Nacionalsocializmo istorija ir ideologija

Nacionalsocializmas (vok. Nationalsozialismus, Nazismus, dar vadinamas hitlerizmu pagal svarbiausio ideologo Adolfo Hitlerio pavardę) - XX a. pradžios naujas politinis judėjimas ir ideologija. Ji susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vokietijoje po pralaimėjimo vokiečių tauta buvo emociškai sukrėsta, nuginkluota, suvaržyta ūkinė, politinė ir karinė veikla.

Nacionalsocializmo ideologijos charakteristikos ir formavimasis

Nacionalsocializmo šaknys glūdėjo Prūsijos karingume ir disciplinoje bei vokiečių romantizme - mistinėje praeityje. Jam įtakos turėjo J. G. Fichtės tautinio socializmo teorija, F. Nietzschės mokymas apie valią ir jėgą, G. Mendelio paveldėjimo teorija, H. Treitschkės jėgos valstybės samprata, H. S. Chamberlaino rasių teorija ir kita.

Pagrindinės ideologijos savybės:

• Rasizmas: Naciai suskirstė tautas į žemesnes (žydai, čigonai) ir aukštesnes (arijai). Nacionalsocializmo ideologai skelbė, kad vokiečių misija - jėga užvaldyti pasaulį. Pagal šią teoriją, lietuviai, rusai ir lenkai buvo priskirti prie žemesnių rasių, numatant didelę dalį jų sunaikinti arba pavergti. Žydų buvo numatyta sunaikinti 100 procentų, rusų ir lenkų - beveik visus, o lietuvių - keturis penktadalius, o likęs penktadalis būtų paliktas vergoviniams darbams.
• Totalitarizmas: Siekta ekonominės, karinės, politinės ir kultūrinės jėgos sutelkimo valstybės rankose, kuriai piliečiai turėjo absoliučiai paklusti. Smerkta demokratija, kapitalizmas, krikščionybė.
• Jėgos kultas ir revanšizmas: Nacionalsocializmas kritikavo marksizmą, pabrėždamas, kad jo deklaruojamas visų šalių proletarų solidarumas, klasių kova, pacifistinis skelbimas ir nuosavybės neigimas neišlaiko kritikos. A. Hitlerio pasisakymai prieš Versalio taikos sutartį, raginimas susigrąžinti prarastas teritorijas ir garbę surado daug šalininkų.
• Šovinizmas, antikomunizmas ir antibolševizmas: Nacionalsocializmas kritikavo tarpukario Vokietijos (Veimaro respublikos, 1919-1933) santvarką ir politiką, deklaravo būtinumą jėga paimti valdžią. Bolševikus ir žydų finansininkus kaltino dėl ūkio nuosmukio.

A. Hitleris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ [Mano kova, 1925] skelbė vokiečių tautos vienybę, pasisakė prieš bet kokias valstybės nekontroliuojamas institucijas (ypač prieš religiją), skelbė griežto paklusnumo lyderiams būtinumą, pabrėžė individų ir rasių nelygybę ir stipriųjų teisę valdyti silpnuosius, propagavo Europos vokiškų sričių sujungimą, plėtimąsi į Rytus, kūrė totalios mobilizacijos ir karo planus. Buvo propaguojama sujungti į Vokietijos imperiją visus, kurių gyslose teka vokiškas kraujas, kur jie begyventų.

Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (NSDAP)

Partijos įkūrimas ir veiklos pradžia

Nacionalsocializmo judėjimas persiorganizavo į Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją (NSDAP) 1920 m. vasario 24 d. Miunchene. Jos nariai vadinami naciais, nacistais, hitlerininkais. Partija buvo įkurta Miuncheno užeigoje „Hofbräuhaus am Platzl“ ir tą pačią dieną paskelbė 25 punktų programą, kurioje reikalavo lygybės vokiečių tautai, Versalio taikos sutarties sąlygų pakeitimo Vokietijai, pilietybės atėmimo žydų tautybės asmenims, bei siekė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.

Dėl savo oratorinių gabumų Adolfas Hitleris 1921 m. tapo partijos pirmininku. Svarbiausiu tikslu A. Hitleris laikė vokiečių nacionalinį atgimimą, Vokietijos ekspansiją ir kovą su tariamu žydų viešpatavimu. Vokietijos svarbiausiais priešais buvo laikomos Didžioji Britanija, Prancūzija ir SSRS, kurias, jo manymu, valdė žydai. Artimiausiu laikotarpiu Nacionalsocialistų partija siekė jėga nuversti vadinamąją Veimaro respubliką.

