Pramoninės avarijos ir ekologinės katastrofos Lietuvoje

Pramoninės avarijos yra rimta grėsmė aplinkai ir žmonių sveikatai, o jų prevencija ir valdymas yra svarbus šiuolaikinės visuomenės uždavinys. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, susiduriama su technogeninių avarijų rizika, kurią didina pramonės objektų senėjimas, transporto priemonių skaičiaus didėjimas ir neatsakingas požiūris į aplinkosaugą.

Aplinkos tarša ir jos rūšys

Aplinkos tarša apima įvairius teršalus, kurie kenkia gamtai ir žmogui. Šios taršos priežastys ir pasekmės yra plačios ir apima tiek gamtinės, tiek technogeninės kilmės veiksnius.

Rūgštūs lietūs

Rūgštūs lietūs - tai krituliai, kuriuos sukelia rūgščios dujos (azoto deginiai, sieros dvideginis), išmetamos į orą gamyklų ir automobilių. „Švarus“ lietus yra natūraliai šiek tiek rūgštus (pH apie 5,6), nes vanduo ore reaguoja su anglies dioksidu ir sudaro angliarūgštę. Tačiau dėl anglimi ar mazutu kūrenamų katilinių, elektrinių ir metalo pramonės, taip pat dėl transporto išmetamų dujų, rūgščių lietų rūgštingumas didėja, o tai kenkia ežerams ir šaltiniams, sukeldama vandens organizmų žūtį.

Smogas

Smogas - tai ore tvyrančių teršalų migla, matoma plika akimi ir panaši į rūką. Jei vėjas yra pakankamai stiprus, teršalai išsklaidomi, tačiau priešingu atveju jie kaupiasi vienoje vietoje. Smogas pirmiausia kenkia kvėpavimo organams, ardydamas bronchų ir plaučių ląsteles, mažindamas atsparumą virusams ir bakterijoms. Žmonės dažniau serga bronchitu, plaučių uždegimu, astma, lėtine obstrukcine plaučių liga. Be to, užterštas oras dirgina akis, nosį, burną, didina alergijos tikimybę, o ilgainiui gali paskatinti vėžines, širdies ir kraujagyslių ligas.

Vandenynų ir vidaus vandenų tarša

Vandenynų tarša dažnai susijusi su naftos išsiliejimu iš tanklaivių per avarijas. Vidaus vandenų taršą lemia įvairios priežastys.

• Municipaliniai nutekamieji vandenys dažniausiai užteršti kietosiomis dalelėmis, ištirpusiais neorganiniais junginiais, deguonį naudojančiomis medžiagomis ir bakterijomis.
• Dėl žemės ūkyje naudojamų trąšų į vandens aplinką patenka daug maistinių medžiagų - fosfatų ir nitratų. Intensyvus žemės ūkis, įskaitant gyvulių ir paukščių auginimą, taip pat išmeta daug kitų neorganinių ir organinių teršalų.

Baltijos jūros tarša

Baltijos jūra yra viena labiausiai izoliuotų pasaulio jūrų, su siaurais ir sekliais sąsiauriais, jungiančiais ją su Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu. Dėl to vanduo joje visiškai atsinaujina tik maždaug per 30 metų. Nustatyta, kad į Baltijos jūrą patenka vis daugiau sunkiųjų metalų ir pesticidų. 2003 m. didžiausią fosforo kiekį į jūrą išmetė Lenkija (18 730 t), Lietuva buvo aštuntoje vietoje. Pagal azoto išmetimą pirmavo Lenkija (229 990 t), Lietuva - septinta iš devynių valstybių.

Nors dabar Baltijos jūros tarša tiesiogiai nėra pavojinga gyviesiems organizmams ir žmonių sveikatai, šiltuoju metų laiku joje labai padaugėja dumblių, dėl ko maudytis tampa nemalonu ir kenksminga. Žmonės gali jausti pilvo ir galvos skausmus, gali prasidėti akių uždegimas, egzema, alerginės reakcijos.

Kita Baltijos jūros problema - nafta. Jūra beveik iš visų pusių apsupta naftos terminalų: pietuose - Rusijos D-6, šiaurėje - Būtingė, per vidurį - Klaipėdos terminalas. Didesnės ar mažesnės nelaimės, susijusios su naftos tarša, įvyksta beveik kasmet. Kasdien Baltijos jūra plaukia apie 3 tūkst. laivų, vis daugiau jų gabena naftos produktus, kurie išsilieję sukelia didžiulį pavojų jūrai.

