Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) reglamentuoja darbuotojų materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą turtinę žalą. Darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visa materialinė atsakomybė, priklausomai nuo teisės aktų nustatytų pareigų ir situacijos aplinkybių.
Ribotos ir visos materialinės atsakomybės samprata
Ribota materialinė atsakomybė taikoma tuomet, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą. Pagal DK 254 straipsnį, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, tačiau ši suma negali viršyti trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, numatytus DK 255 straipsnyje.
Naujajame Darbo kodekse nebeliko normų, reglamentavusių visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kaip ir ankstesniame reglamentavime, darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą buvo ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Nauja yra tai, kad žalą padarius dėl darbuotojo didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai. Didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atsargumo taisyklių ignoravimas.
DK 255 straipsnis numato atvejus, kai darbuotojui taikoma visa materialinė atsakomybė. Tačiau svarbu pastebėti, kad DK neišvardija visų galimų visiško materialinės atsakomybės atvejų. Papildomi atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, gali būti nustatyti įmonės kolektyvinėje sutartyje. Šią sutartį rengia darbdavio įgalioti asmenys ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos ar darbo tarybos) atstovai, o po to ji tvirtinama darbuotojų kolektyvo pritarimu. Pavyzdžiui, kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyta visiška materialinė atsakomybė už turtines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą, jei darbuotojas su jomis tinkamai neatsiskaito.
Net ir nesudarius visiškos materialinės atsakomybės sutarties, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, atsiradusią dėl veikų, nustatytų DK 255 straipsnio dispozicijoje. Kitais atvejais darbuotojo materialinė atsakomybė laikytina ribota (DK 253, 254 straipsniai). Atskirais atvejais, DK normomis gali būti nustatomos ir kitokios materialinės atsakomybės ribos.
Atvejai, kai taikoma visiška materialinė atsakomybė
Naujajame Darbo kodekse kaip išimtys, įgalinančios darbdavį išsireikalauti iš vairuotojo visą žalą dėl transporto priemonės sužalojimo, vardijami atvejai:
- Darbuotojas žalą padarė tyčia.
- Žalą padarė darbuotojo veikla, turinti nusikaltimo požymių.
- Žalą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojas.
- Žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo.
- Darbdaviui padaryta neturtinė žala, kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Tai reiškia, kad darbuotojo atžvilgiu priimamas teismo nuosprendis (dažniausiai apkaltinamasis), kuriuo darbuotojas nuteisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmeniui kyla pareiga atlyginti visą padarytą žalą, nepaisant to, kad jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, nes konstatuojama, jog jis padarė nusikalstamą veiką, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neeliminuoja nusikalstamos veikos padarymo fakto.
Vidutinio darbo užmokesčio ir žalos nustatymo tvarka
Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tvarką (2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650 „Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“). Į vidutinį mėnesinį atlyginimą įtraukiama pagrindinio darbo užmokesčio suma; išmokos už viršvalandžius ir darbą išeiginėmis dienomis; premijos ir priedai.
Pavyzdys: jei vairuotojo atlyginimas yra 494 eurai per mėnesį, maksimali suma, kurios iš jo būtų galima reikalauti žalai atlyginti (esant darbuotojo kaltei) - 1482 eurai (494 eurai x 3 mėnesiai). Tuo atveju, jei žala buvo padaryta dėl didelio vairuotojo neatsargumo, nuo 2017 m. liepos 1 d. darbdavys galės reikalauti 2964 eurų (494 eurai x 6 mėnesiai).
Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma remiantis revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais ar kitais dokumentais. Nuo šių dokumentų įforminimo dienos pradedamas skaičiuoti ir terminas nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia).
Svarbus teisės aktas, reglamentuojantis inventorizacijos procedūras, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“. Šios taisyklės nustato privalomus reikalavimus inventorizacijai juridiniams asmenims, o taip pat yra rekomenduojamos kitoms organizacijoms ir fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą.
