Eismas gatvėse ir keliuose, kartais lyginamas su simfonija, kurioje kiekvienas dalyvis atlieka savo partiją, reikalauja griežto reguliavimo, kad būtų išvengta disonanso ir nelaimingų atsitikimų. Šis straipsnis nagrinėja eismo reguliavimo raidą Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant Pirmajai Lietuvos Respublikai ir vėlesniam tarybiniam laikotarpiui, apžvelgiant įstatymus, taisykles ir policijos vaidmenį.
Eismo reguliavimo ištakos ir raida Lietuvoje
Ankstyvasis periodas ir rusiškų įstatymų paveldas
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš pradžių nebuvo skubama kurti naujų eismo įstatymų. Šalis perėmė Rusijos imperijos įstatymus, reglamentavusius eismą ir susistemintus 12-ajame Rusijos imperijos įstatymų tome. Šiuose įstatymuose dėmesys buvo skiriamas savitoms imperijos ir jos regionų problemoms, o patys judėjimo principai aprašyti labai glaustai. Nepriklausomoje Lietuvoje egzistavo tik vienas šio įstatymų sąvado tomas, kas apsunkino taisyklių platinimą.
Išsamių taisyklių ir įstatymų trūkumas nebuvo didelė problema, kol judėjimas Lietuvos keliais ir gatvėmis nebuvo pernelyg intensyvus. Tačiau Pirmaisiais pokario metais atsigaunant ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, Lietuvoje daugėjant motorinių transporto priemonių, problema imta spręsti vietos lygmeniu.
Centralizuoto reguliavimo pradžia ir "Sauskeliais naudotis įstatymas"
Trečiojo dešimtmečio pirmojoje pusėje atskirų miestų ir apskričių viršininkai ėmė skelbti privalomus įsakymus eismo dalyviams, pirmiausia - motorinių transporto priemonių vairuotojams. Nors atskirų apskričių viršininkų įstatymai savo turiniu labai nesiskyrė, netolygi motorizacija ir administracinės problemos, kylančios judant tarp apskričių, vedė prie bendro judėjimą reglamentuojančio įstatymo paskelbimo.
Tokiu tapo 1929 metais išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“. Pirmajame jo paragrafe buvo skelbiama, kad šiuo įstatymu reguliuojamas susisiekimas visais sausumos keliais, išskyrus geležinkelius. Kitais įstatymo paragrafais buvo reglamentuota automobilių ir motociklų registravimo ir apmokestinimo tvarka, įvesti dviejų rūšių vairuotojo pažymėjimai (asmeninėms reikmėms bei verslui) ir vairuotojų egzaminai, taip pat numatyta atsakomybė už įstatymo nesilaikymą ir nelaimingus atsitikimus kelyje. Įstatyme numatytos ne tik centrinės, bet ir vietos valdžios atsakomybės - ji buvo atsakinga už atskiruose miestuose veikiančių autobusų ir taksi taisyklių skelbimą.
Tikslios mokesčių normos buvo apibrėžtos atskirai išleistose taisyklėse. Jų dydis priklausė nuo motorinės transporto priemonės tipo (lengvasis ar sunkusis automobilis, autobusas ar motociklas), jo panaudos formos (verslui ar asmeninėms reikmėms) ir atitinkamo kriterijaus (arklio galių, taros talpumo arba keliamosios jėgos). Verta pabrėžti, kad pagal 1929 metų įstatymą už naudojimąsi keliais apmokestintos buvo tik motorinės transporto priemonės ir verslui naudojami sunkieji vežimai, kurie vargu ar galėjo sudaryti didžiąją dalį naudojamų vežimų.
Motorinės transporto priemonės taip pat nebuvo pagrindinės kelių eismo dalyvės (ypač mažiau motorizuotoje provincijoje) - jų 1929 metais Lietuvoje buvo įregistruota tik 2 336. Todėl negalima teigti, kad apmokestinimas buvo proporcingas visiems keliais besinaudojantiems dalyviams. Motorinių transporto priemonių apmokestinimo klausimas buvo aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje, ypač sparčiausiai besimotorizuojančiose valstybėse, iškildamas diskusijų apie automobilių ir geležinkelių konkurenciją kontekste. Vienas iš pagrindinių argumentų apmokestinant automobilius buvo tas, kad jie nemokamai naudojosi sausumos keliais - valstybės lėšomis kuriamu ir prižiūrimu bendruoju gėriu.