Taip pat verta prisiminti, kad Baltijos jūroje paskandinti konteineriai su kovinėmis medžiagomis (aviacinės bombos, artilerijos sviediniai, granatos ir kt.). Apskaičiuota, kad sąvartynuose yra daugiau nei 40 tūkst. tonų cheminių ginklų. Mokslininkai nustatė, kad dėl intoksikacijos nuodingomis klampiosiomis medžiagomis žuvo keli milijonai jūros žvaigždžių ir priedugninių žuvų. Kartais šiomis medžiagomis apsivelia žvejų tinklai. Baltijos jūros savivala nuo dirbtinių radionuklidų prasidėjo 1963 m. ir nuo avarijos padarinių jūra išsivalys tik 2020 m.

Pramoninės avarijos Lietuvoje

„Azotas“ avarija (1989 m.)

1989 m. kovo 20 d. įvykusi „Azoto“ avarija yra didžiausia Lietuvoje buvusi pramoninė avarija ir ekologinė katastrofa. Dėl šios avarijos buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau netrukus (1990 m.) ji buvo nutraukta. Avarijos likvidavimo metu žuvo 7 žmonės.

Technogeninių avarijų rizikos veiksniai ir prevencija

Senstantys, tampantys pavojingesni pramonės objektai ir įrenginiai, transporto priemonės, taip pat žmonių neatsakingumas didina technogeninių avarijų (sprogimų, naftos išsiliejimo į gruntą ir vandenį, gaisrų pavojinguose objektuose ir atvirose teritorijose, transporto avarijų vežant pavojingus krovinius ir t. t.) ir ekologinių nelaimių riziką.

Svarbu susimąstyti, ar veiksmingai taikomos prevencinės priemonės, ar dirba kvalifikuotas personalas, ar veiksmingai veikia kontrolės sistema, ar įmonės vykdo savo ūkinę veiklą, orientuodamos ją į aplinkosaugos problemas. Spaudoje ir leidiniuose retai sutinkami straipsniai ar idėjos, ką reikia daryti, kad tam tikrose srityse nepasikartotų technogeninės avarijos, arba apie tai, kokios priežastys lemia vienokių ar kitokių avarijų ir incidentų atsiradimą. Lietuvoje nėra pakankamai literatūros šiuo klausimu.

Technogeninio avaringumo padidėjimą gali įtakoti sustojusios ar sumažėjusios ūkinės veiklos nenaudojami įrenginiai ar cheminės medžiagos atsargos, ūkinės veiklos vykdytojų abejingumas tvarkant bankrutavusių įmonių atliekas. Taip pat, didėjant krovinių pervežimui geležinkeliuose ir keliuose, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo įmonių kontrolė. Todėl būtina įvertinti šią riziką ir parengti ne tik įstatyminę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, kad galėtų atsakingai atlikti savo darbą, užtikrindami visuomenės saugumą.

Aplinkos ir žmogaus sąveika

Aplinkos samprata apima fizines (geografines, natūralias) ir socialines-buitines sąlygas. Žmogus gyvena aplinkoje, kurią iš dalies pats kuria. Aplinka susideda iš natūraliųjų ir antropogeninių sistemų. „Antropogeninis“ susijęs su žmogaus poveikiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 1 skirsnyje rašoma, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve. Tačiau Konstitucijos 53 str. nustato, kad valstybė saugo gamtos elementus: žemės paviršių ir gelmes, orą, vandenį, dirvožemį, augalus, gyvūnus, organines ir neorganines medžiagas, antropogeninius komponentus nuo kenksmingo poveikio taip, kad ekosistemos ar jos elementų natūraliosios funkcijos nesusilpnėtų arba jų neprarastume. Taigi aplinkos priklausomybė nuo žmogaus yra labai didelė. Nuo seniausių laikų iki šių dienų valstybė kartu su žmonėmis kuria ir reguliuoja šalies aplinkos apsaugą.

Žmogaus įtaka aplinkai atsiranda nuo to momento, kai jis pradeda kurti socialinę buitinę aplinką, vykdyti laisvai pasirinktą ūkinę veiklą arba naudoti gamtos išteklius. Nuo šio momento asmuo, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 2 p., privalo vykdyti aplinkos apsaugą - aplinkos saugojimą nuo įvairaus neigiamo poveikio ar pasekmių. Tačiau ar žmogus, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą ir suvokdamas, kad turi saugoti aplinką, sugeba pats įvertinti, kada ir kokį poveikį aplinkai darys, ar tas poveikis aplinkai bus reikšmingas, ar vykdys veiklą taip, kad aplinka būtų apsaugota nuo netikėtų nelaimių?

Valstybė, veikdama per išrinktus atstovus, priėmė ir paskelbė Konstituciją, kurios 53 str. 3 skirsnyje valstybė yra aplinkos saugotoja nuo kenksmingo poveikio ir pagal Konstitucijos 54 str. 1 sk. - vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių priežiūra, atkūrimu ir gausinimu. Vadovaudamasi Konstitucijos 46 str. 3 sk., reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, t. y. kuria ir leidžia tokius įstatymus, kad būtų užtikrinta saugi ir švari aplinka gyventojams, taip pat darant kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai arba jo visiškai išvengiant.

