Pavarų perjungimas automobilyje

Pavarų perjungimo mechanizmai yra sistemų rinkinys, kuris leidžia perduoti variklio galią į ratų ašį, keičiamas priklausomai nuo norimo greičio ir sukimo momento. Automobilio pavarų dėžė yra atsakinga už galios perdavimą iš variklio į ratus. Nepriklausomai nuo to, ar pavarų dėžė yra mechaninė ar automatinė - jos funkcija išlieka nepakitusi: leisti perjungti į aukštesnę, žemesnę arba atbulinę pavarą. Vis dėlto, mechaninės arba automatinės pavarų dėžės naudojimo principas nėra absoliučiai identiškas.

Mechaninė pavarų dėžė

Mechaninė (rankinė) transmisija yra tradicinė ir labiausiai paplitusi transmisijos rūšis daugelyje automobilių. Automobilyje su mechanine pavarų dėže sprendimą dėl pavaros visada priima vairuotojas. Vienas iš pagrindinių mechaninės pavarų dėžės privalumų yra tas, kad jos leidžia geriau kontroliuoti automobilio greitį ir galią. Vairuotojas gali perjungti pavaras savo nuožiūra, todėl gali pasirinkti optimalią pavarą konkrečioje situacijoje, pavyzdžiui, važiuodamas į kalną ar lenkdamas.

Mechaninės pavarų dėžės veikimo principai

Spaudžiant akceleratorių, variklis sukasi vis greičiau, o tachometro rodyklė kyla. Dažniausiai, kai pasiekiama maždaug 2 500-3 000 aps./min., verta jungti aukštesnę pavarą. Degalų naudojimą lemia ne tik pavaros ir sūkiai, bet ir variklio apkrova - tai „darbas“, kurį varikliui tenka atlikti dėl įvairių veiksnių. Važiuojant lėčiau apkrova paprastai mažesnė, tačiau kartu keičiasi ir oro srauto valdymas įsiurbime - droselio sklendė būna labiau priversta dirbti mažesnio atsidarymo zonoje. Kai apkrova didėja, droselis atsiveria plačiau. Degalus taupyti su mechanine pavarų dėže nėra vien tik važiavimas lėčiau. Didelę įtaką turi tai, kokioje pavaroje važiuojate, nes kiekviena pavara efektyviausiai veikia tam tikrame greičio diapazone.

Kiekvienas pavarų perjungimas daro įtaką variklio darbo intensyvumui. Apskritai, kuo aukštesnę pavarą galite išlaikyti važiuodami stabiliu greičiu, tuo geresnės degalų sąnaudos. Viena iš dažniausių vairuotojų, besirūpinančių degalų sąnaudomis, klaidų yra per ankstyvas pavarų perjungimas, tarkime, esant 1 500 aps/min, siekiant išlaikyti mažą variklio sūkių dažnį. Nors tai gali atrodyti ekonomiškai, iš tikrųjų tai gali pakenkti degalų ekonomijai. Didžiausia variklio galia yra tada, kai apsisukimų skaičius yra kokiais 6-7% mažesnis už leistinąjį.

Dažniausios klaidos vairuojant mechaninę pavarų dėžę

Yra keletas klaidų, kurias dažnai daro vairuotojai, vairuojant automobilį su mechanine greičių dėže. Norint vairuoti automobilį su mechanine greičių dėže efektyviai ir saugiai, svarbu vengti šių klaidų:

