Filosofijos moterys Lietuvoje ir „Barboros“ įsigijimas

Filosofijos moterų indėlis į Lietuvos mokslą

Nors istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmoji moteris, apgynusi filosofijos daktaro disertaciją ir gavusi daktaro diplomą, buvo Elena Lukrecija Kornaro XVII amžiuje Venecijoje, tokios žinios filosofijos istorijoje, bent jau iki XX amžiaus, yra kažkas daugiau negu retos. Lietuvoje šios srities pradininke tikriausiai galima laikyti Kristiną Rickevičiūtę (1922-1984), kuri 1962 m. apgynė disertaciją iš logikos. Po to padėtis ėmė ryškiai keistis. Filosofijos disertacijas viena po kitos apgynė Rūta Gudaitytė, Bronė Černienė, Jūratė Skersytė, Danutė Kapačiauskienė, o dar truputį vėliau - Leonarda Jekentaitė. Šios moterys papildė filosofiją ne tik naujais vardais, bet ir naujais turinio motyvais.

Istorinis kontekstas ir moterų padėtis

Tuo metu, kai Kristina rengė disertaciją, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, kuriam priklausė ir Filosofijos katedra, dėl ideologinių motyvų viena po kitos buvo atleidžiamos iš užimamų pareigų žinomos lietuvių literatūros dėstytojos. Šio proceso vienas iš įsisąmonintų ar neįsisąmonintų motyvų, kaip dabar pastebi literatūrologai, buvo susijęs ir su patriarchaliniu mentalitetu, nes puolimo objektu tapo tik moterys, išdrįsusios nepaklusti politiniam spaudimui, mąstyti savarankiškai, laikytis savo įsitikinimų. Totalitarinė visuomenė sudarė tiesiog šiltnamio sąlygas tam mentalitetui reikštis. Vienintelis oficialus asmuo, viešai prieštaravęs susidorojimui, buvo fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, kuris minėtą gėdingą procesą traktavo kaip netalentingų puolimą prieš talentingas. Tai buvo precedento neturintis atvejis, rodęs viltį teikiančių properšų vietinėje akademinėje aplinkoje. Netrukus E. Meškauskas tapo Filosofijos katedros vedėju.

Naujas etapas filosofijos kadro ugdyme

Prasidėjo naujas tarpsnis šio akademinio padalinio istorijoje, ypač ugdant filosofijos kadrus, dėmesį kreipiant pirmiausia į asmeninius sugebėjimus ir atmetant išankstines nuomones bei prietarus. Taip į filosofijos aspirantūrą atėjo nemaža gabių, daugiausia Vilniaus universitetą baigusių jaunuolių, tarp jų moterų. Be Leonardos Jekentaitės ir jau išvardytų kitų, dar reikėtų paminėti Nijolę Radavičienę, Jūratę Baranovą, Ritą Šerpytytę, Neriją Putinaitę.

Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės atminimas

Šios mintys ateina į galvą skaitant pasirodžiusį leidinį Leonarda. Tragiškas gyvenimo džiaugsmas (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, 180 p.). Tai knyga, skirta Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentės Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės (1946-2008) atminimui. Nors Kristina Rickevičiūtė ir Leonarda Jekentaitė priklauso skirtingoms kartoms, bet jos panašios vienodu nugyventų metų skaičiumi - 62 (tarsi tai būtų kažkokia užkeikta gyvenimo riba!) ir vienodu likimu (abi pakirto ta pati liga). Negana to, jos pasižymėjo nepaprastu asmeniniu žavesiu, elegancija, veiklumu, ypatinga pagarba ne tik kolegoms, bet ir studentams bei kiekvienam žmogui. Abi buvo puikios dėstytojos, asmeniškai atsakingos už sakomas tiesas, abi intensyviai domėjosi etikos klausimais ir juos profesionaliai tyrė. Kristina savo aktyvia moksline ir visuomenine veikla bei išmintingu elgesiu suvaidino reikšmingą vaidmenį kuriant žmonišką, demokratišką, tolerantišką atmosferą katedroje ir universitete. Nors Leonarda dirbo jau skaidresnėje aplinkoje, bet su senojo mąstymo stereotipais taip pat susidūrė. Kaip pati prisipažino, bendraamžiai jos „nepriėmė“, laikydami ją gražia moterimi, o ne intelektualia bendradarbe (p. 135).

