Automobilių savininkai dažnai linkę taikyti supaprastintą aušinimo skysčių (antifrizo) klasifikaciją pagal spalvą, manydami, kad mėlynas yra „tosolas“, žalias - G11, o raudonas - G12. Toks požiūris yra labai paviršutiniškas, o nuomonė, kad vienodos spalvos antifrizai yra identiški ir juos galima maišyti, yra visiškai neteisinga.
Tarptautiniai standartai, tokie kaip ASTM D3306 ir ASTM D4985, nereguliuoja antifrizo spalvos. Visi antifrizai iš prigimties yra bespalviai, o juos dažo gamintojai, siekdami atskirti skirtingas produkcijos rūšis. Pagrindiniai skirtumai tarp antifrizų yra ne spalva, o jų savybės, kurias lemia sudėtis: dauguma gaminami etilenglikolio pagrindu, rečiau - propilenglikolio, ir skiriasi priedų - korozijos inhibitorių - paketai.
Antifrizų ženklinimas ir klasifikacija
Tarptautinė antifrizų ženklinimo sistema su raide „G“ pradėjo formuotis „Volkswagen“ koncerno iniciatyva. Laikui bėgant, ši sistema tapo plačiai paplitusi. Ženklinimas „VW coolant G11“ ir „VW coolant G12“ buvo pirmieji. „Volkswagen“ parengė G11 klasės skysčių standartą VW TL 774, kuris vėliau tapo vienu iš visuotinių dokumentų. Naujesni aušinimo skysčiai žymimi tais pačiais žymenimis, pridedant papildomus indeksus (D, F, G, J).
G11 ir „Tosol“
Antifrizai, žymimi kaip G11, gaminami pagal tradicinę technologiją ir sudėtyje turi priedų paketą, kurio pagrindą sudaro neorganinių rūgščių druskos: silikatai, nitritai, nitratai, aminai, boratai, fosfatai. Jie taip pat gali būti ženklinami kaip „Conventional coolants“ (įprastiniai aušinimo skysčiai) arba IAT („Inorganic Acid Technology“).
„Tosol“ yra prekės ženklas, sukurtas dar Sovietų Sąjungos laikais. Nors iš esmės jį galima priskirti G11 klasei, „Tosol“ sudėtyje gali būti boratų, fosfatų, aminų ir nitritų, kurie pagal VW standartą neturi būti naudojami G11 klasės antifrizuose.
Šie antifrizai sudaro apsauginį sluoksnį metaliniuose paviršiuose, kurio storis gali siekti 0,5 mm, tačiau tai sumažina šilumos perdavimo efektyvumą iki 50 %. Dėl silikatinių inhibitorių savybių praradimo, G11 klasės antifrizą rekomenduojama keisti kas 1-3 metus.
G12 antifrizas
G12 antifrizas gaminamas organinių karboksirūgščių pagrindu ir atitinka standartą VW TL 774 D. Jis žymimas kaip OAT („Organic Acid Technology“). Dažniausiai būna raudonos spalvos, o jo eksploatavimo trukmė siekia iki penkerių metų. Karboksilatiniai inhibitoriai reaguoja tik su korozijos židiniais, skirtingai nuo silikatų, kurie sudaro vientisą plėvelę.
G12+ ir G12++
G12+ yra modifikuotas karboksilatinis antifrizas, atitinkantis VW TL 774 F standartą. Dažniausiai būna violetinės spalvos. Teoriškai jį galima maišyti su G11 ir G12, tačiau tai gali pabloginti antikorozines savybes, todėl tokį mišinį rekomenduojama keisti anksčiau.
G12++ gaminamas pagal „Lobrid“ arba „Bipolar“ technologiją, į jo sudėtį įeina organiniai inhibitoriai ir silicio junginiai. Atitinka VW TL 774 G standartą, patvirtintą 2010 m., ir pasižymi padidinta virimo temperatūra (iki 135 °C). Gali būti violetinės spalvos ir yra leidžiama maišyti su G11, G12 ir G12+. Rekomenduojamas daugeliui automobilių, pagamintų po 2008 m.
G13
G13 antifrizas, siekiant didesnio ekologiškumo, gaminamas iš glicerino, į kurį įmaišomas organinių priedų paketas. Atitinka VW TL 774 J standartą, gali būti violetinės spalvos. Jo eksploatavimo trukmė ne mažesnė nei penkeri metai. Rekomenduojamas naujesniems automobiliams.
Pagrindinės aušinimo skysčio savybės
Kokybiškas aušinimo skystis privalo pasižymėti bent trimis svarbiomis savybėmis:
- Neužvirti: Gero aušinimo skysčio virimo temperatūra turėtų būti ne mažesnė nei 107°C.
- Neužšalti: Kristalizacijos arba užšalimo temperatūra neturi būti aukštesnė nei -35°C.
- Apsaugoti aušinimo sistemą: Svarbi apsauga nuo korozijos ir kavitacijos (garų ar burbuliukų susidarymo).
Chemiškai agresyvus skystis gali sukelti nuosėdų susidarymą, užkimšti sistemos kanalus ir pabloginti jos darbą. Burbuliukų sproginėjimas iš metalo išplėšia mažiausias daleles, taip pat pažeisdamas aušinimo sistemą.
