Pablas Pikaso (Pablo Picasso), gimęs Malagoje, Ispanijoje, 1881 m., buvo vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus ispanų tapytojų, vėliau dirbęs Prancūzijoje. Jo tėvas, Donas Chosė Ruizas Blasko, taip pat buvo dailininkas ir dėstė amatų mokykloje, piešdamas natūralistinius paukščių atvaizdus. Pikaso gebėjimas piešti pradėjo reikštis anksti, ir sūnus pranoko tėvą. Menininkas visą gyvenimą buvo nepaprastai produktyvus kūrėjas, palikęs daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių kūrinių - paveikslų, piešinių, graviūrų, skulptūrų, keramikos ir teatro kostiumų.
Pikaso, kurio tėvams buvo svarbu, kad sūnus sulauktų pripažinimo kaip akademinis tapytojas, nuo šešiolikos lyg juokais įstojo į San Fernando karališkąją menų akademiją, tačiau greitai metė mokslus dėl griežtos tvarkos. 1898-ųjų pavasarį Pikaso susirgo ir didžiąją tų metų dalį praleido sveikdamas Katalonijos kaime Horta de Ebro. Grįžęs į Barseloną pasikeitęs - priaugęs svorio, išmokęs gyventi savarankiškai ir kalbėjęs kataloniškai - jis nusprendė nutraukti mokslus meno mokykloje. Nuo tada Pikaso ėmė teikti pirmenybę motinos pavardei ir ant savo kūrinių dažniausiai pasirašydavo: P. R. Pikasas.
Moterys Pikaso gyvenime ir kūryboje
Nė vienas menininkas neturėjo tiek meilės romanų ir mylimųjų, kiek Pablas Pikasas. Moterys jam buvo reikalingos kaip oras. Jis turėjo dvi žmonas, aibę meilužių ir daugybę trumpalaikių santykių. Menininkas pats ciniškai kalbėjo: „Aš pripažįstu tik dviejų tipų moteris - deives ir šluostes kojoms valyti.“ Vis dėlto, jis jautė realią aistrą kiekvienai moteriai, kurią perteikdavo piešiniuose, vaizduodamas mylimasias ir jausmus joms.
Fernande Olivier (1904-1911 m.)
Pirmoji Pikaso mūza vadinama Fernanda Olivjė (Fernande Olivier), įkvėpusi daugybę menininko kūrinių. Jiedu susipažino 1904 m. pavasarį, kai Pikasas visam laikui persikėlė į Paryžių ir apsigyveno vargšų kvartale Monmartre, bendrabutyje, kuriame apsistodavo pradedantieji dailininkai ir kuriame F. Olivier retkarčiais pozuodavo. Smurtą vaikystėje ir žiaurią santuoką paauglystėje patyrusi moteris nebuvo „vėjo perpučiama gėlelė“. Kartu su Pikasu pabėgusi į Bohemiją, ji tapo pirmąja jo mūza, nors niekuomet nesuprato meno, o ypač - mylimojo taip šlovinto kubizmo. Jie kartu pragyveno beveik dešimtmetį, ir išliko daug šio laikotarpio Pikaso paveikslų, kuriuose pavaizduota Fernanda. Meno tyrinėtojai mano, kad būtent Fernanda pozavo „Avinjono merginoms“, vienam garsiausių Pikaso darbų, suvaidinusių lemiamą vaidmenį XX amžiaus meno istorijoje. Jų audringi santykiai tęsėsi septynerius metus ir nutrūko 1911-aisiais. Po dvidešimties metų Fernanda parašė atsiminimus apie bendrą gyvenimą su Pikasu.
Eva Gouel (Marcelle Humbert) (1911-1915 m.)