Taisyklių detalizavimas ir policijos vaidmuo
Buvo paskelbtos ir „Sauskeliais naudotis įstatymui vykdyti taisyklės“. Jose nustatyti techniniai reikalavimai motorinėms transporto priemonėms, jų registracijos ir ženklinimo, vairuotojo teisių įgijimo ir važinėjimo bei šių taisyklių vykdymo priežiūros tvarka. Techniniai reikalavimai bandė užtikrinti, kad Lietuvos sausumos keliuose būtų eksploatuojamos tvarkingos ir papildomo pavojaus nekeliančios transporto priemonės. Automobilių registravimas tapo papildoma mokesčių forma, o automobilių ženklinimas - kontrolės mechanizmu, leidžiančiu užtikrinti atsakomybę įvykus nelaimingam atsitikimui.
Šoferio teisių, t. y. vairuotojo pažymėjimo, įgijimas turėjo užtikrinti, kad motorines transporto priemones eksploatuoti gali tik tai mokantys daryti asmenys. Vairavimo egzaminus nuo įstatymo paskelbimo dienos pradėjo organizuoti Vidaus reikalų ministerija. Iki tol analogiškus leidimus išduodavo apskrities viršininkas, tačiau nėra žinoma, ar jis organizavo ir egzaminus. Centralizuota egzaminavimo sistema leido užkirsti kelią potencialiai korupcijai ar piktnaudžiavimui.
Taisyklėse nurodyta, kaip vairuotojas turi elgtis kelyje su savo transporto priemone: numatyta sustojimo ir stovėjimo keliuose tvarka, nustatytas maksimalus greitis skirtingiems eismo dalyviams ir kt. Verta paminėti, kad keliuose paragrafuose nurodytos taisyklės vairuotojui kaip atskiros profesijos atstovui, pavyzdžiui, kad veždamas keleivius negali su jais kalbėti ar rūkyti. Taisyklėse taip pat numatyta, kad jų vykdymą prižiūri policija.
Apibendrinant pirmąsias Lietuvoje paskelbtas kelių eismo taisykles, reikia konstatuoti, kad jos apėmė pagrindinius iki tol paskelbtų judėjimą reglamentavusių įsakymų punktus, smarkiai išplėtė mokesčių bazę, o priežiūrą ir vykdymą centralizavo iš esmės vienos ministerijos rankose. Tiesa, tam tikrų atsakomybių palikta ir apskritims bei savivaldybėms, kurios vykdė transporto priemonių registraciją ir už tai gaudavo 50 % nuo mokesčių, sumokėtų už naudojimąsi sausumos keliais. Nepaisant to, aišku, kad „Sauskeliais naudotis įstatymas“ buvo orientuotas tik į motorines transporto priemones, lyg judėjime nedalyvautų kitų dalyvių.
Lietuvos policijos istorijos tyrimai ir apdovanojimai
2020 m. vasario 13 d. buvęs Šiaulių policijos ilgametis darbuotojas, vadovas, vėliau teisėjas Alfredas Vilbikas knygos antrąją dalį skyrė Lietuvos policijos šimtmečiui. Daugelio leidinių ir knygų, susijusių su teisėsauga Lietuvoje, autorius, bendraautoris ir sudarytojas A. Vilbikas, pristatydamas knygą, pabrėžė, kad leidinio tikslas - supažindinti visuomenę su policijos istorija Šiaulių miesto ir Lietuvos įvykių kontekste, užfiksuoti Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento, Šiaulių policijos 1990-2010 metų struktūras ir ten dirbusius darbuotojus.
Autoriaus teigimu, Lietuvos policijos istoriją pateikti iš komisariato pareigūno pozicijos jį paskatino suvokimas, kad Šiaulių politikai, pareigūnai ir gyventojai prisidėjo kuriant visos nepriklausomos Lietuvos policiją. Knygoje užfiksuotos Šiaulių miesto policijos komisariato, Vyriausiojo policijos komisariato ir atskirų tarnybų istorijos. Dirbę ar dirbantys policijoje, knygoje ras užrašytus savo ir pažįstamų vardus bei eitas pareigas, nes pabaigoje autorius pateikia 1990-2010 m. dirbusių darbuotojų sąrašus. Pristatyme knygą įvertino ir autoriui už didelį darbą dėkojo Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, Šiaulių apskrities policijos vadovai, Lietuvos policijos veteranų asociacijos pirmininkas Vytautas Navickas, kartu atvykę Ramutis Oleka ir Stasys Bunokas, Tarptautinės policijos asociacijos nariai, LR Seimo nariai, Šiaulių savivaldybės atstovai ir darbuotojai.
tags: #neblaiviu #vairuotojai #tarybiniais #metais #istorija