą „Pasiklydęs žokėjus“ (Le jockey perdu). 1927 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda Kentauro galerijoje Briuselyje, kurią kritikai įvertino nepalankiai. Po nesėkmingo debiuto 1927 m. Magritai nutarė pamėginti laimę Paryžiuje, kur publika tuo metu labiau vertino siurrealizmą. Čia Renė iškart prisijungė prie siurrealistų grupės, vadovaujamos A. Bretono. 1928 m. R. Magritte eksponavo siurrealistų parodoje Goemans galerijoje Paryžiuje. Išties, jo paveikslai, labiau primenantys rebusus, žiūrovą vertė galvoti, svarstyti, bandyti atspėti autoriaus minčių raizgalynes. Ir netrukus R. Magritas tapo paklausiu tapytoju, kuriuo žavėjosi Vakarų Europos publika. Būtent tuo laikotarpiu jis sukūrė savo garsiųjų paveikslų ciklą „Įsimylėjėliai“. Visa jo kūryba - triukų ir iliuzijų, mįslių, persikūnijimų ir slaptų reikšmių virtinė. Jo vaizduojami objektai yra paprasti, bet kartu būtent tas paprastumas glumina žiūrovą.
Grįžimas į Briuselį ir brandžioji kūryba
Nepraėjus nė 5 metams sutuoktinių Magritų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Paryžius akimoju tapo jiems nesvetingas ir svetimas. O visa tai - dėl paprasto kryželio. Kartą per priėmimą pas A. Bretoną, įtakingą Magritų šeimos draugą, įvyko nesusipratimas dėl kryželio ant Žoržetos krūtinės. Dėl įžeidžiančios pastabos Žoržeta pasijuto labai nejaukiai, o Renė taip užgavo, kad iškart pabandė apginti žmonos garbę. Po trumpos diskusijos su namų šeimininku religijos tema Magritai nepastebimai išėjo iš kviestinės vakarienės. Taip beviltiškai pašlijo belgo dailininko santykiai su Paryžiaus siurrealistais ir jų vadu. Netrukus po to incidento Magritai išvyko iš Paryžiaus. Galerija „Le Centaure“ užsidarė 1929 m. pabaigoje, nutraukdama Magrito sutarties pajamas. Paryžiuje nepadaręs didelio įspūdžio, Magritte 1930 m. grįžo į Briuselį. Grįžęs į Belgiją, dailininkas pradėjo vesti pabrėžtinai buržuazinį gyvenimo būdą. Jis su broliu Paulu įkūrė reklamos agentūrą, kuri jam užtikrino pragyvenimą. Bet kūrybos jis nepamiršo: Prancūzijoje praleisti metai ir įgyta patirtis nenuėjo veltui. Jau 1936 m. Po sėkmingos parodos 1937 m. dailininką į Londoną pakvietė britas siurrealistų globėjas Edvardas Džeimsas (Edward James), pateikęs naudingą užsakymą - R. Magritas turėjo nutapyti tris darbus pokylių salei jo namuose.
Meninės evoliucijos posūkiai ir eksperimentai
R. Magritas pirmasis paveiksluose panaudojo žodžius, manydamas, kad jie yra tokios pat prigimties kaip ir vaizdai. Tokio požiūrio laikėsi ir amerikiečių konceptualizmo pradininkas Josephas Kossuthas. 1933 m. įvyko jo personalinė paroda Briuselio vaizduojamųjų menų rūmuose. 1936 m. dailininko kūryboje įvyko pasikeitimas, kurį jis aiškino šitaip: „Vieną naktį aš atsibudau naktį kambaryje, kuriame buvo narvelis su miegančiu paukšteliu, tačiau per klaidą aš narvelyje pamačiau kiaušinį ... ir buvau šokiruotas šiuo susijusiu ryšiu tarp objektų: narvelio ir kiaušinio, kai anksčiau aš bandžiau išreikšti šį šoką tapydamas tarpusavyje nesusijusius objektus“. Antrojo pasaulinio karo metu R. Magritte pradėjo eksperimentuoti dailėje, įtraukdamas impresionistinės dailės motyvus, ypač atliepiančius O. Renoir dailę. Tai jis aiškino taip: „Prieš karą savo tapyba išreiškiau nerimą, tačiau karo metai mane išmokė, kad svarbiausia yra išreikšti žavesį. Aš gyvenu labai bjauriame pasaulyje“. Karo metais R. Magrito kūryboje atsirado nuorodų į impresionizmą, todėl siurrealistai jo nemėgo. Šiuo laikotarpiu surengta primityvistinio stiliaus darbų paroda. 1947 m. R. Magrito kūryboje įvyko dar vienas trumpas pasikeitimas, kai jis pradėjo kurti kvailai ir negrabiai nupieštais atrodančius kūrinius, kurie sukėlė skandalą 1948 m. parodoje Paryžiuje. Po to dailininkas grįžo prie ikikarinės siurrealistinės manieros. Pasibaigus karo veiksmams ir okupacijai, dailininkas grįžo prie įprastos tapybos ir sulaukė pripažinimo.
