Vinis - tai ne tik paprastas metalinis ar medinis elementas, naudojamas tvirtinimui, bet ir giliai įsišaknijęs simbolis įvairiose kultūrose ir religijose. Jos reikšmė apima tiek archajiškus pasaulio vaizdinius, tiek krikščioniškąją simboliką, o taip pat randama ir liaudies kūryboje, patarlėse bei netgi šiuolaikinėje kalboje.
Archajiškos ir kultūrinės asociacijos
Daugelio šiaurės tautų archajiškame pasaulio vaizdinyje vinis siejama su Šiaurine žvaigžde kaip pasaulio ašimi, apie kurią sukasi dangaus kupolas. Šis ryšys pabrėžia vinies, kaip centrinio ir tvirto elemento, svarbą.
Centrinėje Afrikoje rasta gausybė medinių žmonių skulptūrų, į kurias prismaigstyta vinių (vadinamieji „vinių fetišai“). Ritualo metu vinis dažnai kaldavo buriantieji, siekdami figūroje įsivaizduojamai būtybei priminti pareigą globoti ir suteikti apsaugą. Tačiau su vinių kalimu galima sieti ir piktus ketinimus; vinis yra ženklas būtybei stabe atkreipti dėmesį į žmogų, kuris ko nors prašo.
Vidurio Europoje įkalti vinį (pvz., geležim apkaustyta lazda) į tam skirtą medį ar į medinę figūrą dažnai yra tradicinis būdas parodyti savo buvimą arba apsilankymą svetimoje vietoje. Tai simbolizuoja įsitvirtinimą ir paliekamą pėdsaką.
Krikščioniškoji simbolika
Krikščioniškojoje simbolikoje vinys primena Jėzaus Kristaus nukryžiavimą. Senaisiais viduramžiais buvo vaizduojamos keturios kryžiaus vinys, vėliau (Nukryžiuotojo kojas sudėjus vieną ant kitos) - tik trys. Trys vinys priklauso ir „Arma Christi“ (Kristaus kankinimo įrankiai). Vinys taip pat yra nužudytų kankinių, tokių kaip šv. Kyro (Koirino), Pantaleono, Severino, šv. Ingracijos, atributai.
Įdomu, kad gvazdikas (dar vadinamas „vinele“) dažnai traktuojamas kaip augalinis nukryžiavimo vinių simbolis, ypač dėl prieskoniams naudojamų sudžiūvusių vaisių formos. Šis ryšys atsispindi ir liaudies dainoje: „Labą vakarą, labanakt, rožėmis apdovanotasai, gvazdikais nusmaigstytasai...“ Gvazdikai žmogų persmelkia gaiviu aromatu, nors tai įvyksta niekam nesuvokiamu būdu. Kaip rašė Hohberg (1675): „Kas Dievo klauso, valiai Jo paklūsta, tą lydi laimė ir išganymas užplūsta.“
Vinies, kaip žodžio, evoliucija
Viena vinių rūšis XVI a. įgavo abstraktesnę reikšmę: medinis „Zweck“ (smeigtukas), šiandien moteriškos giminės „die Zwecke“, žymėjo taikinio centrą, į kurį pataikyti siekė šauliai. Tai jam suteikė „ketinimo, jutimo ir veiksmo“ prasmę, kuri šiandien mums yra įprasta.
Lietuvių kalbos žodyne ir liaudies posakiuose
Lietuvių kalboje žodis „vinis“ (sf. (4)) turi kelias pagrindines reikšmes:
1. Vinis kaip tvirtinimo detalė
- Vinis didžioji.
- Negeliams lūžtant vinis įkalk.
- Vinių vieta.
- Su vinimis.
- Vinių kalvė, vinių dirbtuvė.
- Prikalimas vinių.