1911 metų rudenį Pikasas įsižiūrėjo Evą Gouel, dar žinomą kaip Marcelle Humbert, kuri buvo menininko Louis Marcoussis mergina. Tiesa, tuo metu menininkas dar gyveno su Fernanda Olivier. Kai Fernande Olivier 1912-aisiais pradėjo susitikinėti su vienu italų menininku, Pikasas, norėdamas apmalšinti pavydą, vis dažniau ėmė matytis su artima drauge Eva Gouel. Ši smulkutė moteris su menininku užfiksuota vos dviejose nuotraukose, o jos asmenybė vis dar - neįminta mįslė. Žinoma tik, jog ji įkvėpė dailininką kuriam laikui įsimylėti abstraktųjį kubizmą. Savo meilę Evai Pikasas išreiškė kubizmo paveiksle „Moteris su gitara“ („Ma Jolie“). Judviejų romanas buvo išties nepaprastas, tačiau tai dailininkui netrukdė apgaudinėti jos, gulinčios mirties nuo tuberkuliozės patale, 1915 m. su Gaby Depeyre.
Olga Chochlova (1917-1935 m.)
Pirma tikroji meilė dailininką aplankė 1917 metais, kai jis susipažino su viena Sergejaus Diagilevo balerinų Olga Chochlova, kuri šoko baleto „Paradas“ premjeroje. Pikasas buvo atsakingas už kostiumus ir dekoracijas. Jo motinai Olga nepatiko - užsienietė, rusė, netinkama genialiajam sūnui. Olga ryžosi palikti baletą ir su meilužiu apsigyveno Barselonoje, vėliau persikėlė į Paryžių. Jie susituokė 1918 metų birželio 18-ąją pravoslaviškame Aleksandro Neviškio sobore. Jai tuo metu buvo 26, o Pikaso - 36-eri. Nors santuoka truko dešimtmetį, tačiau jų santykiai ėmė byrėti po sūnaus Pauliaus gimimo 1921 m. vasario 4 dieną. Olga švaistė vyro pinigus, o tas beviltiškai pyko. Be to, Olga norėjo, kad Pablo būtų saloninis portretistas, komerciškai sėkmingas dailininkas, besisukiojantis aukštuomenėje. Genijui toks gyvenimas nusibodo. Tai akimirksniu persimetė į jo paveikslus: savo žmoną Pikasas ėmė vaizduoti kaip piktą senę su grėsmingais aštriais dantimis. Patyręs svaiginančią šlovę, menininkas nusprendė galįs daryti ką tik norintis. Olga, aukštuomenės atstovė, nesitikėjo, jog ispanas nusižengs savo papročiui būti ištikimu. Pora išsiskyrė 1935-aisiais. Olga pateikė skyrybų prašymą ir persikėlė gyventi į Pietų Prancūziją, tačiau Pikasas atsisakė turtą dalintis per pusę, kaip reikalavo Prancūzijos įstatymai. Todėl Olga iki mirties liko teisėta jo žmona. Ji mirė 1955 metais Kanuose, o Pikasas į jos laidotuves nenuvyko.
Marie-Thérèse Walter (1927-1936 m.)
1927-aisiais, būdamas 46-erių, Pikasas pabėgo nuo Olgos su 17-mete Marie-Thérèse Walter, kurią sutiko prie „Galeries Lafayette“ parduotuvės Paryžiuje. Jų santykiai buvo pagrįsti aistra ir išsilaikė net dešimt metų. Tai buvo gaisras, misterija, beprotybė. Ši meilė buvo ypatinga - tiek Pikaso gyvenime, tiek kūryboje. Šio laikotarpio darbai smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių tiek stiliaus, tiek kolorito atžvilgiu. Gyvenimas su Marie-Thérèse Walter, ypač iki dukters gimimo, yra Pikaso kūrybos viršūnė. 1935 metais jai gimė duktė Maja. Gimus vaikui Pikaso jausmai Marie-Thérèse atšalo. Temperamentinga ir atletiška blondinė jį patraukė savo protingomis įžvalgomis, tačiau meno ji anaiptol nedievino. Ją dailininkas dažnai vaizduodavo su idiliška erotika. 1935 metais Olga iš draugo sužinojo ne tik apie šį vyro romaną, bet ir apie tai, kad Marie-Thérèse Walter nėščia. Mari Tereza Valter pradėjo reikalauti vedybų, tačiau menininkas jai ilgainiui nustojo žavesio. Praėjus ketveriems metams po menininko mirties (1977 m.), Viduržemio jūros pakrantės Žiua le Peno miestelyje savo garaže pasikorė ten gyvenusi Marie-Thérèse Walter.