Valstybė padeda asmenims išsiaiškinti ir apibrėžti reikšmingo poveikio aplinkai riziką ūkinėje veikloje ir apsaugoti nuo galimų nelaimingų atsitikimų. Asmuo, kaip valstybės pilietis, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą, laikydamasis įstatymo nuostatų, įsipareigojęs saugoti aplinką, gali daryti poveikį arba jo veikla gali turėti įtakos neigiamiems faktoriams aplinkoje, nes pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 12 p. ūkinė veikla yra veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai ir kurios vykdomos veiklos pasekmės ar poveikis aplinkai pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 16 p. yra reikšmingi.

Kai asmuo planuoja užsiimti ūkine veikla ir mano, kad jo veikla neturės neigiamo poveikio aplinkai, įsiterpia Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, kur 2 str. 7 p. poveikis aplinkai apibrėžiamas kaip numatomas aplinkos pokytis, kurio priežastis yra planuojama ūkinė veikla, į kurią, pagal šio įstatymo 2 str. 2 p., įeina veiksniai: naujų statinių statyba, esamų statinių rekonstravimas, naujų technologijų įdiegimas, gamybos proceso ir technologinės įrangos modernizavimas ar keitimas, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimas, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimas, taip pat žemėtvarkos, miškų tvarkos, vandentvarkos bei kituose projektuose numatoma ūkinė veikla.

Valstybė, kaip tautos įgaliota savininkė, valdo, rūpinasi, saugo gamtos išteklius, o taip pat Konstitucijos 53 str. 3 sk. ir 54 str. 1 sk. yra įpareigota sukurti visą valdymo sistemą aplinkai išsaugoti, jai gerinti, užkirsti kelią reikšmingam kenksmingam poveikiui, užtikrinant, kad bus išvengta skaudžių aplinkosauginių nelaimių ir avarijų. Tačiau ar visada jų yra laikomasi? Pasitaiko atvejų, kai įstatymai ignoruojami arba netinkamai parengti, o įvykus aplinkosauginei avarijai nėra kam prisiimti atsakomybės. Gal atsakomybę turėtų prisiimti Valstybė kaip savininkė, nes ji kuria ir leidžia įstatymus, kuriais vadovaujasi visi asmenys, nes pagal Konstitucijos 28 str. kiekvienas asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, vadinasi ir Aplinkos apsaugos įstatymo, kurio 2 str. sako, kad šio įstatymo pagrindu priimami gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir teisės aktai.

Remiantis pateiktomis sąvokomis ir Konstitucijos bei Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatomis, valstybė turėtų valdyti, atsižvelgdama į aplinkosauginį požiūrį: sujungiant asmens laisvę, saugią ūkinę veiklą, aplinkos apsaugą, žmogaus ir valstybės atsakomybę.

Lietuvos aplinkos apsaugos politika

Strateginiai tikslai ir principai

Kad būtų sukurti teisės aktai, reguliuojantys technogeninių avarijų valdymą Lietuvoje, turėjo būti numatyti strateginiai aplinkos apsaugos tikslai, į kuriuos orientuojantis būtų nukreiptas visas teisinis valdymo reglamentas. Atskaitos tašku šiuo atveju pasirinkta Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, kurią patvirtinti pagal Aplinkos apsaugos įstatymą buvo LR Seimo kompetencija (strategija patvirtinta 1996 m. rugsėjo 25 d.). LR Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką, Aplinkos ministerijos teikimu tvirtino aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą 1996-2000 metams, numatant aplinkosaugos priemones, valstybines gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas bei schemas.

Aplinkos apsaugos politikos kūrime yra svarbūs šie principai:

