Naujosios Vilnios istorija yra glaudžiai susijusi su geležinkelio atsiradimu ir pramonės plėtra. Šiandieninė Naujoji Vilnia, esanti 54°41′58″ š. pl. 25°25′15″ r. ilg., gyvena savo unikalų gyvenimą, tačiau jos praeitis atskleidžia daugybę įdomių faktų.
Geležinkelio stotis ir miesto gimimas
Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1871-1873 m. laikotarpiu, pastačius stoties rūmus ir geležinkelio atšaką nuo linijos Sankt Peterburgas - Varšuva link Minsko, pradėjo kurtis geležinkelio gyvenvietė. Patogi strateginė padėtis paskatino pramonės plėtrą. Žymiausi XIX a. pabaigos investuotojai - broliai Mozeriai iš Šveicarijos įkūrė mezginių fabriką, o vokietis Emil Possehl - didžiausią pasaulyje dalgių fabriką, metalo apdirbimo įmonę. Iki 1903 m. miestelis jau turėjo iki 10 000 gyventojų ir jam buvo suteiktas miesto statusas.
1860-1862 m. nutiesus geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis buvo pavadinta rus. Новая Вилейка. Toks pavadinimas labiau siejosi su Vilniaus gubernijos miestu Vileika, kuris buvo už 100 km į rytus nuo šios stoties. Vileika - tai slaviškas maloninę reikšmę turintis vedinys iš Neries slaviško pavadinimo Vilija. Dėl kalbų maišymo apslavėjusių vietos gyventojų taip vadinama ir Vilnios upė. Tad naujoji geležinkelio stotis pavadinta pro šalį tekančios upės slavišku vardu Vileika, tik prie jo pridėtas pažyminys Naujoji (rus. Новая).
1904 m. buvo pavadinta kaip Novovileiskas (rus. Нововилейск), vėliau lietuviškai vadinta Nauja Vilnia. XX a. Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Pirmąjį fabrikėlį, gaminusį popierių, čia veikė apie 1630 m. Tapo miesteliu XIX a. 2-ojoje pusėje, 1860 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, miestelyje apsigyvenus geležinkelininkams. XIX a. pabaigoje buvo įkurti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai.
1903 m. balandžio 2 d. pirmąkart gavo miesto teises (minima kaip rus. ново-Вилейск), visų pirma dėl pramonės išvystymo.
Tuo metu veikė medžio apdirbimo, odų, mielų, popieriaus, peilių ir pasagvinių fabrikai. Sovietmečiu pramonės plėtra atsinaujino, atsirado sunkioji pramonė, staklių gamyba, tačiau 1957 m. buvo panaikintos miesto teisės, Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus.
Mokyklos istorija Naujojoje Vilnioje
Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazija, įsikūrusi Rugiagėlių g. 15, yra svarbus Naujosios Vilnios švietimo istorijos liudininkas. Mokyklos pastatas pastatytas 1951 m., o 1952-1954 m. veiklos pradžioje ji vadinosi Vilniaus 2-ąja vidurine mokykla. Po Naujosios Vilnios prijungimo prie miesto 1958 m. ji gavo Vilniaus 26-osios vidurinės mokyklos pavadinimą.
1967 m. pastatytas keturių aukštų priestatas, kuris šiandien yra pagrindinė mokyklos dalis. 1976 m. pastatyta sporto salė. 1993 m. mokykla pakeitė savo vardą, Pedagogų taryba globėju pasirinko rašytoją J. I. Kraševskį. Nuo 1993 m. rugsėjo mokykloje vienintele dėstoma kalba liko lenkų.
1994 m., minint mokyklos 50-ties metų jubiliejų, mokyklai iškilmingai įteikta vėliava.
Naujosios Vilnios istorinės transformacijos
1911 m. pastatyta neogotikinio stiliaus Naujosios Vilnios šv. Kazimiero bažnyčia. 1920 m., Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, dauguma fabrikų buvo uždaryti. 1933 m. prie miesto prijungti 5 kaimai (Jabłonówka, Wierzby Polskie, Poręby Górańskie, Żwirble Dolne, Żwirble Górne) iš Mickūnų valsčiaus.