Dora Maar (1936-1944 m.)
Aistringajai Dorai Maar (gimusi Henriette Theodora Markovitch), prancūzų ir kroatų kilmės menininkei ir fotografei, Pikaso susirado gimus vaikui su Marie-Thérèse. Šioji maždaug septynerius metus buvo tapytojo mūza. Ji fotografavo Pikaso darbą „Gernikos“ tapybos metu. Dora dailininką sužavėjo savo fotografijos darbais, paskatinusiais Pikaso derinti siurrealizmą ir nuotraukas. Vieną sykį Dora ir Marie-Thérèse atsitiktinai susitiko Pikaso studijoje, kai dailininkas tapė savo garsiąją „Gerniką“. Supykusios moterys pareikalavo, kad Pablo pasirinktų vieną iš jų. Pikasas atsakė, kad jos turėtų dėl jo grumtis. Damos puolė viena kitą kumščiais. Vėliau Pikasas sakė, kad dviejų jo meilužių kumštynės buvo pats ryškiausias įvykis jo gyvenime. Dora nugyveno itin depresyvų gyvenimą, Pikaso įsitikinimu, dėl nevaisingumo. Tokia moters laikysena bei gyvenimas su dailininku Ispanijos pilietinio karo metais įkvėpė jį sukurti žymiąją „Verkiančią moterį“, kurioje vaizduojama būtent D. Maar. Maar menininkas dažnai vaizdavo kaip jausmų nebegalinčią pakelti personą. Jų romanas baigėsi 1943 metais. Po išsiskyrimo jis ją pavadino „vis dėlto vienu geriausių gyvenimo pasirinkimų“. Po 1943-ųjų Pikaso išėjus pas kitą, moterį ištiko dvasinė krizė. Dora pateko į Paryžiaus Šv. Anos psichiatrijos ligoninę, kur ją gydė elektrošoku. Ją tiek iš ligoninės, tiek iš krizės ištraukė senas bičiulis, žymus psichoanalitikas Jacques'as Lacanas. Dora visiškai užsisklėndė savyje - daugeliui ji tapo simboliu moters, kurios gyvenimą sugriovė žiaurusis genijus Pikasas. Užsidariusi savo bute ji pasinėrė į misticizmą ir astrologiją. Ketvirčiu amžiaus pergyvenusi tą, kuris, anot Andre Bretono, buvo „beprotiška jos gyvenimo meilė“, vieniša ir neturtinga D. Maar mirė 1997-ųjų liepą. Jai buvo 90 metų. Maždaug po metų jos portretas „Verkianti moteris“ buvo parduotas aukcione už 37 mln. frankų.
Françoise Gilot (1944-1953 m.)