Žalos nustatymas ir mažinimas
Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- Netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę (atskaičius nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas - tiesioginius nuostolius).
- Žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo.
- Faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė bei gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas ir į vairuotojo finansines ir ekonomines galimybes. Didžiąją dalį pajamų dienpinigiais gaunantis vairuotojas gali būti pripažintas turįs menkas finansines ir ekonomines galimybes atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: tiesioginė tyčia, netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl perdėto pasitikėjimo, neatsargumas dėl nerūpestingumo. Tiesiogine tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos. Netiesioginė tyčia konstatuojama tada, kai sąmoningai leidžiama žalai atsirasti.
Siekdamas visos patirtos žalos atlyginimo, darbdavys turi įrodyti darbuotojo tyčią, nusikaltimo požymius, neblaivumą. Su neblaivumu kiek paprasčiau - administracinio nusižengimo tyrimą atlikusio pareigūno surašytas administracinio nusižengimo protokolas, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas iš sveikatos priežiūros įstaigos. Sunkiausia įrodyti vairuotojo tyčią.
Kalbant apie žalos atlyginimo dydį, yra svarbu pažymėti, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl žalos priteisimo iš darbuotojų, gali sumažinti priteistinų nuostolių dydį iš darbuotojų, kuriems kyla visiško nuostolių atlyginimo pareiga. Priteistina nuostolių suma gali būti sumažinta, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į darbuotojo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją). Darbdaviui tenkančios prisiimti (atlyginti) žalos dydis nustatytinas, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2018 m. birželio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-225-690/2018).
Žala, padaryta tretiesiems asmenims
Darbuotojas, vykdydamas savo darbines pareigas, gali padaryti turtinę žalą ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir pašaliniams fiziniams ar juridiniams asmenims (tretiesiems asmenims). Tokiu atveju, pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės.
Atlyginęs turtinę žalą tretiesiems asmenims, darbdavys įgyja regreso teisę išieškoti patirtus nuostolius iš kalto darbuotojo DK nustatyta tvarka. Šiuo atveju atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo iš darbuotojo (DK 257 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis. Darbuotojo teisių ir interesų svarba teismų praktikoje įžvelgiama daugelyje situacijų, viena jų - sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Įprastai žalą atlygina ją padaręs asmuo, tačiau darbo funkcijas vykdančio darbuotojo veiksmais trečiajam asmeniui padarytą žalą privalo atlyginti ne pats darbuotojas, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas nereiškia, kad žalą padariusiam darbuotojui visiškai nereikia atsakyti už neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes. Tokiu būdu tik garantuojamas trečiųjų asmenų teisių gynimas, nes žalą atlygina ekonomiškai pajėgesnis asmuo - darbdavys.
Atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą darbdavys įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją. CK 6.280 str. 1 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Regreso teisės apimties apibrėžtimi yra užtikrinamas civilinės atsakomybės teisiniams santykiams reikšmingas principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.
Darbo teisė | Legal Q&A for IT
Kelių darbuotojų atsakomybė
Jei žalą kartu padaro keli darbuotojai, jiems taikoma bendra dalinė atsakomybė. Nuostoliai nustatomi kiekvienam darbuotojui atskirai, atsižvelgiant į jo kaltės laipsnį ir taikytinos materialinės atsakomybės rūšį bei ribas.
Solidariai (visi bendrai) darbuotojai atsako tik tuomet, kai žalą padaro bendrais nusikalstamais veiksmais, kuriuos nuosprendžiu konstatuoja teismas.
Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 straipsnio 1 dalis). Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis.
Žalos atlyginimo būdai ir išskaitos iš darbo užmokesčio
Žalą padaręs darbuotojas gali ją savo noru atlyginti. Esant darbdavio sutikimui, jis gali neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą, sugadintą daiktą pataisyti arba žalą atlyginti pinigais. Jei žala gera valia neatlyginama, jos piniginė išraiška išieškoma priverstine tvarka.
