Šiame straipsnyje analizuojama bolševikų propaganda ir okupacijos padariniai Lietuvoje, apžvelgiant ekonomines, socialines ir kultūrines permainas, kurios sekė po SSRS įsiveržimo.
Bolševikų propagandos metodai ir dvilypumas
Bolševikai, siekdami plėsti savo idėjų propagandą, pasinaudojo kiekvienu sunkesniu momentu Lietuvoje. Jie pritaikė visus tuos metodus, kuriais mulkino savo tautas, ir siekė paveikti žmonių nuotaikas taip, kad jų idėjos įgytų daugiau įtakos. Bolševikų propaganda pasižymėjo ne tik profesionalumu, bet ir dvilypumu. Viena vertus, buvo skelbiama tai, kas turėjo būti priimtina plačiausiems sluoksniams ir kas atrodė patrauklu iš tolo. Kita vertus, buvo siekiama slaptų tikslų, kurie ne iš karto paaiškėja. Pagrindinė idėja turi ir savo antrininkę, kuri dažnai lieka užmaskuota, kad per anksti nepaaiškėtų tikrieji revoliucijos įgyvendinimo tikslai.
Propaganda buvo kuriama taip, kad būtų prieinama plačiausiems sluoksniams, jos idėjos buvo lengvai suprantamos ir pasižymėjo ypatingu skambumu. Bolševikai nesigailėjo pinigų propagandai, sėjo milijonus, o jos įvairumas ir metodai neleido jai nusibosti. Meno žmonėms bolševikų palankumas buvo ypatingas - jie buvo traukiami į bolševikinę agitaciją ir komunizmo garbinimą įvairiausiomis gėrybėmis. Rašytojai, kuriems buvo siūlomas nuolatinis atlyginimas, tačiau kurie laikėsi nuošaliai ir nieko nesulaukė, buvo puolami spaudoje.
Propagandos posūkiai ir reakcija visuomenėje
Propagandos posūkis pastebimas per Antrąjį Pasaulinį Karą, kai bolševikai pradėjo garbinti rusų tautos praeitį, nuo Nevskio (pravoslavų bažnyčios šventojo) iki Petro Didžiojo, pasiekimus. Ši propaganda, padėjusi įsikurti bolševikams, turėjo nemenko pasisekimo, ypač kai visuomenėje buvo jaučiama apatija. Naujos žinios apie rusų didžiąsias kovas su priešais privertė tautą atkusti. Iš pirmo žvilgsnio, tai galėjo atrodyti kaip nuoširdus bolševikų susidomėjimas rusų praeitimi, tačiau tai buvo išskaičiavimas - jie norėjo sutelkti tautą prieš gresiančius priešus. Šia propaganda jie žymiai pataisė savo reikalus, nes galėjo apeliuoti į rusų tautos patriotinius jausmus.
Lietuvių inteligentai iš pradžių tikėjo, kad bolševikai, gerbdami rusų tautos praeitį, gerbs ir kitų tautų aspiracijas. Tai patvirtino pagarsėjusi lietuvių liaudies meno dekada, kurioje lietuvių meno pajėgos galėjo pasireikšti greta kitų tautų. Tačiau nusistebėjimas kilo, kai iš Maskvos atvykę komisarai pareiškė, kad lietuvių tautinės temos „neįdomu“, nes jos galėjo tik pagilinti lietuvių separatizmą. Tai rodo, kad bolševikams rūpi ne atskirų tautų kultūros ugdymas, o pasaulinė bolševikinė revoliucija - jų vyriausias ir galutinis tikslas. Kultūrinė veikla buvo tik laikinas manevras, skirtas užsieniui. Žurnalistas A. Kelmutis laikraštyje „Į Laisvę“ (1941 m.) rašė, kad bolševikai kitose sąjunginėse „respublikose“ net mėgino įvesti slaviškus rašmenis.
Karas ir ideologijos dvilypumas
Bolševikinė propaganda siekė įtikinti, kad „Antrasis imperialistinis karas“ yra žlungančių kapitalistinių šalių, tokių kaip Anglija ir Prancūzija, kaltininkas, kurios kariauja dėl kolonijų ir pasaulinės hegemonijos. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga dėjo pastangas, kad pasiektų taiką. Buvo skelbiama, kad bolševikų valdžioje atsirado tikras rojus tautoms, o jas laukia žydėjimo ir gerovės laikotarpis, išbujos literatūra, menas, mokslas.