• Rankos laikymas ant pavarų perjungimo svirties: Tai gali sukelti vibraciją ir greičiau padaryti įtaką pavarų perjungimo mechanizmui.
• Neteisingas sankabos pedalo naudojimas: Sankabos pedalą reikia spausti tik tuo metu, kai jungiame pavarą, o po to jį iškart atleisti. Laikant koją ant sankabos pedalo, jos diskai gali būti ne pilnai susilietę, o bet koks tarpelis šiame sudėtingame mazge reiškia nereikalingą trintį ir trumpėjantį eksploatacijos laikotarpį. Tai yra žalinga sankabai, nes įspaustas sankabos pedalas ir išminamasis guolis dirba be reikalo, dėl ko jie greičiau dyla.
• Pavarų perjungimas be sankabos: Perjungiant pavaras be sankabos, pavarų dėžė patiria didžiulę apkrovą, o dažnai kartojant šį „pratimą“, sugenda svarbūs mašinos komponentai.
• Stovėjimas su įjungta pavara: Geriausia yra sustojus įjungti laisvą pavarą ir stovėti tik nuspaudus stabdžio pedalą. Stovint su įjungta pavara (pvz., pirma arba bet kuria kita pavara), kartu būna nuspausta ir sankaba, tai sukelia papildomą apkrovą sankabos sistemai. Racionalesnis sprendimas tokiu atveju yra laikyti nuspaustą stabdžių pedalą. Jei sustojote stačioje įkalnėje, o gale įsitaisė kitas automobilis, geriau pasinaudoti stovėjimo stabdžiu.
• Važiavimas per aukšta pavara esant mažam greičiui: Jei įjungęs šeštą pavarą važiuojate 70 km/val. greičiu, ne pati geriausia mintis yra spausti akceleratorių iki dugno. Tokiais atvejais patartina nepatingėti ir įjungti žemesnę pavarą.

Pavarų perjungimo technika mechaninėje pavarų dėžėje

Vairuodami automobilį su mechanine pavarų dėže, pavaras perjungiame naudodami sankabos pedalą ir pavarų svirtį, esančią dešinėje pusėje. Mechaninės pavarų dėžės konfigūracija per daugelį automobilio gyvavimo dešimtmečių praktiškai nepasikeitė. Šiuo metu pavaras perjungiame naudodami H raidės konfigūraciją. 1, 3 ir 5 pavaros surandamos pavarų svirtį palenkus į viršų, o 2, 4 ir 6 pavarą galima įjungti svirtį palenkus žemyn.

Kaip pradėti važiuoti

Važiuoti pradedame pirmąja pavara, įsukę variklį maždaug ligi 2/3 maksimalaus apsisukimų skaičiaus; jei nėra tachometro, apsisukimų skaičių apytikriai nustatome iš klausos. Sankabą atleidžiame pamažu, bet neperlaikydami, kad jos nesudegintume. Pajudėjimo momentas yra nelengvas. Atleisti sankabą reikia jautriai, kad mašina nešoktelėtų į priekį ir dėl variklio apsisukimų nebuksuotų sankaba. Pajudėjimo sklandumas priklauso ne tik nuo vairuotojo meno, bet ir nuo automobilio bei sankabos.

Pavarų perjungimas aukštyn

Lygumos kelyje leistina automobiliui įsibėgėti iki greičio, maždaug 10% mažesnio už maksimalų pasiekiamą važiuojant šia pavara. Vadinasi, jei spidometro skalėje rodyklėmis pažymėta, kokiu greičiu galima važiuoti įvairiomis pavaromis, ir jei pirmosios pavaros didžiausias greitis yra, pavyzdžiui, 33 km/h, tai įsibėgėję ligi 30 km/h, kad nepervargintume variklio, įjungiame antrą pavarą.

Greitas nelenktyninis pavarų perjungimas gali būti toks: važiuojame pirmąja pavara, nuspaudę akceleratorių. Akceleratorių atleisdami, nuspaudžiame sankabą. Spaudžiant sankabos pedalą ir traukiant pavarų perjungimo svertą, tam tikru momentu pirmoji pavara tarsi iššoka; tai svarbu pajusti. Vos tik pavarų perjungimo pasipriešinimas sumažėja, nors sankaba dar iki galo ir nenuminta, svertą perstumiame į antrosios pavaros įjungimo padėtį ir kartu baigiame spausti sankabą. Antrajai pavarai dar neįsijungus, bet jau visai bebaigiant įsijungti, iki galo nuspaudžiame akceleratorių ir staigiai atleidžiame sankabą. Turėdami 10% rezervą varikliui apsaugoti, galime perjungti pavarą, neatleisdami akceleratoriaus. Šį būdą verta mokėti. Tačiau to nedarykite, neturėdami pakankamai įgudimo. Sportinėse varžybose toks pavarų perjungimas labai plačiai naudojamas.