Kiekvieno širdžių ir likimų daužytojo gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda moteris, kurios palaužti nepavyksta. Tokią stiprią ir savimi pasitikinčią moterį Pikasas sutiko 1943 metais, kai jam buvo 62-eji. Tai buvo meno studentė, vos 22-ejų Fransuaza Gilo (Françoise Gilot). Jis su ja susipažino restorane ir tuoj pat ją pakvietė išsimaudyti vonioje. Okupuotame Paryžiuje karštas vanduo buvo prabanga - Pikasas buvo vienas iš nedaugelio, kuris galėjo sau leisti tokią prabangą. Pradėjęs savo devynerius metus trukusią neištikimybę, 61-erių menininkas įspėjo 21-erių metų studentę: „Man egzistuoja tik 2 tipų moterys - dievaitės arba kilimėliai kojoms valyti.“ Su Françoise Gilot Pikasas iš naujo mokėsi džiaugtis gyvenimu. Jis tarsi žvelgė į ją iš šalies. Tai buvo ramios laimės laikotarpis, mėgavimasis paprastais džiaugsmais, tokiais kaip žaižaruojanti jūra ir girgždantis smėlis. Būtent šios laimės kibirkštys matyti jo „Gyvenimo džiaugsmuose“, pačiame ryškiausiame to laikotarpio paveiksle. Jie susilaukė dviejų vaikų: pirma gimė sūnus Klodas, paskui - duktė Paloma. Françoise sugebėjo suteikti Pikasui jėgų ir neišeikvoti savųjų. Ji pagimdė dvi dukteris ir sugebėjo įrodyti, kad šeimos idilė - ne utopija, o tikrovė. Francoise ir Pablo vaikai gavo Pikaso pavardę ir po dailininko mirties tapo dalies jo turto savininkais. Skirtingai nuo kitų genijaus mylimųjų, F. Gilot neišprotėjo ir nenusižudė. Sužinojusi apie jo neištikimybę, ji pati paliko Pablo 1953 m., neprileisdama jam galimybės papildyti paliktų moterų sąrašo. Po vienuolikos metų ji parašė knygą „Gyvenimas su Picasso“, kurioje aprašė nuolatinį Pikaso polinkį manipuliuoti žmonėmis ir jais pasinaudoti. Pikasas iki gyvenimo pabaigos nebenorėjo matyti bendrų su F. Gilot vaikų ir jai skaudžiai atkeršijo: prieš ją nuteikė Paryžiaus meno kūrinių pardavėjus, kad jie nebeparduotų jos darbų. Sulaukusi 101 metų, praėjusią savaitę vienoje Niujorko ligoninių mirė prancūzų tapytoja ir ilgametė P. Pikaso mylimoji Françoise Gilot. Jos duktė Aurelia Engel sakė, kad motina pastaruoju metu sirgo širdies ir plaučių ligomis.
Jacqueline Roque (1954-1973 m.)
Pikasui buvo jau 79-eri, kai susipažino su 34-erių Žaklina Madoros (Jacqueline Roque), pardavėjo asistente „Madoura“ keramikos studijoje Vallauryje. Jų kuklios vestuvės įvyko 1961 metais: buvo geriamas tik vanduo, valgoma vakarykštė sriuba su vištiena. Toks gyvenimas Žaklinai patiko, nes ji savojo genijaus nenorėjo nė su kuo dalintis. Ji nesiliovė Pablo aukštinti, dievinti. Paskutinius du gyvenimo dešimtmečius šalia Pikaso buvo J. Roque. Jos ištikimybė, meilė ir rūpestis pakerėjo dailininką. Jis visada moteryse vertino tokias savybes, o paskutiniaisiais gyvenimo metais - ypatingai. Beveik 20 metų Jacqueline buvo kone vienintelis jo modelis. Pikasas sukūrė apie 400 paskutiniosios žmonos paveikslų. Kai Pikasas mirė 1973 m. balandžio 8-ąją, Žaklina neleido jo vaikams Palomai ir Klodui dalyvauti laidotuvėse. Nebuvo laiminga ir menininką ant dievybės pjedestalo kėlusi jo paskutinioji žmona. Matyt, be savo sukurtos „religijos“ gyvenimas jai irgi prarado prasmę: 1986 metų spalio 15 dieną ji rasta nusišovusi lovoje pilyje Prancūzijos Rivjeroje, kurioje jiedu gyveno su Pikasu.
Pikaso ir meno pasaulis
Pikaso darbai dažnai skirstomi į periodus. Mėlynajame periode (nuo 1901-ųjų iki 1904-ųjų vidurio) vyravo niūrūs paveikslai, melsvi ir melsvai žalsvai atspalviai, beveik nemaišant kitų spalvų. Ankstyvieji kubizmo stiliaus darbai Pikaso padarė šiuolaikinio meno pradininku. Kelią į šią dailės kryptį atvėrė jo apsilankymas pirmajame Paryžiuje antropologijos muziejuje „Musse d’Etnographie du Trocadero“ 1907-ųjų birželį. Apdulkėjusiose salėse ispanų tapytojas matė daiktus, kuriems priskiriamos antgamtinės savybės, paveikslus ir genčių kaukes. Visa tai pasaulinei parodai, vykusiai 1878-aisiais Paryžiuje, buvo atgabenta iš Afrikos ir Okeanijos.