Kilus Pirmajam Pasauliniam Karui, bolševikai vėl panaudojo „tautų kultūros ir meno ugdymo“ temą, siekdami suvilioti lietuvius menininkus. Tačiau tai buvo tik propagandinė medžiaga, skirta parodyti pasauliui. Kultūrinės veiklos ugdymu jiems rūpėjo tik tiek, kiek ji padėjo pasaulinei bolševikinei revoliucijai. Maskvos nurodymai dėl kultūrinės veiklos buvo klusniai vykdomi, o bet kokia iniciatyva ir savarankiška mintis buvo pakirsta. Tokia propaganda, nors iš tolo atrodė patraukli ir viliojanti, buvo apgavystė, skirta užgniaužti pavergtų tautų savarankiškumą.
Sovietinė antiamerikietiška propaganda – Šaltojo karo dokumentinis filmas
Lietuvos okupacija ir jos padariniai
1940 m. birželio 15-oji: tragedijos pradžia
2020 m. birželio 15 d. sukako 80 metų nuo vienos liūdniausių dienų Lietuvos istorijoje - 1940 m. birželio 15-osios, kuri žymi gedulo dieną Lietuvos istorijoje. Nors Lietuvos valstybė, atgavus nepriklausomybę 1918 m., sparčiai tobulėjo, natūralų jos raidos kelią nutraukė SSRS okupacija. Blogiausia, kad smūgis iš šios pusės tarpukariu nebuvo laukiamas. Nors Lietuvos visuomenėje simpatijų komunistinei ideologijai nebuvo daug, net įtakingi politikai laikė SSRS tam tikru geopolitiniu sąjungininku prieš minėtas kaimynes, viltasi, kad su šios šalies pagalba Lietuva atsispirs Vokietijai, o kartu susigrąžins Vilnių. Sovietai tuo pasinaudojo ir sugrąžino Lietuvai Vilnių 1939 m. spalį. Buvo daug euforijos, kalbų ir nuoširdaus tikėjimo, kuriam pasidavė net A. Smetona, nesuvokiant, kad sovietinis planas buvo kur kas klastingesnis.
1939 m. spalio mėnesį sovietai "iš Stalino malonės", formaliai - pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį, perdavė Lietuvai dalį Vilniaus krašto be jokių motyvų, ultimatyviu būdu atmetę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytas sienas. Daug lietuvių gyvenamų teritorijų liko anapus sienos. Lietuvos tarnybos rinko žinias apie tai, kas vyksta sovietų užimtose teritorijose, iš kur sklido neramios žinios. Lietuva vis dar buvo nepriklausoma, o lietuvių gyvenamos sritys anapus sienos jau buvo naikinamos ir sovietizuojamos.
Gyventojų išvežimas ir sovietizacija pasienio zonoje
Žinių apie lietuvius, palikusius sovietų pusėje 1940 m. balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, pagal dokumentus, gautus iš Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyvo, visuomenei pateikė visuomenininkas Vilius Kavaliauskas. Jo surinkti liudijimai atskleidė dramatišką padėtį:
- 1940 m. balandžio 22 d. iš Marcinkonių valsčiaus, Viciūnų kaimo, atbėgo ginkluoti lietuvių tautybės pabėgėliai Petrulionis Juozas, Kižys Dominikas ir Milutis Vladas, kurie papasakojo apie masinį gyventojų išvežimą.
- SSRS komisaras sušaukė pasienio gyventojus ir pareiškė, kad iki balandžio 25 d. gyventojai bus išvežti į Grūtos kaimą, Gardiną. Mardasavo ir Puvočių kaimų gyventojų turtas buvo vežamas į Marcinkonių stotį ir kraunamas į vagonus. Buvo teigiama, kad gyventojai bus išvežti nuo sienos 30-40 km, o Druskininkų miestelio gyventojai taip pat vežami į gretimus kaimus.
