Lietuvos daina ir Marijos žemė: patriotizmas, tikėjimas ir istorija

Lietuvos daina nuo seno lydėjo lietuvius visą gyvenimą: nuo kūdikystės, kai skambėjo lopšinės, iki paskutinių gyvenimo dienų. Paaugę vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas - šienapjūtė, rugiapjūtė, linų apdorojimas, audimas - buvo dirbamas skambant dainoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo ir jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pagrindinių pramogų. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos.

Lietuvos kovų dainos ir jų reikšmė

Lietuva nuolat buvo apsupta priešų, su kuriais reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu (1918-1920 m.). Šios dainos tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.) skambėdavo švenčių ir įvairių susibūrimų metu, o tam didelės įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema, kuri auklėjo jaunimą patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.

Partizaninės dainos: vilties ir kovos simbolis

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai kūrė naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.

Daugelyje dainų skamba motinų rauda, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuodavo savo mergeles, kurių prašydavo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale - viltis, kad jų vargas ne veltui ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui.

Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudies niekinamai vadinti stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai.

Partizanų dainų rinkimas ir Kazimiera Kisielienė

Daug dainų Atgimimo metais (1988-1992 m.) Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Nuoširdi padėka reiškiama Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais.

Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Jos šeima buvo gausi: šešios seserys ir vienas brolis. Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje.

Lietuvos aktyvistų frontas ir 1941 m. Birželio sukilimas

1941 m. birželio sukilimas prieš sovietinį okupantą buvo kruopščiai parengta karinė-politinė operacija. Tai buvo tautos reakcija į paskutinės Lietuvos vyriausybės neryžtingumą, kai be jokio pasipriešinimo buvo leista Stalinui 1939 metų rudenį įkurti karines bazes, o 1940 metų birželį okupuoti visą Lietuvą. Toji vyriausybė ne tik nesugebėjo pasipriešinti Lietuvos valstybingumo griovimui, bet ir nepaaiškino tautai, kas vyksta. Todėl sovietinė okupacija buvo netikėtas smūgis Lietuvos visuomenei, tačiau ji išliko nepalaužta.

Tragiškų įvykių akivaizdoje pradėjo reikštis aktyviausios patriotinės jėgos: Lietuvos kariuomenės karininkija, Lietuvos šauliai ir jaunimas, susibūręs į visuomenines organizacijas, iš kurių veiksmingiausia buvo ateitininkai - moksleivių ir studentų organizacija, ugdanti krikščionybės ir demokratijos vertybes.

Jaunųjų politikų ir karininkų iniciatyva 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) - politinė ir karinė organizacija, kurios siekis, pasak Leono Prapuolenio, vieno iš LAF įkūrėjų, buvo apjungti tautą ir ruoštis būsimam karui. Vilniaus štabo vadovu tapo majoras Vytautas Bulvičius, aukštos erudicijos karininkas, 1939-1940 m. dėstęs karinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete, o sovietams okupavus Lietuvą, perkeltas į Vilnių, į sovietinės kariuomenės lietuviško pulko štabą.

Bernardo Brazdžionio poezija: tautos sūnaus sugrįžimas

Bernardo Brazdžionio kūryba apima daugybę eilėraščių, kurių temos varijuoja nuo gamtos apmąstymų iki gilių egzistencinių klausimų. Jo eilėraščiai dažnai atspindi lietuvių tautos likimą, istoriją ir dvasinį pasaulį. Šiandien Bernardas Brazdžionis, ištikimiausias tautos sūnus, grįžta į Lietuvą kartu su savo poezija. Jo kūrybai tikrai bus skiriami išsamūs tyrinėjimai.

