XX a. paskutiniame dešimtmetyje neregėtai meno rinkoje išaugusios kainos padidino meno kūrinių vagysčių skaičių, o atsivėrusios Europos sienos palengvino nelegalią meno kūrinių apyvartą. Vien Vokietijoje kiekvieną dieną pagrobama po septynis meno kūrinius. JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) duomenimis, metinė nusikaltimų, susijusių su meno ir kultūros vertybėmis, apyvarta siekia 4,56 mlrd. eurų (6 mlrd. JAV dolerių). Interpolas skaičiuoja, kad tai ketvirta dažniausių nusikaltimų rūšis po prekybos narkotikais, ginklais ir pinigų plovimo.
Koks likimas ištinka meno kūrinius, kai jie dingsta iš visuomenės akiračio? Kas ryžtasi meno vagystėms, žinodamas, kad tokie šedevrai kaip Pablo Picasso paveikslas „Balandis su žaliaisiais žirneliais“ (1912) ar Henri Matisse’o „Pastoralė“ (1906), pavogti gegužės mėnesį Paryžiuje, niekada negalės rasti pirkėjų viešojoje meno rinkoje? Kaina padidėtų 2010-aisiais - tuo metu meno kūrinių vagims ypač sekėsi. Iš Mohamedo Mahmoudo Khalilo muziejaus Kaire rugpjūtį dingo Vincento van Gogho paveikslas „Vaza su gėlėmis“, vertinamas 42 mln. eurų. Tik įvykus vagystei paaiškėjo, kad iš 43 muziejaus salėse įrengtų apsaugos kamerų veikė vos septynios. Kiekvienas muziejuje eksponuojamas paveikslas privalėjo būti saugomas dar ir signalizacijos, tačiau ir ši buvo išjungta.
Prieš tai, 2010 m. gegužę, Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejuje (Musée d’Art Moderne de la Ville de Paris) vagys, išdaužę langą, išpjovė metalines groteles ir ramiai apvaikščioję muziejaus sales, pasirinko penkis moderniojo meno kūrinius: Pablo Picasso, Henri Matisse’o, Amedeo Modigliani, Georges’o Braque’o ir Fernando Légero darbus. Muziejaus darbuotojai vagystę pastebėjo tik kitą rytą. Vėliau paaiškėjo, kad ir šiame muziejuje signalizacija neveikė jau kelis mėnesius. Pavogti paveikslai ekspertų vertinami nuo 100 iki 500 mln. eurų. Meno kūrinių, kurie iki tol niekada nebuvo pasiūlyti meno rinkoje, tikslią vertę nustatyti sudėtinga. Vadovaujamasi tik lyginamuoju metodu, gretinant panašius darbus. Tačiau jei vieną dieną dingęs meno kūrinys staiga atsirastų, tiek pats vagystės faktas, tiek įgytas populiarumas jo kainą gerokai padidintų.
Įtraukia ir draudimo bendroves. Pernai Paryžiuje ir Kaire pavogti paveikslai iki šiol nesurasti. Tikimybė, kad jie kada nors atsiras, labai maža. Pasak Londone veikiančios asociacijos Prarastų meno kūrinių registro (The Art Loss Register) atstovų, surandama vos 12-15 proc. pavogtų meno vertybių. Jei jos surandamos, tai paprastai arba netrukus po vagystės, arba jau po daugybės metų. Kartkartėmis pasigirsta pranešimų apie keistomis aplinkybėmis surastus meno kūrinius. Regis, jie savaime atsirado kokiame nors apleistame bute ar miške - lyg būtų buvę slepiami tokiose niekam tikusiose slėptuvėse. Žinoma atvejų, kai neprofesionalus meno vagis, susigundęs dailiu ir prastai saugomu meno kūriniu, jį tiesiog pasiima su savimi. Tik išsinešęs pagaliau suvokia, ką padarė.
„Pavogti meno kūrinius nepalyginamai lengviau nei vėliau juos paversti pinigais“, - teigia meno ekspertai. Vagiui, neturinčiam reikiamų kontaktų juodojoje meno rinkoje, parduoti visiems atpažįstamus šedevrus beveik neįmanoma. Suvokęs tai, kai kurie vagys po pavykusios vagystės tiesiog atsikrato jiems nebereikalingų meno kūrinių - palieka juos viešose vietose. Tiesa, kūriniai, atsiradę tokiose keistose vietose, neretai slepia ir kitą scenarijų: nusikaltėlių ir nuskriaustųjų bendradarbiavimą. Meno kūrinius vagiančių ir reketu užsiimančių nusikalstamų grupuočių taikiniais neretai tampa ne pavogtų meno kūrinių savininkai, o draudimo bendrovės. Joms finansiškai apsimoka derėtis ir atsiskaityti su nusikaltėliais. Kad ir kokia didelė būtų prašoma kaina, ji beveik visada mažesnė už tą, kurią tektų sumokėti savininkui, jei meno kūrinys nebūtų surastas. Draudimo bendrovių pranešimai apie numatomą atlygį už suteiktą informaciją paprastai slepia žinutę vagims apie pasiryžimą derėtis.