Jei, važiuodami antrąja pavara, norime įjungti trečiąją, pavarų perjungimo svertą turime stumti įstrižai dešinėn į viršų. Įsidemėkite, kad, perjungdami trečiąją pavarą į ketvirtąją, traukiame svertą ne tiesiai žemyn, bet šiek tiek įstrižai į dešinę, kad truputėlį pajustume toje pusėje pasipriešinimą. Turime pasitreniravę išmokti antrąją pavarą perjungti į trečiąją ir atvirkščiai vienu sklandžiu judesiu: įstrižai dešinėn į viršų, įstrižai kairėn žemyn. Kiekvienas pažįsta savo automobilio pavarų dėžę ir supranta, apie ką kalbu.

Perjungimas į žemesnę pavarą (stabdymas varikliu)

Perjungimas į žemesnę pavarą reikalingas, norint pristabdyti automobilį varikliu. Nemokšiškas stabdymas varikliu daugeliu atveju gresia liūdnomis pasekmėmis. Kai perjungiame į žemesnę pavarą, norime padėti stabdžiams arba, atvirkščiai, kai norime, kad variklis, sumažėjus jo apsisukimų, veiktų kaip stabdys. Tą patį darome, tik jau visiškai ramiai, kai, artėdami prie kokios nors kliūties, norime sumažinti greitį, neprarasdamii variklio galios.

Numiname sankabos pedalą ir aukštesniąją pavarą perjungiame į žemesniąją, atitinkamai spausdami akceleratorių, kad variklio apsisukimų skaičius padidėtų. Jeigu variklio apsisukimai išsitenka įjungtos pavaros greičio ribose, galime iš karto atleisti sankabą - nieko blogo neatsitiks. Jeigu variklio apsisukimai būtų daug mažesni už ratų sukimosi greitį, tai varantieji ratai stengtųsi greitinti variklį ir imtų čiuožti. Tachometras gali padėti stebėti variklio sūkius. Lygumos kelyje tokį perjungimą gali padiktuoti jo dangos nelygumai arba priekyje atsiradusi kliūtis.

Važiavimas į kalną ir nuo kalno

Važiuodami į kalną, pavaras perjunginėjame iš esmės taip pat. Po pirmosios pavaros įjungus antrąją, variklio apsisukimai esti dar palyginti maži; o jis privalo turėti pakankamai galios, kad, įjungus antrąją pavarą, iš karto smarkiai imtų traukti mašiną į priekį. Įkalnėje išimties tvarka galima įjungti žemesniąją pavarą, neatleidžiant akceleratoriaus, panašiai kaip didinant greitį per lenktynes. Tai lengva padaryti ir nepavojinga varikliui.

Atvirkščiai yra važiuojant nuo kalno. Tuomet 10% atsarga iki maksimumo padidėja iki 20%, o kartais ir daugiau. Žinoma, tada automobiliu įsibėgėsime greičiau, bet aš nepatarčiau to daryti, nes yra gadinamas variklis. Anksčiau paminėtos atsargos iš tiesų visiškai pakanka. Laimėto laiko skirtumas, rezervą panaudojant dviem minėtais būdais, tesudarys net ne dešimtąsias, o tik šimtąsias sekundės dalis.

Pavarų perjungimas slidžiu keliu

Pajudėjimo iš vietos slidžiu keliu, svarbiausia yra neleisti ratams per daug slysti. Vadinasi, pradedame važiuoti mažesniais variklio apsukimais ir labai švelniai atleidžiame sankabą. Labai slidžios dangos kelyje visa tai turime atlikti dar švelniau. Ir gerai įsidemėkite, ko tokiu atveju daryti nevalia: labai slidžios dangos kelyje nevalia, atitinkamai nepaspaudus droselio valdymo pedalo, staiga atleisti sankabą.