Garsiausi Renė Magrito paveikslai ir simbolika
René Magritte kasdienius, realistiškai nutapytus žmones ir objektus vaizduodamas svetimoje aplinkoje, pavertė juos paslaptingais vaizdais. Jis supriešino realią ir fiktyvią erdvę, suardė laiko, erdvės ir mastelio santykį. Paprasčiau tariant, kasdienius objektus Magritas vaizdavo jiems nebūdingoje aplinkoje, dailininką ypač domino tikrovės ir atvaizdo problema. Kalbėdamas apie savo kūrinius, Magritas yra sakęs, kad jo paveikslai tiesiog sukelia paslaptingumo jausmą: „Žiūrėdami į mano paveikslus, žmonės dažniausiai klausia, ką tai reiškia.“
„Vaizdų klasta“ (Ceci n'est pas une pipe)
1948 m. gimęs kūrinys, kurį tapytojas pavadino „Vaizdų klasta“. Jame pavaizduota pypkė su užrašu „Tai ne pypkė“. Šis darbas atskleidžia Magrito požiūrį į vaizdavimo ir tikrovės santykį. Nors iš pirmo žvilgsnio panašu, kad užrašas meluoja, visgi paveiksle pavaizduota pypkė nėra tikra pypkė, o tik jos atvaizdas. Tai patvirtindamas, Magritas yra pasakęs: „Žinoma, tai ne pypkė.“
„Įsimylėjėliai“ (1928 m.)
Paveiksle „Įsimylėjėliai“ besibučiuojančios poros galvos apvyniotos audeklu, veidai taip pat uždengti. Jie nemato nei vieno kito, nei pasaulio, yra pasinėrę į savo jausmus. Savotišką nepatogumo jausmą čia žadina šydais apdengti įsimylėjėlių veidai. Yra daugybė būdų, kaip galima šitai interpretuoti.
„Golkonda“ (1953 m.)
Virš miesto namų yra dangus, o iš jo, kaip lietaus lašai, krinta žemyn žmonės, dideli ir maži. Vandens lašai panašūs vieni į kitus, tačiau pavadinimo „Golkonda“ pagrindinė mintis yra kiek kitokia. Golkonda - didžiausios ir garsiausios Indijos deimantų kasyklos pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio visi miestiečiai panašūs vieni į kitus, bet iš tikrųjų kiekvienas yra savitas. Tai - vienas geriausiai atpažįstamų siurrealizmo kūrinių. Jame vaizduojamia daugybė bene identiškai atrodančių vyriškių, kurie, kaip atrodo vieniems žiūrovams, krenta iš dangaus tarsi lietaus lašai, o gal, kaip panašu kitiems, ore tiesiog kybo.
„Žmogaus sūnus“ (1964 m.)
Bene garsiausias R. Magrito paveikslas - „Žmogaus sūnus“. Manoma, kad tai jo autoportretas. Prie sienos, už kurios matyti jūra ir apniukęs dangus arba kylantys dūmai, stovi vyras su paltu ir skrybėle. Veidą beveik visiškai dengia priešais sklandantis žalias obuolys. R. Magrito kūrybos tyrinėtojų teigimu, pagrindinė kūrinio mintis tokia: šiuolaikiniai vyrai vis dar yra biblinio Adomo palikuonys ir patiria tų pačių žemiškų pagundų. Paveiksle intriguoja tai, kad vaizduojamo vyro veidą užstoja jo vietoje pakibęs obuolys. Tai netgi sukelia šiokį tokį erzelį, smalsumą, norą patraukti vaisių į šalį. Magritas yra nutapęs ne vieną panašų darbą, tarkime, paveikslą „Vyras su katiliuku“ (1964), kuriame vyriškio veidą užstoja praskrendantis paukštis.