Pirmiausia komplikuoja paiešką - tik retkarčiais pavogtos meno vertybės vėl išnyra viešojoje meno rinkoje. Didieji aukcionų namai „Sotheby’s“ ar „Christie’s“, saugodami gerą vardą ir prestižą, rūpestingai analizuoja parduodamų meno kūrinių kilmę. Čia parduoti neseniai pavogtus meno kūrinius labai sudėtinga. Mažesni aukcionų namai ir meno perpardavinėtojai paprastai neturi tarptautinių ryšių ir ne taip kruopščiai domisi kūrinio kilme.
„Jei meno kūrinio vagis nėra visiškas naujokas, jis nedelsdamas išveš pavogtą meno kūrinį į užsienį“, - teigia prof. Erikas Jayme, Hagos tarptautinės teisės akademijos viceprezidentas, tarptautinės teisės ir meno teisės ekspertas. Vos kirtus sieną, ima veikti jau kelių valstybių įstatymai: tos, kurioje meno kūrinys buvo pagrobtas, tos, kurioje jis atsidūrė, o galbūt ir dar vienos, kurios pilietis yra vagis… Padėtis iš karto tampa daug sudėtingesnė. Įvairiose šalyse skirtingai skaičiuojami ir senaties terminai, taikomi meno vertybių vagystėms. Būtent dėl šios priežasties dalis meno kūrinių ilgus metus laikomi slėptuvėse, laukiant naujos jų „gimimo“ valandos, kai legalizuoti nusikaltimą bus saugiau. Italija - vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje esama teisinių galimybių legalizuoti vogtą meno kūrinį. Tereikia įrodyti, kad pirkėjas jį įsigijo neturėdamas nusikalstamų ketinimų ir vadovavosi geros valios nuostatomis.
Kasdien iš muziejų, bažnyčių ir privačių kolekcijų Austrijoje pavagiama bent vienas meno kūrinys, Vokietijoje - septyni. Tikslių skaičių apie kitas šalis nėra, tačiau tikėtina, kad Prancūzijoje, Italijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje jie būtų gerokai didesni. Italija ir Prancūzija - valstybės, kuriose pavagiama daugiausia ir brangiausių meno kūrinių. Meno vertybės nuolat dingsta ne tik iš muziejų kolekcijų, bet ir iš menkai saugomų bažnyčių, rūmų ir vienuolynų.
Iki XVIII a. pabaigos tokios vagystės vis dar buvo tabu. Bažnytiniai lobiai atbaidydavo net didžiausius vagis, tikėjusius neišvengiama Dievo bausme. Tačiau net ir pavogus bažnytinio meno vertybes, nebūtų buvę įmanoma jų parduoti net ir perpardavinėtojams. Šiandien ši linija jau peržengta. Vagia ir saugotojai. Meno kūrinių nuolatinė stoka sukelia įtampą tarp saugotojų ir turtingų pirkėjų; daugelis vengia rimtai kalbėti apie dingstančias vertybes, o kartais net drąsiai tvirtina, kad apsaugos sistemos veikia geriau, nei iš tikrųjų rodo faktai.
1983 m.Budapešte pavogtas Rafaelio „Esterhazy Madonna“ paveikslas po poros metų rastas Graikijoje. Patys pavojingiausi meno vertybių vagys - gerai pasirengusios profesionalių nusikaltėlių gaujos. Jose jie verčiasi reketo, šantažo, mainais už kitus nusikaltimus. Ir tik retesniais atvejais jų naudojama tiesioginei prekybai juodojoje rinkoje. Teigiama, kad juodojoje rinkoje už meno kūrinius mokama vos 10 proc. tikrosios jų vertės. Originalai - už kopijų kainą. Žinovai teigia, kad pastaraisiais metais stiprėja tendencija Vakaruose pavogtus originalius meno kūrinius perparduoti Azijoje kaip geros kokybės jų kopijas. Originalaus kūrinio idėja ir jos vertės supratimas - išskirtinai Vakarų kultūros išugdyta ir čia puoselėjama vertybė.
„Mona Lizos“ vagystė - įvykis, kuris iš esmės sužadino visuomeninį susidomėjimą šedevru. 1911 m. rugpjūčio 21-23 dienomis Luvre dingsta Leonardo da Vinci paveikslas „Mona Liza“. Tarp įtariamųjų buvo ir Pablo Picasso, tačiau po dviejų metų įvykį išnarplio Vincenzo Perugia, Luvro darbuotojas, įsitikinęs, kad paveikslas privalo priklausyti Italijai. Dėl plataus žiniasklaidos dėmesio paveikslas netrukus tapo garsesnis, nors iš pradžių atrodė, kad jis gali būti laikomas laikinu praradimu. Po grįžimo į Luvrą Denizardas, restauravęs įtrūkimus, vėliau maskavo įbrėžimus, o paveikslas buvo saugomas stiklu. Tokiu būdu pradėjo formuotis pagarba šedevram, kuri išliko iki šių dienų.