Pagal DK 224 straipsnį, išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais. Išskaita, padaryta be darbuotojo sutikimo ir nesant įstatyme numatytų priežasčių, laikytina neteisėta.
DK 258 straipsnis numato, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala, neviršijanti jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir jam nereikalingas darbuotojo sutikimas. Išimtys, kai negali būti duodamas rašytinis nurodymas išskaitai: praleistas vieno mėnesio terminas, darbuotojas nutraukė darbo santykius, žala viršija vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį.
Advokatas Mindaugas Šimkūnas atkreipia dėmesį į dar vieną naujovę - toks darbdavio nurodymas gali būti priimtas ne per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, bet per ilgesnį - trijų mėnesių terminą. „Taigi, išlieka toks archaiškas reguliavimas - darbdavys nusprendžia, kad žala jam padaryta, nesikreipia dėl žalos į darbo ginčų komisiją, bet pats vienašališkai priima rašytinį nurodymą ir pats tą nurodymą vykdo, išskaitydamas žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio. Bet toks metodas taikomas tik išieškant ne didesnę kaip vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalą“, - sako advokatas.
Teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, bei atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
DK 225 straipsnis nustato išskaitų iš darbo užmokesčio apribojimus: iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), išskaitų dydis negali viršyti 20%. Atvejais, kai išieškoma išlaikymui ar žalos atlyginimui, išskaitų dydis gali siekti iki 50%. Jei išskaitos daromos pagal kelis vykdomuosius dokumentus iš darbo užmokesčio, neviršijančio MMA, darbuotojui turi būti paliekama 50% darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, gali būti išskaitoma 70%.
Darbdavio iniciatyva nukreipiant išieškojimą į darbuotojo darbo užmokestį, vienkartiniu nurodymu negalima išskaičiuoti daugiau kaip 20% jo darbo užmokesčio. Bendras išskaitos dydis ad hoc negali viršyti jo vieno vidutinio darbo užmokesčio.
Teismo ar darbo ginčo komisijos priteisti nuostoliai išieškomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei skolininkas nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei turto nėra - į skolininko darbo užmokestį.
Darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas
Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Darbo kodekse atsirado naujovė - darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Rekomenduojama susipažinti su draudimo taisyklėmis ir apsidrausti pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (pvz., sugadintas krovinys). Darbdavio arba nukentėjusio trečiojo asmens atveju dėl draudimo išmokos reikėtų kreiptis tiesiogiai į draudiką.
Advokatas pabrėžia, kad draudimas niekaip negali įtakoti žalos dydžio. „Jeigu yra draudimas, tai jis tikriausiai turi įtakos darbuotojo žalos atlyginimui, bet ne žalos dydžiui. Nes kokia žala padaryta, tokia ji ir padaryta. O nuo draudimo sutarties sudarymo priklausys, ar ją atlygins įmonė, darbuotojas, ar draudikas“, - sako M. Šimkūnas.
Jeigu yra transporto priemonė arba krovinys apdraustas, tarkime, nuo vagystės, tai pavogus transporto priemonę ar gabenamą krovinį draudimas išmokės draudimo išmoką, tai, kaip aiškino advokatas, darbdavys neturi pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo. „Tretiesiems asmenims autoįvykio metu padaryta žala bus atlyginta draudiko, kadangi darbdavys neabejotinai yra apsidraudęs privalomuoju transporto priemonių savininkų ar valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tokiu pačiu principu nuostoliai bus atlyginti siuntėjui, jeigu jie kils dėl krovinio sugadinimo, dalies ar viso krovinio praradimo, pavėluoto krovinio pristatymo, jeigu vežėjas bus apdraudęs savo kaip vežėjo atsakomybę. Tokiu atveju draudikas atlygina nuostolius siuntėjui (reikalavimo teisę turinčiam asmeniui), jis nereikalauja atsakomybės iš vežėjo, vežėjas nepatiria žalos ir atitinkamai nereikalauja žalos atlyginimo iš vairuotojo. Bet, kaip teigia M. Šimkūnas, vežėjo kaip darbdavio atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo kaip darbuotojo atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa, nes tarkime, vairuotojas ir vežėjas turi skirtingas galimybes apsaugoti gabenamą krovinį.“
Draudimo sutartyse (išskyrus vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą) dažniausiai yra numatoma ir besąlyginis mokestis, kurio draudimo įmonės bet kuriuo atveju nekompensuoja. „Dėl to, draudimui net ir išmokėjus draudimo išmoką, darbdavys vis tiek turi teisę draudimo išmoka nekompensuotos žalos likučio reikalauti iš darbuotojo (esant jo materialinės atsakomybės sąlygoms)“, - sako M. Šimkūnas.