Automatinė pavarų dėžė

Automatinė pavarų dėžė - tai sistema, leidžianti automobiliui automatiškai keisti pavaras be vairuotojo įsikišimo. Tai labai patogu, nes vairuotojas gali koncentruotis tik į važiavimą, o ne į tai, kada reikia perjungti pavarą. Pavarų dėžė nustato tinkamą pavarą priklausomai nuo važiavimo sąlygų, kaip greitis, variklio apsukos, kelio nuolydis ir kiti faktoriai. Automatinės pavarų dėžės pradėtos naudoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Vienas iš pagrindinių automatinės pavarų dėžės privalumų yra tas, kad ją labai lengva valdyti. Dėl to vairuoti esant intensyviam eismui ar važiuojant stačiomis įkalnėmis yra daug lengviau ir patogiau.

Automatinės pavarų dėžės tipai

Klasikinė automatinė pavarų dėžė

Klasikinė automatinė pavarų dėžė - tai tradicinis automatinės pavarų dėžės tipas, kurioje yra planetinės pavaros ir sankabos. Ji perjungia pavaras pagal variklio apsukas ir greitį. Automatinė pavarų dėžė naudoja tam tikras sudedamąsias dalis, kurios dirba kartu, kad pasiektų sklandų pavarų perjungimą:

• Planetinės pavaros: Jos leidžia pavarų dėžei keisti pavaras, naudojant kelis dantytus mechanizmus, kurie gali sukti skirtingais greičiais ir kampais, priklausomai nuo situacijos.
• Hidraulinė sistema: Automatinė pavarų dėžė naudoja hidraulinius vožtuvus ir skysčius, kad sureguliuotų pavarų perjungimą. Hidraulinė sistema padeda valdyti pavarų jungimą ir palaiko tinkamą spaudimą, kad perjungimai būtų sklandūs.
• Elektroninis valdymas: Daugelis šiuolaikinių automatinių pavarų dėžių naudoja kompiuterines valdymo sistemas, kurios stebi įvairius parametrus, tokius kaip greitis, variklio apsukos ir vairuotojo elgesys. Tai leidžia pavarų dėžei pasirinkti tinkamą laiką pavarų perjungimui ir pagerinti degalų sąnaudas.

Pavaros automatiškai perjungiamos priklausomai nuo variklio apsukų, greičio ir aplinkos sąlygų (kelio nuolydžio ar apkrovos). Kai pavarų dėžė keičia pavaras, ji naudoja specialius mechanizmus, tokius kaip planetinės pavaros ir sankabos, kad sujungtų arba atjungtų pavaras, taip leidžiant sklandžiai pereiti nuo vienos pavaros prie kitos.

CVT (kintamo greičio pavarų dėžė)

CVT (angl. Continuously Variable Transmission) transmisija yra transmisijos tipas, kuriame nėra fiksuoto pavarų skaičiaus. CVT transmisija yra paprastos konstrukcijos ir nuolat perduoda sukimo momentą ratams. Nepriklausomai nuo galios poreikio, pavarų perjungimas yra sklandus, todėl išvengiama trūkčiojimų keičiant pavaras.

Pagrindinis transmisijos elementas bepakopėje pavarų dėžėje yra variatorius, t.y. skriemulių pora, susidedanti iš dviejų kūginių puselių. Tarp kūgių eina kelių šimtų grandžių plieninis diržas. Sistemos centre yra transmisijos valdymo blokas. Jo įvesties parametrai yra sukimosi greitis, važiavimo greitis ir akceleratoriaus pedalo padėtis, kurie nustato kūginių pavarų judėjimą. Kūgiai tolsta ir priartėja vienas prie kito, o tai keičia jų darbinį skersmenį ir turi įtakos pavaros santykio pokyčiui.