Leonardos kelias į filosofiją

Leonarda ne iš karto surado savo pašaukimą. Jaunystėje ji nemažai blaškėsi. Dar moksleivė vedė laidas vaikams Lietuvos televizijoje. Svajojo būti aktore. Bet įstojo į universitetą studijuoti biofizikos. Kartu ji - ir Lietuvos konservatorijos aktorystės meno studentė. Negana to, dar laimėjo konkursą ir dirbo televizijoje Panoramos laidų pranešėja. Puikiai mokydamasi baigė studijas universitete. Tada suprato, kad biofizikos specialybė ne jai skirta. Netenkino ir rutininis darbas televizijoje. Pradėjo dėstyti filosofiją. Pagaliau įstojo į Vilniaus universiteto filosofijos aspirantūrą. Savo posūkį į filosofiją kildino „iš skausmingo poreikio susivokti, kas žmogaus gyvenime yra tikra ir kas - miražai“ (Iš L. Jekentaitės minčių, spausdinamų ant knygos viršelio ketvirtojo puslapio).

Mokslinė veikla ir palikimas

Disertaciją „Žmogaus koncepcija amerikiečių neofroidizme (K. Horney, H. S. Sullivano, E. Frommo teorijų kritinė analizė)“ (mokslinis vadovas doc. Jonas Repšys) apgynė Leonarda 1977 m. ir tapo diplomuota mokslininke. Tyrėjos pasirinkta problema reiškė filosofinės minties atsigavimą to meto oficialiojo dogmatizmo kontekste ir mąstymo horizonto plėtimąsi. Kartu šis pasirinkimas atitiko pačios tyrėjos prigimtinių galių pritaikymo lūkesčius, siekius kūrybiškai reikštis, spręsti egzistencinius individo gyvenimo klausimus, perprasti žmogaus būties prieštaras ir humanistinių idealų įgyvendinimo kliūtis bei paradoksus. Šių problemų orbitoje bei analizėje Leonarda surado savo tikrąjį pašaukimą ir ją nepaliaujamai dominančių interesų nišą. Neatsitiktinai psichoanalitinis požiūris tapo dominuojančiu L. Jekentaitės mokslinės kūrybos bruožu ir toliau. Jis buvo skleidžiamas ir gilinamas jos monografijoje „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“ (1992), moksliniuose straipsniuose, metodinio pobūdžio leidiniuose, meno kūrinių vertinimo publikacijose.

Tokie mąstytojai kaip I. Kantas, S. Kierkegaard‘as, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, S. Freudas, A. Bergsonas, E. Frommas, G. Deleuze ir kt. tapo nuolatinių jos apmąstymų objektu. Tyrėjos mintys iš esmės sukosi apie gėrį, grožį, tiesą, šventumą ir kitas fundamentalias kategorijas. Autorė siekė apimti gyvenimo visumą, būties pilnatvę, teoriją ir praktiką, moters pasaulio vertybes ir meną. Ji pastoviai domėjosi Lietuvos kultūra, jos kūrėjų talentais, atradimais, naujais reiškiniais, tarp jų ir tokiais, kuriuos vadino „destrukcija estetizuotais pavidalais“ (p. 121). Čia ji įžvelgė pavojingo žaidimo bei liguistumo simptomus, narcisizmo bei cinizmo, etinio reliatyvizmo stiprėjančias tendencijas. Didžioji dalis šios produktyvios teorinės veiklos rezultatų paskelbti Leonardos knygoje De profundis: psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus (sudarytoja R. Brūzgienė). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, 520 p.).

Pedagoginė ir visuomeninė veikla

Leonarda buvo ne tik aktyvi tyrėja, mokslinių konferencijų bei diskusijų dalyvė. Ji nuoširdžiai, su meile ir jautria atsakomybe dirbo dėstytojos darbą, kruopščiai ruošėsi paskaitoms. Artima jos draugė Rūta Brūzgienė pažymi, kad Leonarda mokėjo „su studentais bendrauti - išgirsti, paklausti, sustiprinti“, mokėjo „vertinti žmones pagal jų vidų“.