Naujoji Vilnia Lietuvai grąžinta 1939 m. kartu su Vilniumi. 1940-1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Čia buvo paskutinė stotelė Lietuvoje. Šiems įvykiams atminti pastatytas paguldytas kryžius ir garvežys su vagonais.
1941-1942 m. per Vokietijos okupaciją miestelyje veikė TSRS karo belaisvių stovykla, kurioje žuvo apie 5000 žmonių. Stovyklos aukos buvo laidojamos Naujosios Vilnios karo belaisvių kapinėse. 1944 m. liepą per TSRS ir Vokietijos kariuomenių kovas Naujoji Vilnia sudegė, atstatyta po karo.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nors 1947 m. lapkričio 12 d. Naujoji Vilnia buvo prijungta prie Vilniaus, bet 1950 m. vėl gavo atskiro miesto teises (rajoninio pavaldumo). 1952 m. gruodžio 22 d. miestas (kaip Nauja Vilnia) gavo srities pavaldumo teises.
Iki 1990 m. veikė „Neries“ žemės ūkio mašinų, „Žalgirio“ metalo staklių, „Spalio“, „Spalio 40-mečio“, „Statybos apdailos mašinų“ gamyklos, vyno darykla. XX a. 8-9 dešimtmetyje pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų.
Po nepriklausomybės atgavimo, žlugus nekonkurencingai pramonei, atsirado socialinių, nedarbo problemų, integracijos klausimų. Didžiulės pramoninės teritorijos tapo nenaudojamos. Iki 2001 m. gyventojų skaičius smuktelėjo iki 33 000, bet pagaliau stabilizavosi, atsirado naujų įmonių, pramonės šakų.
Lavoriškių mokyklos istorija
Oficiali Lavoriškių mokyklos veiklos pradžia - 1899 metai, remiantis 1904 m. publikuotu „Отчетные ведомости о начальных училищах Виленского уезда за 1904 год“ (Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA F.568 Ap.1 b. 1412, (61-63 a. pus.))). Nuo 1899 metų mokykla Lavoriškėse įgijo liaudies mokyklos statusą. Lavoriškių liaudies mokyklos apylinkėse buvo 28 kaimai.
Iš pradžių mokykla buvo įsikūrusi Mickūnų seniūnijos valdžios išnuomotame pastate. Pirmasis mokytojas, paminėtas istoriniuose šaltiniuose, buvo Janas, Gžegožo Jurčiko sūnus, dirbęs mokykloje nuo 1899 m. rugsėjo 1 d. Kadangi dauguma mokinių išpažino Romos katalikų tikėjimą, tikybą mokykloje dėstė kunigai Josifas Mironas ir Vladimiežas Markievičius.
1901 metais mokyklai priklausančiose žemėse (300 kvadratinių pėdų) iškilo naujas, valstybės bei vietos gyventojų lėšomis pastatytas pastatas. Pastatą sudarė penkios patalpos: mokytojų kambarys, miegamasis vaikams, ugdymo patalpos ir mokyklos inventoriaus sandėlis.
1919 metais įsteigta Viešoji visuotinė Lavoriškių mokykla, kurioje ugdymas vyko lenkų kalba. Iš pradžių mokykla buvo dvimetė, vėliau - keturmetė. Nuo 1932 m. mokykloje veikė trys klasės. Tuo laikotarpiu 3-4 klasėse mokėsi 12 mokinių, o 1-2 - 23 mokiniai. 1927-1939 m. mokykla plėtėsi, joje buvo jau 5 klasės.
1937 m. lapkričio 15 d. Viešoji visuomeninė keturių klasių Lavoriškių mokykla reorganizuota į viešąją II pakopos mokyklą. Iki 1938 m. vaikų, besimokančių Lavoriškėse, tėvai rašė prašymus reorganizuoti mokyklą į septynmetę (III pakopos) mokyklą.
Vadovaujantis Naujosios Vilnios rajono Darbininkų deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 222 „Dėl Rukainių ir Lavoriškių septynmečių mokyklų reorganizavimo į vidurines mokyklas“, 1955 m. balandžio 28 d. mokykla buvo reorganizuota į vidurinę. 1962 metais šalia senojo mokyklos pastato iškilo keturių klasių priestatas ir koridorius.