Brazdžionio kūrybos temos ir motyvai

• Gamtos vaizdai ir metaforos: eilutės "Saulė. Tvaikas. Dulkės. Ir randi: kaip ašara - šaltinis. Šalnos. Ledas. Pagėla. Ir randi: kaip ašara - šaltinis." perteikia gamtos ciklų ir žmogaus gyvenimo paralelę, kur net ir sunkiausiais momentais galima atrasti gyvybės ir vilties.
• Trapumas ir mirties neišvengiamumas: eilėraščiai, tokie kaip "Gėlės miršta", atskleidžia trapumo ir mirties neišvengiamumą: "Gėlės miršta. Jos numiršta. Gėlės, imkit, numarinkit ir mane."
• Tikėjimas ir viltis: eilutės "Amžinos Meiles kūdiki, - vardandievo ir amen! Nes. Kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?.." ir "Išeis palaiminta tauta. Išeis tauta iš mįslės metų. O kaip aš tave sutiksiu, kad tu Mirtis - - -" kalba apie tikėjimą ir vilties paieškas net ir sunkiausiais laikais, ypač susiejant su tautos likimu ir nepriklausomybės siekiu.
• Meilė ir ilgesys: eilutės "Ir mano ilgesio juoda ugnis." kartu su "Sparnų jūs baltą sniegą..." perteikia sudėtingus jausmų derinius. Eilutės "Meilė - Meilė - Meilė - amžina." ir "Tik ji viena gyvena amžinai." pabrėžia meilės kaip amžinos vertybės svarbą.
• Atgimimo tema: "Saulegrąža - Albinas Sauliūnas, gimęs 1926 m. Ukmergės apskr., Taujėnų valsč. Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo. Ilga naktis. Krinta ašaros... Prisikėlimas. Prisikėlimas." perteikia vilties ir atgimimo temą, susiejant gamtos ciklus su tautos likimu.

Brazdžionio knygų sąrašas

• BALTOSIOS DIENOS (Biržai, 1926)
• AMŽINAS ŽYDAS (Kaunas, 1931)
• KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS (Kaunas, 1933)
• ŽENKLAI IR STEBUKLAI (Kaunas, 1936)
• KUNIGAIKŠČIŲ MIESTAS (Kaunas, 1939, 1940)
• IŠ SUDUŽUSIO LAIVO (Kaunas. 1943)
• ŠAUKIU AŠ TAUTĄ (Kaunas, 1941)
• VIEŠPATIES ŽINGSNIAI (Kaunas, 1943)
• SVETIMI KALNAI (Ravensburgas, 1945)
• ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ (Vurcburgas, 1947)
• DIDŽIOJI KRYŽKELĖ (Čikaga, 1952)
• VIDUDIENIO SODAI (Los Andželas, 1961)
• VAIDILA VALIŪNAS (Los Andželas, 1982)
• PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS (Los Andželas, 1989)

Lietuva - Marijos žemė: tikėjimo ir pagarbos istorija

Tamplierių ir Kalavijuočių ordinams užkariavus Latviją, Estiją, tos žemės pradėtos vadinti Livonija arba Senąja Livonija - nuo lyvių tautos, su kuria vokiečiai susidūrė pirmiausia. 1215 m. Laterano susirinkime, kai popiežius buvo Inocentas III, Livonija gavo „Terra Mariana“ vardą.

Lietuva Marijos žemė. Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XI (1922-1939). Marijos žemės arealas išsiplėtė. Būti Marijos žemės vaiku - ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi. Paveldėję iš senovės valstybės vadų ir protėvių meilę Marijai, kaip gražiausią ir brangiausią vertybę perduokime ją mūsų ainiams.

Marijos karūnavimo simbolika ir reikšmė

Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota. Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m. išleistoje knygoje „Gyvenimas Jėzaus Kristaus“. Joje išskiriamos karūnos:

1. Pirma karūna - Dievo regėjimo, įgyjama per viltį ir tikėjimą Dievo gailestingumu.
2. Antra karūna - Mergelių, nes Marija yra Mergelių Mergelė.
3. Trečia karūna - Išpažintojų, nes Marija buvo uoliausia išpažintoja ir skelbėja.
4. Ketvirta karūna - Kankinių, nes Marija iškentėjo sunkesnę kančią už visus kankinius.
5. Penkta karūna - Gyvenimo, įgyjama už ištikimybę iki mirties.
6. Šešta karūna - „Palme pergalėjimo“, už pergalę prieš save ir kančias su Kristumi.
7. Septinta karūna - Teisybės, atpildas už gerus darbus.
8. Aštunta karūna - Garbė ir Neapsakoma Gražybė, už nekaltybę ir gyvenimą be nuodėmės.
9. Devinta karūna - Karališka, kaip Dangaus ir žemės karalienės.
10. Dešimta karūna - Sužieduotinės.
11. Vienuolikta karūna - Garbės ir Šlovės.