- Pasienio apsauga buvo sustiprinta, dauguma SSRS kareivių stebėjo iš medžių, kad niekas nebėgtų į Lietuvą. Raiti ir pėsti patruliai apsupo pasienio kaimus, nieko neįleisdami ir liepdami negriauti trobesių, palikti sveikas krosnis ir langus. Spėjama, kad kai kuriuose kaimuose apsigyvens kariuomenė.
- Pasienio zonoje buvo iškirsti miškai, deginamos šakos ir valoma zona. Grūtos kaime į vieną pirkia buvo sugrūstos po tris-keturias lietuvių šeimas. SSRS patruliai stebėjo, kad gyventojai neperduotų jokių žinių Lietuvos pusei.
- Mardasavo, Puvočių, Kaibučių ir Trasnykų kaimuose antra dieną girdėjosi gabenamų žmonių verkimas. Marcinkonių stambesni ūkininkai ir abu kunigai buvo išvaryti į plentą skaldyti akmenų. Kunigams buvo duota suskaldyti po 8 m³ akmenų, o vėliau, net ir padedant gyventojams, jiems buvo liepta suskaldyti dar tiek pat.
- Jauni vyrai norėjo perbėgti į Lietuvos pusę, bet SSRS kareiviai gaudė juos ir vežė į tolimą Rusijos gilumą.
Pabėgėliai iš SSRS pasakojo, kad gyvenimo sąlygos užimtoje srityje buvo labai sunkios. Visos privačios krautuvės buvo uždarytos, o vietoj jų įsteigti valdžios kooperatyvai, kuriuose trūko prekių. Per 7 mėnesius gyventojams buvo išduota po 150 gr. muilo (kaina 160 rublių/kg). Miestiečiai su kortelėmis gaudavo duonos, miltų ir kitų maisto produktų, bet ir tai ne visuomet. Kaimiečiai gaudavo tik druską ir cukrų. Turguose produktų vis mažėjo, o centneris rugių kainavo 30-40 rublių (valdžios nustatyta kaina). Degtukus ir tabaką „machorkė“ buvo galima pirkti visuomet ir be kortelių.
SSRS kareiviai sušaudė ir nuvertė visus prie kelių buvusius kryžius. Marcinkonių kunigai buvo verčiami kirsti mišką ir skaldyti akmenis. SSRS valdžios organai naktimis išvežė gyventojus į SSRS gilumą, išardydami šeimas - vyrus siųsdavo vienur, žmonas - kitur. Prieš išvežant, gyventojus siųsdavo į pirtį, neva tai sanitariniais sumetimais, bet faktiškai ten atimdavo rūbus ir apavą, pakeisdami juos kitais ir vyžomis. Gyventojų manta naktimis buvo išvežama sunkvežimiais nežinoma linkme. Dabartiniu metu SSRS steigė kolchozus, į kuriuos vertė rašytis neturtingiausius gyventojus. Visi buvusios Lenkijos karininkai, liktiniai puskarininkiai, policijos tarnautojai, valdininkai ir turtingesni žmonės jau buvo išgabenti į SSRS gilumą.
1940 m. balandžio 29 d. apie 23 val. Dalilos kaime, SSRS pusėje, sovietų kareiviai apšaudė piliečius, ėjusius iš SSRS į Lietuvą. Buvo išleista 11 šūvių, ir girdėjosi vyriškio vaitojimas bei vaikų klyksmas. Niekas į Lietuvos pusę neperbėgo.
Balandžio 25 d. pradėta kraustyti gyventojai iš Šventojansko, Zagornikų, Melnikų ir Przelomo kaimų, o balandžio 24 d. iš Neravų, Viniūnų kaimų. Visi gyventojai buvo iškraustomi su visa manta ir gyvu ūkio inventoriumi ir gabenami į SSRS gilumą. Stotyje, kraunant į ešelonus, stengtasi išskirti šeimas - tėvai išvežami vienu ešelonu, vaikai - kitu. Perskiriamųjų šeimų nariai verkdami prašė komisarų leisti vykti visai šeimai drauge, bet prašymai nepadėjo. Gyventojų išgabenimą tvarkė pasienio apsaugos komisarai. Vieni sakė, kad gyventojai bus nugabenti tik 10 kilometrų nuo sienos, kiti - kad bus išvežti į Sibirą.