Muzikinio ugdymo istorija
1965 m. pradžioje įkurta Vilniaus vaikų muzikos mokykla Nr. 2, o 1994 m. rugsėjo 27 d. ji buvo perregistruota Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos pavadinimu, žymint savo istorijos pradžią. Jai vadovavo Irena Palionienė (1965-1969 m.), Gytis Savickas (1970-1971 m.), Juozas Eimanavičius (1971-1973 m.), žymus dainininkas Jonas Girijotas (1973-2001 m.), profesorius Ričardas Sviackevičius (2001-2023 m.). Nuo 2023 m. direktorius yra prof. R. Sviackevičius.
Mokyklos istorija minima ir per įvairius renginius, pavyzdžiui, profesoriaus R. Sviackevičiaus vadovaujamas styginių instrumentų kamerinis orkestras su solistėmis Egle Labanauskaite ir Eva Šturo yra koncertavęs LR prezidento Gitano Nausėdos ir kitų svarbių asmenų akivaizdoje.
Naujosios Vilnios demografinė ir urbanistinė raida
N. Vilnios istorijos pusė yra Rokantiškės. Būtent taip vadinosi vakarinė dabartinės N. Vilnios teritorija. XVI a. rezidencinės pilies liekanos, palaidotos pilies kalno viršūnėje, mena tuos laikus. 1655 m. karo su Maskvos kunigaikštyste metu pilis buvo užimta, sugriauta ir nebeatstatyta.
Nors N. Vilnia gyvuoja tik antrą šimtmetį, ji išsaugojo savitą atskiram miestui būdingą struktūrą. Tai vyksta dėl natūralaus gamtinio barjero - miškų masyvo ir atotrūkio nuo miesto centro. Skirtingi kvartalai ir užstatymas išliko iki šių dienų. Ryškiausi: centrinė dalis su buvusiu kino teatru ir geležinkelio stotimi; Parko gatvės daugiabučių mikrorajonas; Trumpa Kojelavičiaus g. atkarpa su senamiesčiui būdingu užstatymu; pramoninė teritorija tarp geležinkelio ir Vilnelės; Arimų g. pramonės zona; pilies kalnas; Gerovės parkas, senoji šiaurinė sodybinė dalis prie bažnyčios, buvę Sodelių, Verbų, Užkiemių, Žvirblių kaimai; Kučkuriškės; Žaliakalnis; Kalno g. kvartalas (vietinių tebevadinamas lenk. „Poręby“); Arimų, Ateities, Šiaurės, Uosių, Eglinės ir Ivaniškių sodų bendrijos.
XX a. 8-9 dešimtmetyje pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų. Po nepriklausomybės atgavimo žlugus nekonkurencingai pramonei atsirado socialinių, nedarbo problemų, integracijos klausimų. Didžiulės pramoninės teritorijos tapo nenaudojamos. Iki 2001 m. gyventojų skaičius smuktelėjo iki 33 000, bet pagaliau stabilizavosi, atsirado naujų įmonių, pramonės šakų.
Dalis teritorijos jau turi miesto kanalizacijos ir vandentiekio tinklus. Komunikacijos pakankamai neblogai išvystytos, taigi paskutinė kliūtis tvarkingoms, asfaltuotoms gatvėms panaikinta. Asfalto trūkumas didesnio apkrovimo gatvėse yra rimta problema, nes vasara keliai labai dulkina, visur tvyro nuolatinis smogas.
Dviračių takų tinklas neišvystytas. Pačiame rajone dviračiu galima gana saugiai važinėti ramiomis gatvelėmis, tačiau susisiekti su Vilniaus centru, Galgiais, Kairėnais ar Grigaičiais ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Šiuo metu dviratininkai važiuoja automobiliams skirtoje juostoje visiškoje tamsoje.
N. Vilnios centrinėje dalyje be buvusio kino teatro, dailės mokyklos ir stoties gausu pramonės pastatų. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą numatoma šios teritorijos konversija į gyvenamąją bei kitas paskirtis - svarbų lokalinį centrą. Atgaivinus šią teritoriją bei apjungus pėsčiųjų srautais apleistą senamiestį su centru, teritorija įgautų daugiau patrauklumo.