Augimas ir įsigalėjimas

20 a. 3 dešimtmečio pradžioje į Nacionalsocialistų partiją daugiausia stojo I pasaulinio karo veteranai (pvz., E. Röhmas, H. W. Göringas, R. Hessas), smulkūs verslininkai ir nepatenkinti išeiviai iš kitų partijų. 1920 m. buvo įsteigtas partijos laikraštis „Völkischer Beobachter“, o 1921 m. - partijos milicija (sukarinti būriai SA). 1923 m. lapkritį Miunchene A. Hitleris surengė nesėkmingą Alau pučą, tikėdamasis, kad jį parems nacionalistiškai nusiteikęs reichsveras (tuometinė Vokietijos kariuomenė).

A. Hitleriui išėjus į laisvę 1924 m., Nacionalsocialistų partija buvo pertvarkyta. Nuo šiol ją sudarė Vadovaujančioji grupė (Korps der politischen Leiter) ir paprasti nariai. Atskirai veikė vadinamieji palaikymo daliniai: SA ir 1925 m. įkurta SS (A. Hitlerio asmeninė sargyba). Partinės grupės vietose suskirstytos į regionus (vokiškai Gau), kuriems vadovavo gauleiteriai. Partijos narių vaikams 1926 m. įkurtas Hitlerjugendas (iki 4 dešimtmečio negausi organizacija). Italijos fašistų pavyzdžiu priimtas pasisveikinimo ženklas - vadinamasis Romos saliutas. Nacionalsocialistų partija nebesiskelbė revoliucine partija, valdžios siekė legaliais būdais. Į ją leista stoti moterims.

Dėl gero administravimo ir propagandos per 20 a. 3 dešimtmetį partijos padėtis pasikeitė, ypač dėl pasaulinės ūkio krizės, kurios griaunamo poveikio Vokietijai valdančios politinės jėgos nesustabdė. Adolfas Hitleris dėl ūkio nuosmukio kaltino žydų finansininkus ir bolševikus. Dalis Vokietijos rinkėjų tam pritarė, Nacionalsocialistų partija tapo didžiausia parlamento partija.

Atėjimas į valdžią ir valdymas

1933 m. sausį Adolfas Hitleris buvo paskirtas kancleriu, o 1933 m. kovą jo vyriausybė gavo įstatymų leidybos (faktiškai diktatoriškas) teises. Kitų partijų veikla greitai uždrausta, nuo 1933 m. liepos Nacionalsocialistų partija liko vienintele Vokietijos politine partija. Valstybės administravime, pradedant aukščiausiais postais, naciai pamažu išstumdavo nepakankamai lojalius asmenis. Be to, 1933-1939 m. vis daugiau valstybinio aparato funkcijų perėmė Nacionalsocialistų partija. Paskiausiai partijos kontrolei pasidavė kariuomenė (tik 1938 m.). Po 1934 m. birželio Ilgųjų peilių nakties buvo likviduota didelę įtaką įgijusi ir labiau socialistinė SA vadovybė su E. Röhmu priešakyje.

Praktinė partijos veikla privedė prie Holokausto, o valstybės ekspansionistiniai planai - prie Antrojo pasaulinio karo (1939-1945). Jam prasidėjus Adolfas Hitleris nuo partinių reikalų praktiškai nusišalino, partijos centrinis sekretoriatas prarado politinę įtaką, Nacionalsocialistų partijos veikla liko dezorganizuota.

1945 m. gegužę Nacionalsocialistų partija buvo uždrausta keturių valstybių nugalėtojų karinės administracijos. Po karo nacionalsocializmas kaip ideologija tarptautiniu mastu pripažintas nusikalstamu ir pasmerktas. Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, iki 1945 m. pradžios turėjusi daugiau nei aštuonis milijonus narių, kartu su Sovietų Sąjungos Komunistų partija tapo antra pagal dydį politine organizacija Europos istorijoje.

Nacionalsocializmo įtaka už Vokietijos ribų

Nacionalsocializmo įtaka fašistiniams režimams

Dėl nacionalsocializmo ideologijos 1920-1930 kovai su komunizmu ir bolševizmu susiformavo fašizmas. Tokie režimai valdė:

• 1922-1943 Italijoje (vadovas B. Musolinis)
• 1933-1945 Vokietijoje (vadovas A. Hitleris)
• 1939-1975 Ispanijoje (vadovas F. Frankas)

Nacionalsocializmo ir bolševizmo ideologijos prieštaravo liberalizmui, demokratijai, žmonių teisėms. Jos konkuravo tarpusavyje ir išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą. Nacionalsocializmą propagavusi Vokietija karą pralaimėjo.