Balandžio 24 d. ties IX rajonu SSRS apsaugos pareigūnai pradėjo arti pasienio ruožą išilgai Nemuno kranto, naudodami Švendubrės kaimo ūkininkų arklius ir plūgus. Ties VIII rajonu pradėjo kirsti Nemuno pakrantėse esančius jaunus pušynėlius.
Administraciniai pokyčiai ir švietimo sovietizacija
SSRS valdomose lietuviškose srityse buvo kuriami administraciniai padaliniai. Buvusios apskritys buvo dalinamos į kelis rajonus, rajonai - į keliasdešimt „sielsovietų“. Sielsovieto plotas sudaromas maždaug trijų kilometrų spinduliu. Kiekviename sielsoviete dirbo du žmonės: sielsovieto pirmininkas ir sekretorius, kurie buvo renkami iš vietos komunistų. Jų darbą kontroliavo rajoniniai komisarai, atvykę iš SSRS. Prie kiekvieno sielsovieto buvo steigiami kooperatyvai, kurie buvo beveik tušti. Į kooperatyvus retkarčiais atveždavo žibalo, druskos, tabako, bet tik tiek, kad vietos komunistuojantiems po truputį apdalinus. Vietos komunistai skelbė, kad greitai iš vieno „sielsovieto“ į kitą be leidimo negalima bus vaikščioti.
Prie daugelio mokyklų veikė jaunimui ir beraščiams vakariniai kursai, kuriuose mokė gudų kalbos, rašybos ir aiškino „staliniškąją“ konstituciją, kurią, esą, reikėjo atmintinai mokėti. Be to, mokė baltgudiškų dainų. Lietuviškos spaudos nebuvo, o esamas lietuviškas knygas vietos ir atkelti komunistai, kur sugriebdami, degino, nes, esą, jos dabar jau nebereikalingos. Šiomis dienomis SSRS sustiprino pasienio saugojimą. 1940 m. balandžio 26 d. sužinota, kad SSRS valdomo pasienio gyventojai, gyvenantys Miežonių, Paškonių, Daukšių ir Naujųjų Šaminių kaimuose, šiomis dienomis namuose nenakvoja, slapstosi miškuose.
Teroras ir represijos
Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalūs veiksmai lydėjo terorą. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tarp jų 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti - SSRS. Viso Kremlius į atokiausius SSRS šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių.
Sovietų Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Vyskupas dr. V., katalikų Bažnyčios pareigūnas, vėlinių dieną buvo tardomas NKVD dėl kunigų prisidėjimo prie nelegalios veiklos.
Buvę vidaus reikalų ministrai, plk. S. Leonas, buv. V. S. ir kiti buvo čekistiškai terorizuojami Maskvos kalėjimuose, izoliuoti, marinami badu, morališkai kankinami. Jiems buvo metami „nusikaltimai“.
Ekonomikos griovimas
Lietuvos ūkio katastrofa prasidėjo 1940 m., kai buvo įvesta daugybė visas sritis griaunančių įsakymų ir potvarkių. Prieš bolševikų atėjimą Lietuvoje vyravo privatus prekybos sektorius, kurį buvo užvaldę žydai. Kooperatyvų ir atskirų lietuvių vaidmuo tebuvo pradėjęs tik didėti. Bolševikai nacionalizavo visas privačias prekybos įmones, kuriose rado turto už 242 612 260 litų. Nacionalizacija atskyrė prekybą ne tik nuo savininkų, bet ir nuo vartotojų. Prekių kainos buvo nežmoniškai pakeltos, ir visoje prekyboje prasidėjo chaosas.
Žydai, kuriems prieškario laikais buvo lengva ir laisva įsiskverbti į lietuvišką spaudą ir įmones (pvz., „Pienocentras“, „Sodyba“, „Valgis“, „Linas“, „Parama“, „Lietuvos Cukrus“), dabar aktyviai dalyvavo skleidžiant bolševikinę propagandą lietuvių tautai, mokant ją komunizmo ir raudonojo imperializmo. Anksčiau jų įtaka šiose srityse buvo nedidelė, tačiau bolševikams atėjus, jie lengvai užvaldė lietuviškas įmones ir jose šeimininkavo. Žydai komjaunuoliai, kartu su dvarų nacionalizacija, raudonosios armijos šeimininkavimu ir bažnyčių pavertimu javų sandėliais, viską ėmė savo globon. Jie aktyviai skundė lietuvius bolševikams, nes norėjo tik vieni visur tvarkyti ir valdyti.