Plačiai L. Jekentaitė reiškėsi ir už akademinės sferos ribų. 1997-2001 metais ji ėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės pareigas. Kaip tik tuo metu buvo atlikti parengiamieji darbai, kad Kuršių nerija būtų įtraukta į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą, o lietuvių kryždirbystė paskelbta žodinio ir nematerialiojo paveldo pasaulio šedevru. Be minėtų valstybinių pareigų, Leonarda dalyvavo ir nevyriausybinių organizacijų, draugijų ir klubų, tarp jų tarptautinio klubo Zonta, C. G. Nepaisant aktyvios mokslinės, pedagoginės, visuomeninės ir kultūrinės veiklos, Leonardai nemažiau svarbi buvo ir šeima. Be šeimos ir be meilės, be vaikų ir rūpinimosi kitais, be dėmesio sau ir troškimo pačiai būti mylimai ji neįsivaizdavo visaverčio ir pilnatviško žmogaus gyvenimo. Tai liudija jos šeimos narių ir artimų draugių prisiminimai, publikuojami jos atminimui skirtoje knygoje. Knygos sudarytojas Leonardos vyras prof. Bronius Kuzmickas parengė turiningą ir įžvalgią nelauktai klastingos ligos palaužtos mylimos žmonos gyvenimo ir kūrybos apžvalgą bei darbų bibliografiją. Šis leidinys yra gražus paminklas gražiai gyvenusiai ir nepaprastai gyvenimą mylėjusiai, jį tobulinusiai Kūrėjai.

„Barboros“ įsigijimas

Mažmeninės prekybos tinklus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje valdanti bendrovė „Maxima Grupė“ įsigijo didžiausią elektroninės prekybos maisto ir kitomis prekėmis bendrovę Lietuvoje - UAB „Barbora“, rašoma bendrovės pranešime spaudai. „Maxima“ prekes Vilniuje pristatantis startuolis bus integruojamas su kitomis „Maxima Grupės“ valdomomis elektroninės prekybos įmonėmis Latvijoje ir Estijoje. DELFI primena, kad „Barborą“ įkūrė „Maxima Grupės“ akcininkai Nerijus Numavičius ir Ignas Staškevičius. Pranešime nurodoma, kad įtakos paslaugų kainai ir kokybei, prekių asortimentui „Barboros“ pardavimo sandoris neturės. „Barborai“ ir toliau vadovaus ta pati vadovų komanda.

„Barboros“ perspektyvos ir plėtra

„Barbora“ yra išvysčiusi pasiteisinantį verslo modelį, turinti lojalių klientų bazę bei didelį vartotojų pasitikėjimą. „Apskritai tikime elektroninės prekybos verslo perspektyvomis, tą matome Latvijoje ir Estijoje, kur elektroninės prekybos kanalas nuosekliai auga“, - sako Alvydas Šustikas, „Maxima Grupės“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius. „Kaip parodė „Barboros“ patirtis, atskirai vystoma elektroninės prekybos sritis auga sparčiau. „Barbora“ veiks „Maxima Grupės“ sudėtyje kaip atskiras verslo vienetas, kurį norime toliau stiprinti. Planuose ne tik „Barboros“ plėtra į kitus Lietuvos miestus, bet ir tolesnė konsolidacija, į „Barboros“ veiklą integruojant Latvijoje ir Estijoje jau veikiančias „e-Maxima“ bendroves“, - pasakoja A. Šustikas. Pasak A. Šustiko, „Barbora“ veikia strateginės partnerystės su „Maxima LT“ pagrindais, tad būtent šios bendrovės įsigijimas yra logiškas sprendimas siekiant didesnės verslo sinergijos.

Pardavimo motyvai

„Maždaug 90 proc. visų startuolių patiria nesėkmę dėl savidestrukcijos. Tai reiškia, kad absoliuti dauguma startuolių žlunga ne dėl rinkos sąlygų ar sėkmės stokos, bet todėl, kad jų kūrėjams stinga pasirengimo, jie priima blogus verslo sprendimus ar tinkamai neįvertina rizikų. Be to, startuolio sėkmei ypač svarbu ir tinkamai įvertinti jo vystymosi etapą“, - sprendimą parduoti „Barborą“ aiškina vienas bendrovės kūrėjų Ignas Staškevičius. „Šiuo metu „Barbora“ veikia tiktai Vilniuje, bet akivaizdu, kad pasiektas kokybiškai naujas vystymosi etapas, kuriame reikia plėsti bendrovės veiklos geografiją. Šiame etape reikia masto efekto, o tam reikia ir didesnio kapitalo, ir visapusiško užnugario. Todėl ir priimtas sprendimas bendrovę parduoti“, - teigia I. Staškevičius. „Maxima Grupė“ įsigijo 100 proc. UAB „Radas“ akcijų, valdančios 100 proc. UAB „Barbora“ akcijų. Už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos kainą minėtas akcijas pardavė Nerijaus Numavičiaus kontroliuojama UAB „Tema Holdings“ ir Igno Staškevičiaus kontroliuojama UAB „Kalpa“. Akcininkams atitinkamai priklausė 95 proc. ir 5 proc. perleistų akcijų. Minimo sandorio vertė - 1,4 mln. Eur.

tags: #maksim #metelskij #barbora #sinkeviciute #taskai #rid