Aušinimo skysčių sudėtis ir priežiūra
Aušinimo skysčiai gaminami iš monoetilenglikolio, į kurį dedami nuo korozijos apsaugantys ir putojimą stabdantys priedai, dažai ir specialiai apdorotas vanduo. Vandens kokybė yra itin svarbi, siekiant išsaugoti aktyvius korozijos inhibitorius ir apsaugoti sistemą nuo apnašų. Todėl koncentruotą antifrizą būtina skiesti tik distiliuotu vandeniu.
Maišymo rekomendacijos
Nors skirtingų antifrizų maišyti nerekomenduojama, jei vis dėlto kyla poreikis, reikia atkreipti dėmesį į sudėties panašumą. Į karboksilatinį antifrizą pilkite karboksilatinį, į hibridinį - hibridinį ir taip toliau. Geriausia papildyti sistemą to paties gamintojo antifrizu. Jei reikia papildyti nedidelį kiekį skysčio (100-300 ml), galima įpilti distiliuoto arba filtruoto vandens. Tai geriau nei maišyti skirtingus antifrizus, nes vandens įpylimas grąžins antifrizo užšalimo temperatūrą į ankstesnį lygį, nes antifrizo kiekis sistemoje mažėja daugiausia dėl išgaruojančio vandens.
Automobilių detalių specialistai pabrėžia, kad aušinimo skysčių spalva pati savaime nieko nereiškia. Gamintojai naudoja skirtingas spalvas, kad atskirtų savo produkcijos rūšis. Tačiau skirtingų spalvų ar gamintojų skysčių maišyti nepatartina. Jei kelionės metu teko papildyti skysčio rezervuarą, pasiekus kelionės tikslą rekomenduojama pakeisti visą aušinimo skystį, taip išvengiant skirtingų korozijos inhibitorių tarpusavio reakcijų.
Pasirinkimo ypatumai ir standartai
Renkantis aušinimo skystį svarbu atsižvelgti į tarptautinius klasifikavimo standartus, nurodytus etiketėje, o ne tik į spalvą. Dažniausiai aušinimo skysčiai klasifikuojami pagal „Volkswagen“ AG TL774 standartą (G11, G12, G12++, G13). Taip pat egzistuoja ir kitos klasifikacijos, pavyzdžiui, pagal „Basf Glysantin“ sistemą (G48, G30, G40, GG40).
Pigiausias, dažniausiai žalias, aušinimo skystis paprastai gaminamas glicerino pagrindu ir nėra klasifikuojamas. G11 (geltonas) skirtas senesniems automobiliams, pagamintiems iki 1997 m., ir rekomenduojama jį keisti kas 3 metus. G12, G12+ (raudonas) ir G12++ (violetinis) skirti naujesnės kartos varikliams ir yra prailginto veikimo (long-life) aušinimo skysčiai, keičiami kas 5 metus. G13 (violetinis) pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip G12++, tačiau sudėtyje turi glicerino, yra draugiškesnis gamtai ir brangesnis, pasižymi sustiprinta aliuminio apsauga.
Reikėtų vengti įvairių priedų, valančių sistemą ar stabdančių nuotėkį, nes jie gali pakenkti vandens siurbliui ir visai aušinimo sistemai. Reguliarus aušinimo skysčio keitimas pagal gamintojo rekomendacijas yra būtinas, nes laikui bėgant antikoroziniai priedai praranda savo savybes.
Standartų svarba
ASTM D3306 ir ASTM D6210 yra dažniausiai naudojami pramoniniai standartai. ASTM D3306 apima pagrindines aušinimo skysčio savybes, tokias kaip užšalimo ir virimo temperatūra. ASTM D6210 apima D3306 testus ir papildomus bandymus, vertinančius aušinimo skysčio veikimą sunkiomis sąlygomis, įskaitant apsaugą nuo kavitacijos ir apnašų ant karštų paviršių.
Nors kai kurios naujesnių klasių (pvz., G13) specifikacijos yra suderinamos su ankstesnėmis, rekomenduojama pilti tokio paties tipo aušinimo skystį, kuris jau yra sistemoje, siekiant išvengti galimo apsaugos nuo korozijos praradimo.
Dažnai pasitaikančios klaidos ir rekomendacijos
- Maišymas pagal spalvą: Spalva yra tik gamintojo žymėjimas, o ne kokybės rodiklis.
- Skirtumo tarp „Tosol“ ir G11 ignoravimas: Nors panašūs, sudėtyje gali skirtis tam tikri priedai.
- Nesilaikymas gamintojo rekomendacijų: Visada vadovaukitės automobilio gamintojo nurodymais dėl aušinimo skysčio tipo ir keitimo intervalų.
- Nenaudojimas distiliuoto vandens: Koncentruotas antifrizas turi būti skiedžiamas tik distiliuotu vandeniu.
- Pasitikėjimas nepatikimais priedais: Vengti įvairių papildomų priedų, kurie gali pakenkti sistemai.
Aušinimo skysčio lygis turėtų būti tikrinamas bent kartą per 6 mėnesius. Jei pastebimi aušinimo skysčio nuotėkio ženklai (spalvota balta dėmė po automobiliu), užsidega lemputė, rodanti žemą aušinimo skysčio lygį, arba neveikia salono šildytuvas, būtina nedelsiant patikrinti aušinimo sistemą.