Nors Monai Lizai vėliau buvo suteiktas kultūrinis „nacionalinio lobio“ statusas, šlovė išaugo ir dėl daugelio kitų įvykių. Pabaigus laiką, Da Vincis buvo laikomas genijumi, kurio įnašas į mokslą ir meną buvo plačiai pripažintas. XIX amžiuje daugelis mokslininkų išryškino jo gebėjimą tiksliai atspindėti gamtą naudojant sfumato techniką, o Monai Lizai suteikė papildomą, mistinį žvilgsnį. Tačiau daugelis modernių tyrėjų atkreipia dėmesį į tai, kad įsivaizduojama „originali“ Mona Liza ir jos kilmė yra sudėtingesnė tema. Paveikslo kilmė ir jo įsigijimo istorija vaikšto tarp mokslinių diskusijų ir visuomenės žiniasklaidos linksmų legendų.
Paskutinis elementas - V. Perugios istorija: kaip paveikslas, kurio buvo nusikaltęs, buvo grąžintas į Luvrą. Po ilgų metų paveikslas grįžo į savo namus ir įkvėpė tolesnį kultūrinį dialogą apie visą menininkų kūrinių svarbą. Ši istorija padėjo iliustruoti, kad meno kūriniai gali būti ne tik finansiniai objektai, bet ir kultūriniai simboliai, kuriuos saugo visuomenė ir teisės institucijos, o kartais - ir kriminaliniai mechanizmai, kurie keičia jų likimą.
2009-2019 metų laikotarpiu keičiasi požiūris į meno saugojimą: Lietuvoje ir pasaulyje vis daugiau diskusijų apie tarptautinį kilmės tikrinimą, skaidrumą ir teisėtą prekybą meno kūriniais. Nors „Mona Liza“ likimas liks simbolinė išgyvenimo istorija, modernios muziejų saugumo praktikos - nuo signalizacijų iki nuolatinės ekspozicijos priežiūros - rodo, kad didžiausia laimė - išvengti vagystės, o ne tik jos atstatymas.
Populiariausi vardai: Picasso, Mona Liza ir jų įtaka
Aut. Leonardo da Vinci šį paveikslą nutapė prieš daugiau nei 500 metų, tačiau jis niekada nebuvo kapitaliai restauruotas. Tiesa, konservacija buvo atliekama nuolat. Dar XVI amžiaus pabaigoje pastebėta, kad paveikslą dengiančiais lakas tamsėja. „Monna Lisa“ pirmą kartą nuvalyta ir perlakuota 1809 metais. Gali būti, kad tada „Gioconda“ prarado antakius ir blakstienas. Problema tame, kad da Vinci ne kartą taisė ir pildė paveikslą. Kartą „Mona Lisa“ valymas nublukino viršutinį sluoksnį ir moteris neteko antakių bei blakstienų. Tai iliustravo, kaip restauracijos darbas keičia suvokimą apie meno kūrinį.
Deja, daugelio šedevrų vagystės yra susijusios su aukso amžiaus reputacijų ir saugotojų klaidomis: signalizacijos neveikimas, erdvės skaitmeniniai trūkumai, ir sudėtingos teisinės situacijos pereinant sienas tarp valstybių. Nors žinomi atvejai ne tik žavi, bet ir įspėja - saugumas turi būti visapusiškas, o kilmės tikrinimas būtinas siekiant užkirsti kelią nelegaliai prekybai.
„Mona Liza“ - ikoninis pavyzdys, kuris iš pradžių buvo nežinomas, o vėliau tapo vienu stipriausiai pripažintų meno kūrinių pasaulyje. Šiame tekste pateikiama gili įžvalga apie pavogtus šedevus, jų kilmę ir saugojimo praktiką, kuri verčia mus suvokti, jog kultūriniai paveldo objektai turi būti apsaugoti ne tik materialiai, bet ir simboliškai. Tuo pačiu įvykiai iš Paryžiaus ir Luvrų atspindžiuojantys platesnį migracijų ir ekonominių motyvų kontekstą skatina diskutuoti apie globalią meno rinkos ateitį.
Pavogtų šedevrų ateitis ir jų įtaka kultūrai
Meno kūrinių vagystės dažnai iššaukia pasipriešinimą ir naują požiūrį į jų apsaugą. Herbai, draudiminės bendrovės ir aukcionų namai glaudžiai bendradarbiauja, siekdami nustatyti kilmę ir užkirsti kelią nelegaliam pardavimui. Tačiau rizikos išlieka, nes kai kurios vagių grupuotės veikia pagal tarptautinius tinklus, o brangiausi kūriniai dažnai tampa prekėmis su dideliu valdomu rizikos profiliu.
Taigi rizikos ir iššūkiai sudaro dinamiką, kurią kultūros institucijos stengiasi įveikti naudodamos modernias technikas, pavyzdžiui, blockchain tipo kilmės įrodymus, kuriant skaidrią ir patikimą menų prekybos aplinką. Taip pat augantis dėmesys tarptautiniam kilmės tikrinimui ir muziejų saugumo tobulinimui skatina platesnį dialogą apie kultūros paveldo apsaugą ir etinius šaltinius.