Vežėjo ir vairuotojo atsakomybės skirtumai
Vežėjo (darbdavio) atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa. Vairuotojas neatlieka sargo ar apsaugos funkcijų; jo pagrindinė pareiga yra saugiai vairuoti ir nepalikti transporto priemonės bei krovinio be priežiūros. Vežėjas turi platesnį pareigų ir priemonių spektrą krovinio išsaugojimui (instruktavimas, maršrutų planavimas, saugomų aikštelių parinkimas ir kt.).
Jei vairuotojas tinkamai neatlieka pareigų ir padaro žalą kroviniui, atsakomybė tenka vežėjui. Tačiau vežėjas gali prarasti ar sugadinti krovinį ne dėl vairuotojo kaltės, pavyzdžiui, netinkamai pasirinkus subrangovą ar sandėlius kroviniui iškrauti, praradus transportavimo dokumentus.
Pavyzdžiai iš teismų praktikos
Portale E-teismai.lt aprašytas atvejis, kai vairuotojas, vairuodamas darbdaviui priklausantį automobilį, pateko į avariją. Per avariją darbdavio automobilis buvo apgadintas. Kaltininku buvo pripažintas vairuotojas. Tačiau automobilis buvo apdraustas kasko draudimu, todėl darbdavio nuostolis buvo lygus draudimo franšizės sumai.
Kitas visiškos žalos atlyginimo pavyzdys aprašytas šioje byloje. Vairuotojas, grįžtantis iš reiso, nusprendė pernakvoti pas savo giminaičius ir paliko automobilį nesaugomoje vietoje. Automobilis buvo pavogtas. Teismas nustatė, kad žala darbdaviui buvo padaryta dėl didelio vairuotojo neatsargumo, ir įpareigojo vairuotoją sumokėti darbdaviui sumą, lygią pavogto automobilio vertei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartyje Nr. e3K-3-225-690/2018 nagrinėjo klausimą dėl darbdavio regreso tvarka iš buvusio darbuotojo priteistinos sumos dydžio. Nors vilkiką vairavęs ir eismo įvykį sukėlęs bei sutrikdęs dviejų asmenų sveikatą vairuotojas pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio (kas pagal DK 154 str. 2 p. dėl veikos, turinčios nusikaltimo požymių, įpareigoja darbuotoją atlyginti visą padarytą žalą), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad net ir tokiu atveju egzistuoja pagrindas sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą. Nagrinėdama bylą teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad vairuotojo veiksmai tiesiogiai priklauso nuo jo vykdomų darbo funkcijų, sprendė, kad didesnio pavojaus šaltinio (vilkiko su puspriekabe) valdymas savaime yra pagrindas mažinti iš vairuotojo darbdaviui priteistiną sumą. Kasacinio teismo kolegija vertino, jog „visos neigiamų padarinių kilimo darbdaviui vykdant didesnio pavojaus veiklą rizikos priskyrimas tik darbuotojui iškreiptų darbdavio ir darbuotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą bei neproporcingai apsunkintų darbuotojo padėtį“. Teismo vertinimu, didesnio pavojaus veiklą vykdantis darbdavys turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims riziką, t.y. „atlyginti tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją)“.
tags: #materialine #atsakony #e #tuk #guk #vairuotojui