• Subalansuota plėtra: atsižvelgiant į dabarties ir ateities kartų poreikių patenkinimo galimybes.
• Tolygi plėtra: pasiekti tikslą galima tik nuosekliai vystantis, neperšokant atskirų stadijų.
• Aplinkosaugos politikos integravimas: užtikrinti, kad aplinkosaugos aspektai būtų įtraukti į visas politikos sritis.
• Atsargumo principas: dažnai neįmanoma prognozuoti žmogaus veiklos padarinių aplinkai. Norėdama apsaugoti aplinką, valstybė pagal išgales turi taikyti atsargumo principą.
• „Teršėjas (vartotojas) moka“ principas: už brangiausias priemones, skirtas aplinkos žalojimui užkirsti, turi mokėti teršėjas.
• Prevencija: žalos aplinkai atlyginimo išlaidos beveik visais atvejais didesnės nei išlaidos žalai išvengti. Kartais žalos atlyginti iš viso neįmanoma.
• Geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas: visur, kur tik įmanoma, net ir tada, kai nustatyti limitai neviršijami, turi būti naudojama aplinkosaugos požiūriu pažangiausia bei efektyviausia ir kartu praktiškai įgyvendinama technologija.
• Subsidiarumo principas: demokratijos ir partnerystės ryšio stiprinimas priimant ir taikant sprendimus, siekiant padėti vietos bendruomenėms rūpintis savo aplinka.
• Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas: subalansuotos visuomenės tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai visi suinteresuoti asmenys ims vieningai veikti ir bendradarbiauti (vyriausybinės, tarptautinės organizacijos, vietos valdžia, nevyriausybinės organizacijos, ūkio šakos per savo asociacijas, įmonės, vartotojai, visuomenės nariai ir t. t.).
• Informacijos viešumas: užtikrinti skaidrumą ir prieinamumą informacijai apie aplinkos apsaugą.
• Darnios plėtros įvertinimas: nuolat vertinti aplinkosaugos pažangą ir darnios plėtros lygį.

Kad strategija neliktų tik dokumentas, o būtų efektyviai įgyvendinama veiksmų programa, būtina užtikrinti visų suinteresuotų valstybės, savivaldos organizacijų ir nevyriausybinių institucijų veiksmų planavimą, koordinavimą bei grįžtamąjį ryšį, o ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetu laikyti prevencines priemones.

Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (NDVS)

Lietuvos vystymąsi vis labiau veikiant eurointegraciniams procesams, 2003 m., vadovaudamiesi Europos Tarybos susitikimo Barselonoje (2002 m.) rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge (2002 m.) įgyvendinimo 162 punktu, Vyriausybė patvirtino 2003 m. rugsėjo 11 d. Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją (NDVS). NDVS viena iš grėsmių įvardinta tai, kad Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos kuo spartesnio gamybos augimo ir didesnio rentabilumo, mažiau dėmesio skirs darnaus vystymosi ir aplinkosaugos reikalams.

Dr. Francas Jozefas Radermacheris (Franz Josef Radermacher), taikomųjų žinių apdorojimo tyrimo instituto direktorius, pasaulinės iniciatyvos „Club of Rome“ narys, „Global Economic Network“ vienas iš prezidentų, yra įsitikinęs, jog mūsų valioje pakeisti pasaulį. „Jei mes akivaizdžiai nepriimsime globalinės ekologinės ir socialinės iššūkio šiandien, tada arba atsidursime ekologiniame kolapse su baisiomis pasekmėmis žmonijai, arba socialinėje katastrofoje. Tuomet mums teks saugoti aplinką ir išteklius, jei reikės, ir jėga riboti daugumos žmonių patekimą prie jų. Tai šimtams milijonų žmonių baigsis skurdu tose pasaulio vietose, kurios yra turtingos šiandien. Todėl saugoti aplinką yra rimta užduotis ir didelis iššūkis. Tai padaryti galima pagal išankstinę pokyčių sistemą, kuri leistų pasaulio populiacijai gyventi pagal aukštus pragyvenimo standartus, naudojant geresnes technologijas ir labiau pritaikytą gyvenimo stilių, panaudojant žymiai mažiau išteklių ir sukuriant mažiau taršos vienam asmeniui nei tai daroma dabar, mūsų išsivystytame pasaulyje.“

Aplinkosauginės teisės ir atsakomybė

Daug Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir Lietuva, konstitucijose teisė į sveiką aplinką tiesiogiai nėra įtvirtinta. Aplinka, jos elementai (oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis, gamtinės vietovės, biologinė įvairovė ir jos komponentai) bei aplinkos veiksniai (medžiagos, energija, triukšmas, radiacija ir atliekos, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, dujos ir kiti teršalai, darantys arba galintys daryti įtaką aplinkos elementams) sąveikaudami tarpusavyje neišvengiamai veikia žmogaus sveikatą, jeigu minėtų aplinkos elementų užterštumo ribinės vertės viršija leistinas normas. Tokiu atveju gali nukentėti žmogaus sveikata, be to, tam tikrą žalą gali patirti ir biologinė įvairovė, ekosistemos.

Aplinkos apsaugos įstatymo paskirtis - reguliuoti visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, ir jo pagrindu priimami visi kiti teisės aktai. Žmogus privalo rūpintis, kad būtų gerinama aplinkos ir jos elementų būklė bei kokybė, o gerindamas aplinkos kokybę žmogus turi daug didesnes galimybes naudotis sveika aplinka - tai pareigos gerinti aplinkos kokybę rezultatas.

tags: #pramonines #avarijos #referatas