Nacionalsocialistinė partija Norvegijoje - „Nasjonal Samling“

Norvegijoje veikė partija „Nasjonal Samling“ (NS), įkurta Vidkuno Quislingo 1933 m. Ji buvo lyderė partijos iki 1945 m., kai buvo panaikinta po išlaisvinimo. Antrojo pasaulinio karo metais partija bendradarbiavo su Vokietijos okupacine valdžia, todėl dauguma norvegų NS narius, išlaikiusius narystę po vokiečių invazijos 1940 m. balandžio 9 d., laikė tėvynės išdavikais.

„Nasjonal Samling“ pasižymėjo fašistine mąstysena ir laikui bėgant priartėjo prie nacionalsocializmo ideologijos, užmezgė ryšius su Vokietijos nacių partija NSDAP. NS garbino idėją apie pranašesnę „šiamurietiškąją rasę“. Nepasitenkinimas dėl tarpukario ekonominių ir socialinių krizių lėmė, kad partija rinko šalininkus ir simpatijas, politiškai ir ideologiškai pasisakydama prieš parlamentarizmą ir apskritai prieš demokratiją. Nuo 1935 m., o dar labiau nuo 1938 m., partija taip pat buvo persmelkta antisemitinės mąstysenos.

Partija buvo sukurta remiantis „fiurerio principu“, o Quislingas buvo viso organizacijos vadovas. Partijoje veikė įvairios organizacijos, tarp kurių buvo kovinė organizacija (NSKO), moterų organizacija (NSK) ir jaunimo judėjimas (NSUF).

Rinkimų rezultatai

1933 m. parlamento rinkimuose NS pateikė kelis sąrašus, tačiau gavo tik 27 850 balsų, t. y. 2,2 procento visų balsų (3,5 procento, jei neatsižvelgiama į rinkimų apygardas, kuriose nebuvo NS sąrašo). Kitais metais savivaldos rinkimuose parama sumažėjo iki 1,5 procento ir tik 16 130 balsų. 1936 m. parlamento rinkimuose parama šiek tiek padidėjo - iki 1,8 procento ir 26 577 balsų, o 1937 m. savivaldos rinkimuose partija beveik visiškai išnyko. Tuomet partija gavo tik 1422 balsus, kas atitiko 0,06 procento visų atiduotų balsų.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios NS veikė paslaptingai, nors Quislingas dirbo užkulisiuose, bandydamas įtikinti nacių Vokietiją įsiveržti į Norvegiją. Argumentai ypač atrado atgarsį Vokietijos „Kriegsmarine“ vado, didžiojo admirolo Ericho Raederio, kuris 1939 m. gruodžio viduryje pristatė Quislingą Adolfui Hitleriui. Tuomet Quislingas gerokai perdėjo NS populiarumą ir tvirtino, kad vokiečių invazija į Norvegiją yra tai, ko reikia, norint apriboti britų įtaką Norvegijoje ir kitose Šiaurės šalyse. Nors mažai tikėtina, kad Hitlerį įtikino Quislingo pristatymas, vokiečių planavimas atakai prieš Norvegiją ir Daniją suintensyvėjo būtent 1939-1940 m. sandūroje.

Kai Quislingas įvykdė valstybės perversmą ir suformavo savo „vyriausybę“ 1940 m. balandžio 9 d. vakare, po tos pačios dienos vokiečių atakos, partija atvirai pasirodė kaip Vokietijos okupacinės valdžios paramos organizacija. Tai dar labiau pabrėžė Reichskomisaro Josefo Terboveno 1940 m. rugsėjo 25 d. įsakymas, kuris uždraudė visas kitas partijų organizacijas. Tokiu pagrindu „Nasjonal Samling“ gavo tam tikrą paramą, be kita ko, iš tų sluoksnių, kurie tikėjosi arba norėjo vokiečių pergalės, taip pat iš oportunistų, norėjusių pasinaudoti galimybėmis, kurios jiems nebūtų buvusios prieinamos taikos metu.

NS sudarė daugumą narių vadinamojoje komisarinėje valstybės taryboje nuo 1940 m. rugsėjo 25 d. ir 1942 m. tapo „valstybę valdančia partija“ Norvegijoje. Quislingas tada gavo „ministro pirmininko“ titulą ir suformavo „nacionalinę vyriausybę“ (Valstybės aktas). Iš pradžių „Nasjonal Samling“ buvo partija, kurios nariai priklausė vidurinei arba aukštesniajai vidurinei klasei. 1940 m. balandžio mėnesį NS tikriausiai turėjo tik kelis šimtus narių, tačiau iš viso 2691 asmuo, kuris tam tikru metu buvo NS narys iki karo, taip pat buvo registruotas kaip narys karo metu. 1940 m. gruodį NS narių skaičius išaugo iki maždaug 22 000, o narių skaičius pasiekė piką 1943 m. lapkritį su 43 400 suaugusių narių. Karo metais taip pat 8371 narys išstojo iš partijos, kas dažniausiai atsitiko, kai vokiečiams karas ėmėsi blogėti. Iš viso 54 651 asmuo buvo registruotas kaip NS nariai tam tikru metu karo metais, pagal po karo sudarytas apžvalgas.