Dvidešimtosios karūnos aprašymo knygoje nėra. Marijos karūnavimą vaizduoja Pažaislio didžiojo kupolo sferinį paviršių uždengianti didžiulė freska, taip pat yra ir daugiau bažnyčių su Marijos karūnavimo paveikslais ir freskomis.

Marijos garbinimas krikščionybėje ir kitose kultūrose

Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją. Apokrifinėje šv. Jokūbo evangelijoje (II a.) apie Švč. Mergelę Mariją rašoma su didžiausia pagarba. Išlikę Efremo Siriečio himnai Marijos garbei, rašyti 350 m., naudoti to meto liturgijoje. Juose Marija apgiedama kaip gražiausia, skaisčiausia, be dėmės. Priskaičiuojama beveik šimtas išlikusių katakombose Švč. Mergelės atvaizdų. Seniausiuose paveiksluose - Marija su Kūdikiu ar kitais asmenimis. Seniausiu katakombų Marijos paveikslu laikoma Prisėdės katakombų freska (II a. pr.), kurioje pavaizduota Madona su Kūdikiu ir Izaijas, rodąs į žvaigždę. Archeologas de Rossi katakombose priskaičiuoja apie dvidešimt paveikslų, kur Dievo Motina sėdi soste, panašiai kaip senovės romėnų tapytojai piešdavo dievus ir imperatorius.

Marijos šventės ir Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę po Milano edikto 313 m. Išlikusios seniausios bazilikos iš IV a. Efeze - Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore. Yra išlikę iš IV a. ir stebuklų aprašymai, įvykę su Marijos užtarimu.

Pagarba Marijai vis didėjo ir pasiekė, kad šv. Epifanijus IV a. įspėja krikščionis: „Reikia tik garbinti Mariją, bet neteikti jai (dieviškos) adoracijos. Adoruoti galime tik Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią.“

Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių. Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba. Pavyzdžiui, Medinos 3 Suros 37 (42) padalinime: „Ir štai angelai pasakė: „O Marija! Iš tikrųjų Dievas išrinko tave ir nuvalė, ir išrinko tave tarp moterų pasaulio“. Mekos 19 sura pavadinta Marijos vardu. Teisingai Marija vadinama Taikos Karaliene.

Marijos įvaizdžiai Šventajame Rašte

Senasis Testamentas

• Pradžios knyga: Marija yra antroji Ieva, „Visų gyvųjų Motina“ ir „Moteris, kuri sutrins žalčio galvą“ (Pr. 3,15). Ji yra Jokūbo sūnaus Juozapo motinos Rachelės atspindys.
• Išėjimo knyga: Marija vadinama „degančiu krūmu“.
• Skaičių knyga: kreipiasi į ją kaip į „Testamento arką“, „Žydinčią Aarono lazdą“.
• Teisėjų knyga: Marija vadinama „Gedeono vilna“. Jos prototipu yra pranašė Debora.
• Rūtos knyga: Marijos prototipu yra moabietė Rūta.
• Karalių knyga: Marijos figūra yra Samuelio motina Ona ir jos giesmės būdas. Taip pat Ji vaizduojama Saliamono dramblio kaulo bokštu, aukso indu.
• Juditos knyga: vadina Mariją „Jeruzalės garbe“ (Jud. 8,8; 13,22).
• Esteros knyga: Estera yra gražus Marijos įvaizdis.
• Psalmės: „Už visus žmonių vaikus tu išvaizdesnis“ (Ps. 44,10), „Savo pastatą šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes“ (Ps. 86,1-2).
• Patarlių knyga: „Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje...“ (Pat. 8,22-24), „Kas mane randa, randa gyvenimą ir semiasi išganymą iš Viešpaties“ (Pat. 8,35).
• Giesmių giesmė: kalba apie ją kaip „laukų gėlę“, „slėnių leliją“, „leliją tarp spyglių“, vadina „gyvųjų vandenų šaltiniu“, „saule“, „vynuogynu“, „Dovydo bokštu“ (G. giesmė 2,1; 4,7).
• Koheleto knyga: „pirmagimė visų sutvėrimų“, „niekada neužgesianti šviesa“, „Siono kalno kiparisas“, „Kadešo palmė“, „gražusis alyvmedis“, „Ryto žvaigždė vidury debesų“ (Ekl. 25,5; Koh. 24,12-16, 24-25, 31).
• Izaijas: „Štai mergelė pradėjo ir gimdo sūnų, ir vadina jį vardu Emanuelis“ (Iz. 7,14), „Bet atžala išdygs iš Jesės kelmo ir pakils žiedas iš jo šaknies“ (Iz. 11,1).

