Šiuolaikinis ugdymo procesas, ypač ikimokyklinis ir priešmokyklinis, grindžiamas į besimokantįjį orientuotos ideologijos principais. Tai reiškia, kad visas ugdymo procesas yra sutelktas į vaiką ir jo individualius poreikius. Tačiau, nepaisant besikeičiančio požiūrio, vis dar tenka pastebėti, jog dalis pedagogų užima vadovaujančiojo vaidmenį ir taiko autoritarinius ugdymo bei auklėjimo metodus.
Abipusio vaiko ir pedagogo ryšio stoka bei jų šaltas, vietomis formalus tarpusavio santykis tampa rimta kliūtimi efektyviam ugdymui. Tokia atmosfera skatina vaiko nepasitikėjimą savimi, o tai yra vienas iš rizikos veiksnių, ateityje galinčių lemti polinkį į priklausomybes.
Autoritariniai metodai ir jų neigiamos pasekmės
Stebint ugdymo procesą, tenka susidurti su realybe, jog kai kurie ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo mokytojai vis dar taiko griežtą kontrolę. Užuot skatinę vaikų savarankiškumą ir tyrinėjimą, mokytojai nuolat nurodinėja, ką ir kaip daryti. Vaikams suteikiama per mažai erdvės:
- Savarankiškam sprendimų priėmimui;
- Saviraiškai ir laisvam žaidimui;
- Tinkamų bendravimo būdų paieškai.
Tokie komentarai kaip „sėdėk vietoje, tiesiai, nekalbėk“ ar „kol nepabaigsi darbelio, į lauką neisi“ iliustruoja autoritarinį stilių. Bausmės ar „drausmės kėdutės“ taip pat yra vis dar pasitaikanti praktika. Jos ne tik neveiksmingos, bet ir gali turėti neigiamą poveikį vaikų emocinei ir socialinei raidai. Bausmės dažnai sutelkia dėmesį į nepageidaujamą elgesį, o ne į teigiamo elgesio modelio kūrimą, todėl vaikai gali nesuprasti, ko iš jų tikimasi, ir ateityje elgtis dar blogiau.
Paveikiausi vaikų ugdymo(si) metodai
Siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir vykdyti efektyvią prevenciją, ugdymo metodai turi būti paremti ryšiu, grįstu abipusiu pasitikėjimu, palaikymu ir atvirumu klaidoms. Mokytojas turi nuolat savikritiškai įsivertinti savo veiklos tikslus: ar jis siekia vaikus išgąsdinti, ar juos pastiprinti?
Nors „drausmės kėdutė“ gali suveikti „čia ir dabar“, žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, ši patirtis gali iššaukti baimę būti nubaustam už klaidas, pyktį bei nepasitikėjimą kitais. Todėl ugdytojas privalo nuspręsti, kas yra jo veiklos centre - jis pats ar vaikas.
Šiuolaikinio mokytojo portretas ir savybės
Šiuolaikiniam pedagogui keliami įvairiapusiai reikalavimai. Bene svarbiausia savybė - aistra ne tik mokyti, bet ir nuolat mokytis pačiam. Komandoje neįsivaizduojamas pedagogas, kuris vengia naujovių, nereflektuoja savo darbo ar yra įsitikinęs savo visažinyste.
Sėkmingam darbui būtinos šios profesinės ir asmeninės savybės:
- Empatija - gebėjimas suprasti vaiko jausmus.
- Kantrybė - svarbi dirbant su besivystančia asmenybe.
- Komunikabilumas - gebėjimas kurti dialogą.
- Atsakingumas - supratimas apie savo įtaką vaiko ateičiai.
- Gebėjimas dirbti komandoje - bendradarbiavimas su kolegomis keičiantis idėjomis.
Egzistuoja ir vadinamasis „pedagoginis intelektas“, kuris padeda mokytojui tapti žmogumi, su kuriuo vaikas mezga glaudų, pagarba grįstą ryšį. Suaugusieji su vaikais turėtų bendrauti kaip lygiaverčiai partneriai.
Priklausomybių prevencijos pokyčiai ir strategijos
Lietuva dalyvauja tarptautiniame Europos moksleivių alkoholio, tabako ir kitų narkotikų vartojimo tyrime (ESPAD), kuris rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema išlieka pavojingu socialiniu reiškiniu. Anksčiau prevencija rėmėsi tik informacijos teikimu apie narkotikų žalą, tačiau tyrimai parodė, kad informacijos gausa ar perspėjimai nedavė laukiamų rezultatų.
Šiuo metu akcentuojami interaktyvūs darbo metodai, skirti ne tik prevencijai, bet ir socialinei integracijai. Prevencinės priemonės turi formuoti:
- Socialinius įgūdžius;
- Atsisakymo vartoti psichoaktyvias medžiagas įgūdžius;
- Vertybes, stiprinančias ryšį su sveika gyvensena.
Veiksniai, lemiantys priklausomybių atsiradimą
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą lemia vidinių ir išorinių veiksnių visuma. Mokytojas, suprasdamas šiuos veiksnius, gali geriau atliepti mokinio poreikius:
| Veiksnių grupė | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Išoriniai veiksniai | Bendraamžių įtaka, mada, šeimos aplinka, socialiniai sunkumai. |
| Vidiniai veiksniai | Asmenybės ypatybės, psichologinė savijauta, patirtos traumos. |
| Biologiniai veiksniai | Genetika, šeimos istorija. |
Ypatingą reikšmę turi vaiko patirtys šeimoje. Fizinė ar psichinė prievarta, tėvų emocinis šaltumas, per didelė kontrolė arba, priešingai, per didelė laisvė, gali pastūmėti vaiką pagalbos ieškoti svaiginantis. Mokykla ir pedagogas gali tapti apsauginiu veiksniu, suteikdami vaikui tą dėmesį ir saugumą, kurio jam trūksta kitoje aplinkoje.
Konfliktų valdymas kaip prevencinė priemonė
Mokytojo gebėjimas valdyti konfliktus yra neatsiejama prevencinio darbo dalis. Konfliktai yra nuolatiniai socialinio gyvenimo palydovai, galintys tiek sukelti stresą, tiek paskatinti priimti naujus, konstruktyvius sprendimus. Profesionalaus pedagogo pareiga yra inicijuoti santykį ir sudaryti sąlygas jam stiprėti, naudojant derybų ir mediacijos principus.
Tinkamas konfliktų sprendimas ugdymo įstaigoje padeda kurti bendradarbiavimo kultūrą, kuri mažina vaiko emocinę įtampą ir stiprina jo socialinį atsparumą neigiamai aplinkos įtakai.
tags: #mokytojo #vaidmuo #uzkertant #kelia #priklausomybems