e-CVT transmisija

Bepakopė e-CVT transmisija neturi krumpliaračių, grandinės ar diržo. Jos veikimas pagrįstas planetine pavara. Tokio tipo sprendimai sulaukia vis daugiau šalininkų, nes sumaniai vairuojant tai leidžia žymiai sutaupyti degalų ir suteikia didesnį komfortą vairuojant. e-CVT transmisija yra pigesnė ir lengviau gaminama, tuo pačiu padidinant variklio ir pavaros sistemos ilgaamžiškumą. e-CVT transmisijoje pavarų perjungimą atlieka sistema, kurią sudaro planetinė pavara, elektros variklis ir generatorius. Tokio tipo pavarą, galima rasti, pvz., hibridiniuose Toyota ir Lexus modeliuose. Planetinė pavarų dėžė padalija vidaus degimo variklio sukimo momentą ir sukimosi greitį tarp transporto priemonės ratų ir generatoriaus.

DSG (dvigubos sankabos) transmisija

DSG (Direct-Shift Gearbox) automatinės dvigubos sankabos pavarų dėžės gali veikti automatiniu arba pusiau automatiniu režimu su galimybe perjungti pavaras rankiniu būdu. DSG pavarų dėžė pagrįsta mechaninės pavarų dėžės su trimis velenais ir dvigubos kelių diskų sankabos su elektrohidrauliniu reguliavimu veikimu. Pasiekus reikiamą sukimo momentą ir greitį, atsidaro žemesnės pavaros sankaba, o aukštesnės pavaros sankaba užsidaro. Perjungiant pavarą, apsukos sumažėja minimaliai, o transporto priemonės varančioji jėga beveik nesikeičia. DSG transmisijos privalumas yra greitas pavarų perjungimo laikas, puiki važiavimo dinamika, tuo pačiu be trūkčiojimo ir mažesnės degalų sąnaudos.

Automatinės pavarų dėžės valdymas

Naudotis automatine pavarų dėže yra lengva. Vairuotojui tiesiog reikia įjungti reikalingą pavarą: P, R arba D ir toliau tiesiog naudojatės Jums skirtais instrumentais: dviem pedalais ir vairu. Dauguma automobilių su automatine pavarų dėže naudoja vertikalią pavarų svirties konfigūraciją. Norėdami įjungti „Drive“ pavarą - pavarų svirtį traukiame link savęs arba atvirkščiai - stumiame į pačią aukščiausią padėtį.

Pavarų padėtys:

• P (stovėjimo padėtis): Kai automobilis pastatytas arba užvedant variklį turi būti parinkta padėtis P. Pavarų perjungimo svirtį nustačius į P padėtį, pavarų dėžė mechaniškai blokuojama. Norint iš stovėjimo padėties pasirinkti kitą pavarų režimą, turi būti nuspaustas stabdžių pedalas ir parinkta uždegimo padėtis II. Automobiliuose su maža pavarų perjungimo svirtimi turi būti įjungtas variklis. Pastatydami automobilį nuolydyje, visada įjunkite stovėjimo stabdį. Vien įjungti pavarą arba automatinės transmisijos padėtį P neužtenka, kad automobilis visais atvejais būtų laikomas vietoje.
• R (atbulinės eigos padėtis): Kad galėtumėte važiuoti atbuline eiga, pasirinkite padėtį R. Jungiant atbulinės eigos padėtį, automobilis turi nejudėti.
• N (neutrali padėtis): Tai reiškia, kad neįjungta jokia pavara ir variklį galima užvesti. Jei automobilis stovi pavarų perjungikliui esant padėtyje N, būtina įjungti stovėjimo stabdį. Norint perjungti pavarų perjungiklį iš padėties N į kitą, reikia nuspausti stabdžių pedalą (turi būti įjungta uždegimo padėtis II). Automobiliuose su maža pavarų perjungimo svirtimi turi būti įjungtas variklis.
• D (važiavimo padėtis): D yra normali važiavimo padėtis. Priklausomai nuo pagreičio ir greičio, greitėjama arba lėtėjama automatiškai. Atleidus akceleratoriaus pedalą, automobilis stabdomas varikliu.