NSDAP įtaka Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte

Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte naciai plėtė savo įtaką per Vokietijai pavaldžias institucijas, sąjungas, fondus. 1927 m. Miunchene įkurtas NSDAP Rytų skyrius rūpinosi nacių veikla Tilžėje, rengėsi atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Tiesiogiai prieš Lietuvą veikė revanšistinė „Memellandbundo“ sąjunga, turėjusi skyrius Tilžėje ir Karaliaučiuje.

1933 m. naciai laimėjo Vokietijos rinkimus ir A. Hitlerio vadovaujami paėmė valdžią. Nuo tada nacių gretos pradėjo dar sparčiau didėti. A. Hitleris 1934 m. pavedė nacionalsocializmo ideologui A. Rosenbergui (1893-1946) prižiūrėti visą nacių judėjimo ideologiją, rūpintis auklėjimu ir mokymu nacionalsocializmo dvasia. Jis teigė, kad nacių judėjimas prasidėjo prieš buvusią situaciją valstybėje ir ne vien iš politinių ar visuomeninių principų - nacių judėjimas esąs visai naujos pasaulėžvalgos reikalas.

Rytprūsiuose naciai 1933 m. paėmė valdžią su žudynėmis ir aukomis. Iš pradžių Karaliaučiuje užimta policija, gaisrinė, vėliau kiti svarbūs objektai. Nužudyti keli komunistai bei svarbesni asmenys. Norgavoje, Tilžėje, Lucikuose ir kitur nužudyti keli darbininkai, mažesniuose miesteliuose SA taikiniu virto žydų parduotuvės. Daugeliui nacių priešininkų iškeltos bylos (Karaliaučiaus apskrityje - 2335, Tilžėje - 457, Elbinge - 113 ir kitur).

Klaipėdos krašte slapta veikė nacių agentai, kurie verbavo narius į nacių partijas ir organizacijas. 1932 m. slaptai NSDAP priklausė arba su ja bendradarbiavo apie 200 asmenų. 1933 m. kovo 4 d. Karaliaučiuje po nacių mitingo Hitleris klaipėdiškių vokiečių delegacijai pažadėjo grąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai.

Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte kurtos specifinės pronacistinės sąjungos. 1933 m. gegužės 26-27 d. Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras Vokiečių rytų sąjunga (vok. Bund Deutscher Osten) siekė vokietinti Klaipėdos krašto gyventojus, organizuoti nacių judėjimą. Klaipėdos krašto įvairiose institucijose aktyviai verbuoti nauji nariai. Organizuoti smogikų būriai, daugiausia iš sportinių organizacijų narių. Slapti susirinkimai, naktiniai žygiai, šaudymas ir kita traukė jaunuomenę, tarnyba nacių laikyta svarbesne už mokyklą. 1934 m. Klaipėdos krašte naciams priklausė 8244 asmenys. Ilgainiui naciai pradėjo viešai dėvėti uniformas, nepaklusdavo vietos policijai.

1934 m. sausio 18 d. buvo planuojamas ginkluotas susidūrimas su Lietuvos šauliais, tačiau to sukilimo nepalaikė Vokietijos naciai ir jo atsisakyta. Naciai puldinėjo lietuvius ir jų organizacijas, žydus, Lietuvai lojalius vokiečius; žudyti nelojalūs nacių partijos nariai. 1934 m. vasario 8 d. Lietuva išleido Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, bandydama išsaugoti Klaipėdos kraštą. Liepos 13 d. uždarytos nacių partijos, suimti jų vadai, pradėta Neumanno-Sasso byla.

1935 m. sausio 6 d. Karaliaučiuje vyko didelis Rytprūsių nacių moterų sąjungos (vok. Bund Deutscher Mädel) suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Klaipėdos krašto atstovės vadovė Charlotte Naraschewskyi. 1939 m. kovo 22 d. nacių jaunimo smogikų būriai (vok. Ordnungsdienst) užėmė Lietuvos valstybinį paštą, lietuviškas mokyklas, muitines, įstaigas, Klaipėdos radijo stotį ir kita, puldinėjo lietuvių veikėjus. Taip jie padėjo Vokietijai okupuoti Klaipėdos kraštą. Antrojo pasaulinio karo metais naciai talkino kariuomenei, dirbdami žvalgyboje (Balgoje 1943 m. įsteigta žvalgybos mokykla), vykdė gyventojų perkėlimus, suiminėjo, trėmė ir kankino antivokiškai nusiteikusius lietuvininkus, propagavusius lietuvybę.

tags: #nacionalsocialistu #vairuotoju #korpusas