„Šviesų imperija“ (L'empire des lumières)
Vienas iš 27 tokių paveikslų, vadinamų „Šviesos imperija“, buvo parduotas už daugiau nei 121 mln. JAV dolerių. Kūrinyje pavaizduotas namas su vienu gatvės žibintu priekyje. Lempos liepsna apšviečia visą drobę, įskaitant tamsių medžių vaizdą pirmame plane, o vaizdas ramiai atsispindi virš vandens baseino. Virš gatvės peizažo driekiasi šviesiai mėlynas dangus su baltais debesėliais. Paveikslas giriamas už unikalų gebėjimą sugretinti naktinį peizažą ir dienos šviesą - siurrealistinį motyvą, kurį Magritte’as tyrinėjo beveik du dešimtmečius. Šiame kūrinyje, laikomame vienu žymesnių vėlyvesniojo Magrito kūrybos laikotarpio darbų, ryškus paradoksas: paveiksle vienu metu pavaizduota ir diena (žydras dangus su debesimis), ir naktis (tamsos apgaubta gyvenamųjų namų gatvė su degančiu žibintu).
Floria Sigismondi apie Magritte'o šedevrą „L'Empire des Lumières“
„Dievo svetainė“ (1948 m.)
Centre - tvirtas dviejų aukštų namas. Virš stogo šviečia Mėnulis, ant Žemės - Saulės spinduliai. Dešinėje medžiai žaliuoja jaunais lapais, kairėje raudonuoja rudeniniais lapais, o už nugaros spindi šerkšnu. Priešais namą - mažas žmogelis su senu lagaminu. Tai metafora apie prieglobstį ir laiko tėkmę. Atėjo laikas pasislėpti Dievo svetainėje, kur vienu metu pateka diena ir naktis, egzistuoja visi metų laikai, kur yra prieglobstis kiekvienam… Renė bandė praskleisti paslapčių skraistę, už kurios slepiasi tikroji pasaulio prigimtis. „Paslaptingas langas atsidarys pats, jei to panorės, - kartą rašė tapytojas draugui. - Tiesiog reikia visada būti pasiruošusiam.“
Kiti žymūs kūriniai
- „Meliuzina“ (1952 m.): nedidelė drobė, kurioje pavaizduotos dvi žvakės susuktose metalinėse žvakidėse. Kairėje esanti žvakė beveik sudegė ir ištirpo, o dešinėje pusėje esanti išlinko beveik stačiu kampu, matyt, veikiama stipraus vėjo gūsio ar net uragano, kuris ne tik sulankstė žvakę su visa žvakide, bet ir padarė didžiulį plyšį sienoje. Užuomina yra paveikslo pavadinime „Meliuzina“. Taip pavadinta fėja iš garsiosios Moriso Meterlinko pjesės „Mėlyna paukštė“. Pasirodo, ji buvo čia, šiame kambaryje, per jį nuplaukė į savo pasaulį, o tai, ką mes matome, yra tik jos magiško apsilankymo pasekmės… Jeigu į mūsų pasaulį prasiskverbia ir kitų dvasių, o mes pastebime tik keistus jų paliktus pėdsakus?
- „Apgaulingas veidrodis“: paveiksle vaizduojama akis yra juodas diskas melsvame dangaus su debesimis fone. Kyla klausimų: ar tai - dangaus, kurį mato vaizduojama akis, atspindys? O gal kažkokia vidinė vizija, į kurią gali pažvelgti žiūrovas? Tunelis į kitą realybę?
- „Žmogiška būklė“: kūrinyje pro langą pavaizduotą gamtos vaizdą dažnas žiūrovas priima kaip realybę, o ant molberto tapomą darbą - kaip tam tikrą jos imitavimą. Tačiau, iš tiesų, tarp vieno ir kito nėra jokio skirtumo.