Pavyzdžiai iš liaudies kalbos iliustruoja įvairų vinies panaudojimą:
- „Ant viniẽs užstojau, par padą išlindo.“ (Jrb)
- „Klebonas išbuvo dvidešims metų, ans nė viniẽs neįkalo į tą bažnyčią (visai netvarkė).“ (Sd)
- „Šią naktį mano stogą apdenk su aguonų grūdais, ir kad kožnas grūdas būtų su vinia parkaltas.“ (Sln)
- „Ištiesė ranką savo viniop, o dešinę ranką savo kūjop darbinykų.“ (ChTeis5,26)
- „Ir įvarė vinį smilkinin galvos jo.“ (ChTeis4,21)
Mažybinė forma „vinelė“ arba „vinutė“ taip pat plačiai vartojama:
- „Vinelė ažupleišymo.“
- „Kiaules pešdavo vinelè.“ (Dgp)
- „Klumpius po kulnis pasegs su vinẽlėms, ka neslystų.“ (Krt)
2. Vinis kaip grėblio dantis
- Jis drožia vinis grėbliams.
- Ką sėdi, kelias vinìs nudrožtum. (Trg)
- Grėblio vìnys daugiau iš uosio aba vyšninės, o galvos - daugiau beržinės. (Jrb)
3. Vinis kaip geležinis kuolas gyvuliams rišti
- Avė vìnį nutraukusi. (Vgr)
Posakiai ir frazeologizmai su žodžiu „vinis“
- Kaip vìnį į galvą pumpt, pumpt, pumpt i pumpčio[ja] - apie pastovų, erzinantį garsą ar mintį.
- Kas užsispyręs ieško tiesos, tas kala vinį į savo karstą (J.Gruš.) - apie pavojingas, destruktyvias paieškas.
- Sėdu kaip an viniẽs - jaustis nepatogiai, norėti išeiti.
- Skauda koja, kaip vinìs ka būtų įkalta - apie stiprų skausmą.
- Pilna vinių̃ esu, pilna, vienos vìnys (End.) - apie didelį skausmą visame kūne.
- Ka paleido lyt, tai kad davė, kad davė - kap vinim̃ (Plv) - apie stiprų lietų.
- Man galvo[je] lyg vinìs (Tlž.) - negalėjimas prisiminti.
- Ligonis visą laiką būdavau, o dabar kaip vinìs (Lkš.) - sveikas, stiprus.
- Tokia boba kaip vinìs bate (Krš.) - apie erzinantį, nervus gadinantį žmogų.
- Nė viniẽs nemoka įkalti (Krš.) - apie nevikrų, nieko nemokantį žmogų.
- Vinių į kaktą, ne išėjimų! (Gs.) - palinkėjimas blogo.
- Kas pernykštį (praeitą) mini, tam į kaktą vinį (LTsV257) - apie bereikalingą praeities priminimą.
- Nors vìnį kalk į galvą, nepajudės (Krš.) - apie tinginį.
- Išalko - vinį nukąstų (LTR (Vlkv)) - apie labai išalkusį žmogų.
- Du galu, du žiedu, per vidurį vinis (žirklės) (LTR(Ldvn)) - mįslė.
- Šiandien ji buvo kurčia kaip vinis (A.Vaičiul.) - apie visiškai kurčią žmogų, negirdintį.
- Žodžiai kaip vinys lenda (L.Dovyd.) - apie aštrius, žeidžiančius žodžius.
- Kumščiu viniẽs neįkalsi (Snt.) - jėga ne visada padeda.
Frazeologizmai, įvardijantys žmones
- Al̃ksnio vinìs - silpnas, menkas vyras: „Kad geras vyras sakytų, gal ir klausyčio, o kad toks, alksnio vinis…“ (Brs.)
- Grãbo vinìs - persenęs žmogus: „Grabo vinìs besi, i dar nori žanyties.“ (Krš.); „Juk ji - jau grabo vinis, tai kodėl dar tokia pikta?“ (I.Simon.)
- Ùbago vinìs - neturtingas žmogus: „Ką tu jau begausi iš to ùbago viniẽs.“ (Skd.)