Renė Dekarto metafizinių apmąstymų esmė

Renė Dekartas (1596-1650) - prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas, laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Jo filosofinė sistema grindžiama bandymu sukurti naują, nepriklausomą mąstymo sistemą, prieinamą visiems. Dekartas propagavo naujų žmonių filosofiją, nesiremianti ankstesnių laikų autoritetais, o pagrindine jos atspirtimi tapo nuostata, kad „iš visų dalykų pasaulyje būtent protas yra paskirstytas teisingiausiai, tad gebėjimas daryti tinkamus sprendimus yra iš prigimties visų žmonių vienodas“.

Filosofo mąstymo išeities taškas buvo garsioji nuostata - „mąstau, vadinasi, esu“ (lot. cogito ergo sum). Ši frazė tapo pirmąja Dekarto filosofinio mąstymo prielaida, o jai dar labiau pagrįsti jis naudojo principą dubito ergo cogito - „abejoju, vadinasi, mąstau“.

Dekarto filosofija iš esmės atvaizduoja visą Naujųjų amžių filosofinę ir mokslinę problematiką - posūkis į subjektą. Nors filosofo argumentai ir gali atrodyti jau paneigti ar neaktualūs šiuolaikiniam pasauliui, jo mąstymo būdas ir gebėjimas analizuoti problemas išlieka vertingi.

Pagrindinės Dekarto metafizinių apmąstymų temos

Renė Dekarto veikalas „Metafiziniai apmąstymai“ („Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas“) sudaro šešios dalys, kuriose nagrinėjamos esminės filosofinės problemos.

Pirmasis apmąstymas: Apie tai, kuo galima suabejoti

Šiame etape Dekartas kelia klausimą, kodėl galime suabejoti visais dalykais. Norėdamas pasiekti neabejotiną tiesą, jis siūlo radikaliai suabejoti viskuo, kas gali kelti bent menkiausią abejonę. Jis svarsto galimybę, kad „ne visų geriausias Dievas, tiesos šaltinis, bet kažin koks piktasis genijus, sykiu nepaprastai galingas ir suktas, pasitelkė visą savo išmonę norėdamas mane apgauti“. Pagal šią hipotezę, visi išoriniai daiktai, dangus, oras, žemė, spalvos, figūros, garsai yra ne kas kita, kaip sapnų žaismas, kuriuo piktasis genijus naudojasi kaip žabangais patiklumui pagauti. Filosofas svarsto apie save patį, tarsi neturintis nei rankų, nei akių, nei kūno, nei kraujo, nei jokio pojūčio, nors klaidingai įsivaizduotų visa tai turintis.

Dekartas teigia: „Mąstantis daiktas. O kas yra tai? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, nenori, be to, įsivaizduoja ir junta.“ Jis priduria: „Be to, aš esu tas, kuris įsivaizduoja, nors, kaip jau sakiau, gali būti, kad visiškai niekas, ką aš įsivaizduoju, nėra tikra. Tačiau pati įsivaizdavimo galia iš tiesų egzistuoja ir yra mano mąstymo dalis.“

Trečiasis apmąstymas: Apie tai, kad egzistuoja Dievas

Šiame apmąstyme Dekartas kelia klausimą, ar Dievas egzistuoja, ir jei taip, ar jis gali būti klastūnas. Filosofas teigia, kad idėja, kuria jis suvokia aukščiausiąjį Dievą - amžiną, beribį, visažinį, visagalį visų greta jo esančių daiktų kūrėją, - savyje turi daugiau objektyvaus realumo nei idėjos, per kurias atskleidžiamos baigtinės substancijos.

Dekartas prieina prie šios išvados, remdamasis pirminės, tobuliausios priežasties (įgimtos idėjos) principu: „… iš kur gi padarinys galėtų pasisemti realumo, jei ne iš priežasties? Ir kaip priežastis galėtų suteikti tą realumą pati jo neturėdama? O iš to išplaukia ir tai, kad joks dalykas negali atsirasti iš nieko, taip pat ir tai, kad tobulesnis, tai yra apimantis daugiau realumo, dalykas negali atsirasti iš mažiau tobulo.“

Jis apibrėžia Dievą kaip „tam tikrą beribę, nepriklausomą, pačią protingiausią ir galingiausią substanciją, sukūrusią ir mane, ir visa, kas egzistuoja“. Dėl to Dekartas daro išvadą: „Dievas būtinai egzistuoja.“ Jis teigia, kad „beribė substancija yra tikresnė už ribotą ir todėl kažkokiu būdu pirmiau turiu beribiškumo, o ne ribotumo, tai yra Dievo, o ne savo paties sąvoką.“ Filosofas mano, kad „Dievas negali būti apgavikas - juk prigimtinė proto šviesa atskleidžia, kad bet kokia suktybė ir klasta kyla iš kokio nors trūkumo.“