Asmeninis gyvenimas ir paskutiniai metai
Renė Magritas visada buvo įsimylėjęs tą pačią moterį - Georgette Berger. Nuo 1922 m. jie buvo vedę, nors 1936 m. dailininkas užmezgė romaną su performansų menininke Sheila Legge, o žmona pradėjo susitikinėti su menininku Paulu Colinu. Tai nelemta komandiruotė į Londoną tapo lemtinga laimingai Magritų santuokai. Iš pradžių pagunda užvaldė Renė. Londone dailininkas gal pasiilgo moteriško švelnumo, o gal tiesiog patraukė nauji potyriai. Tokios nuotaikos apimtas dailininkas užmezgė intrigėlę su jauna vietos siurrealiste Šeila Leg (Sheila Legge). Savo ruožtu Žoržeta Briuselyje taip pat užmezgė romaną, beje, gerą pradžią padarius pačiam Renė. Šis prieš išvažiuodamas neapdairiai paprašė draugo, poeto Polio Kolinė (Paul Colinet), pagloboti jo žmoną, tai yra palengvinti jos vienatvę jam išvykus. Na, o Polis, matyt, truputį persistengė: Žoržeta ne juokais juo susižavėjo ir net užsiminė vyrui apie skyrybas. Tačiau po poros metų Magritai krizę įveikė, išsaugojo santuoką ir drauge gyveno dar daug metų. Tačiau likimas lėmė, kad 1940 m. jie vėl susitaikė. Pora vaikų nesusilaukė. Tiesa, vaikų taip ir nesusilaukė, o visą meilę ir rūpestį skyrė augintinei Lulu - Pomeranijos špicų veislės šuneliui. Meistras namų svetainėje dirbo pagal griežtą dienos planą ir prie stalo visada ateidavo per pietus. Tačiau Magritų šeima turėjo šunį, kurį tapytojas vesdavosi net į kiną! Nugaišus augintiniui, R. Beveik visą gyvenimą Renė Magritas nugyveno kaip niekuo neišsiskiriantis žmogus. Jis vilkėdavo dėmesio neatkreipiančius drabužius ir neatrodė kaip dailininkas. Tapė dažniausiai vilkėdamas kostiumą ir buvo toks tvarkingas, kad įsigudrino dirbti valgomajame, nė neaptaškydamas dažais grindų. „Renė, tu tikrai dailininkas?“ - atvirai šaipydavosi iš jo draugai. „Stebitės, kad mano namuose švaru? O jums žinoma, kad dažai turi patekti ant drobės, o ne ant kilimo?“ - kuo ramiausiai atsakydavo R. Magritas.
Liga ir mirtis
Magritų šeimos idilę nutraukė mirtina Renė liga: 1967 m. jis mirė nuo kasos vėžio. Renė Magritte mirė nuo kasos vėžio 1967 m. rugpjūčio 15 d., palaidotas Briuselyje. Paskutinėmis dienomis dirbo prie paveikslo „Šviesos imperija“, tačiau nespėjo užbaigti.
Palikimas ir muziejai
Name, kuriame gyveno R. Magritte su žmona, įsteigtas Renė Magrito memorialinis muziejus. Stambi dailininko kūrinių kolekcija sukaupta 2009 m. atsidariusiame muziejuje. Buvusiame Magritų šeimos name yra įkurtas dailininko muziejus. Čia demonstruojami paveikslai, pagal menininko idėjas sukurti filmai, R. Magrito gyvenimo nuotraukos ir eskizai. 2009 m. du ginkluoti plėšikai iš jo pagrobė paveikslą „Olimpija“ (1947 m.), kuriame vaizduojama nuoga moteris su kriaukle ant pilvo. Bet po trejų metų paveikslas buvo grąžintas į muziejų - piktadariams nepavyko parduoti pernelyg gerai žinomo paveikslo. Kūrinys įvertintas 1,1 mln. dolerių. Garsiojo belgo kūriniai šiandien vėl ant populiarumo bangos, todėl pasaulio aukcionuose jie kainuoja didžiulius pinigus.
Pripažinimas pasaulyje
1965 m. įvyko jo retrospektyvinė paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, ta proga dailininkas apsilankė JAV. R. Magritte nebuvo itin vertinamas Prancūzijoje, bet labai mėgo JAV, kur jo darbais žavėjosi ištisa menininkų karta. 1954 m. Amerikoje surengta tapytojo autorinė paroda. Apie R. Magritą ir jo kūrybą sukurta daug dainų, tarp jų - 2003 m. Johno Cole’o „Magritte“ ir 1983 m. Paulo Simono daina „René and Georgette Magritte with Their Dog after the War“.