Marija talpina savyje Saros grožį, Rebekos geraširdiškumą, Onos maldingumą, Rūtos kuklumą, Suzanos skaistumą, Juditos narsumą, Esteros nuolankumą ir Makabiejų motinos šventumą.

Naujasis Testamentas

Naujasis Testamentas Mariją vadina „moterimi, apsisiautusia saule“ ir „Dievo padangte tarp žmonių“.

Piligriminės kelionės ir šventovių istorijos

Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną. Ir šiandien, praėjus 600 metų, Lietuvos ir Marijos vardas skamba pasaulyje kartu.

1983.IV.22 Šv. Tėvas Jonas Paulius II Romon atvykusiems mūsų vyskupams kalbėjo apie Lietuvos katalikų tikėjimo gyvastingumą, kurį paliudija nuoširdus Švč. Mergelės Marijos garbinimas, gili meilė Dievo ir Bažnyčios Motinai Marijai. Ypač visiems matoma gausiose šventovėse, kurių yra visose Lietuvos vyskupijose, kaip Vilniaus Aušros Vartai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Krekenava, Pivašiūnai ir daugelis kitų. Tikintieji dažnai lanko šias šventoves, kartais dėl to turėdami susidurti su nemažais sunkumais. Meilė Dievo Motinai nugali visas kliūtis.

Belankant šventas vietas, kilo idėja surašyti jų istorijas. Knyga turėtų praversti kaip vadovas piligrimams. Nuo seniausių laikų krikščionys turi paprotį lankyti šv. vietas. Kelionėms palengvinti ir lankytinoms vietoms prisiminti buvo pateikiami smulkūs tų vietų aprašymai, vadinami itineraria. Pirmieji jų išliko iš 333 m., vėliau daugėjo. Pirmaisiais Lietuvos krikščionybės amžiais katalikai keliavo į kaimyninius kraštus. Praėjus keliems šimtmečiams, jau iš Mažosios Lietuvos maldininkai keliavo į šventas Lietuvos vietas (iš M. Mažvydo laiškų hercogui).

Kaupdamas žinias šiai knygai, keliaudamas buvo pastebėta, kad dalis bažnyčios kunigų nesirūpina nei stebuklingų vietų, paveikslų istorijos išstudijavimu, nei įvykusių malonių per Marijos užtarimą ištyrimu, dokumentavimu. O užklausti tuo reikalu atsako, tarsi būtų protestantiškos orientacijos. Kunigas yra ne tik pastorius, bet ir religinės kultūros puoselėtojas. Reikėtų apklausti vietinius žmones apie apylinkės religinius objektus ir pasakojimus užrašyti, neignoruoti įvykių ir vietų, susijusių su Lietuvos istorija ir kultūra.

Skirtumas tarp stebuklingo paveikslo ir paprasto: išoriškai prie stebuklingo paveikslo, statulos yra votų ar kitų padėkos ženklų (Votum lot. - įžadas, pažadėta auka). Pavyzdžiui, Jokūbas padarė įžadą ir tarė: „Jei Dievas bus su manimi (...) ir aš laimingai sugrįšiu į savo tėvų namus, aš Tau, Dieve, duosiu iš visko dešimtinę“.

tags: #padangej #plaukia #melsvas #debeselis