Bolševikai mėgo planuoti ir girtis savo planais, džiugindami žmones. Pavyzdžiui, jie mėgino įrengti troleibusą Kaune ar planavo statyti akinių fabriką, tačiau šie projektai dažnai likdavo tik popieriuje, rodydami sovietinio planavimo trūkumus. Liaudies komisaras M. iškreipė darbininkų būklę, palyginus su priešbolševikiniais laikais, įrodydamas gryną melą.
Lietuvos kariuomenės tragedija
Lietuvos kariuomenės tragedija prasidėjo, kai ji buvo subolševikinta ir pertvarkyta į 29 teritorinį korpusą. Kariškiai patyrė pažeminimus ir užgauliojimus. Jaun. ltn. prisiminė, kad 9-ojo D. L. K. Vytenio pulko kančių kelias bolševizmo metais prasidėjo nepavykusiu pulko žygiu į Vokietiją ir konfliktu su žydais. Nors daugelis kariškių buvo izoliuoti ir ištremti, jų dvasia liko nepaliesta. Karo muziejus taip pat patyrė vargus - bolševikai norėjo jį likviduoti ir sunaikinti eksponatus, tačiau muziejaus administracijai pavyko išsaugoti brangų turtą.
Masiniai trėmimai ir žiaurumai
Pirmosios okupacijos dienos ir toliau atnešė dar daugiau kančių. Sovietinė kariuomenė, įžengusi į Lietuvą, savo karius atvedė ir iki Tūbinių apylinkių, Šilalės rajone. Didelis jų motorizuotas dalinys buvo įsikūręs Tūbinių miške, taip pat šalia Brokštėnų dvaro. Iki prasidedant karui buvo ištremta 17 700 žmonių iš viso planuotų 700 000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai.
1941 m. buvo ištremti ir Tūbinių mokykloje, vėliau Šilalėje ir Laukuvoje dirbę mokytojai Vincė ir Albinas Monstvilai, Tūbinių šaulių būrio įkūrėjai. Jie ištremti į Sibiro Komijos sritį, iš kur į tėvynę nebegrįžo. Artimųjų prisiminimuose pasakojama, kad netikėtai atvykus baudėjų transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybe pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje jau sėdėjo mokytoja Noreikaitė, o į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa Račkauskų šeima.
Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. Ypač siaubingi įvykiai klostėsi Telšių kalėjime ir Rainių miškelyje, kur politiniai kaliniai buvo kankinami siekiant patenkinti sadistinę aistrą, o ne išgauti prisipažinimus. Kūnai buvo žalojami iki neatpažįstamumo, svilinami ant laužo, deginami ugnimi ir elektra, plikomi verdančiu vandeniu, daužomi šautuvų buožėmis, vielų kančiukais su švino gabalais, pjaustomi peiliais, badomi durtuvais, laužomi kaulai, gyviems lupama oda, pjaustomos ausys, badomos akys, traukiami liežuviai. Daugelio kalinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištaškytos, lyties organai sužaloti. Okupantams skubiai pabėgus, po kelių dienų šie niekšingi darbai iškilo dienos švieson. Pribloškiamą budelių darbą Šiauliuose aprašė tuometinė spauda, kai rusams pasitraukus rasta uždarytų vagonų, kurių į Rusiją išvežti nebespėjo. Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo Dargalių kaimo senkapio vietoje pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941 m."
Sovietų atsitraukimas ir sukilėlių veikla
Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose, griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio didelio Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus, dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis spėjo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus.
Jau pačią pirmąją karo dieną, birželio 22 d., radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val. ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėnesio sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus. Daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Tūbinių apylinkėse pradėjo veikti Stonio vadovaujamas sukilėlių būrys, kurio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surinkti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė. Ginklų ir įvairios amunicijos Tūbinių miške buvo tikrai daug, bet ir pavojus nebuvo praėjęs.