Pikasas, atsisakęs priimti užmokestį už savo didžiulę 15 metrų aukščio lauko skulptūrą Čikagoje, dabar žinomą kaip „Čikagos Pikasas“, pademonstravo savo atsidavimą menui. Ši skulptūra, atidengta 1967 metais, iki šiol verčia spėlioti, ką ji vaizduoja: paukštį, arklį, moterį ar visiškai abstraktią figūrą. 1957 metais retrospektyva Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejuje, sulaukė didžiulio dėmesio - vos per pirmąjį mėnesį joje apsilankė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Ši paroda išgarsino P. Pikaso vardą. Jis buvo nepaprastai produktyvus kūrėjas, palikęs daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių kūrinių.
Ginčytinas menininkas: požiūrio kaita
Nors Pikasas yra ryškus pavyzdys to, kas dabar vadinama žalingu vyriškumu, ir jo požiūris, elgesys yra visiškai pasenę, bet būtent dėl to turėtume jį ir prisiminti. Moterys buvo jo gyvenimo tema, jis dievino ir sunaikino jas, kūrė ir žemino - tiek paveiksluose, tiek gyvenime. Apie tai, kad žymusis ispanas į savo nesuskaičiuojamus meilės romanus, meilužes ir dvi sutuoktines nežvelgė pagarbiai, buvo seniai žinoma. Bet ilgą laiką toks Pikaso elgesys niekam neužkliuvo, priešingai - net labiau didino jo mitą. Kaip dažnai žymusis ispanas keitė savo tapybos stilių, taip dažnai keitė ir savo meilužes. Neretai jo kūriniai atrodė kaip santykių su moterimis istorijos atspindys. Pradžioje Pikaso partnerės vaizduojamos švelnaus įsimylėjimo spalvomis, pabaigoje - iškreiptų veido bruožų, piktos, kerštingos. Save ir savo seksualumą menininkas pateikia kaip mitologinį, stiprų Minotaurą - pabaisą, pusiau žmogų, pusiau jautį. Kai meilužė nusibosdavo, Pikasas ją palikdavo ir pakeisdavo kita. Šaltakraujiškai, žeminančiai ir mėgaudamasis jos kančia. Dešimtmečius Pikaso reiškiama neapykanta, neigiama nuostata moterų atžvilgiu buvo pagražinama ir nutylima. Bet požiūris į dailininko elgseną „MeeToo“ judėjimo pastangomis pasikeitė.
Birželio pradžioje Bruklino (JAV) muziejuje atidaryta paroda, kuri į Pikaso kūrinius žvelgia per feministinę perspektyvą. Komikė Hannah Gadsby jau 2018-aisiais į „YouTube“ įkeltu vaizdo įrašu į ispanų dailininko kūrybą pažvelgė kitaip: „Picasso sako, kad galima visas perspektyvas turėti vienu metu. Koks didvyris! Bet pasakykite man, ar kokia nors iš šių perspektyvų moteriška?“ Būtent tokios akistatos reikia Pikaso kūrybai. Jos negalima atmesti, bet būtina pažvelgti kritiškai ir atskleisti jo darbų kontekstą. Išdidus, valdingas, agresyvus ir net amoralus ispanų tapytojo elgesys remiasi sena kultūros istorijos nuostata, kad moteris tinkama tik kaip mūza arba modelis. Su tokia išankstine nuostata moterų atžvilgiu Pikasas nebuvo vienintelis. Beveik visa vyrų siurrealistų bendruomenė buvo sudaryta iš lytinį nukrypimą turinčių, dėl sekso pamišusių menininkų.
Pikasas mirė 1973 m. balandžio 8-ąją, palikęs per 50 tūkstančių kūrinių. Dailininkas daug dirbo, paskutinį savo paveikslą nutapė 1972-ųjų birželį, kai jam buvo jau 90 metų. Menas suteikė Pikasui gyvenimui prasmę.
tags: #pablo #picasso #moteris #su #naktiniais