Ketvirtasis apmąstymas: Apie tai, kas teisinga ir klaidinga

Šis etapaspaskirtas klausimui, kaip turėtų elgtis žmogus, norėdamas pasiekti tiesą. Dekartas pastebi, kad yra „slegiamas nesuskaičiuojamų paklydimų“, kurių priežastis jis mato tame, kad „valia yra platesnė nei intelektas - jos aš neišlaikau tuose pačiuose rėmuose ir taikau taip pat tokiems dalykams, kurių nesuvokiu.“

Siekiant išvengti klaidų, Dekartas siūlo: „jei susilaikau nuo sprendimo tada, kai nepakankamai ryškiai ir aiškiai suvokiu, kad kas nors yra teisinga, tai aišku, elgiuosi deramai ir neklystu.“ Jis pabrėžia, kad „suvokimas intelektu visada turi eiti pirmiau už valios pasiryžimą“ ir primena: „niekada nespręsti apie jokį ryškiai ir aiškiai nesuvoktą dalyką…“ ir „atsiminti susilaikyti nuo sprendimo kaskart, kai svarstomų dalykų tikrumas nėra skaidrus.“ Filosofas teigia, kad „kiekvieną kartą, kai priimdamas sprendimus valią apriboju taip, jog ji aprėptų tik tai, ką intelektas atskleidžia ryškiai ir aiškiai, man visiškai neįmanoma apsirikti“.

Galutinė išvada, prie kurios prieina Dekartas, remiantis egzistavimo kaip tobulumo idėja, yra ta, kad pirmoji ir aukščiausioji esybė egzistuoja. „Taigi, šitaip aiškiai matau, kad kiekvieno žinojimo tikrumas ir teisingumas priklauso vien tik nuo tikrojo Dievo pažinimo - vadinasi, iki tol, kol jį pažinau, negalėjau nieko tobulai žinoti apie nieką kitą.“

Šeštasis apmąstymas: Apie materialių daiktų egzistavimą ir realų skirtumą tarp sąmonės ir kūno

Šiame apmąstyme autorius nagrinėja skirtumą tarp vaizduotės ir grynai intelektinio veiksmo. Jis teigia, kad „sąmonė suvokdama tarsi atsigręžia pati į save ir įsižiūri į kurią nors iš turimų idėjų, o įsivaizduodama ji atsigręžia į kūną ir stebi jame kažką atitinkančio arba pačios suvoktą, arba per pojūčius gautą idėją. Taigi, lengvai suvokiu, kad vaizduotė gali veikti tokiu būdu, tik jei egzistuoja kūnas.“

Dekartas konstatuoja: „turiu su manimi labai glaudžiai susietą kūną, tačiau turiu ir, viena vertus, ryškią bei aiškią savęs paties vien kaip mąstančio ir netįsaus daikto idėją, antra vertus, ir kūno vien kaip tįsaus ir nemąstančio daikto idėją. Todėl esu tikras, kad iš tikrųjų skiriuosi nuo savo kūno ir galiu be jo egzistuoti.“

Renė Dekarto biografija ir svarbiausi darbai

Renė Dekartas gimė 1596 m. kovo 31 d. didikų šeimoje Prancūzijoje. Mokslus pradėjo La Flešo jėzuitų kolegijoje, kur gilinosi į filosofiją ir gamtos mokslus, vėliau studijavo teisę.

1618 m. jis tarnavo kariuomenėje Nyderlanduose, vėliau keliavo po Europą. 1629 m. emigravo į Nyderlandus, kur praleido didžiąją dalį gyvenimo ir sukūrė svarbiausius savo matematikos, fizikos ir filosofijos veikalus. 1649 m., pakviestas Švedijos karalienės Kristinos, išvyko į Stokholmą, kur po kelių mėnesių mirė nuo plaučių uždegimo.

Dekarto filosofija - tai bandymas sukurti naują mąstymo sistemą, grindžiamą proto galia ir abejonės metodu. Jo svarbiausi filosofijos veikalai:

• Samprotavimas apie metodą gerai nukreipti savo protą ir rasti mokslų tiesą (Discours de la méthode pour bien conduire sa raison et chercher la vérité; 1637)
• Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas (Meditationes de prima philosophia, in quibus Dei existentia et animae humanae a corpore distinctio demonstratur; 1631-1642)
• Filosofijos principai (Principia philosophiae; 1644)
• Sielos aistros (Les Passions de l’âme; 1649)

Dekarto darbai turėjo didelę įtaką vėlesniems filosofams, tokiems kaip Dž. Lokas, G. V. Leibnicas, B. Spinoza, I. Kantas. Jo filosofija ir mokslo pasiekimai, ypač matematikoje ir fizikoje, pakeitė Vakarų mąstymo raidą.

Dekarto filosofinė sistema, nors ir laikoma pasenusia kai kuriais aspektais, vis dar aktualus dėl savo metodo ir gebėjimo skatinti kritišką mąstymą. Naujausi leidyklų leidimai ir vertimai į lietuvių kalbą rodo augantį susidomėjimą jo idėjomis. Dekarto mąstymas ragina mus sustoti, peržvelgti viską iš naujo ir, suradus tvirtą pagrindą, pradėti dar užtikrinčiau.

tags: #rene #dekartas #meditacijos