Priežiūra ir dažniausios klaidos su automatine pavarų dėže

Automatinė pavarų dėžė suteikia vairuotojui didelį patogumą ir paprastumą, nes ji pati tvarko pavarų perjungimą priklausomai nuo važiavimo sąlygų. Tačiau automatinių pavarų dėžių gedimai dažniausiai atsiranda dėl per menkos automobilio priežiūros ir uždelstų smulkiųjų remonto darbų. Tinkamai prižiūrint, automatinė pavarų dėžė gali suteikti sklandų ir patogų važiavimą ilgą laiką.

Dažniausi gedimai:

• CVT transmisija: Dažniausiai pažeidžiamas elementas bepakopėse automobilių pavarų dėžėse yra diržas arba grandinė, perduodanti pavarą. Po kelerių metų eksploatacijos grandinė išsitempia ir ją reikia pakeisti. Jei laiku nepakeisime susidėvėjusių dalių, gali būti pažeisti kūginiai skriemuliai. Kartais, dėl eksploatacijos, transmisijos valdymo blokas nustoja veikti arba sugenda keitikliai. Pirmasis ir svarbiausias ženklas, kad CVT transmisija neveikia tinkamai, yra atsiradęs trūkčiojimas.
• Klasikinė automatinė pavarų dėžė: Gali prireikti pakeisti sukimo momento keitiklį ir reguliariai tikrinti pavarų dėžės alyvos lygį.
• DSG transmisija: Nepertraukiamai kintamoje pavarų dėžėje gali tekti keisti skriemulius ir diržus, taip pat reguliariai tikrinti pavarų dėžės alyvos lygį.

Pavarų dėžės priežiūra:

• Alyvos keitimas: CVT pavarų dėžė reikalauja tam tikros praktikos. Norint, kad ji veiktų kuo ilgiau, patartina pavarų dėžės alyvą keisti kas apie 60 tūkstančių km ridos.
• Trumpas sustojimas (pvz., prie šviesoforo): palikite svirtį padėtyje „D“ arba „N“, bet laikykite stabdžio pedalą nuspaustą (arba įjunkite „Auto Hold“, jei yra). Perjunginėti automatinę dėžę iš D į N trumpai sustojus nerekomenduojama, nes šio perjungimo momentu netinkamai sureguliuoti variklio sūkiai gali padaryti didelę žalą jūsų automobiliui.
• Ilgesnis sustojimas (pvz., automobilių aikštelėje ar kieme): Įjunkite „P“ režimą - tai užrakina transmisiją ir neleidžia automobiliui riedėti. Naudokite rankinį stabdį (mechaninį arba elektrinį) - ypač stovint nuolydyje ar ant kalvos. Tai apsaugo pavarų dėžę nuo įtampos. Pirmiausia įjunkite rankinį stabdį, tik tada „P“ režimą - tai sumažina apkrovą transmisijos fiksatoriui.

Pavarų dėžės elementai

Automobilių pavarų dėžė yra sudėtinga sistema, kuri leidžia varikliui efektyviai perteikti sukimo momentą prie vairuojamų ratų. Pavarų dėžės elementai yra pagrindiniai komponentai šioje sistemoje, užtikrinantys sklandų perjungimą tarp skirtingų greičių ir jėgos perdavimą.

Pagrindiniai pavarų dėžės elementai:

• Pavarų dėžės korpusas yra pagrindinis korpusas, kuriame yra įdiegti visi pavarų perjungimo mechanizmai. Jis taip pat apsaugo vidinius komponentus nuo aplinkos poveikio ir užtikrina jų teisingą veikimą.
• Pavarų perjungimo mechanizmas yra sudėtinga sistema, kuri leidžia keisti pavaras ir reguliuoti variklio sukimo momentą.
• Sankabos yra esminis pavarų perjungimo komponentas, leidžiantis atskirti variklio sukimo momentą nuo pavarų dėžės. Jos užduotis yra leisti sklandų perėjimą tarp pavarų ir užtikrinti efektyvų energijos perdavimą.
• Pavarų trosai (arba elektromagnetinės valdymo sistemos, priklausomai nuo automobilio tipo) yra komponentai, kurie leidžia vairuotojui mechaniniu būdu arba elektroniniu būdu keisti pavaras.
• Pavarų dėžės skystis yra svarbus komponentas, kuris užtikrina sklandų pavarų perjungimą ir šilumos šalinimą.
• Perjungimo velenai ir gnybtai yra mechaniniai komponentai, kurie tiesiogiai keičia pavaras.

Pavarų dėžės elementai yra sudėtinga, bet esminė automobilio sistema, kuri leidžia efektyviai perteikti variklio sukimo momentą prie vairuojamų ratų. Šie komponentai veikia sinchronizuotai, užtikrindami sklandų perėjimą tarp skirtingų greičių ir optimizuodami variklio veikimą.

Variklio sūkiai ir galia

Svarbus orientyras yra ir variklio sūkiai (aps./min.), rodantys, kaip greitai sukasi variklis. Tam skirtas tachometras - ypač naudinga į jį žvilgtelėti, kol pavarų perjungimas dar netapo automatiniu įpročiu. Žinokite, kad dirbančio didžiausiais apsukimais variklio galia visuomet būna šiek tiek mažesnė už maksimalią. Didžiausia jo galia yra tada, kai apsisukimų skaičius yra kokiais 6-7% mažesnis už leistinąjį.

Sukimo momentas ir variklio galia priklauso nuo alkūninio veleno apsisukimų per minutę skaičiaus. Gamyklos pateiktieji duomenys visada atitinka tikrąjį variklio apsisukimų skaičių ir greitį. Kiekvienas toks viršijimas verčia variklio alkūninį veleną suktis per dideliais apsisukimais. Vadinasi, sunkiau tenka dirbti vožtuvams ir jų spyruoklėms, kur kas greičiau susidėvi skirstymo velenėlis ir visi variklio elementai. O tai jau grynas nuostolis, nes, dirbdamas per dideliais apsisukimais, variklis ne tik genda, bet atitinkamai praranda galios.

Bendra išvada tokia: tiek per maži, tiek ir per dideli variklio apsisukimai, palyginus su gamyklos instrukcijoje nurodytais, yra žalingi. Svarbu ir variklio elastingumas, kuris yra tuo didesnis, kuo nuožulnesnis sukimo momento grafikas. Tačiau tai sunku suderinti su galia. Varikliai, kurių galia, skaičiuojant vienam litrui darbinio tūrio, yra didelė, nebūtinai labai elastingi, ir jiems reikia daugiapakopės pavarų dėžės.

Greičio matavimas ir spidometro tikslumas

Nemažai automobilių gamintojų dėl reklamos, kad mašinos savininkas būtų patenkintas ir vairuodamas smagiai jaustųsi, pro pirštus žiūri į spidometrų "forsavimą". Tačiau gamyklos pateiktieji duomenys visada atitinka tikrąjį variklio apsisukimų skaičių ir greitį. Didžiulė dauguma spidometrų nepasižymi tikslumu, dažniausiai jie rodo didesnį greitį už tikrąjį.

Štai kodėl spidometrą reikia patikrinti. Tai galima padaryti važiuojant plentu, šalia kurio yra kilometrų stulpai, vienodu spidometro rodomu greičiu. Sekundometru fiksuojant laiką, per kurį įveikiame 1 km, nustatome tikrąjį greitį. Kiekvieną nusistatyto atstumo važiavimą tam tikru greičiu reikėtų, kad būtų tiksliau, pakartoti dusyk ir apskaičiuoti vidurkį. Taip pat galima duoti spidometrą sureguliuoti specialistui (specializuotai dirbtuvei), bet sureguliuotąjį vis tiek pravartu patikrinti ir kelyje aprašytuoju metodu.

tags: #pavaru #pajungimas #automobilyje